Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vinco Versecko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Maxima LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 12 d. nutarties, kuria uždrausta atsakovo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro kreditorių komitetui iki sprendimo dėl pareikšto reikalavimo įsiteisėjimo priimti bet kokius sprendimus civilinėje byloje Nr. B2-40-343/2007 pagal ieškovų Marijampolės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus, akcinės bendrovės ,,Turto bankas“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centras, S. M. , V. M. dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atskirasis skundas patenkinamas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gegužės 31 d. įvykęs bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro kreditorių susirinkimas tarp kitų svarstytų klausimų sprendė klausimą ir dėl kreditorių komiteto išrinkimo. Jį (komitetą) išrinko, pavesdamas spręsti klausimus, susijusius tik su įmones ūkine veikla, tai yra dėl nekilnojamojo turto nuomos, nuomos kainu nustatymo, patalpų remonto ir eksploatacijos (b. 27-30). Ieškiniu atsakovė V. M. prašo panaikinti bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro 2007 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl kreditorių komiteto nekilnojamojo turto administravimo klausimų sprendimui išrinkimo ir taikyti šio ieškinio užtikrinimui laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovo bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro kreditorių komitetui iki sprendimo dėl pareikšto reikalavimo įsiteisėjimo priimti sprendimus dėl sandorių, susijusius su įmonės turto nuoma, sudarymo (b.l. 9-11).

Teismas, remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra nustatytas CPK 145 straipsnyje. Šio straipsnio pirmosios dalies 6 punkte yra numatyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikė didesnės apimties laikinąsias apsaugos priemones - uždraudė atsakovo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro kreditorių komitetui iki sprendimo dėl pareikšto reikalavimo įsiteisėjimo priimti bet kokius sprendimus (CPK 145 str. 1 d. 6 p.).

CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pareikšto reikalavimo dalyką bei ginčo pobūdį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika gali padidėti, tačiau teismas nepagrįstai pritaikė platesnės apimties laikinąsias apsaugos priemones, negu prašė atsakovė V. M. . Ieškiniu V. M. ginčija kreditorių susirinkimo sprendimą sudaryti kreditorių komitetą nekilnojamojo turto administravimo klausimams spręsti dėl to, kad šio komiteto sudarymu ir funkcijų jam priskyrimu, panaikinta darbo grupė, kuriai priklausė ir V. M. , sprendusi komitetui priskirtą patalpų nuomos funkciją. Su reikalavimu ieškovė siejo ir prašymą taikyti konkrečias laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti kreditorių komitetui priimti sprendimus dėl tokio pobūdžio (patalpų nuomos) sandorių. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. CPK 144 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą. Tačiau teismas, pasinaudodamas iniciatyvos teise, minėto pagrindo nenurodė ir jo nemotyvavo. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo už atsakovės prašymo ribų, ir jo (teismo) pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir neekonomiškos. Todėl teismo nutartis tikslinama, atsižvelgiant į ieškovės prašymą: uždraudžiama atsakovo bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro kreditorių komitetui iki sprendimo dėl pareikšto reikalavimo įsiteisėjimo priimti sprendimus dėl sandorių, susijusius su įmonės turto nuoma, sudarymo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apelianto argumento, jog teismas nenurodė motyvų ir įrodymų, kurių pagrindu jis išnagrinėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešdamas atsakovui ir suinteresuotiems asmenims. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos taikomos operatyviai. Būtinumas spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepranešant atsakovui yra reziumuojamas įstatymo (CPK 148 str. 1 d.), todėl nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių savaime neįrodo šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs atsakovui, motyvuodamas tuo, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, nes atsakovas turės realią galimybę skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą realizuoti.

Atmestini apelianto argumentai, jog teismas, priimdamas ginčijamą nutartį pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 6 punkto ir 23 straipsnio 6 punkto reikalavimus. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 6 punkto nuostatos numato, kad teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), apribojimus. Tačiau ši norma teismui nedraudžia taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, būsimam teismo sprendimui užtikrinti, pagal asmens, padavusio ieškinį, prašymą. Disponavimas įmonės turtu skundžiama nutartimi nėra apribotas, nes atitinkamus nutarimus gali priimti kreditorių susirinkimas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Nepagrįstas ir apelianto motyvas, kad teismas pažeidė ĮBĮ 23 straipsnio 6 punkto reikalavimus. Šioje teisės normoje numatyta, jog kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimą dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo, apribojimų ar nutraukimo, teikti teismui pasiūlymus dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo. Taigi šioje normoje įtvirtintos kreditorių susirinkimo teisės, o ginčijama teismo nutartimi bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro kreditorių susirinkimo teisės nėra apribotos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartį pakeisti ir rezoliucinę nutarties dalį išdėstyti taip:

,,uždrausti atsakovo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro kreditorių komitetui iki sprendimo dėl pareikšto reikalavimo įsiteisėjimo priimti sprendimus dėl sandorių, susijusius su įmonės turto nuoma, sudarymo“.

Nutartį nusiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui (Centrinei hipotekos įstaigai, Tilto g. 17/4, LT-2001, Vilnius).