Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas A.Milinis Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. rugsėjo 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V.G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo

V.G. nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V.G. priteista 2298,79 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt moralinės žalos atlyginimo J.B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V.G. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 22 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) esančio B.D. gyvenamojo namo patalpose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl menkavertės priežasties kilusio tarpusavio konflikto metu, dėl to, kad L.D. negrąžino jo judriojo ryšio telefono, tyčia sudavė L.D. mažiausiai 14 smūgių kumščiais ir lygintuvu į galvą bei mažiausiai 11 smūgių į kitas kūno vietas, padarydamas jam poodines kraujosruvas akių vokuose, nosyje, lūpose, kaktoje, kairėje ausyje, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, odos nubrozdinimus dešinės akies vokuose, skruoste, nosyje, lūpose, smakre- pasmakrėje, kraujosruvas kaktoje – akių vokuose – užakiduobiniuose tarpuose, skruostuose, smilkiniuose, viršugalvyje, pakaušyje, kairiajame žande ir dešinio pusrutulio pakaušinėje skiltyje, ko pasekoje nuo stipraus galvos sumušimo, lydimo daugybinių kraujosruvų galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimo į ausų vidurines ertmes, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir galvos smegenų kamieno sumušimo nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu V.G. tyčia nužudė L.D.

Teismo posėdyje nuteistasis V.G. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Gynėja irgi prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti paskirtą bausmę. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, todėl pagrįstai pripažino V.G. kaltu, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai.

Kad V.G. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nužudė L.D., patvirtina paties nuteistojo ir liudytojo R.S. parodymai, įvykio vietos apžiūros ir nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados bei kiti nuosprendyje aptarti bylos duomenys. Pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino, kad konflikto metu susimušė su L.D., sudavė jam smūgius rankomis ir lygintuvu, ir kad būtent nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis įvykio vietoje netrukus mirė. Tai visiškai patvirtina teismo medicinos specialisto išvados. Taigi dėl L.D. mirties priežasties, konkrečių nuteistojo veiksmų sumušant nukentėjusįjį, o taip pat dėl nustatyto tiesioginio priežastinio ryšio tarp tų veiksmų ir kilusių pasekmių – nukentėjusiojo mirties, - jokių abejonių nekyla. To savo apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis V.G.

Prisipažinęs, kad tikrai nužudė L.D., nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad negrąžindamas pasiskolinto telefono, o po to varydamas jį iš namų, konfliktą pirmasis pradėjo pats nukentėjusysis. L.D. ėmė mušti jį pagaliu ir kumščiais, po to metė į jį lygintuvą. Jis pats irgi tada pradėjo muštis ir tai darė gindamasis. Be to jis nenorėjo L.D. nužudyti ir tai padarė netyčia. Kolegijos nuomone, visi šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes juos paneigia teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

Apie tai, kad nuteistojo neteisėti veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, kolegija daro išvadą dėl keleto priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad tais atvejais, kai tarp kartu girtavusių asmenų konfliktai kyla dėl menkaverčių priežasčių, o konflikto dalyvių elgesį didžiąja dalimi nulemia jų apsvaigimas nuo alkoholio, abipusių muštynių metu nė vieno iš jų veiksmai jau iš principo negali būti laikomi būtinąja gintimi ir kiekvienas muštynių dalyvis atsako už savo veiksmus pagal kilusias pasekmes. Kaip tik tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Policijai apžiūrint įvykio vietą, tikrai buvo rastas nuteistojo mobilaus ryšio telefonas, kuris buvo užkritęs už lovos. Nėra pagrindo netikėti nuteistuoju, kad tuo telefonu jis buvo davęs pasinaudoti L.D., o šis po to pamiršo apie telefoną ir todėl negalėjo jo grąžinti. Tačiau teismas nuosprendyje šią aplinkybę visiškai pagrįstai įvertino kaip mažareikšmę, dėl kurios vartoti prieš nukentėjusįjį smurtą nebuvo jokio reikalo ir būtinumo. Be to, neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai apie tai, kad konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis. Net ir pačiame skunde V.G. nurodo, kad pirmasis liepė L.D. atiduoti telefoną gražiuoju, be to, pagrasino pavartoti jėgą. Teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad pagrasino nukentėjusiajam ,,duoti į galvą“. Iš to matosi, kad konfliktą pradėjo ne L.D., o kaip tik pats nuteistasis. Negalima atmesti nuteistojo parodymų apie tai, kad kilus konfliktui L.D. pradėjo varyti jį iš namų, tačiau ir toks nukentėjusiojo elgesys yra natūralus bei suprantamas, nes nuteistasis nukentėjusiojo namuose girtavo jau dvi dienas. Tuo tarpu apelianto teiginius apie L.D. konkrečius veiksmus paneigia paties nuteistojo parodymai ir kiti bylos duomenys. Skunde V.G. nurodo, kad varydamas iš namų L.D. jį mušė pagaliu. Tačiau teisme jis pats tai paneigė ir parodė, kad smūgių pagaliu jam nukentėjusysis nesudavė, be to, jis tą pagalį iš karto atėmė. Specialisto išvadoje paties nuteistojo kūne nerasta ir sužalojimų, kurie būtų padaryti sudavus stiprų smūgį pagaliu ar kitokiu įrankiu. Nerasta ir sužalojimų krūtinės srityje, kurie galėjo būti padaryti metant į V.G. lygintuvą. Nors skunde nuteistasis teigia, kad tuo lygintuvu L.D. jam pataikė į krūtinę, tačiau teisme V.G. tai irgi pats paneigė parodęs, kad mestą lygintuvą jis pagavo, o tada jau pats jį metė ir pataikė L.D. į galvą. Nors apeliantas teigia, kad nubrozdinimus plaštakose ir pirštuose nukentėjusysis galėjo pasidaryti suduodamas smūgius jam, specialisto išvadose nurodoma, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti ir ginantis bei dengiantis nuo smūgių. Net ir iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad muštynių metu jo vaidmuo buvo aktyvesnis ir jis pats sudavė kur kas daugiau smūgių. Teisme V.G. pripažino, kad pats buvo sužalotas mažai ir tai patvirtina specialisto išvados. V.G. buvo nustatyta tik keletas odos nubrozdinimų, vienas žandikaulio kandžio sumušimas, visi šie sužalojimai padaryti maždaug septyniais trauminiais poveikiais ir įvertinti tik nežymiu sveikatos sutrikdymu. Dalis tų sužalojimų be to galėjo atsirasti ir pačiam nuteistajam suduodant smūgius. Tuo tarpu nužudytojo L.D. kūne rasta nepalyginamai didesnis skaičius sužalojimų įvairiose kūno vietose. Didžioji dalis sužalojimų rasta galvos ir veido srityse ir būtent šie sužalojimai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Kūno sužalojimų skaičiaus ir jų sunkumo skirtumai irgi paneigia apelianto teiginius ir leidžia padaryti išvadą, kad muštynių metu daug aktyvesnis buvo pats nuteistasis, jis turėjo jėgų persvarą, o nukentėjusysis šiuo atveju pats gynėsi nuo jį mušusio nuteistojo. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad L.D. veiksmai V.G. gyvybei ir sveikatai jokios grėsmės nekėlė, o paties nuteistojo veiksmai negali būti vertinami nei būtinąja gintimi, nei jos ribų peržengimu (BK 28 str.).

Nuteistojo kaltės formą ir tyčios rūšį teismas irgi nustatė teisingai, o padarytas išvadas nuosprendyje įtikinama motyvavo. Byloje tikrai nėra duomenų, kad V.G. veikė siekdamas būtinai L.D. nužudyti. Tačiau mušdamas nukentėjusįjį ir suduodamas jam daugybę smūgių, tame tarpe į gyvybiškai svarbią galvos sritį, jis tikrai suprato, kad kėsinasi į L.D. gyvybę ir numatė, kad gali gyvybę atimti. Galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) nuteistasis šiuo atveju numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurių padarinių atsiradimo. Tai, kad nuteistais iš anksto nužudymo neplanavo ir tai, kad jau nužudęs L.D. jis dėl to gailėjosi, negali pakeisti apelianto veikos įvertinimo konkrečiai tos veikos padarymo metu. Šiuo atveju teismas teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimais ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nužudė L.D. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Todėl nuteistojo veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d.

Skirdamas bausmę, teismas BK 54 str. reikalavimų ir kitų bausmės skyrimą reguliuojančių BK normų nuostatų nepažeidė. Buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumo laipsnis, kilusios neatstatomos to nusikaltimo pasekmės. Į apelianto skunde nurodomas aplinkybes, kad jis pats iškvietė policiją ir dėl padaryto nusikaltimo gailisi, teismas jau atsižvelgė. Visišką nuteistojo prisipažinimą kaltu ir nuoširdų gailėjimąsi teismas kaip tik ir pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau pagrįstai buvo nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, nes šiuo atveju nuteistojo girtumas, be abejonės, turėjo tiesioginės įtakos jo elgesiui ir nusikaltimo padarymui. Nors V.G. anksčiau nebuvo teistas, tačiau kitus bylos duomenis teismas pagrįstai įvertino kaip V.G. asmenybę apibūdinančius neigiamai. Apeliantas skunde teigia, kad jis turi rūpintis nesantuokoje gimusiu savo mažamečiu vaiku ir invalidu tėvu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šiais asmenimis nuteistasis kaip nors realiai būtų rūpinęsis dar iki nusikaltimo padarymo. Iš pažymos apie šeimos sudėtį matosi, kad V.G. gyveno vienas. Gyvenamosios vietos seniūnijos išduotoje charakteristikoje V.G. apibūdinamas neigiamai. Čia nurodoma, kad jis dažnai girtavo, išgėręs elgdavosi agresyviai, užgauliodavo kitus žmones ir buvo jų neigiamai charakterizuojamas. Apelianto teiginiu apie tai, kad tokią charakteristiką gyvenvietės seniūnas jam parašė iš keršto, patikėti nėra jokio pagrindo. O kad ta charakteristika yra teisinga, patvirtina ir policijos pažyma apie V.G. padarytus administracinės teisės pažeidimus. Iš šios pažymos matosi, kad V.G. daugybę kartų baustas už transporto priemonių vairavimą būnant girtu, už nedidelį chuliganizmą ir girto pasirodymą viešosiose vietose. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, V.G. paskirta baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V.G. apeliacinį skundą atmesti.