Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įvertinus tai, kas išdėstyta pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir trukmės yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje periodiškai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. vasario 27 d. pažymos Nr. II-854 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 18–21) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 340, 213, 221, 233, 339, 157, 207, 244, 234, 232, 203, 241, 166, 230, 243, 204, 205, 245, ir 153 kamerose, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 1 parą (pareiškėjui teko 3,50 kv. m ploto). Pareiškėjas skunde nurodęs, jog kamerose buvo laikoma nuo 3 iki 5 asmenų, o kamerų plotai buvo nuo 15,52 iki 22,88 kv. m ploto. Tačiau pareiškėjas nedetalizavo ir tiksliai nenurodė, kuriose kamerose kiek asmenų buvo bei nepagrindė kamerų plotų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-814-492/2017). Taigi pareiškėjui tekęs 3,50 kv. m plotas viršijo ir minėtą EŽTT praktikoje nurodytą minimalų standartą.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios be kita ko, nustato ir tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus.

Tiek pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, tiek pagal Higienos norma HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas nurodė, jog kamerose, kuriose neatsidaro langai, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose su neatidaromais langais ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovo į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 44, 44A) patvirtina, kad kamerose yra įrengti atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją (b. l. 45–48). Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka, pastebėtina, kad jo kiekis gali priklausyti nuo metrologinių sąlygų lauke (oro temperatūros, vėjo, lietaus, sniego ar pan.), kurių atsakovas negali įtakoti. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo kamerose nereglamentuoja. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, kurių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Atsižvelgiant į tai, Kauno TI nepažeidė teisės aktais nustatytų apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimų, kadangi iš nuotraukų (b. l. 44, 44A) matyti, jog kamerose įrengti skaidraus stiklo langai. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog atsižvelgiant į suimtųjų prašymus, kamerose papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Duomenų, jog pareiškėjas tokį prašymą teikė Kauno TI nėra.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog patalpose buvo drėgna, pelėsis ir grybelis. Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, patvirtintą Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (b. l. 14), asmenys esantys kameroje yra patys atsakingi už joje palaikomą švarą ir tvarką. Apraše numatyta, jog atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą bei tvarką (6 p.). Šių pareigų tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui. Taip pat atsakingas už kameros tvarkymą asmuo apie pastebėtus trūkumus, sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoja įstaigos pareigūnus. Be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas bei Higienos normos HN 134:2015 37 punktas įpareigoja pareiškėją nuolat rūpintis švara bei tvarka gyvenamoje patalpoje. Byloje nėra duomenų jog pareiškėjas būtų skundęsis jog kameroje yra drėgmė, pelėsis ar grybelis, prašęs priemonių šiam nepatogumui spręsti, todėl pareiškėjo argumentai jog kameroje buvo drėgna, pelėsis ir grybelis yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie patalpų drėgmę, apšvietimą, pelėsio ar grybelio buvimą patalpoje, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės ir kt. pažeidimų byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams tikrina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovai. Jei nustatomi higienos normų pažeidimai, jie nuolat taisomi. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo.

Įrengimo taisyklių 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Įrengimo taisyklių 14.5. punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpose (laikino sulaikymo, paskirstymo kamerose), kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, sanitarinis mazge nebuvo užtikrintas privatumas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog laikino sulaikymo kamerose sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas. Atsakovės atstovo pateiktos Kauno TI priėmimo-paskirstymo skyriuje esančių patikrinimo patalpų ir kamerų nuotraukos patvirtina, jog sanitarinis mazgas įrengtas atskirai, todėl pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto privatumo atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 22-31).