Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės- uždarosios akcinės bendrovės „Anjava“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-24-877/2015 pagal ieškovo J. H. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Anjava“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje keliami šalis siejusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo bei įrodymų vertinimo klausimai dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisako.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014-05-28 atsakovei priklausančioje automobilių aikštelėje buvo rasta apgadinta ieškovui priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz A170 (duomenys neskelbtini) – perbrauktas vairuotojo pusės priekinis sparnas ir bamperis. Nesant galimybės nustatyti eismo įvykį sukėlusio asmens – administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta (t. I, b.l. 9). Ieškovas reikalavimą atlyginti transporto priemonės sugadinimu padarytą žalą pareiškė atsakovei.

Ginčas tarp šalių kilo dėl sutartinių santykių kvalifikavimo. Ieškovo teigimu, šalys buvo sudariusios automobilio pasaugos sutartį ir atsakovės pareiga atlyginti automobilio apgadinimu padarytą žalą kyla šios pasaugos sutarties pagrindu. Atsakovės teigimu, tarp šalių susiklostė automobilio stovėjimo vietos (aikštelės) nuomos sutartis, dėl ko jai nekyla atsakomybė dėl ieškovui priklausančios transporto priemonės apgadinimo.

Remiantis CK 6.156 straipsnio 1 dalimi, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra. Tokiu būdu šalių valia lemia sutarties sąlygas ir sutartinių santykių tam tikrą įforminimą. Sprendžiant dėl konkrečios sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, atsižvelgiama į sutarties šalių ketinimus ir tikslus, sudarant sutartį būtent tokiomis sąlygomis, taip pat šalių tarpusavio santykių praktiką, jų veiksmus po sutarties sudarymo, t. y. vykdant, keičiant sutartį, nes faktiniai šalių veiksmai padeda nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 str.).

Pasaugos sutartimi saugotojas įsipareigoja saugoti davėjo perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 str.) Ar sudaryta sutartis yra pasaugos, vertinama pagal tai, ar kilnojamasis daiktas davėjo buvo perduotas saugojimui, ar buvo įsipareigojimas daiktą išsaugoti ir jį grąžinti išsaugotą. Kitaip tariant, ar buvo susitarta dėl saugojimo paslaugos teikimo, nes ji sudaro pasaugos sutarties dalyką. Ar buvo susitarta dėl pasaugos paslaugų, spręstina iš to, kokius faktinius veiksmus atliko daikto davėjas ir jo gavėjas.

Tuo tarpu pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 str. 1 d.). Tai yra dvišalis, atlygintinis konsensualinis sandoris, kurio pagrindu savininkas perduoda nuomininkui teisę valdyti ir naudoti išsinuomotą turtą.

Iš šalių, jų atstovų paaiškinimų bei liudytojų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad ieškovas J. H. atsakovės teikiamomis paslaugomis naudojasi daugiau nei tris metus. Aikštelėje stato kelias jam priklausančias transporto priemones. Automobilių aikštelė yra aptvertoje teritorijoje, sargas budi visą parą. Į aikštelę patekti galima tik susimokėjus ir gavus leidimą. Prieš įvažiuojant į aikštelę sargui-kasininkui yra pateikiamas transporto priemonės techninis pasas, iš kurio į leidimą nurašoma automobilio markė, valstybiniai numeriai, taip pat užrašoma transporto priemonę atvežusio asmens vardas pavardė, telefono numeris, apmokėta suma, data bei valanda. Vairuotojui pasakoma kur pastatyti transporto priemonę. Leidimas užpildomas dviem egzemplioriais, vienas lieka pas sargą-kasininką, kitas atiduodamas transporto priemonės savininkui (valdytojui). Išvažiuojant iš aikštelės leidimas yra grąžinamas aikštelės sargui-kasininkui. Registracijos žurnale yra žymima kada ir kokia transporto priemonė atvažiuoja, jos stovėjimo vieta, kada ji išvažiuoja, asmuo atvežęs automobilį bei apmokėjimų duomenys. 2015 m. balandžio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu, atsakovės atstovas direktorius O. J. parodė, kad iš aikštelės išvažiuojančias transporto priemones stabdo sargas, kad paimtų leidimą. Sargas užtikrina, kad automobilį pasiims jį pastatęs asmuo, o ne bet kuris kitas. Kitas asmuo, ne automobilio savininkas ar ne automobilį pastatęs asmuo, gali automobilį iš aikštelės paimti tik pateikęs leidimą ir turėdamas automobilio savininko arba jį aikštelėje pastačiusio asmens leidimą. Į žurnalą įrašo automobilį pastačiusio asmens pavardę, kad žinotų, kas pastatė. Prie įvažiavimo į aikštelės teritoriją ant sargo būdelės yra iškaba, kad apsaugą vykdo UAB „Jungtis“ (t. I, b.l. 158). Iš UAB „Anjava“ įstatų (t I, b.l. 38-49) matyti, kad atsakovė yra verslo įmonė vykdanti įvairių gaminių gamybą, statybos darbus, automobilių priežiūrą ir remontą, krovinių vežimą, kitą papildomą sauskelių transporto veiklą, apimančią ir automobilių stovėjimo aikštelių eksploatavimą, vykdanti kitą komercinę – ūkinę veiklą. Į bylą yra pateikta viešai internete skelbiama informacija, jog UAB „Anjava“ teikia automobilių stovėjimo, saugojimo aikštelių paslaugas (t. I, b.l. 102-106). 2014 m. rugsėjo 23 dieną atliktoje paieškoje pateikiama informacija, kad Mituvos g. 5 yra UAB „Anjava“ priklausanti automobilių saugojimo aikštelė (t. I, b.l. 106). Taigi apibendrinat nustatytas aplinkybės akcentuotina, kad atsakovės vykdoma veikla viešoje erdvėje buvo pristatoma kaip automobilių saugojimo aikštelė, automobiliai buvo laikomi aptvertoje, nakties metu užrakintoje ir nuolat sargo saugomojoje aikštelėje. Atsakovė vedė aikštelėje laikomų automobilių apskaitą, fiksavo automobilių atvykimo į aikštelę ir išvykimo iš jos laiką, išduodavo asmeniui kvitą (leidimą), kuriuo patvirtino priėmusi automobilį į aikštelę, kontroliavo kas pasiima transporto priemonę iš teritorijos, paslaugas teikė atlygintinai. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad tarp šalių susiklostė atlygintiniai automobilio pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.830 str. 1 d.). Atsakovė savo poziciją, jog buvo sudaryta automobilio stovėjimo vietos (aikštelės) nuomos sutartis, grindžia Naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele Taisyklėmis (toliau Taisyklės) bei liudytojų (atsakovės darbuotojų) parodymais. Visų pirma, akcentuotina, kad atsakovės teikiamos paslaugos yra viešos, o šalių sudaryta sutartis ar tai būtų automobilio pasaugos ar stovėjimo vietos nuomos sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.). Viešosios sutartys sudaromos klientui prisijungiant (CK 6.160 str. 2 d.) ir priimant sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustato kita šalis (CK 6.184, 6.185 str.). Sutarties standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt., tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad tokios standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai, tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (CK 6.185 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovės standartinės sutarties sąlygos yra nustatytos atsakovės parengtose ir 2008-12-01 įsakymu patvirtintose Taisyklėse (t. I, b.l. 107-108a), kurių 1.1 punkte nustatyta, kad atsakovė įsipareigoja suteikti nuomininkui už užmokestį laikinai naudotis automobilių stovėjimo vietomis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Taisyklių 5.7 punkte nustatyta, kad šalys susitaria, jog nuomotojas (atsakovė) neatsako už žalą, padarytą nuomininko turtui, esančiam automobilių stovėjimo aikštelėje. Atsakovės teigimu, Taisyklės buvo viešai paskelbtos – iškabintos visiems galimiems klientams laisvai prieinamoje vietoje sargo-kasininko namelio lange. Ieškovas neigia, jog sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, šios taisyklės buvo atsakovės nurodytoje vietoje. Atsakovės atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtinto, jog taisyklės visą laiką kabėjo, tą patį patvirtino ir 2015 m. birželio 23 d. apklaustas liudytojas A. Z., kuris parodė, kad taisyklės „kiek dirba tiek kabo“. Atsakovė į bylą taip pat pateikė foto nuotraukas, kuriose matyti sargo-kasininko namelio lange iškabintos taisyklės. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuotraukos, kurios turėtų patvirtinti atsakovės teiginius, jog taisyklės (kitaip tariant standartinės sutarties sąlygos) buvo viešai prieinamos visiems atsakovės kontrahentams sutarties sudarymo metu, yra padarytos jau bylos nagrinėjimo metu. Tad šios nuotraukos patvirtina tik faktą, kad tarp šalių kilusio ginčo sprendimo teisme metu taisyklės yra viešai paskelbtos, tačiau nepatvirtina fakto, kad šios taisyklės buvo viešai paskelbtos 2014 m. gegužės 14 d., t.y. sutarties tarp ieškovo ir atsakovo sudarymo dieną. Antra, teismas įvertina tai, kad tik prasidėjus bylos nagrinėjimui teisme, pati atsakovė pateiktame atsiliepime pripažino, kad klientams teikia mokamas automobilių pasaugos paslaugas (t. I, b.l. 36). Pasikeitus atsakovės atstovams pasikeitė ir atsakovės pozicija – atsakovė pradėjo neigti teikusi pasaugos paslaugas. Civilinė byla dėl žalos atlyginimo iškelta 2014 m. liepos 30 d. (t. I, b.l. 31), tuo tarpu Taisyklės į bylą yra pateiktos tik 2014 m. lapkričio 13 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu (t. I, b.l. 112). Be to, 2015 m. birželio 23 d. apklaustas liudytojas A. Z., kuris yra atsakovės darbuotojas einantis sargo-kasininko pareigas, nors ir tvirtino, kad Taisyklės visą laiką kabo sargo-kasininko lange, tačiau negalėjo net bendrais bruožais pasakyti koks yra tų Taisyklių turinys. Kas sudaro pagrindą abejoti jo duotų parodymų teisingumu. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad atsakovė neįrodė, jog ji tinkamai supažindino ieškovą su Taisyklėmis (CPK 178 str.), todėl nėra tenkinama CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga dėl standartinių sąlygų privalomumo kitai šaliai. Išvadą, kad tarp šalių susiklostė atlygintinės automobilio pasaugos, o ne automobilio stovėjimo vietos nuomos sutartis patvirtina atsakovės į bylą pateikta leidimo (kvito) kopija (t. I, b.l. 162). Nors byloje nėra pateiktas ieškovui išduotas leidimas, nes nei viena iš šalių nėra jo išsaugojusi, tačiau pati atsakovė patvirtino, kad byloje pateikta leidimo kopija yra standartinė ir atsakovės buvo naudojama ne tik ieškovui ir atsakovei sudarant sutartį, bet ir bylos nagrinėjimo metu. Šiame leidime be grafų automobilį atvežusio asmens ir automobilio identifikaciniams duomenis taip pat yra grafa „priimta apsauga“ – data ir valanda, priėmusio asmens vardas, pavardė ir parašas. Atsakovės atstovo paaiškinimus, jog leidimai nepatvirtina, jog buvo sudaryta pasaugos sutartis, kadangi įmonė šių leidimų buvo daug atspausdinusi ir tiesiog jų dar likę, todėl jie yra naudojami, teismas vertina itin kritiškai. Nuo atsakovės į bylą pateiktų Taisyklių patvirtinimo 2008 metų iki įvykio 2014 metais buvo praėję net šeši metai. Tad jei tikėti atsakovės atstovo paaiškinimais, tai reikštų, kad įmonė, net 6 metus realiai teikdama nuomos paslaugas, naudojo „užsilikusius blankus“ ir pakeitusi veiklos pobūdį iš pasaugos į nuomos nepasikeitė blankų. Kita vertus, toks ieškovės atstovo paaiškinimas bet kuriuo atveju negali pakeisti šalis siejusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo. Pagal CK 6.832 straipsnio 3 dalį rašytine pasaugos sutartimi yra laikomas saugotojo davėjui išduotas kvitas ir dokumentas. Taigi klientui, t.y. kitai sandorio šaliai atsakovė išduodavo rašytinį dokumentą, patvirtinantį, kad buvo sudaryta pasaugos sutartis. Atsakovei patvirtinus, kad ir ieškovui buvo išduodami tokios pačios formos leidimai, pripažintina, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta atlygintinė automobilio pasaugos sutartis. Išvadą, jog buvo susitarta būtent dėl pasaugos paslaugos teikimo patvirtina, ne tik leidimo turinys, bet ir sutarties šalių veiksmai sutarties vykdymo metu. Atsakovė vedė į aikštelę pastatytų transporto priemonių apskaitą, kontroliavo jų judėjimą. Norint atsiimti į aikštelę pastatytą transporto priemonę atsakovės darbuotojui reikėjo ne tik parodyti leidimą, bet ir patvirtinti nuosavybės ar valdymo teisę į transporto priemonę. Kaip paaiškino pats atsakovės atstovas (direktorius) tokio reikalavimo tikslas užtikrinti, kad automobilį pasiims jį pastatęs asmuo, o ne bet kas kitas. A. Z. apklausiamas 2015 m. birželio 23 d. posėdyje tvirtino, kad norint pasiimti transporto priemonę pakanka sargui pateikti tik leidimą, sargas kontroliuoja tik tai, kad išvykstant būtų susimokėta už aikštelę. O transporto priemonę, pateikus leidimą, gali pasiimti bet kas. Tačiau ieškovės atstovei priminus apie duotą priesaiką, liudytojas nebebuvo toks kategoriškas ir pakeitė parodymus, patvirtindamas, kad transporto priemonę atiduoda tik ją pastačiusiam asmeniui arba asmeniui, kuris, darbuotojo žiniomis, turi teisę ją atsiimti (savininko sutuoktinis, vaikai ar įmonės, kuriai priklauso transporto priemonė darbuotojas). Kad visiškai nežinomam asmeniui atiduotų transporto priemonę pastarajam tik pateikus leidimą, išduotą kito asmens vardu, nėra buvę. Tais atvejais kai asmuo atsakovei apmokėdavo už ilgesnį laikotarpį ir pageidaudavo statyti kitą transporto priemonę tai būdavo atžymima ant leidimo. Registracijos žurnale nebuvo atžymima, kadangi, kaip paaiškino atsakovės darbuotojas, tam nebūdavo vietos. Taigi ši atliekama pasiimamos transporto priemonės kontrolė, perimtų daiktų apskaita atitinka pasaugos sutartimi saugotojo prisiimtų funkcijų esmei – grąžinti savininkui (valdytojui) išsaugotą daiktą (CK 6.844 str. 1 d.). Nuomos sutarčiai tokia kontrolės (apsaugos) funkcija nėra būdinga. Nuomos santykių (CK 6.477 str.) esmė yra tai, kad savininkas atlygintinai suteikia teisę įgyvendinti jo, kaip savininko, turimas konkretaus daikto valdymo ir naudojimosi teises trečiajam asmeniui – nuomininkui. Taip nuomos sutartis nuomininkui sukuria prievolinės prigimties valdymo ir naudojimosi teises. Nuomos sutarties dalykas yra šalių veiksmai, susiję su konkrečiu nuomojamu daiktu. Tuo atveju, jeigu būtų sudaroma tik automobilio stovėjimo vietos nuomos sutartis, nebūtų jokio poreikio apskaityti kokia konkrečiai transporto priemonė patenka į atsakovei priklausančią aikštelę, o nuomininkas savo nuožiūra ir niekieno nekontroliuojamas turėtų teisę naudotis išsinuomota vieta, t.y. statyti bet kokią transporto priemonę. Aplinkybė, kad atsakovės darbuotojai neapžiūri į aikštelę statomos transporto priemonės bei, kad tokia pareiga jiems nėra įtvirtinta vidiniuose įmonės norminiuose aktuose, nepanaikina atsakovės atsakomybės. Tai tik parodo, kad atsakovė aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė savo pareigas. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantės cituojami liudytojų parodymai, jog raudonų transporto priemonių aikštelėje būna mažai, kad automobilis galėjo būti nubrauktas ne aikštelėje, kad pats ieškovas turi raudoną WW Golf, gal pats ir nubraukė, remiasi prielaidomis, liudytojų asmeninėmis abejonėmis ir nėra pagrįsti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Be to, aplinkybė, net jei ji ir būtų patvirtinta įrodymais, kad raudonų transporto priemonių aikštelėje būna mažai, apskritai neturėtų teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovei kilusios atsakomybės pagrindų, kadangi apgadinti stovinčią transporto priemonę (nubraukti šoną ar bamperį) pakanka vienos transporto priemonės. Liudytojo parodymai, kad ieškovas 2014 m. balandžio mėnesį buvo pusvalandžiui išvažiavęs ir po to grįžo, yra nesusijęs su bylos nagrinėjimo dalyku, nes byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovui priklausančios transporto priemonės apgadinimo laikotarpiu nuo 2014-05-14 iki 2014-05-28. Apeliaciniame skunde nepagrįstai kaip atsakomybę šalinančia aplinkybe, remiamasi tuo, kad nutarime nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos neįvardijama kur būtent automobilis buvo apgadintas, UAB „Anjava“ nenurodoma kaip eismo įvykio kaltininkė, kadangi šiuo atveju atsakovei atsakomybė kyla ne deliktinės, bet sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu. Todėl neturi jokios teisinės reikšmės, nei, kad atsakovė pati neapgadino ieškovui priklausančios transporto priemonės, nei kas konkrečiai ją apgadino. Administracinės teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad apgadinta transporto priemonė rasta atsakovei priklausančioje aikštelėje. Kad patekti į aikštelę yra reikalingas leidimas, įvažiavimas yra vienintelis – pro sargo-kasininko būdelę, įrodymų, kad transporto priemonė buvo apgadinta iki pastatant ją aikštelėje byloje nėra. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nenustatinėjo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, padarytos žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, paaiškintina, kad turto saugotojo civilinės atsakomybės, atsiradusios pagal įstatymą, pagrindai nustatyti CK 6.845 straipsnyje. Jeigu saugotojas saugo turtą neatlygintinai, tai jo civilinė atsakomybė atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais - esant žalai, neteisėtiems veiksmams, kaltei ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių). Šios pareigos turinys skiriasi nuo už atlyginimą turtą saugančio asmens pareigos. Pagal CK 6.845 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas už atlyginimą saugančio asmens civilinę atsakomybę už neišsaugojimą pašalina tik nenugalima jėga. Jų civilinės atsakomybės visiškai ar iš dalies nepašalina kitos civilinę atsakomybę šalinančios ar mažinančios aplinkybės, nustatytos CK 6.253 straipsnyje ir kitose normose ar kituose įstatymuose. Taigi saugotojo už atlyginimą atsakomybės pagrindas yra daikto neišsaugojimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė teikė atlygintinas paslaugas, kad ieškovui priklausantis automobilis buvo rastas apgadintas atsakovei priklausančioje aikštelėje, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo apgadintas iki perduodant automobilį saugoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei kyla pareiga atlyginti automobilio apgadinimu padarytą žalą. Saugotojas už atlyginimą privalo atlyginti visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu ar sugedimu (CK 6.846 str. 1 d.). Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Žalos dydis – fakto klausimas. Nagrinėjamoje byloje automobilio apgadinimu padarytos žalos dydis yra nustatytas kelių transporto priemonės vertimo ataskaita, atlikta kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą turinčio turto vertintojo (t. I, b.l. 11-27). Atsakovė neginčijo turto vertintojų nustatytos žalos dydžio, nepateikė nustatytą žalos dydį paneigiančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos dydį nustatė, pagal turto vertintojų pateiktą išvadą.

CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama. Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose bei patikrinama ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliaciniu skundu yra keliami klausimai dėl šalis siejusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo bei įrodymo vertinimo dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Apeliaciniu skundu yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą, tačiau visame skunde nėra nei vieno argumento dėl priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą lemia procesinė bylos baigtis, tačiau dėl jų dydžio pagrįstumo spręstina vadovaujantis CPK 98 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) įtvirtintu reglamentavimu. Nesant apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti ar pirmosios instancijos teismas priteisdamas išlaidas advokato pagalbai apmokėti tinkamai įvertino šioje byloje teiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį, laiko sąnaudas ir nustatė protingą priešingai šaliai atlygintinų išlaidų dydį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas pareiškė prašymą priteisti jo turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas ieškovas patyrė apmokėdamas advokatui 513,98 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) rekomenduojamo užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžio, tačiau, teismo vertinimu, yra nepagrįstai didelės ir neatitinka protingumo bei proporcingumo principų. Rekomendacijose yra nustatytas maksimaliai galimas priteisti užmokestis už advokato pagalbą. Rekomendacijų 2 punktas nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama nustatant priteistino užmokesčio už paslaugas dydį konkrečioje byloje. Tai reiškia, kad jose numatytas užmokesčio dydis nebūtinai taikytinas visose bylose, o sprendžiant klausimą dėl išlaidų susijusių su advokato pagalba dydžio pagrįstumo atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą ir kt. turinčias reikšmės aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi materialinės ar procesinės teisės klausimai, tarp šalių kilęs ginčas nereikalavo specialių teisines paslaugas teikusio asmens žinių, sudėtingos teisinės analizės, pagrįstos papildomomis darbo ir laiko sąnaudomis, pati byla nėra didelės apimties, tas pats atstovas atstovavo ieškovą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių naujų argumentų ar teisės aiškinimo taisyklių lyginant su pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turiniu. Nurodytų aplinkybių visuma paneigia poreikį priteisti tokio dydžio atstovavimo išlaidas, kurios yra daugiau nei dvigubai didesnės nei ginčo suma. Įvertinus ir pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį, pripažintina, jog šiuo atveju 50 Eur suma patirtoms išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti yra pakankama, atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d., CPK 93, 98 str.).

Su apeliaciniu procesu susijusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. 1R-298/1K-290 įsakymo redakcija) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui J. H. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės „Anjava“ (į. k. 135490629) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.