Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t.y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose laikotarpyje nuo 2014-11-06 iki 2015-03-20, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovo pateiktos 2017-01-17 pažymos Nr. 11-238 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b. l. 14-16) patvirtina, kad pareiškėjas visą vertinamąjį laikotarpį buvo kalinamas kameroje Nr. 166, kurioje reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas ginčo laikotarpiu 43 paras. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kameroje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas nurodo, jog esant perpildytoms kameroms tekdavo rytais eilėse laukti, kad nusiprausti, nueiti į tualetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1053/2013ir kt.). Teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog neužtekdavo inventoriaus, suprastėjo užimtumo taikymas, sumažėjo medicininių paslaugų suteikimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai, dėl inventoriaus trūkumo, suprastėjusio užimtumas taikymo, sumažėjusio medicininių paslaugų suteikimo, nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė tiksliai kokio inventoriaus trūko pareiškėjui, kokios užimtumo ir medicininės paslaugos nebuvo suteiktos pareiškėjui, ar kreipėsi su skundais, prašymais į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl minėtų pažeidimų. Taip pat pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrįsti minėtas aplinkybes. Teismo nuomone, abstrakčios ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstos pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas konstatavimui, jog atsakovas pažeidė teisės aktus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių Psichologų grupės specialisto išvadose nurodyta, kad pareiškėjas kameroje sutaria, prisitaiko (b. l. 18 ). Taip pat buvo vieną kartą apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto psichiatro , kuris nustatė diagnozę F43.2 (adaptacijos sutrikimas) (b.l. 17). Atsakovas nurodo, jog paprastai šis sutrikimas pasireiškia daugeliui suimtų asmenų- tai yra normali reakcija į laisvės praradimą ir apsiprantant naujose sąlygose. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo sveikatos būklę neginčijo, todėl tikėtina atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjo kreipimasis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatrą bei psichologą nebuvo sąlygotas kalinimo sąlygų Kauno TI.

Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad Kauno TI pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo laikomas 43 paras, ši norma buvo pažeista nežymiai (jam teko 3,50 kv. m), pažeidimas nebuvo tęstinio pobūdžio, be to, didžiąją kalinimo Kauno TI laiko dalį pareiškėjui teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto. Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas, pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto.

Įvertinus nustatyto pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, sudaro pagrindą spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.