Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. K. ieškinį valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir bendraturčių dalių nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Byloje nustatyta, kad H. V., mirusio 2013-02-06, vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas – namas, ūkiniai pastatai, tvartas, malkinė, viralinė, daržinė, sandėlis, pirtis, esantys (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 5, 8-10). Ieškovė D. K. prašė pripažinti, kad minėtas turtas yra jos ir H. V. bendroji dalinė nuosavybė, bei pripažinti jai nuosavybę į ½ šio turto tuo pagrindu, kad, įsigydami turtą, ji ir H. V. gyveno faktinėje santuokoje, jų veiksmai įgyjant turtą ir juo naudojantis atitiko jungtinės veiklos santykius.

Nuosavybės teisės objektai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis kilęs ginčas, įgyti galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl, sprendžiant pareikštus reikalavimus, vadovaujamasi minėto kodekso nuostatomis. 1964 m. redakcijos CK 472 str. 1 d. nustatė, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, pagal CK 474 st. 1 d., 2 d., jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu, turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė.

1964 m. CK 43 str. nustatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, sudaromi rašytine forma. Ieškovė nurodė, kad tokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, šalys veikė pagal žodinį susitarimą. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančia, tačiau, pagal tuo metu galiojusio CK 58 str. 2 d., atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Vadovaujantis CK 1.93 str. 6 d., kuri taikoma nagrinėjant ginčą (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui, esant tam tikroms sąlygoms, suteikta teisė netaikyti draudimo įrodinėjant sandorio sudarymo faktą remtis liudytojų parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių įgijimo metu šalių santykiai buvo artimi, grindžiami pasitikėjimu, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Pagal tuo metu galiojusių įstatymų nuostatas, bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad ji ir H. V. susitarė bendram gyvenimui įsigyti namą ir pagalbinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) . Bendras ieškovės ir H. V. susitarimas įgyti nekilnojamąjį turtą patvirtinamas tomis aplinkybėmis, kad, kaip nustatyta iš liudytojų O. P., A. K., V. B. paaiškinimų, ieškovė ir H. V. kartu įsigijo nekilnojamąjį turtą, įsigytame name iš karto apsigyveno, kartu ūkininkavo. Iš liudytojo V. B. paaiškinimų nustatyta, kad pinigai už įgyjamą nekilnojamąjį turtą jam buvo perduoti 1989 m., t. y. iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, po to, kai buvo perduoti pinigai, V. B. ieškovei ir H. V. leido name apsigyventi ir juos priregistravo. Ieškovės ir liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtinamos rašytiniais įrodymais – iš Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Sarių seniūnijos pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (b.l. 11) nustatyta, kad ieškovė gyvenamąją vietą Pirktinės I k. Sarių sen. Švenčionių r. sav. deklaruoja nuo 1989-06-08. Šiomis aplinkybėmis patvirtinama, jog ieškovė ir H. V. gyvenamąjį namą įsigijo turėdami tikslą jame kartu gyventi. Ieškovė turėjo realią galimybę įsigyti nekilnojamąjį turtą, nes, kaip matyti iš 1988-04-27 sutarties, buvo pardavusi nekilnojamąjį turtą už 6000 rub. Iš 1992-04-25 sutarties (b.l. 76-77) matyti, kad V. B. ir jo sutuoktinei priklausęs gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais buvo parduotas H. V., tačiau turto pardavėjas V. B. patvirtino, kad su juo dėl turto pirkimo tarėsi D. K. ir H. V., namą su priklausiniais jie įsigijo abu. Aplinkybė, kad ieškovė name, esančiame Pirktinės I k. Švenčionių r. sav., gyveno kaip savininkė, patvirtinama ne tik liudytojų O. P. ir A. K. paaiškinimais, bet ir AB „Lesto“ pažyma bei atsiskaitymo knygelėje, išduotoje ieškovės vardu, esančiais įrašais apie tai, kad ieškovė mokėjo už į namą tiekiamą elektros energiją (b.l. 14-18, 32).

Byloje gautais duomenimis patvirtinama, kad tarp ieškovės ir H. V. buvo susitarimas įsigyti namą kaip bendraturčiams ir jame gyventi, jie, įsigiję namą, jame kartu gyveno. Aplinkybė, kad ieškove buvo įgyto turto bendrasavininke, patvirtinama ir paties H. V. veiksmais – jis, persikeldamas gyventi į Širvintų r. sav., namą paliko ieškovei, jokių pretenzijų dėl to, kad ji name gyvena, nereiškė.

Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007). Tarp ieškovės ir H. V. nebuvo jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, tačiau šalių susiklostę tarpusavio santykiai, jų ketinimai, elgesys siekiant tikslo leidžia teisinius santykius įgyjant nuosavybę kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą. Ir ieškovė, ir H. V. įsigijo namą turėdami tikslą jame kartu apsigyventi, jame apsigyveno dar nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties, kartu gyvendami iš bendro ūkio gautomis lėšomis turtą išlaikė, todėl yra pagrindas ieškovę pripažinti namo bei pagalbinių pastatų bendrasavininke.

Sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Byloje negauta įrodymų, kad įgyjant pastatus kažkuris iš bendrosios nuosavybės dalyvių prisidėjo didesne dalimi, todėl laikoma, kad ieškovės ir H. V. dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios.

Byloje teismo patirtų pašto išlaidų dydis mažesnis nei teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pašto išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 str.).

Ieškovė prašo grąžinti permokėtą žyminį mokesčio sumą. Iš ieškovės pateiktų VĮ Registrų centro duomenų apie turto, kurį prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe, vidutinę rinkos vertę nustatyta, kad turto vertė – 3967 Eur. Ieškovė prašė nustatyti, kad jai priklauso ½ viso turto, kurio vertė 1983,50 Eur, todėl ieškinys turi būti apmokėtas 60 Eur dydžio žyminiu mokesčiu. Teismas, priimdamas ieškinį, užskaitė 60 Eur dydžio žyminį mokestį. Iš ieškovės pateikto 2014-08-18 kvito (b.l. 3) matyti, kad ieškovė sumokėjo daugiau žyminio mokesčio nei numato įstatymas - 83,63 Eur (288,79 Lt), todėl ieškovei grąžinami 23,63 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 268 - 270 str., 1964 m. redakcijos CK 472 str., 474 str., teismas

nusprendžia:

D. K. ieškinį patenkinti.

Pripažinti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) esančius (duomenys neskelbtini) ., bendrąja daline D. K. ir H. V. nuosavybe.

Pripažinti D. K. nuosavybės teisę į ½ nekilnojamojo turto - (duomenys neskelbtini) - esančio (duomenys neskelbtini) .

Grąžinti D. K. 23,63 Eur (dvidešimt tris eurus 63 ct) 2014-08-18 sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Švenčionių rajono apylinkės teismą.