Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios I. A. kartu su atstove advokate Inga Blaževičiene apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

Dėl J. S. išteisinimo pagrįstumo

Tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios I. A. ir jos atstovės advokatės pateiktuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo J. S. išteisinta pagal 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, todėl, apeliantų teigimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo J. S. būtų nuteista dėl šių nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinių skundų reikalavimais ir juos pagrindžiančiais motyvais negalima.Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šis straipsnis numato atsakomybę tiek už dokumento suklastojimą, tiek už tokio dokumento panaudojimą. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014; 2K-210/2014 ir kt.).J. S. buvo kaltinama tuo, kad nustatytais laikotarpiais dirbdama buhalterės pareigose, nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. neteisėtai rankiniu būdu ištrynė (panaikino) UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos (duomenys neskelbtini) 2009, 2010 ir 2012 metų duomenų kopijose esančiuose 2003 - 2005 metų žaliavų (verpalų, medinių palečių (padėklų) nurašymo dokumentuose Nr. 10412/034, 10412/037, R0501/039, 10502/009, R0502/059, 10509/017, 10312/039, 10409/020, 10409/019, 10409/028, R0312/077, 10312/057 buvusias pastabas apie žaliavų panaudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir, tokiu būdu, programos (duomenys neskelbtini) 2014 metų duomenimis minėtuose nurašymo dokumentuose lauke „Pastabos“ jokių įrašų (pastabų) apie žaliavų (verpalų, medinių palečių (padėklų) panaudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, užpajamuotų bendrovės apskaitos programoje pagal kaltinime nurodytų įmonių sąskaitas faktūras, nebeliko, t. y. suklastojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterinėje buhalterinės apskaitos dokumentus. Be to, ji 2014 m. gegužės 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompiuterinėje buhalterinės apskaitos programoje (duomenys neskelbtini) atliko 2005 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ verpalų judėjimo operacijų suvestinės ir nurašymo dokumento Nr. C0503/011 Ž0503/067 prekybinės operacijos pakeitimą iš pavadinimo „Žaliavų nurašymas“ į pavadinimą „Žaliavų nurašymas į gamybą“. Taip pat, tęsdama savo nusikalstamą veiką, remiantis neteisėtai pašalintais ir suklastotais UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninės buhalterinės apskaitos dokumentais apie žaliavų (verpalų, medinių palečių (padėklų)) panaudojimą įmonės veikloje, ne vėliau, kaip iki 2014 m. kovo 18 d. suklastojo tikrą dokumentą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014 m. kovo 18 d. dienos pažymą apie įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, kurią patvirtino savo parašu ir joje įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad žaliavos ir mediniai padėklai, gauti iš aukščiau nurodytų įmonių, nebuvo panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamyboje ir veikloje, bei šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, ne vėliau, kaip iki 2014 m. kovo 20 d. dienos pateikdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R. S. J. H., kuris šią pažymą perdavė įmonė atstovui ir 2014 m. kovo 24 d. minėta pažyma buvo pateikta Kauno apygardos teismui prijungimui prie civilinės bylos Nr. 2-1067-527/2014.Be to, J. S. buvo kaltinama tuo, kad ji žinomai suklastotą dokumentą – 2014 m. kovo 18 d. pažymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su žinomai neteisingais duomenimis apie tai, kad žaliavos gautos kaltinime nurodytos įmonių sąskaitos faktūros nebuvo panaudotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ gamyboje ir veikloje, tikslu įmonės naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę ir suklaidinti civilinę bylą Nr. 2-1067-527-2014 nagrinėjantį Kauno apygardos teismą, ne vėliau, kaip iki 2014 m. kovo 20 d. dienos šią žinomai suklastotą pažymą panaudojo pateikdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R. S. J. H., kuris pažymą perdavė įmonės atstovui ir kuri 2014 m. kovo 24 d. dieną buvo pateikta prijungimui prie minėtos civilinės bylos, kurioje nagrinėjamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys dėl žalos priteisimo iš buvusios įmonės direktorės I. A., tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, kadangi paaiškėjo, kad 2014 m. kovo 18 d. pažyma yra suklastota ir civilinės bylos nagrinėjimas 2014 m. gruodžio 30 d. buvo sustabdytas, šiais veiksmais J. S. pasikėsino UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai neteisėtai įgyti turtinę teisę į didelės vertės 62.233,30 eurų svetimą, I. A., turtą.Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. S. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir dėl šių veikų ji išteisinta pagrįstai. Nei vienas iš liudytojų, kurie įvairiais laikotarpiais dirbo su buhalterinės apskaitos programa (J. G., M. U., R. Š., I. I., V. O., V. Č. (su programa nedirba nuo 2009 metų), J. J., A. Z., R. S. J. H., P. G.) nenurodė, jog jie kaltinime nurodytais laikotarpiais būtų ką nors koregavę buhalterinės apskaitos programoje, liudytoja R. Š. teigė, jog ji po visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio metu patvirtinama atitinkamų metų finansinė atskaitomybė, programoje koreguoti duomenų negali, nes to neleidžia jai suteiktas statusas, V. Č. nurodė, jog po 2009 m. su programa iš viso nedirbo, tačiau šie liudytojai nieko nenurodė ir apie tai, jog kokius nors koregavimo veiksmus būtų atlikusi J. S.. Specialistė J. R. teisme parodė, kad sulyginus gautų ir panaudotų verpalų kiekį, nustatyti, ar verpalai buvo panaudoti gamyboje būtų galima, jei būtų buvę technologinės kortelės, tačiau šiuo atveju jų nebuvo. Todėl teigė, kad gamyba lyg tai ir buvo, bet technologinių kortelių tam pagrįsti nėra. Ši specialistė nurodė, kad jų programa „(duomenys neskelbtini)“ turi galimybę sekti vartotojus – kas įvedė ar keitė dokumentą programoje, tačiau šiuo atveju buvo įjungtas minimalus sekimas (tai patvirtinta ir 2014 m. spalio 17 d. UAB „(duomenys neskelbtini)a“ specialisto išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos programos „(duomenys neskelbtini)“ duomenų), t. y. buvo galima matyti, kas įvedė dokumentą, kas keitė sandėlį ar tiekėją, bet negalima pažiūrėti, kas keitė prekių polangio duomenis, tarp kurių yra pastabos dėl prekių nurašymo. Kas redagavo pastabas būtų galima matyti tik tuo atveju, jeigu būtų įjungtas maksimalus sekimas. Be to, specialistė nurodė, kad pastabų ištrynimas neturi įtakos buhalterinės apskaitos duomenims, jis nieko nelemia ir nekeičia buhalterinės apskaitos duomenų. Specialistė nurodė ir tai, jog pastabas galėjo ištrinti tas, kas galėjo prieiti prie kompiuterio. Tai, jog net 2003 m., 2004 m. duomenis koreguoti – pildyti, keisti, pašalinti, ištrinti bet kuriuo vėlesniu metu galimybė yra patvirtino tiek specialistė J. B., tiek ir UAB „(duomenys neskelbtini)a“ raštas dėl informacijos pateikimo, o iš UAB „(duomenys neskelbtini)” 2015 m. lapkričio 13 d. pažymos matyti, kad prie bendrovės buhalterinės apskaitos programos „(duomenys neskelbtini)” galėjo prisijungti ne tik J. S., bet ir kiti asmenys – I. C., J. J., R. Š., V. C.-Č., V. O., I. I., UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)” darbuotojai, kuriems bendrovė buvo davusi prisijungimus, bei programos „(duomenys neskelbtini)“ administratorius. Tai leidžia teigti, kad minėtas pastabas galėjo ištrinti bet kuris iš aukščiau nurodytų darbuotojų, turėjusių prisijungimą prie programos „(duomenys neskelbtini)”. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos UAB „(duomenys neskelbtini)” 2009 m. birželio 30 d. kompleksinio patikrinimo akte Nr. 18-AU-16-46 nurodyta, kad tuo metu, kai buvo išrašytos sąskaitos už prekes, UAB „(duomenys neskelbtini)” samdomų darbuotojų neturėjo, bendrovė veiklos nevykdė, neturėjo resursų veiklai vykdyti, finansinius dokumentus pasirašė bendrovėje nedirbantys asmenys. Verpalų pirkimas pagal UAB „D. B.” išrašytas PVM sąskaitas faktūras taip pat realiai nevyko ir sąskaitose faktūrose nurodytos prekės nebuvo panaudotos UAB „(duomenys neskelbtini)” veikloje. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” savo apskaitoje užfiksavo verpalų pirkimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)”, UAB „(duomenys neskelbtini)” ir UAB „(duomenys neskelbtini)” pagal 2003 – 2005 metų šių bendrovių išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o už prekes apmokėjo grynais pinigais pagal kasos pajamų orderio kvitus bei mokėjimo pavedimais. VMI Sprendime nustatyta, kad realiai joks šių prekių pirkimas nevyko, nes šios bendrovės buvo naudojamos tik kaip priedangos neteisėtai veiklai vykdyti, o UAB „(duomenys neskelbtini)”, vadovaujama I. A., nepagristai šiomis sumomis padidino pirkimo PVM ir bendrovės sąnaudas, tenkančias realizuotai produkcijai.Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta VMI patikrinimo aktą surašiusi specialistė E. J. patvirtino, kad yra nustatyta, jog įmonės: UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ – buvo neveikiančios ir su šiais subjektais surašyti sandoriai neįvyko, o bendrovės dokumentuose buvo užfiksuoti faktai su ,,blogomis“ (veiklos nevykdančių įmonių) PVM sąskaitomis faktūromis. Specialistė parodė, kad visų pagamintų pledų svorių, kuriuose galimai galėjo būti panaudoti verpalai – nustatyti negalima, todėl ji negali teigti, kad šie verpalai ir būtent tokie jų kiekiai buvo gauti iš kitų asmenų. Šie įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga leidžia teigti, kad VMI pripažino, jog pagal atitinkamus dokumentus bendrovė negalėjo įtraukti pagal minėtas sąskaitas faktūras neva gautų prekių į PVM apskaitą pelno mokesčiui sumažinti ir nepagrįstai įtraukė juos į sąnaudas.Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog J. S. pripažinti kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį, byloje turi būti neginčijamai nustatyta, jog būtent J. S. padarė atitinkamus pakeitimus buhalterinės apskaitos programoje „(duomenys neskelbtini)” (ar žinojo apie tai, kad juos padarė kiti asmenys); kad padaryti pakeitimai neatitinka objektyvios tikrovės; ir, kad pakeitimai buvo padaryti tyčia, siekiant neteisėtų tikslų – suklaidinti civilinę bylą nagrinėjantį teismą ir tokiu būdu gauti turtinę naudą savo ar įmonės „(duomenys neskelbtini)” naudai. Tačiau byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga nebuvo nustatyta, kad būtent J. S. padarė atitinkamus pakeitimus buhalterinės apskaitos programoje „(duomenys neskelbtini)”, t. y. nenustatyta, kad ji ištrynė pastabas verpalų ir medinių palečių nurašymo dokumentuose (10412/034, 10412/037, R0501/039, 10502/009, R0502/059, 10509/017, 10312/039, 10409/020,10409/019, 10409/028, R0312/077, 10312/057). Teisminio nagrinėjimo metu apklausta specialisto išvadą surašiusi J. R. patvirtino, kad operacijos pavadinimo ar stulpelio keitimas buhalterinei apskaitai jokios įtakos neturi, nes operacijos pavadinimo keitimas, pastaba (jos ištrynimas) nekeičia buhalterinių rodiklių ir nieko nelemia. Specialistė taip pat nurodė, kad negalima pažiūrėti kas keitė prekių polangio duomenis, tarp kurių yra ir pastabos dėl prekių nurašymo, nes nagrinėjamu atveju buvo įjungtas minimalus sekimas programoje. Įvertinus šias aplinkybes daroma išvada, kad ir 2014 m. gegužės 20 d. dieną buhalterinės apskaitos programoje atliktas 2005 metų UAB „Vernitas” verpalų judėjimo operacijų suvestinės vieno dokumento prekybinės operacijos pakeitimas iš pavadinimo „Žaliavų nurašymas” į pavadinimą „Žaliavų nurašymas į gamybą” bendrovės „(duomenys neskelbtini)” buhalterinei apskaitai jokios įtakos neturėjo ir ne tik pavojingų padarinių, bet ir jokių pasekmių bendrovei nesukėlė. Liudytoja R. Š. taip pat patvirtino, kad pakeitus operacijos pavadinimą „žaliavų nurašymas“ į „žaliavų nurašymas į gamybą“ buhalterinės apskaitos duomenys nesikeičia. Todėl pagal nustatytas aplinkybes negalima daryti išvados, kad buhalterinės apskaitos programoje padaryti objektyvios tikrovės neatitinkantys pakeitimai ir kad juos (pastabų ištrynimą) padarė būtent J. S., taip siekdama tyčia suklaidinti civilinę bylą nagrinėjantį teismą ir tokiu būdu gauti turtinę naudą savo ar įmonės „(duomenys neskelbtini)” naudai. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. gegužės 20 d. buhalterinės apskaitos programoje atliktas dokumento operacijos pakeitimas iš pavadinimo ,,žaliavų nurašymas“ į ,,žaliavų nurašymas į gamybą“ atliktas asmens, prisijungusio kodu ,, (duomenys neskelbtini)“ (toks J. S. prisijungimo kodas), tačiau šis prisijungimas įvyko po to, kai buvo pasirašyta ir pateikta teismui 2014 m. kovo 18 d. pažyma, todėl teigti, kad šie pakeitimai ką nors lėmė surašant pažymą ir kad jie buvo neatitinkantys objektyvios tikrovės – pagrindo nėra, juolab, kad žaliavų nurašymo operaciją lemia nurašymo aktas, o ne pastaba akte, kur ir dėl ko jie nurašomi. Skunde keliama abejonė ir dėl to, kad kaltinamoji būdama vaiko auginimo atostogose, buvo atvykusi į įmonę tikslu pakeisti pavadinimą iš „Žaliavų nurašymas“ į pavadinimą „Žaliavų nurašymas į gamybą”, tačiau šis faktas, įvertinus ankščiau paminėtas aplinkybes, esminės reikšmės sprendžiant dėl duomenų įrašymo 2014 m. kovo 18 d. pažymoje – reikšmės neturi. Be to, J. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį prokuroro buvo kaltinama motyvuojant tuo, kad 2014 m. kovo 18 d. pažymoje yra jos parašas, o nukentėjusiosios teiktas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį grindžiamas tuo, kad remiantis neteisėtai pašalintais ir suklastotais UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninės buhalterinės apskaitos dokumentais apie žaliavų (verpalų, medinių palečių (padėklų)) panaudojimą įmonės veikloje, ne vėliau, kaip iki 2014 m. kovo 18 d. J. S. suklastojo tikrą dokumentą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014 m. kovo 18 d. dienos pažymą apie įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, kurią patvirtino savo parašu ir joje įrašė žinomai neteisingus kaltinime nurodytus duomenis bei šį žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, ne vėliau, kaip iki 2014 m. kovo 20 d. dienos pateikdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R. S. J. H., kuris šią pažymą perdavė įmonės atstovui ir 2014 m. kovo 24 d. minėta pažyma buvo pateikta Kauno apygardos teismui prijungimui prie civilinės bylos Nr. 2-1067-527/2014. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši pažyma apie buhalterinės apskaitos duomenis yra surašyta UAB „(duomenys neskelbtini)” vardu, ją pasirašė įmonės direktorius, o pati J. S. pasirašydama šioje pažymoje tik vykdė savo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)” pavedimą pagal UAB „(duomenys neskelbtini)” ir UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarytą sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo. Nors prokuroras teigia, jog Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymas (14 straipsnio 2 dalis) reglamentuoja, jog už apskaitos dokumentų teisingą surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentą suruošę ir jį pasirašę asmenys, t. y. būtent buhalterinę apskaitą tvarkiusi J. S., tačiau minėtame Buhalterinės apskaitos straipsnyje nurodoma, kad buhalterinės apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Taigi teismui pateikta 2014 m. kovo 18 d. pažyma apie buhalterinės apskaitos duomenis negali būti laikoma buhalterinės apskaitos dokumentu ir šiuo atveju negali būti taikomi Buhalterinės apskaitos įstatyme tik buhalteriui keliami reikalavimai. Todėl įvertinus šias aplinkybes, kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, jog pažymoje, pasirašytoje ir UAB ,,B. T.“ direktoriaus (surašytoje lietuvių ir anglų kalbomis), pateikiami duomenys surašyti būtent J. S. iniciatyva ir būtent tikslu apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyti teisę į svetimą turtą. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad J. S. būtų buvę žinomos kokios nors su minėta civiline byla susijusios aplinkybės, todėl nėra pagrindo teigti, jog J. S. turėjo kokį nors asmeninį interesą tyčia klastoti ir teikti šią pažymą į civilinę bylą. Todėl apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai J. S. išteisino tiek dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, tiek dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Tuo pagrindu apeliacinių skundų argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Pažymima, kad svarbu nustatyti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios leidžia teismui padaryti pagrįstas teisines išvadas. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju nustatyti objektyvūs faktai leido apylinkės teismui padaryti pagrįstas išvadas, kad J. S. neįvykdė jai tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios I. A. bei jos atstovės parengtame kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų. Tuo pagrindu abiejų apeliacinių skundų motyvai, kuriais teigiama, kad liudytojų parodymai vertinti vienpusiškai, dalis jų tinkamai neįvertinti, neatlikta įrodymų analizė, neįvertinti pačios J. S., kaip vyriausiosios buhalterės, veiksmai, o byloje yra pakankamai J. S. kaltę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį patvirtinančių įrodymų, yra atmetami kaip nepagrįsti.Apeliaciniuose skunduose pateikiami motyvai dėl J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio, tačiau pažymėtina, kad teisme kaltinamoji, pareiškusi, jog kaltės nepripažįsta, parodymus duoti atsisakė, o priimant nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas gali remtis tik teisme ištirtais ir patikrintais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog J. S. parodymai buvo paskelbti teisiamojo posėdžio metu (nenurodant baudžiamojo proceso normos) ir nors jie nuosprendyje neaprašyti, tačiau iš jų matyti, jog J. S. kaltės nepripažino, nurodydama, jog jokių pastabų apie žaliavų nurašymą kompiuterinėje programoje netrynė, o, norėdama pašalinti netikslumą, pavadinimą iš ,,žaliavų nurašymas“ į ,,žaliavų nurašymas į gamybą“ galėjo ir patikslinti (4 t., 38-39, 44 b. l.). Be to, J. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu iš esmės atitinka 2014 m. kovo 18 d. pažymoje nurodytas aplinkybes (1 t., 21-23 b. l.) apie žaliavų nurašymą nepanaudojus jų gamyboje, kas atitinka ir specialistės E. J. paaiškinimus, jog Kauno VMI atlikus patikrinimą, nustatyta, kad pagal kaltinime nurodytas sąskaitas-faktūras produkcija gauta nebuvo, t. y. ji negalėjo būti panaudota gamyboje, ar produkcija galėjo būti gauta iš kitų (fizinių) asmenų – nustatyti nėra galimybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pavadinimas iš ,,žaliavų nurašymas“ į pavadinimą ,,žaliavų nurašymas į gamybą“ buhalterinėje programoje atliktas 2014 m. gegužės 20 d., t. y. jau po to kai pažyma buvo pasirašyta tiek J. S., tiek įmonės direktoriaus ir pateikta teismui, todėl nėra pagrindo teigti, jog šie išteisintosios veiksmai rodo jos tyčią suklastoti minėtą pažymą bei jos pagrindu kėsintis įgyti svetimą turtą. Nukentėjusiosios ir jos gynėjos skundo teiginys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)a“ specialistės išvadoje nurodyta, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje yra duomenų/dokumentų apie žaliavų panaudojimą gamyboje ir/ar kitoje bendrovės veikloje yra pagrįstas – dėl įmonėje vykusios gamybos ginčo nėra, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje situacijoje yra svarbios tik kaltinime nurodytos sąskaitos faktūros, pagal kurias, kaip nustatyta specialisto išvadoje, žaliavos iš minėtų įmonių gautos nebuvo, todėl ir negalėjo būti užpajamuotos ir juo labiau panaudotos gamyboje, apie ką ir nurodyta 2014 m. kovo 18 d. J. S. ir įmonės direktoriaus pasirašytoje pažymoje. Nukentėjusiosios ir jos atstovės skunde teigiama, kad byloje liudytoju turi būti apklaustas advokatas N. K., kuris bendravo tiesiogiai su J. S. dėl pažymos surašymo ir gali paaiškinti apie jos surašymo aplinkybes. Įvertinus tai, jog byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl J. S. kaltės suklastojus pažymą nebuvimo, todėl pažymos surašymo aplinkybių tyrimas šioje situacijoje netikslingas, juo labiau kad advokato N. K. apklausa apie šias aplinkybes negalima, advokatas N. K. civilinėje byloje, kurioje buvo teikiama minėta pažyma, veikė kaip UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovas, todėl remiantis BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, jog advokatas privalo saugoti profesinę paslaptį, negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas – negali būti apklausiamas (kas buvo konstatuota protokoline nutartimi, sprendžiant apeliantų teikiamą prašymą dėl šio asmens apklausos).Nukentėjusiosios I. A. ir jos atstovės skunde taip pat teigiama, kad J. S. kaltę patvirtina apklaustų liudytojais įmonės darbuotojų parodymai, o būtent: M. U., J. J., J. G., A. Z., I. I., V. O., V. Č.. Tačiau iš šių asmenų parodymų matyti, tik tai, jog jie nurodė, jog veiksmų, susijusių su kokių nors duomenų pakeitimo kompiuterinėje buhalterinės apskaitos programoje jie neatliko, teikdami, kad arba įmonėje kaltinime nurodytu laiku jau nedirbo, arba neturėjo galimybės prisijungti prie programos. Taigi šie liudytojai nenurodo, jog minėtus veiksmus atliko būtent J. S., t. y. jokiu būdu nepatvirtina jos kaltės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiosios I. A. ir jos atstovės skunde taip pat nurodomi argumentai dėl specialisto P. M. konsultacinės išvados bei duotų parodymų teisme. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad specialistas P. M. pateikė konsultacinę išvadą dėl 2009 m. birželio 30 d. mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. 18-AU-16-46, kurioje, laikydamas save auditoriumi, nors niekada nėra juo dirbęs (ką pats pripažino) ir nėra įtrauktas į auditorių sąrašą, vertino patikrinimo akte nurodytas išvadas ir tvirtino, jog jei gamyba vyko, tai reiškia, kad žaliavos buvo tiekiamos. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad P. M. dirba advokatų kontoroje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba ir nukentėjusiosios atstovė advokatė Inga Blaževičienė, o užduotį pateikti konsultacinę išvadą, kaip pripažino pats P. M., jam davė šios advokatų kontoros vadovas advokatas R. M.. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad P. M. neturi įgalinimų vertinti mokesčių inspekcijos specialistų surašytų išvadų, jis yra šališkas, todėl jo parodymai, kaip ir konsultacinė išvada pagrįstai nepripažinti įrodymais. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo J. S. išteisinta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį, kaip to prašoma prokuroro bei nukentėjusiosios I. A. ir jos atstovės advokatės apeliaciniuose skunduose pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Prokuroro bei nukentėjusiosios I. A. ir jos atstovės advokatės apeliacinius skundus atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.