Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl aprūpinimo būtinomis higienos priemonėmis

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Šiuo atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl būtent pastaroji nuostata, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą, yra taikytina šioje byloje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad tik Lietuvos valstybė taiko senaties terminą, EŽTT nesivadovauja senaties terminu, todėl mano, kad atsakovas nepagrįstai prašo taikyti senaties terminą.

Teismas pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis).

Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise. Taigi, pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nei skunde, nei posėdžio metu iš esmės nenurodė. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo V. S. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 6 d.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2016 m. liepos 5 d., ginčui aktualus laikotarpis yra 2014 m. liepos 21 d.–2016 m. liepos 5 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, būtų priteista 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės.

Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu nurodė, kad jam kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų pasta, dantų šepetėlis, 4 vienkartiniai skustuvai, 1 ritinėlis tualetinio popieriaus, muilo. Nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentuoja LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (keista 2009-03-19 įsakymu Nr. 1R-79), pagal kurias suimtieji ir nuteistieji turi būti aprūpinami tualetiniu popieriumi (1 rulonas 1 mėn.), dantų šepetėliu (1 vnt. mėnesiui), dantų pasta (50 ml mėnesiui), vienkartiniais skustuvais (iki 4 vnt. mėnesiui), tualetiniu muilu (100 gr). Šiaulių TI direktorius 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1/01-154 patvirtino Šiaulių tardymo izoliatoriaus daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos aprašą (2 t., 25–27 b. l.), kurio 4 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, priimti į Šiaulių tardymo izoliatorių, nemokamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, apranga, indais ir asmens higienos priemonėmis vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis. Vadovaujantis Aprašo 9-11 punktais, suimtasis (nuteistasis), pageidaujantis gauti aprangą bei asmens higienos priemones, rašo prašymą įstaigos direktoriui ir įteikia jį socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui. Būrio viršininkas prašymą užregistruoja ir įteikia įstaigos direktoriui, jo nesant – jį pavaduojančiam asmeniui arba įgaliotam asmeniui (Aprašo 9 p.). Direktoriui priėmus sprendimą dėl aprangos ir asmens higienos priemonių skyrimo, prašymas perduodamas Ūkio skyriaus komendantui, kuris vizuoja ir įteikia prašymą sandėlio darbuotojui (Aprašo 10 p.). Ūkio skyriaus sandėlininkas pagal vizuotus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus išduoda aprangą ir higienos priemones, apie tai pažymi Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje (Aprašo 11 p.).

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjui V. S. buvo užvestos Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos (2 t., 9–24 b. l.), kuriose buvo daromi įrašai apie jo aprūpinimą patalyne, indais ar atsisakymai nuo jų, tačiau per pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodinį laikotarpį nuo 2014-07-21 iki 2016-07-05, t. y. 2014 m. liepos mėn. (4 dienas), 2014 m. rugpjūčio mėn. (4 dienas), 2014 m. rugsėjo mėn. (6 dienas), 2015 m. gruodžio mėn. (4 dienas), 2016 m. sausio mėn. (7 dienas), 2016 m. balandžio mėn. (5 dienas), 2016 m. birželio mėn. (5 dienas), 2016 m. liepos mėn. (5 dienas) asmens higienos priemonėmis jis nebuvo aprūpintas nei karto. Pagal teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas suimtiesiems tualetinis popierius (1 rulonas), dantų šepetėlis (1 vnt.), dantų pasta (50 ml) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.), tualetinis muilas (100 gr.) turi būti išduodami kas mėnesį. Nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Aprūpinimo normos nenumato, kad higienos priemonės turi būti išduotos tik esant asmens prašymui, tokia tvarka nustatyta tik Šiaulių tardymo izoliatoriaus daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos apraše, kur nurodyta, kad pageidaujantis gauti higienos priemones suimtasis (nuteistasis) rašo prašymą įstaigos direktoriui, o jam priėmus sprendimą dėl higienos priemonių skyrimo, prašymas perduodamas ūkio skyriaus komendantui, kuris įteikia prašymą sandėlio vedėjui (2 t., 25–27 b. l.). Kadangi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punktas įsakmiai numatė, kad suimtieji (nuteistieji) turi būti aprūpinami asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas, t. y. kas mėnesį, asmens prašymo nebuvimas negali būti kliūtis joms išduoti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius veikė pažeisdamas nurodytą teisinį reguliavimą, kadangi pareiškėjui per jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta, po 1 vnt. vienkartinių skustuvų ir tualetinis popierius) nebuvo išduotos nei karto. Taigi nurodytu aspektu egzistuoja pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamos higienos atsirado parodontozė, kraujuoja dantenos. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos (1 t., 9–184 b. l.) matyti, kad pirminės gydytojų apžiūras metu pareiškėjas nurodė, kad nusiskundimų sveikata neturi, prie žalingų įpročių nurodė: rūkymą ir alkoholį (1 t., 28 b. l.). Vienintelis įrašas apie periodontitą, bet ne parodontozę, kaip teigia pareiškėjas, užfiksuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje 2012 m. lapkričio mėn. (1 t. 38 b. l.). Odontologo įrašai ir gydymas buvo 2013-05-02–2014-04-23, 2014-11-05, 2014-12-03, 2014-12-17 (2 t., 23–26 b. l.), kada pareiškėjo nebuvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (2 t., 35–37 b. l.), todėl konstatuoti, kad jam atsirado parodontozė dėl netinkamos higienos Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Juo labiau, 2015-11-11 buvo patikrinti profilaktiškai pareiškėjo dantys ir nurodyta, kad gleivinė ir dantenos be patologijos (1 t., 119 b. l.), o 2016-05-10 yra įrašas, kad pareiškėjas sveikas ir darbingas (1 t., 149 b. l.).

Pažymėtina, kad nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe (gydymo nesuteikimo, žalos padarymo jo dantims ir kt.). Pažymėtina, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013 ir kt.).

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, t. y. pareiškėjas 8 kartus trumpus laiko tarpus buvo laikomas neišduodant higienos priemonių, todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vienas šimtas Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.