Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-430-460/2013 pagal ieškovės E. P. patikslintą ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Uostamiesčio statyba“, V. Š. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės ir jos vadovo (akcininko) civilinės atsakomybės įvykus nelaimingam atsitikimui darbe.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl vertintinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai.

Nustatyta, kad įmonėje UAB „Uostamiesčio statyba“ 2006 m. gruodžio 12 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbo metu, kurio metu ieškovė patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą (amputuota dešinio dilbio viršutinio trečdalio dalis). Nelaimingo atsitikimo metu apeliantė V. Š. buvo vienintelė UAB „Uostamiesčio statyba“ akcininkė ir šios įmonės direktorė. Ji yra pripažinta kalta pagal BK 176 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusiu Plungės rajono apylinkės teismo 2011m. spalio 10 d. nuosprendžiu (t. 1, b. l. 32-35). Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje B2-64-460/2014 UAB „Uostamiesčio statyba“ iškelta bankroto byla, todėl civilinis ieškinys reikštas aukščiau minėtoje baudžiamojoje byloje buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Apeliacijos dalyku yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti žalą solidariai iš BUAB „Uostamiesčio statyba“ ir apeliantės kaip įmonės vadovės ir akcininkės, kurios kaltė pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apeliaciniu skundu nėra kvestionuojama BUAB „Uostamiesčio statyba“ kaip samdančio darbuotojus asmens civilinė atsakomybė ir jos apimtis, tačiau nesutinkama, kad solidariai kartu su bendrove turi atsakyti ir šios įmonės vadovė (akcininkė).

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė taikyti solidariąją atsakomybę įmonei, kurioje ji nelaimingo atsitikimo darbe metu dirbo, ir apeliantei, kuri ieškovės nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo vienintelė UAB „Uostamiesčio statyba“ akcininkė ir šios įmonės direktorė. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tuo atveju, kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines (tarnybines) pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 str. 1d.), o darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, įgyja į padariusį žalą asmenį regreso teisę (6.280 str. 1 d.). Tačiau ieškovės pareikštą reikalavimą tenkino abiejų atsakovų atžvilgiu motyvuodamas tuo, kad nesant galimybės gauti realų žalos atlyginimą tik iš bankrutuojančios įmonės, ją privalo atlyginti solidariai ir kaltas dėl nelaimingo atsitikimo darbe asmuo, t.y. apeliantė, kurios kaltė yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

CK 6.263 straipsnio 3 dalis įtvirtina netiesioginę atsakomybę – įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. CK 6.264 straipsnio 1 dalis tokią netiesioginę atsakomybę nustato – samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Samdantis darbuotojus asmuo yra juridinis ar fizinis asmuo, kuris darbo ar civiline sutartimi samdo darbuotoją. Darbdaviu gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, turinti darbinį teisnumą ir veiksnumą, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, taip pat fiziniai asmenys pasamdę darbuotojus (DK 16 str.). Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 str. 1 d.). Taigi, CK 6.264 straipsnio pagrindu atsakingas už žalą - samdantis darbuotojus - asmuo yra paskirtas įstatymu, todėl tokiu atveju už žalą, atsiradusią dėl darbuotojo ar vykdytojo kaltės, šie tiesiogiai žalą patyrusiam asmeniui neatsako. Jų atsakomybė pagal CK 6.264 straipsnį gali būti regresinė, t.y. jie regreso tvarka gali būti tam tikrais atvejais atsakingi samdančiajam darbuotojus asmeniui, atlyginusiam žalą (šio straipsnio 3 dalis). Be to, darbdavio ir darbuotojų tarpusavio atsakomybę reglamentuoja darbo teisės normos.

Teisėjų kolegijos nuomone, su tokia teismo išvada nesutiktina iš dalies dėl jau aukščiau minėtų motyvų. Be to, nagrinėjamu atveju negalima spręsti, kad žala buvo padaryta kelių asmenų bendrais veiksmais. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė veikė ne kaip savarankiškas fizinis asmuo, tačiau kaip įmonės vadovas, atstovaujantis juridinio asmens interesus ir veikiantis jo vardu. Juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektais (CK 2.33 str. 1 d.). CK 2.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Taip realizuojamas juridinio asmens civilinis teisnumas ir veiksnumas. Juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę juridinio asmens dalyvių ar kitų jo veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – atžvilgiu. Tai reiškia, kad jeigu nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, jie neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Juridinio asmens vadovo buvimas valdymo organu lemia fiduciarinių santykių atsiradimą, kurie reiškia tai, kad jis privalo ex officio veikti išimtinai juridinio asmens interesais ir laikytis specifinių pareigų, kurias nustato įstatymai, būti lojalus ir pan. Tačiau fiduciarinių vadovo pareigų pažeidimas lemia atsakomybę prieš pačią įmonę (CK 2.87 str.).

Taigi, apeliantė veikė ir pažeidimus, konstatuotus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, atliko kaip juridinio asmens vadovė, veikdama juridinio asmens vardu ir atstovaudama jos interesus. Kadangi įstatymas įtvirtina netiesioginę samdančius darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, apeliantės kaip įmonės vadovės, atstovavusios įmonės interesus ir veikusios jos vardu, atsakomybė negalima. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje įrodo apeliantės kaltę dėl netinkamų pareigų atlikimo, užtikrinant darbuotojui saugias darbo sąlygas, tačiau per se nelemia jos kaip civilinės atsakomybės subjekto statuso pagal CK 6.264 straipsnio 1 dalį, pagal kurią įstatymas atsakomybę numato asmeniui samdančiam darbuotojus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog apeliantė nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo ne tik įmonės vadovė, tačiau ir jos akcininkė, taip pat nekeičia vertinimo esmės, nes ji buvo ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvė, savo pareigas susijusias su saugių darbo sąlygų užtikrinimu ji atliko kaip įmonės vadovė, t.y. juridinio asmens įgaliotas asmuo, o ne akcininkė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nesant galimybės gauti žalos atlyginimą tik iš bankrutuojančios įmonės, žalą, vadovaujantis visišku nuostolių atlyginimo principu, privalo atlyginti solidariai ir apeliantė (nors jos kaltė ir yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu), nes šis principas nėra aiškintinas taip, kad žalą negalint realiai atlyginti asmeniui, kuris ją turėtų atlyginti, atsakomybė gali kilti ir kitam asmeniui, kuris pagal įstatymus nėra atsakomybės subjektas. Pastebėtina, kad ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio, vadovo atsakomybė prieš kreditorius tam tikrais atvejais gali atsirasti, pavyzdžiui, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl jų neteisėtų veiksmų (CK 2.50 str. 3 d., 6.263 str.), tačiau nagrinėjamoje byloje apeliantės nei kaip akcininkės, nei kaip vadovės civilinė atsakomybė dėl to, kad įmonė negali/negalės įvykdyti savo prievolių neteisėtos apeliantės veiklos rezultate, nebuvo įrodinėjama.

Dėl nurodytų aplinkybių sprendimo dalis, kuria žalos atlyginimas priteistas iš apeliantės, naikintina ir ieškinys jos atžvilgiu atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.). Ieškinį atmetus dėl aukščiau nurodytų priežasčių, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovė nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 1 210 Lt teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 162), o apeliantė - 2 420 Lt (b. l. 160, 161). Patenkinta ieškovės reikalavimo dalis sudaro 28 procentus, todėl ieškovei iš atsakovo BUAB „Uostamiesčio statyba“ priteistina 339 Lt šių išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylos rezultatas yra palankus apeliantei. Todėl jai iš ieškovės priteistina 2 420 Lt teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2 d., CPK 98 str.).

Apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 175), o likusios 1 585 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas (t. 1 b. l. 197). Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantei iš ieškovės priteistina 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 83 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria atsakovės V. Š. atžvilgiu tenkintas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį V. Š. atmesti.

Pakeisti priteistą atsakovei V. Š. iš ieškovės E. P. teisinės pagalbos išlaidų sumą padidinant ją iki 2 420 Lt

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. P. iš atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Uostamiesčio statyba“ 339 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei V. Š. iš ieškovės E. P. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.