Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarties S. N. (S. N.) administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros 2009 m. sausio 28 d. nutarimą, kuriuo S. N. (S. N.) nubaustas už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 62¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą 300 litų bauda. Pareiškėja paaiškino, kad Švenčionių rajono policijos komisariate pagal 2008 m. sausio 25 d. gautą S. Š. pareiškimą dėl miško vagystės iš jam bei J. Š. priklausančio miško sklypo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 92-1-00016-08 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje (svetimo turto vagystė). Ikiteisminio tyrimo medžiagoje S. N. buvo įteiktas įtarimas pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad įtariamasis S. N. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl savavališko miško kirtimo, 2008 m. sausio 28 d. nutarimu jam paskirta 300 litų bauda bei 160 litų žalos gamtai atlyginimo. Pareiškėja pažymėjo, kad ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių agentūros 2008 m. sausio 28 d. nutarimu, ir ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 92-1-00016-08 nustatyta, kad miško kirtimas įvyko dėl S. N. kaltės. Vadovaujantis ATPK 9 straipsnio 2 dalimi, administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Todėl, pareiškėjos manymu, S. N. neturėjo būti baudžiamas administracine tvarka. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kreipėsi į teismą, gindama viešąjį interesą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 2 d. nutartimi skundą priimti atsisakė.

Teismas konstatavo, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos pagrindus, jos uždavinius, pagrindinius principus, svarbiausius procesinius veiksmus, juos atliekančius subjektus, jų ir kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylose, teises ir pareigas reglamentuoja ATPK ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, kurio 123 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos vadovaujantis ATPK normomis. ATPK 291 straipsnis nustato, kad nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas, organas, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis. Pažymėta, jog administracinių teisės pažeidimų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą, organų, atsakingų už administracinių teisės pažeidimų protokolų surašymą, sprendimai dėl asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn peržiūrimi vadovaujantis ATPK įtvirtintomis procesinėmis teisės normomis, o ne Administracinių bylų teisenos įstatymo įtvirtinta tvarka, reglamentuojančia ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje sprendimą. Padaryta išvada, kad ATPK normos nesuteikia teisės prokurorui, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą su prašymu panaikinti administracinio teisės pažeidimo byloje priimtą nutarimą, todėl skundą atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

III.

Atskiruoju skundu Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti prašymo priėmimo klausimą tam pačiam teismui išnagrinėti iš naujo. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta. Nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl tų pačių S. N. veiksmų, už kuriuos jis nubaustas administracine tvarka. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Nuostatos dėl dvigubo baudimo draudimo yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 str. 5 d. - niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą). Pažymima, jog dvigubo baudimo draudimo principas (non bis im idem) įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje, kuris nustato, kad niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą, už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Atskirajame skunde remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pažymima, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, teisingas įstatymų taikymas ir vieningos teisinės praktikos formavimas visuomenėje, nukentėjusiojo teisių gynimas nuo nusikalstamų veikų yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visai visuomenei, todėl tai yra viešasis interesas, kurį vadovaujantis Konstitucijos 118 straipsniu, Prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, prokuroras turi teisę ir privalo ginti. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad prokurorai gina viešąjį interesą, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Teigiama, kad šiuo atveju asmenys ir institucijos, turėję teisę kreiptis į teismą dėl pažeidimų pašalinimo, to nepadarė, todėl prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateikė atitinkamą pareiškimą. Paaiškinama, jog Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vyriausiasis specialistas K. P. aplaidžiai vykdė savo pareigas, 2008 m. rugpjūčio 20 d. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 92-1-00173-08 jam buvo įteiktas įtarimas pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, o vėliau jis atleistas iš užimtų pareigų. Prokurorės manymu, teismo nutartyje išdėstytas traktavimas prieštarauja teisės normoms, nes nelieka galimybių apginti pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą, atsiranda netinkamas precedentas, kai neteisėtas valstybės institucijos sprendimas (šiuo atveju nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje) lieka nepanaikintas. Pažymima, jog nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas sprendimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad toks sprendimas būtų panaikintas. Prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis (tame tarpe ir kreipdamasis į teismą dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo). Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis šiuo atveju negalėjo būti taikoma ir kad prokuroras negalėjo kreiptis į teismą tam, kad būtų apgintas viešasis interesas. Paaiškinama, jog pareiškimo nagrinėjimas galėtų suformuoti bendrą teisminę praktiką šios kategorijos bylose (administracinė byla Nr. II-21-552-2009; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Be to teigiama, kad teismas netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nes prokuroras yra savarankiškas asmuo, turintis teisę kreiptis į teismą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, jam netaikomos atstovavimo normos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžė, kad iš Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad prokuroras iš tikrųjų galėtų ir privalėtų ginti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus: visais atvejais, kai asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami arba kėsinamasi juos pažeisti, turi būti užtikrinta veiksminga tokių teisių bei teisėtų interesų apsauga ir gynimas, inter alia nuo nusikalstamų kėsinimųsi.

Minėti konstituciniai imperatyvai, be kita ko, yra realizuoti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nurodė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu.

ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatymas eksplicitiškai nenumato prokuroro teisės skųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, ginant viešąjį interesą. Kita vertus, šie įstatymai nenumato ir atitinkamo draudimo. Todėl sprendžiant dėl nagrinėjamos prokuroro teisės turi būti atsižvelgiama į aukščiau paminėtą Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį, jos oficialų aiškinimą, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas, taip pat teismų praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad nagrinėjamu aspektu ATPK įtvirtinta administracinių teisės pažeidimų bylų teisena nėra išsami, todėl teisinio reglamentavimo spragos turi būti pašalintos taikant įstatymo ir teisės analogiją. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio nuostatų seka, kad prokuroro teisė kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, apima ir prokuroro teisę skųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-3816/2009, 2008 m. spalio 17 d. nutartys administracinėse bylose Nr. N62-5019/2008, Nr. N62-5036/2008). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamą nutarimą priėmė ne teismas kaip vienintelis teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdantis organas (Konstitucijos 109 str. 1 d.), bet Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnas.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir todėl naikintina. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad prokuroras apskritai neturi teisės, gindamas viešąjį interesą, ginčyti nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nenagrinėjo šioje byloje pateikto prokurorės kreipimosi į teismą atitikties kitiems įstatymų reikalavimams. Dėl šios priežasties Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės prašymo priėmimo klausimas perduotinas tam pačiam teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti. Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės prašymo priėmimo klausimą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.