Kauno apygardos teismo nutartis

2017-05-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-277-594/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-24
Bylos Nr.
1A-277-594/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis, Albinas Antanaitis
Nuteistasis
J. J.
Advokatai
Artūras Bauža
Baudžiamoji byla Nr. 1A-277-594/2017Proceso Nr. 1-01-1-60420-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistajam J. J.,nuteistojo gynėjui advokatui Artūrui Baužai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. (toliau – J. J.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį - 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme,

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - 30 (trisdešimties) parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, šios bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, paskiriant J. J. galutinę subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši J. J. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžiu J. J. paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, paskiriant J. J. galutinę subendrintą 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. J. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei gydytis priklausomybės ligas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš J. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1140,49 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas keturiasdešimt eurų 49 centai) už Ž. V. ir K. P. gydymą.

Iš J. J. Ž. V. priteista 79,65 Eur (septyniasdešimt devyni eurai 65 centai) turtinės žalos ir 4500 (keturi tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. J. Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. spalio 31 d. apie 21.00 val., prie (duomenys neskelbtini) kaimo tarpmiestinės stotelės, esančios prieš kavinę adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su K. P. metu, tyčia, peiliu arba kitu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, aštriu duriančiu - pjaunančiu daiktu dūrė vieną kartą Ž. V. į juosmens sritį ir padarė jam kiauryminį durtinį pjautinį juosmens sužalojimą su 4-5 juosmeninio tarpslankstelinio disko pažeidimu, kiauriniu nugaros smegenų kietojo dangalo pažeidimu ir šios srities nugaros smegenų struktūrų pažeidimu, kuo sunkiai sutrikdė Ž. V. sveikatą.Be to, Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžiu J. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tarpusavio konflikto su K. P. metu, netrukus po Ž. V. sužalojimo, peiliu arba kitu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, aštriu duriančiu - pjaunančiu daiktu, tyčia, sudavė vieną kartą K. P. į dešinės rankos plaštaką ir padarė žaizdą dešinės plaštakos priekiniame paviršiuje I delnakaulio projekcijoje, kuo nežymiai sutrikdė K. P. sveikatą.Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė V. Ž. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalį dėl J. J. už BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių; pagal BK 135 straipsnio 1 dalį J. J. skirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti J. J. subendrintą laisvės atėmimo 5 (penkeriems) metams bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžiu J. J. paskirta bausme – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirti J. J. galutinę subendrintą laisvės atėmimo 6 (šešeriems) metams bausmę, ją atliekant pataisos namuose.Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį, ir už šias veikas nuteistajam paskirdamas subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, skyrė per švelnią bausmę bei nepagrįstai, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, J. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 (dvejiems) metams. Motyvuodama šią išvadą prokurorė nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl J. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – kad nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Nepagrįsta, pasak prokurorės, ir apylinkės teismo išvada dėl J. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikaltimų. Prokurorės teigimu, J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, teigdamas, kad tikslo sužaloti nukentėjusiuosius neturėjo, juos sužalojo gindamasis. Tačiau, kaip matyti iš bylos aplinkybių, J. J. „gintis“ nuo nukentėjusiųjų vyko iš Jonavos (kur jam joks pavojus negrėsė) į (duomenys neskelbtini) kaimą net 20 kilometrų. Be to, pagal paties nuteistojo parodymus, jis netoliese radęs krūvą metalo iš jos pasiėmė strypą ir skardos gabalą dar iki prasidedant konfliktui. Tai rodo, kad dar tik eidamas susitikti su nukentėjusiuoju K. P., nuteistasis jau buvo pasiruošęs priemones, kuriomis galima sužaloti žmones. Be to, šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusįjį Ž. V. jis sužalojo šiam pargriuvus ant žemės ir nekeliant jokio realaus pavojaus. Šios aplinkybės, prokurorės įsitikinimu, akivaizdžiai paneigia nuteistojo versiją dėl bet kokio būtinumo gintis ir leidžia pagrįstai teigti, jog jis pats buvo aktyvus konflikto kurstytojas. Toks dalinis nuteistojo prisipažinimas, apeliantės negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas J. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvimą, neįvertinęs nuteistojo asmenybės savybių – polinkio į alkoholį ir smurtinį konfliktų sprendimo būdą, už sunkų nusikaltimą nuteistajam paskyrė akivaizdžiai per švelnią 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri patenka ir į BK 75 straipsnio taikymo sritį. Tačiau, atidėdamas bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas, prokurorės vertinimu, vis tik neatsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę ir nepagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė neįvertinęs bylos duomenų visumos, o BK 75 straipsnio taikymą motyvavo vien tuo, kad J. J. dirba ir turi išlaikyti tris vaikus, kad konfliktas, peraugęs į nusikaltimą, kilo tarp nuteistojo ir K. P., kurio jie nesugebėjo civilizuotai išspręsti, o ėmėsi spręsti naudodami jėgą (tai nurodo ne tik nuteistojo elgesys, bet ir K. P. veiksmai, buriant draugus pagalbai).Be to, buvusios J. J. sutuoktinės parodymais nustatyta, kad nuteistasis vengia išlaikyti vaikus ir dėl išlaikymo išieškojimo ji 2016 m. vasario mėn. kreipėsi į antstolį, kas rodo, jog J. J. netinkamai vykdė savo pareigą rūpintis vaikais ir juos išlaikyti. Todėl vien tai, kad kaltinamasis dirba ir turi tris vaikus, kurių pats neaugina ir tinkamai jais nesirūpina, nesudaro besąlyginio pagrindo atidėti bausmės vykdymą. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžiu J. J. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir tuometinė situacija buvo panaši į šią – J. J. taip pat ėjo aiškintis santykių su nukentėjusiaisiais, vėliau savo veiksmus teisindamas analogiškai kaip ir šiuo atveju – kad jis gynėsi nuo nukentėjusiųjų. Visos šios aplinkybės, prokurorės įsitikinimu, rodo didesnį J. J. pavojingumą visuomenei, polinkį konfliktines situacijas spręsti smurtu, nesilaikyti įstatymų, nusikalsti, todėl įvertinus nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir pavojingumą, nusikalstamomis veikomis sukeltas pasekmes, tuo pačiu įvertinus ir J. J. asmenybę, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis J. J. bei jo gynėjas advokatas A. Bauža, teigdami, kad prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, prašė jį atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su J. J. paskirta bausme, prašant ją pakeisti – sugriežtinti, remiantis prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Apeliaciniu prokurorės skundu nėra ginčijama J. J. kaltė ar jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertintini. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam J. J. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę J. J., atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį (padaryti du nusikaltimai, priskiriami sunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms), stadiją (nusikaltimai baigti), kaltės formą (nusikalstamos veikos padarytos tyčia) bei padarymo. Įvertino ir J. J. asmenybę, konstatuodamas, kad nuteistasis dirba, išlaiko tris nepilnamečius veikus, teistas už iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (BK 284 straipsnio 1 dalis ir 138 straipsnio 2 dalis), baustas ir administracine tvarka (b. t. l. 2, b. l. 44-59). Spręsdamas J. J. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną J. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Visumos šių aplinkybių pagrindu apylinkės teismas pagrįstai J. J. skyrė griežčiausią BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos terminą parinkdamas mažesnį nei sankcijos vidurkis, bei kiek švelnesnę nei griežčiausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą. Spręsti, jog šios J. J. paskirtos bausmės savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelnios ar neproporcingos nuteistojo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumui, teisinio pagrindo nėra. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės J. J. skirtinų bausmių individualizavimui pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos tinkamai, nepažeidžiant proporcingumo reikalavimų bei bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, todėl keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis vien tik prokurorės samprotavimais dėl pernelyg švelnios J. J. paskirtos bausmės, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, jog tiriamas nusikalstamas veikas J. J. įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, turėjo būti pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme. Atmetant šiuos prokurorės teiginius vis tik pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tokiu būdu akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, būtina nustatyti, kad asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.). Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų kontekste pastebėtina, jog analizuojamu atveju J. J. apsvaigimas nuo alkoholio jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo nustatytas ne tik alkoholio kiekio matuoklio pagalba, tačiau jo nepatvirtino ir kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys – nei liudytojų, nei paties nuteistojo ar nukentėjusiojo parodymai, todėl pripažinti tai J. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kaip tai buvo nurodyta kaltinamajame akte ir apeliaciniame skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu J. J. ir patvirtino, jog turi problemų dėl alkoholio vartojimo ir sutinka gydytis, tačiau tai niekaip nepatvirtina jo apsvaigimo fakto jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu. Juo labiau, jog paties nuteistojo teigimu, vertinamo įvykio metu jis buvo blaivus, nes buvo neseniai grįžęs iš darbo, ketino pasiimti vaikus. Tuo tarpu kaip nustatyta liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustos A. J. (remdamasis jos parodymais, J. J. neblaivumą vertinamo įvykio metu patvirtino ir nukentėjusysis K. P.) išdėstytomis aplinkybėmis, tai, kad įvykio dieną J. J. buvo neblaivus, ji nustatė pabendravusi telefonu bei iš praleistų skambučių kiekio, nes, kai jis būdavo blaivus, jų būdavo vos keletas, o įvykio dieną jų buvo nemažai. Esant šių duomenų visumai pripažinti, jog vertinamo įvykio metu J. J. buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos jam inkriminuotų nusikaltimų padarymui, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, kad pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (tame tarpe ir kaltininkui skirtinos bausmės klausimui reikšmingas aplinkybes). Ir nors pirmosios instancijos teismas savo sprendimo nepripažinti J. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nemotyvavo (nors kaltinamajame akte ir buvo nurodyta, jog nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad vertinamo įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio), tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio panaikinimui/pakeitimui. Nesutikti su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinta J. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl jų įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), priešingai nei tai traktuojama prokurorės apeliaciniu skundu, teisinio pagrindo taip pat nėra. Sutinkamai su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Tačiau, ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Šiuo aspektu svarbu paminėti ir tai, kad kaltininko prisipažinimas teismų praktikoje aiškinamas kaip esminių kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas, todėl šioje dalyje nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visoje kaltinimo apimtyje. Jis turi teisę į gynybą, tame tarpe ir ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktiniu jam inkriminuotų nusikaltimų aplinkybių suvokimu, kuris neabejotinai gali neatitikti kaltinimo formuluočių. Atimti šią kaltinamojo teisę ar apriboti ją, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu, nėra jokio juridinio pagrindo. Todėl vien tai, kad vertinamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. J. teigė, jog jo neteisėti veiksmai buvo nukreipti į savo paties gynybą nuo neteisėtų K. P. ir jo draugų veiksmų, jo prisipažinimo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdaus gailesčio dėl padaryto, priešingai nei tai konstatuojama prokurorės apeliaciniame skunde, neeliminuoja. Pažymėtina ir tai, jog kaip matyti iš bylos medžiagos J. J. taipogi buvo nustatyti sužalojimai, o sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, J. J. į susitikimą su K. P. vyko tikėdamasis su juo pakalbėti, o įrankius, pritaikytus asmeniui žaloti, jis susirado tik tuomet, kai pamatė iš baro link jo ateinantį ne tik K. P., bet ir jo draugus. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste prokurorės apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę, dėl ko šiam paskyrė per švelnias bausmes, atmestini kaip deklaratyvūs. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, kaltininko asmenybės įvertinimas nėra pagrindinis dėmuo, nulemiantis kaltininkui skirtinos bausmės rūšį ir dydį. Tai tik viena iš daugelio tinkamam bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko, jos suabsoliutinimas sprendžiant kaltininkui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, nepateisinamas. Šių duomenų kontekste analizuojant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį matyti, kad, spręsdamas J. J. skirtinų bausmių klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino ankstesnį nuteistojo teistumą už iš esmės analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (ką labiausiai savo apeliaciniu skundu ir akcentuoja prokurorė), jo baustumus administracine tvarka, atsižvelgė į ūmų nuteistojo būdą (J. J. tarp jo ir nukentėjusio asmens kilusio konflikto vis tik nesugebėjo išspręsti taikiu būdu), į tai, kad šiuo metu nuteistasis dirba ir turi išlaikyti tris nepilnamečius vaikus. Šios aplinkybės skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo įvertintos tiek savarankiškai, tiek ir nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumo, stadijos, nuteistojo kaltės formos ir kitų aplinkybių kontekste, todėl teigti, jog vertinamu atveju J. J. asmenybė nebuvo įvertinta tinkamai, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl J. J. paskirtų bausmių, nepateikiant iš esmės jokių naujų duomenų, kurie nebuvo įvertinti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu sprendžiant J. J. asmeninių savybių bei jo praeities įtaką tolimesniam jo nusikalstamumui, naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį teisinio pagrindo nesudaro. Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, neabejotina, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas J. J. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai bei galutinę subendrintą bausmę. BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja prokurorė, nagrinėjamu atveju taip pat buvo taikytos pagrįstai. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, tiek susijusios su padaryta nusikalstama veika, tiek ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsiprašo nukentėjusiųjų, atlygina padarytą žalą. Taigi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2012). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-56/2014, 2K-449/2016). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-457-677/2015, 2K-449/2016). Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama. Ar yra pagrindas atidėti nuteistajam, kuriam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, paskirtos bausmės vykdymą, sprendžia teismas ir šios teismo išvados turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą neabejotina, kad visi bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl tikslingumo atidėti J. J. bausmės vykdymą, atsižvelgė į aukščiau paminėtas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tame tarpe ir ankstesnį jo teistumą. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo J. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, buvo priimtas 2016 m. kovo 17 d., tuo tarpu skundžiamu Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuoti nusikaltimai buvo įvykdyti 2015 m. spalio 31 d., kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu J. J. teistas dar nebuvo, todėl vertinti šią aplinkybę kaip pagrindą jo atžvilgiu netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų, priešingai nei apeliaciniu skundu tai suvokia prokurorė, nėra jokio juridinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą įvertintinos ir aplinkybės, apibūdinančios J. J. asmenybę po skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Po J. J. padarytų nusikalstamų veikų jau praėjo beveik dveji metai, tačiau duomenų apie nuteistojo atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus ar nuteisimą teisėjų kolegija neturi. Šiuo metu nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su savo mama, kuriai reikalinga jo pagalba, dirba, iš gaunamo darbo užmokesčio nuosekliai dengia išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą (b. t. 3, b. l. 20-22), kas iš esmės paneigia prokurorės apeliacinio skundo motyvus, jog nuteistasis prie savo vaikų išlaikymo neprisideda. Ir nors, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, ankščiau J. J. materialinio išlaikymo savo vaikams neteikė, dėl ko ir susidarė minėtas įsiskolinimas, tačiau tokio jo elgesio priežastys – mažas darbo užmokestis žiemos metu, liga ir pan., šiuo atveju laikytinos objektyviomis ir negali lemti asmeniui skirtinos bausmės griežtinimo, juo labiau BK 75 straipsnio netaikymo nuteistajam. Pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą J. J. buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kurių taikymas sudarys palankias sąlygas jam taisyti savo elgesį teigiama linkme, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, leidžia manyti, kad J. J. laikysis įstatymų, nenusikals. Tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, be to, nebus pažeisti jo socialiniai ryšiai, tuo pačiu sudarytos prielaidos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje ir pagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas nuteistajam, todėl panaikinti nuteistajam taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, teisinio pagrindo nėra. Šių duomenų visumoje Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisDaiva Jankauskienė