Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „GROM LT“ ieškinį atsakovei UAB „Ekologiški projektai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ir atsakovė apie bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka vietą ir laiką informuotos tinkamai, teismo šaukimais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad ieškovė 2014-07-09 atsakovei pardavė 70 vienetų naudotų didmaišių už 269,84 Eur ir išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. AGR 0757, o 2014-08-29 pardavė 340 vienetų naudotų didmaišių už 1 429,79 Eur bei išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. AGR 0786. Šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad už prekes atsakovė privalo atsiskaityti per 3 dienas. Prekių gavimą atsakovės atstovas patvirtino parašu PVM sąskaitose faktūrose, tačiau nustatytu terminu atsakovė neatsiskaitė už prekes, įsigytas pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. AGR 0786 bei Nr. AGR 0757. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė pareiškė ieškovei pretenzijas dėl prekių kokybės, komplektiškumo ar kitų priežasčių. Atsakovė ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 1 699,63 Eur skolos už įsigytas prekes pripažįsta visiškai, tačiau nesutinka su ieškovės reikalavimu dėl 80,00 Eur priteisimo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, o reikalavimą dėl 8,4 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo prašo tenkinti iš dalies, priteisiant 6 procentų dydžio procesines palūkanas, bei prašo išdėstyti sprendimo įvykdymą lygiomis dalimis 6 (šešiems) mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl skolos priteisimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.305 straipsnio 1 dalis numato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.314 straipsnio 5 dalį, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas.

Įstatymas nustato kiekvienam asmeniui pareigą tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.200 str., 6.205 str., 6.256 str. 1 d.). Prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str.). Bet koks iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant kreditoriaus pareikalavimo įvykdyti prievolę per nustatytą terminą neįvykdymas, laikomas sutarties nevykdymu (CK 6.63 str.1 d. 4 p., 6.205 str.). Kadangi ieškovės išrašytose ir atsakovės gautose PVM sąskaitose faktūrose aiškiai nurodyti mokėjimo už prekes terminai, kuriuos atsakovė pažeisdama iki šiol nėra atsiskaičiusi su ieškove, be to, atsakovė taip pat pripažįsta, kad per nustatytus terminus su ieškove tinkamai už parduotas prekes neatsiskaitė, iš atsakovės ieškovei priteistina 1 699,63 Eur skola už įsigytas prekes.

Dėl procesinių palūkanų dydžio ir išieškojimo išlaidų kompensavimo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40,00 Eur sumą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

Teismas sutinka su atsakovės nuomone, kad minėtos normos tikslas – atlyginti minimalias kreditoriaus išlaidas išieškant įsiskolinimą ir kad ši norma negali tapti pagrindu kreditoriui piktnaudžiauti savo procesine padėtimi ir siekti nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita. Ieškovė reiškia ieškinį dėl bendros 1 699,63 Eur skolos priteisimo, todėl vien tuo pagrindu, kad skola susidarė pagal dvi PVM sąskaitas faktūras, nesuteikia pagrindo ieškovei reikalauti priteisti dvigubą išieškojimo išlaidų kompensavimą. Pastebėtina, kad ieškovės prašomos priteisti papildomos 40,00 Eur sumos įtraukimas į finansinį reikalavimą prieštarautų minėto įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatai. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė, jei ieškovės išlaidos viršija 40,00 Eur, įrodinėti didesnes savo išlaidas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis, privalo ieškovė. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei priteistina 40,00 Eur išieškojimo išlaidų.

Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, kuriame numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti penkių 5 dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Pažymėtina, kad įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2000/35 EB, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercines sutartis – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 8 procentiniais punktais, taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercines sutartis pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Nurodyta Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas). Jei šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sutartis atitinka minėtame įstatyme nurodytus komercinės sutarties požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti šiame statyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. A3-130. Teismų praktika. 2005, 23). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką aiškindamas, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. A3-130. Teismų praktika. 2005, 23

Ieškovė prašo priteisti procesines palūkanas ir prašo jas priteisti, remdamasi dydžiu, nustatytu Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Taigi pagal šią normą minėtame įstatyme nustatyto dydžio palūkanas moka ūkio subjektai, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine ar profesine veikla. Pagal byloje nustatytas aplinkybes šalys yra ūkio subjektai, jų sudarytos prikimo-pardavimo sutartys yra komercinės, nes susijusios su abiejų šalių verslu ir yra atlygintinės. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, o pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. 2014 m. antrąjį pusmetį galiojanti VILIBOR palūkanų norma buvo 0,40 procentų, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos prašomos 8,4 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną 1 739,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė teismui dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, yra svarbus abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, todėl sprendimo vykdymo išdėstymas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su kreditoriaus interesais ir išdėstant sprendimo vykdymą turi būti siekiama šių dviejų šalių interesų pusiausvyros, bei neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Todėl nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, turi būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Be to, spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Atsakovė teismui nepateikė naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, todėl teismas turi pagrindą atsakovės turtinę padėtį nustatyti pagal ieškovės pateiktus vėliausius duomenis apie atsakovės turtinę padėtį. Iš ieškovės pateikto atsakovės balanso už 2013 metų finansinį ataskaitinį laikotarpį matyti, kad atsakovės turtas sudarė 1 273 470,23 Eur sumą. Atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 866 334,86 Eur, todėl, įvertinus turto ir įsipareigojimų santykį, yra pagrindas teigti, kad atsakovės turimo turto vertė net 407 135,37 Eur viršija visų skolinių įsipareigojimų sumą. Kadangi šioje byloje atsakovei pareikšto turtinio reikalavimo suma yra 1 779,63 Eur, todėl akivaizdu, kad atsakovės turto visiškai pakaktų ieškovės pareikštiems reikalavimams įvykdyti. Taip pat, teismo vertinimu, neturint atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2014 m. laikotarpį, negalima daryti išvados, kad atsakovės finansinė padėtis šiuo metu yra sunki. Be to, teismo nuomone, nors bendrovė turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui, tačiau jie nevertintini kaip dideli. Ieškovė sunkią atsakovės finansinę padėtį grindžia lygindama dabartinį atsakovės darbuotojų skaičių (11 darbuotojų) su 2015-01-15 buvusiu darbuotojų skaičiumi (16 darbuotojai), tačiau, atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad 2014-09-18 atsakovės darbuotojų skaičius buvo tik 12, todėl ši ieškovės nurodoma aplinkybė neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie atsakovės finansinę padėtį. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. teismo įsakymu nutarė išieškoti iš atsakovės 3 612,23 Eur skolą kreditoriui AB LESTO, 2015 m. vasario 27 d. teismo įsakymu – 331,88 Eur skolą kreditoriui UAB „Oro meistrai“ bei kad UAB „Ekologiški produktai“ nebuvo ir nėra pareikšti ieškiniai dėl bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį įmonės mokumas nustatomas lyginant juridinio asmens pradelstus įsiskolinimus (o ne trumpalaikius įsipareigojimus) su balansinio turto verte.

Pažymėtina, kad byloje pateikti minėti duomenys apie atsakovės turtinę padėtį neteikia pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kuriam esant būtų pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai, pirmiau nurodyti duomenys teikia pagrindą konstatuoti, kad atsakovė turi realių galimybių teismo sprendimu priteistinas pinigų sumas sumokėti neišdėstant sprendimo vykdymo. Kadangi iš atsakovės priteistina suma nėra didelė, todėl išieškojimo išdėstymas šešių mėnesių terminui nebūtų reikšmingas bendrovei ir nesudarytų sąlygų vykdyti ūkinę veiklą geriau, padedant užtikrinti joje dirbantiems asmenims darbo vietas, ir taip užtikrinant bendrovės, kaip įmonės, veiklos tęstinumą ir sudarant jai galimybę grąžinti kreditoriui skolą atitinkamomis pinigų sumomis. Ir priešingai, išdėstant sprendimo įvykdymą ieškovei kiltų neigiamų pasekmių, sprendimo įvykdymo išdėstymas būtų aiškiai nenaudingas ieškovei ir nebūtų atsižvelgta į sutartinės pusiausvyros ir lygiateisiškumo principą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nėra nustatytas išimtinis atvejis, kai, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kitas susidariusias labai nepalankias aplinkybes, sprendimo įvykdymas galėtų būti išdėstytas, atsisakytina tenkinti atsakovo prašymą išdėstyti sprendimo įvykdymą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 42,74 Eur žyminis mokestis ir 262,82 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nors pateiktas ieškinys ir tenkintinas iš dalies. Priešingas aiškinimas pažeistų ieškovės teisėtą interesą gauti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kuris pagal ieškinio reikalavimo sumą ir priteistiną sumą nesikeičia (CPK 93 str. 4 d.). Pažymėtina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti atitinka Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 4,60 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 ir 284 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Ekologiški projektai“, kodas 302531789, ieškovei UAB „GROM LT“, kodas 302601814, 1 699,63 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt devynių eurų 63 ct) skolą, 40,00 Eur (keturiasdešimties eurų 00 ct) išieškojimo išlaidas, 8,4 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 739,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 42,74 Eur (keturiasdešimt dviejų eurų 74 ct) žyminį mokestį, 262,82 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 82 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Ekologiški projektai“, kodas 302531789, valstybei 4,60 Eur (keturių eurų 60 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.