Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovui R. G. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir atsakovo R. G. priešieškinį dėl atsisakymo duoti sutikimą pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismo pozicija gina ne teisėtus ieškovo V. Z. interesus, o atsakovo R. G. savavališkus veiksmus. Apeliantas pažymi, kad teismas visai nenagrinėjo ginčo atsiradimo esmės. Nurodė, kad V. Z. į teismą kreipėsi dėl atsakovo R. G. savivalės, bendrasavininko prievolės ignoravimo, t. y. aplinkybės, kad atsakovas, prieš pradėdamas statybas, šio klausimo su ieškovu, namų valdos bendraturčiu, nederino ir nesikreipė į ieškovą dėl bendraturčio sutikimo stoginės statybai. Teismas nepagrįstai ieškovo V. Z. 2015 m. spalio 15 d. raštą atsakovui R. G. įvertino kaip nemotyvuotą ieškovo atsisakymą duoti sutikimą atsakovui.

Teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus. Teismas nepagrįstai ieškovų liudytojų parodymus laikė niekiniais, o kaimynystėje gyvenančio nuomininko A. A. tiesos neatitinkančios parodymus laikė pagrindiniu įrodymu. Pažymėjo, kad teismo proceso metu atsakovo liudytojas A. A. pripažino savo draugiškus santykius su atsakovu, tačiau teismui ši aplinkybė nesukėlė abejonių atsakovo liudytojo parodymų šališkumu, nors jo liudijimas skyrėsi nuo ieškovo pasikviestų liudytojų parodymų.

Teismas neteisingai interpretavo VTPSI Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. vasario 13 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, minėtame rašte buvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, o valstybės institucija, veikdama pagal galiojančius teisės aktus, ginčo sprendimo teisę perdavė teismui.

Teismas nepakankamai įsigilino į ginčo pasekmių atsiradimo galimybes. Atsakovas R. G. nuo pat turto dalies įsigijimo 2009 metais, nederindamas savo veiksmų su bendrasavininku, atliko kapitalinį namo dalies remontą ir šių veiksmų nederino su ieškovu. Teismas neįvertino, kad nei atsakovas R. G., nei jo sugyventinė nuo pat apsigyvenimo adresu (duomenys neskelbtini), niekur nedirbo ir šiuo metu nedirba, todėl gali ilgai švęsti lauke.

Teismas byloje buvo šališkas. Teismo posėdžio metu, pasisakant ieškovui V. Z. ir apklausiant ieškovo liudytojus, atsakovas R. G. ir jo šalies žiūrovai garsiai sakė replikas. Pažymėjo, kad ieškovas V. Z. kelis kartus prašė teismo raminti atsakovą ir nors teismas paprašydavo atsakovo šalies žiūrovus nurimti, pačiam atsakovui pastabos dėl nepagarbaus elgesio nedavė. Nurodė, kad tik po kelių ieškovo prašymų, teismas sudrausmino atsakovo R. G. pakviestus asmenis, vieną iš jų, atsakovo motiną, pašalindamas iš teismo salės. Atkreipė dėmesį, kad teismas dažnai nutraukdavo ieškovo V. Z. pasisakymus, argumentuodamas, kad šio posėdžio metu gali būti kalbama tik apie stoginę, tačiau nestabdė atsakovo R. G. šmeižto ieškovo atžvilgiu.

Teismas privalėjo skirti sankciją už įstatymų pažeidimus. Ieškovas pažymėjo, kad pagal CK 4.103 straipsnį, fiziniai asmenys, pasistatę statinį, neturėdami nustatyto leidimo, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar disponuoti, todėl atsakovui turi būti taikoma šio straipsnio bei Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta sankcija – įpareigojimas statinį nugriauti, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 159 straipsnį paskirta bauda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šioje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų absoliučių Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo negaliojimo pagrindų, nes teismo sprendimas yra su motyvais, visiškai atmetus ieškinį ir patenkinus priešieškinį juo išspręsti visi reikalavimai, kiti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas V. Z. ir atsakovas R. G. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei tame sklype esančio gyvenamojo namo bendraturčiai. Atsakovas R. G. 2014 m. birželio mėnesį be ieškovo V. Z. sutikimo prie savo namo dalies savavališkai pastatė stoginę. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, gavęs ieškovo V. Z. pranešimą, 2015 m. vasario 13 d. raštu konstatavo medinių konstrukcijų stoginės pastatymo be bendraturčio sutikimo faktą, tačiau dėl pažeidimo mažareikšmiškumo skundo nenagrinėjo (b. l. 11–12). Ieškovas V. Z. 2014 m. spalio 16 d. išsiuntė atsakovui R. G. prašymą duoti sutikimą ieškovo sklypo dalyje statyti ūkio pastatą pagal jau parengtą projektą (b. l. 9), tačiau jo negavo. V. Z. 2015 m. gegužės 31 d. pateikė ieškinį dėl savavališkos statybos pašalinimo (b. l. 3). Atsakovas R. G. 2015 m. rugsėjo 30 d. išsiuntė prašymą ieškovui V. Z. duoti sutikimą įteisinti medinės stoginės statybą ir nurodė, kad kitu atveju R. G. kreipsis į teismą (b. l. 33). Ieškovas V. Z. 2015 m. spalio 15 d. atsakyme į prašymą nurodė, kad jis nėra priešiškai nusiteikęs R. G. atžvilgiu ir tokį sutikimą galėtų duoti, todėl pasiūlė susitikti konstruktyviam pokalbiui sutikimų davimo vienas kitam klausimu, nes priminė, kad pats atsakovas R. G. po penkerių metų vilkinimo 2014 m. vasario 3 d. ir kovo 27 d. atsakymais atsisakė duoti sutikimą dėl ieškovui priklausančios namo dalies rekonstrukcijos ir garažo statybos (b. l. 41). Atsakovas R. G. kreipėsi į teismą su 2015 m. spalio 22 d. priešieškiniu dėl ieškovo atsisakymo duoti sutikimą atsakovui statyti medinių konstrukcijų stoginę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo pripažinimo neteisėtu, pripažįstant atsakovui R. G. teisę be ieškovo V. Z. sutikimo statyti medinių konstrukcijų stoginę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo (b. l. 37–38). Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti visiškai. Pripažinti neteisėtu ieškovo V. Z. atsisakymą duoti sutikimą atsakovui R. G. statyti medinių konstrukcijų stoginę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo, pripažįstant atsakovui R. G. teisę be ieškovo V. Z. sutikimo statyti medinių konstrukcijų stoginę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo.

Apeliaciniu skundu ieškovas V. Z. ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, kad teismas visai nenagrinėjo ginčo atsiradimo esmės, nes neatsižvelgė, jog ieškovas į teismą kreipėsi dėl atsakovo savivalės nederinant stoginės statybų klausimo su bendraturčiu (CK 4.75 straipsnis, STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33 punktas), todėl nepagrįstai gynė ne teisėtus ieškovo V. Z. interesus, o atsakovo R. G. savavališkus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kai nuosavybės teisė į daiktą priklauso dviem ar daugiau savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise, jis valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiems šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003, 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004, 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-267/2012).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Toks ribojimas išreikštas teisės normose nustatytu įpareigojimu statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Šie suinteresuoti asmenys turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš statybos ar rekonstrukcijos darbų. Esant ginčui dėl atsisakymo duoti sutikimą, teismas nagrinėja konkretaus atsisakymo priežastis. Teismas turi įvertinti, kad bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Protingais motyvais teismas gali pripažinti faktus, specialistų išvadas, kitus patikimus duomenis, kurie patvirtintų, kad stoginės pastatymas pakeis esmines bendraturčių gyvenimo ar veiklos sąlygas, buvusias iki stoginės statybos. Esminiu gyvenimo ar veiklos sąlygų pakitimu gali būti laikytinas esamos pastato techninės būklės pablogėjimas, užkirstas kelias patekti į kelius ar gatves, natūralaus apšvietimo stygius ar atitinkamų higienos standartų sąlygojamų reikalavimų dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kt. nesilaikymas (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, nes išnagrinėjo ir ištyrė teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą R. G. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti medinių konstrukcijų stoginę, esančią žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo, ir dėl priešieškinio reikalavimų pripažinti neteisėtu ieškovo V. Z. atsisakymą duoti sutikimą atsakovui statyti medinių konstrukcijų stoginę, pripažįstant atsakovui teisę be ieškovo sutikimo ją statyti. Teismas įvertino ieškovo argumentus dėl jo teisių pažeidimo ir atsisakymo duoti atsakovui sutikimą stoginei pastatyti priežastis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo V. Z. 2015 m. spalio 15 d. raštą atsakovui R. G. įvertindamas kaip nemotyvuotą ieškovo atsisakymą duoti sutikimą atsakovui, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad toks atsisakymas pažeidė atsakovo teises, nes stoginė naudojama atsakovo ir visos jos šeimos poilsiui, joje žaidžia mažametė dukra, o ieškovas neįrodė aplinkybės, kad be jo sutikimo atsakovo pastatyta stoginė pažeidžia jo teises. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas minėtame 2015 m. spalio 15 d. atsakyme į prašymą nurodė, jog jis tokį sutikimą galėtų duoti, todėl pasiūlė atsakovui susitikti konstruktyviam pokalbiui sutikimų davimo vienas kitam klausimu, tačiau toks atsakymas negali būti vertinamas sutikimo davimu, juo labiau, kad ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą su ieškiniu dėl stoginės nugriovimo ir teismo proceso metu savo ieškinį palaikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė galimą ieškovo teisių pažeidimą, atsisakymo duoti sutikimą priežastis ir šioms aplinkybėms nustatyti vertino civilinėje byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis).

Apeliaciniame skunde ieškovas V. Z. teigė, kad teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, nes trijų kaimynų, artimiausių namų nuolatinių gyventojų, ieškovo liudytojų parodymus laikė niekiniais, o kaimynystėje gyvenančio nuomininko A. A. tiesos neatitinkančius parodymus laikė pagrindiniu įrodymu, nors bylos nagrinėjimo metu atsakovo liudytojas pripažino savo draugiškus santykius su atsakovu. CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje liudytojų parodymus, savo vertinimą motyvavo, nurodydamas, kad ieškovas pakvietė tris liudytojus, kurie teigė, kad atsakovo stoginėje nuolat kepami kepsniai, triukšmaujama, o atsakovas pakvietė vieną liudytoją, kuris teigė priešingai. Teismas atsižvelgė, kad visi liudytojai yra šalių kaimynai, todėl įvertinus liudytojų parodymus bei įvertinus kitas byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog nežiūrint į didesnį skaičių pakviestų liudytojų ieškovas neįrodė teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant tiek ieškinio, tiek priešieškinio pagrįstumo klausimą, kad stoginėje nuolat girtaujama, pažeidinėjama viešoji tvarka, ieškovo ir kitų kaimynų teisė į poilsį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas detaliai argumentavo, pagal laisvo įrodymų vertinimo principo taisykles įvertindamas kiekvieno iš liudytojų A. V., G. J., R. V. A. ir A. A. parodymus, įvertinant šių liudytojų santykius su ginčo šalimis, parodymų informatyvumą, nuoseklumą ir betarpiškumą.

Pagal nuosekliai suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laisvas įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini ir patikimi. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas kaip subjektyvius įvertino liudytojos A. V. parodymus, nes paaiškėjo, kad ieškovą ir šią liudytoją sieja ne tik kaimyniški, bet ir artimi tarpusavio santykiai, o kitų dviejų liudytojų – kaimynų G. J. ir R. V. A. parodymus vertino kaip neinformatyvius, nenuoseklius, nekonkrečius ir nepatvirtinančius ieškovo nurodytų aplinkybių apie jo teisių pažeidinėjimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodomąją reikšmę suteikė atsakovo liudytojo A. A. parodymams, nors šis liudytojas turi draugiškus santykius su atsakovu, savaime negali būti laikoma įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, nes teismas argumentavo ir tai. Teismas pažymėjo, kad šio liudytojo namo langai išeina būtent į atsakovo valdomos namų valdos dalį, kur stovi ir ginčo stoginė, todėl manytina, kad apie liudijamas aplinkybes jis žino betarpiškai, be to, liudytojas augina mažametį vaiką, todėl akivaizdu, kad jei iš tiesų atsakovo stoginėje būtų nuolat ir per naktis girtuokliaujama bei triukšmaujama tai neabejotinai trikdytų ir jo vaiko poilsį. Teismas vertindamas ieškovo ir liudytojų parodymus atsižvelgė į faktą, kad neva dėl nuolat per naktis besirenkančių kompanijų ir girtuokliavimo, keliamo triukšmo nei karto nesikreipė į policiją, o į policiją ieškovas kreipėsi tik vieną kartą 2013 m. balandžio 16 d., t. y. dar iki stoginės pastatymo, tačiau tada jokio teisės pažeidimo nebuvo nustatyta (b. l. 58–60). Teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, teismo šališkumo faktų vedant teismo procesą nenustatė, teisėja 2016 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu patenkino ieškovo V. Z. prašymą pašalinti žiūrovus iš teismo posėdžių salės, užtikrino ieškovo CPK 42 straipsnyje nustatytas procesines teises (teikti įrodymus duoti paaiškinimus, užduoti klausimus ir kt.). Pagal byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais padaryti kitokias išvadas ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas V. Z. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl atsakovo pastatytos stoginės padarinių jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti iš esmės, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina apelianto nurodytos aplinkybės, kad dėl atsakovo stoginės jam suvaržyta teisė įgyvendinti bendraturčio gyvenimo ar veiklos sąlygas. Nors apeliantas V. Z. teigia, kad medinė stoginė pablogino jo gyvenimo kokybę, nes joje tiek dienos metu, tiek vakarais ir naktimis yra lėbaujama, rūkoma, vartojamas alkoholis, kepsninės dūmai sklinda pro stoglangį, tačiau, teismo vertinimu, tai negali būti laikoma esminėmis aplinkybėmis, kurios uždraustų bendraturčiui savo sklypo dalyje turėti stoginę. Apeliacinės instancijos teismas supranta ieškovo V. Z. argumentus, kad galimas atsakovo R. G. netinkamas elgesys triukšmaujant žemės sklype ir pavėsinėje po pastatyta stogine gali trukdyti ieškovo ir jo šeimos gyvenimui, tačiau šioje civilinėje byloje teismui nėra pagrindo konstatuoti tokius netinkamus atsakovo veiksmus ir dėl to pagrįsti ieškovo argumentus atsisakant duoti sutikimą stoginei statyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę CK 4.99 straipsnyje nustatytu pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams. Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti atsakovo veiksmai nepažeidžia ieškovo daiktinių teisių – ieškovui nėra trukdoma įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių savo turto dalimi. Teismas pažymi, kad stoginė yra įrengta žemės sklypo dalyje, kuria naudojasi atsakovas, ji pritvirtinta prie namo dalies, kurioje nėra nei ieškovo langų, nei įėjimo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pozicija nesutikti su stoginės statybos įteisinimu yra nepakankamai pagrįsta. Teismas pažymi, kad savavališka statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų, o antra, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2008). Pirmasis faktas konstatuojamas bendraturčiams išreiškiant sutikimą su statybos darbais, o antrojo konstatavimas yra atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų prerogatyva. Dėl to bendraturčiai, nesutikdami su numatomais statybos darbais, turėtų įrodyti, kokios jų teisės ir teisėti interesai, o ne viešosios teisės normos būtų pažeistos atliekant numatomus statybos darbus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas neįrodė esminių jo bendrosios nuosavybės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą jo atsisakymą duoti sutikimą atsakovui atlikti statybos darbus pripažinti motyvuotu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ priedo 1 lentelės 5 punktu stoginė yra priskiriama I grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Pažymėtina, kad Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33 straipsnis numato, jog tuo atveju, kai nesudėtingo statinio statybai pagal teisės aktų reikalavimus neprivaloma parengti supaprastinto statybos projekto arba supaprastinto rekonstravimo projekto, yra privaloma turėti rašytinius susitarimus, kai žemės sklypas nuosavybės teise priklauso keliems bendraturčiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 8 dalimi ir Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisyklių 41.5 ir 43.1 punktais, skundas ar pranešimas nenagrinėjamas, jei pranešimo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad pranešimas paduotas dėl mažareikšmių teisės aktų pažeidimų (nesudėtingo statinio statybos atveju neturint Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto statybą leidžiančio dokumento (žemės sklypo bendrasavininkų sutikimo). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. vasario 13 d. rašte konstatuotas faktas, kad sklype prie gyvenamojo namo yra pastatyta stoginė, tačiau dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, pagal aukščiau nurodytus teisės aktus inspekcija pranešimo nagrinėjimą nutraukė ir pasiūlė savo pažeistas civilines teises ginti teisme. Apelianto nuomone, nurodyta institucija patvirtino jo teisių pažeidimą ir nurodė kreiptis į teismą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog minėtame inspekcijos rašte yra nurodoma galimybė kreiptis į teismą ginti pažeistas civilines teises, tačiau tai nėra patvirtinimas, kad ieškovo teisės yra pažeistos.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ieškovo ieškinį atmesti, įstatymo vardu įteisino atsakovo savavališkus veiksmus ir galiojančių įstatymų pažeidimus ir neskyrė įstatymuose numatytų sankcijų dėl savavališkos nesudėtingo statinio statybos. Apeliantas pažymi, kad teismas, iš apelianto priteisdamas 41 Eur žyminį mokestį, įteisino nelegalią atsakovo statybą apelianto lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nurodo, kad atsakovo R. G. stoginė buvo pastatyta jo paties lėšomis. Atsakovas R. G., nepažeisdamas įstatymo nuostatų, kreipėsi į teismą su priešieškiniu, kuriuo siekė atsisakymą duoti sutikimą pripažinti neteisėtu. Kadangi priešieškinis buvo patenkintas, o ieškinys – atmestas, pirmosios instancijos teismas teisėtai priteisė sumokėtą 41 Eur žyminį mokestį R. G. naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo taikyti sankcijas atsakovui šioje byloje nėra, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog atsisakymas duoti sutikimą statyti medinių konstrukcijų stoginę yra neteisėtas ir pripažino atsakovui R. G. teisę be ieškovo V. Z. sutikimo statyti medinių konstrukcijų stoginę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo.

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neįrodytas, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 4.75 straipsnyje nustatytas materialinės teisės normas, nepažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas R. G. 2016 m. kovo 23 d. pinigų priėmimo kvitu sumokėjo advokatui E. J. 200 Eur už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl apeliacinį skundą teismui atmetus, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo.

Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje sudaro 2,12 Eur ir yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3 Eur, teismas šių išlaidų valstybei nepriteisia (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nauja redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.