- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- AN2-410-576/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02398-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Nida Vigelienė (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštasis policijos komisariatas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. M. K. (toliau ir – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria J. M. K. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. B. 2020 m. liepos 9 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. B. 2020 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) J. K. patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad ji 2020 m. birželio 19 d., 21.20 val., viešoje vietoje, pievoje, esančioje šalia namo Vilniuje, Gineitiškių g. 69A, vedžiojo jai priklausantį cvergšnaucerio veislės šunį, vardu (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2015 m. nėra skiepytas teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo J. K. pažeidė 2013 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 16 punktą ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 346 straipsnio 1 dalyje. J. K. skirtas įspėjimas. Nutarime nurodyta, kad J. K. veiksmuose neižvelgta administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 4 dalyje, požymių, kadangi J. M. K. padarytas sužalojimas buvo jos pačios veiksmų - neveikimo pasekmė, t. y., ji neužtikrino, kad jos šuo neišsinertų iš antkaklio bei neužpultų J. K. šuns, o rankos sužalojimas galėjo atsirasti bandant skirti šunis, ką patvirtina surinkti duomenys, J. K. šuniui padaryti sužalojimai. J. M. K., nesutikdama su nutarimu, jį apskundė pirmosios instancijos teismui, prašydama pripažinti J. K. kalta pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, priteisti iš J. K. neturtinės žalos atlyginimą – 1000 eurų patirtai skausmo žalai atlyginti bei 1000 eurų ilgalaikei psichologinei žalai atlyginti ir įpareigoti atlyginti Teritorinės ligonių kasos patirtas pareiškėjos gydymo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, išnagrinėjęs skundą, nurodė, kad institucija pagrįstai konstatavo, jog sužalojimo mechanizmas ir priežastinis ryšys neaiškus, sužeidimas galėjo atsirasti skiriant šunis. Tokiu būdu lieka nenustatyta, kad dėl sužalojimo kaltas išimtinai J. K. šuo ir už jo veiksmus administracinė atsakomybė tenka savininkei. Teismas vertino, kad byloje nepakanka duomenų įžvelgti J. K. kaltės, t. y. neužtikrinus, kad jos laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Apeliantė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, ją apskundė, prašydama J. K. pripažinti kalta pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, priteisti iš J. K. neturtinės žalos atlyginimą – 1000 eurų patirtai skausmo žalai atlyginti bei 1000 eurų ilgalaikei psichologinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
3.1. Apeliantė nurodo, kad jos abi su J. K. ėjo keliuku, ant kurio žolė neauga, kad J. K. šuo lakstė be pavadžio, ką matė ir apeliantės vyras, kad įkąsta šuniui prie galinės kojos ir tai neturi nieko bendra su pavadžio prisegimu, kad ji neatplėšė savo šuns nuo J. K. šuns, kad jai pribėgus šunys jau buvo atsiskyrę. Apeliantė nurodo, kad apie tai, jog jai įkando J. K. šuo, pastaroji žinojo iš pokalbio telefonu. Pasak apeliantės, ji gavo J. K. numerį tam, kad paskambintų ir sužinotų, ar šuo yra skiepytas. Ji nurodo, kad sužinojo, jog šuo neskiepytas tik po to, kai gavo nutarimą. Apeliantė nurodo, kad įvykio metu jos vyras liepė J. K. prisirišti šunį, kas pagrindžia įkandimo faktą. Skunde nurodoma ir tai, kad dėl to, jog J. K. šuo lakstė nepririštas, pradėjo loti, apeliantės šuo atkreipė į jį dėmesį. Taip pat nurodoma ir tai, kad J. K. šuo negulėjo, o ramiai sėdėjo.
3.2. Toliau apeliantė kritikuoja A. B., surašiusį nutarimą, bei tyrėją J. M. dėl to, kad jai nebuvo atsiųstas nutarimas. Taip pat nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jos patirtos neturtinės žalos bei išlaidų Teritorinei ligonių kasai atlyginimo.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą vyriausiasis tyrėjas A. B. prašo palikti galioti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir apeliacinio skundo netenkinti.
5. Atsiliepime į apeliacinį skundą J. K. prašo palikti galioti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, prašydama pripažinti J. K. kalta, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 straipsnio 4 dalyje.
7. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nevertina nei asmens, surašiusio nutarimą administracinio nusižengimo byloje, nei tyrėjos veiksmų, susijusių su nutarimo įteikimu. Skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos, atitinkamai teismas dėl jų nepasisakė, todėl pagrindo pasisakyti neturi ir apeliacinės instancijos teismas.
8. Dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su J. K. parodymų vertinimu, pažymėtina, kad esminis momentas šioje situacijoje yra tai, ar apeliantei įkando J. K. šuo. J. K. nuosekliai teigė, kad apeliantė atitraukė savo šunį nuo jos šuns. Tuo tarpu apeliantė nuosekliai teigė, kad jai atitraukti šuns nereikėjo, nes jai sudrausminus šunį ir pribėgus jie jau buvo atsiskyrę. Nagrinėjamu atveju įvykį matė tik šios dvi moterys, kurios yra suinteresuotos bylos baigtimi, atitinkamai jų parodymai turi būti vertinami kitų įrodymų kontekste.
9. ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. Šiuo gi atveju J. M. K. teigia, kad buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 346 straipsnio 4 dalyje, kadangi jai įkando J. K. šuo. Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, negalima neginčytinai nustatyti, ar iš tiesų J. M. K.i įkando J. K. šuo. Kita vertus, svarbu nustatyti ir tai, ar šuns savininkas pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktus. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka J. K. šuo buvo nepaskiepytas. Visgi vien tai, kad šuo buvo nepaskiepytas, nereiškia, kad tokiais veiksmais buvo padaryta žala asmeniui. Šiuo konkrečiu atveju svarbu ir tai, kad susiklostė konfliktinė situacija tarp J. K. ir J. M. K. dėl to, kad buvo užpultas ir apdraskytas J. K. šuo. Atitinkamai J. M. K. buvo nubausta administracine tvarka, ji įpareigota atlyginti žalą, be to, teismų informacinės sistemos "Liteko" duomenimis, šiuo metu yra nagrinėjama teisme civilinė byla, kurioje ieškovė yra J. K., o atsakovė - J. M. K..
10. Pastebėtina, kad įvykio data yra 2020 m. birželio 19 d. Tuo tarpu J. M. K. į gydytoją kreipėsi tik 2020 m. birželio 29 d., t. y. praėjus 10 dienų nuo įvykio (b. l. 6) ir praėjus 3 dienoms po to, kai parašė pareiškimą (b. l. 13). Nustatyta, kad 2020 m. birželio 29 d. buvo fiksuotas dešinės rankos 5 piršto paraudimas ir patinimas nežymus, nulūžęs nagas (b. l. 6, 17). Taigi nenustatyta nei įkandimo žymių, nei paties įkandimo fakto. Be to, bylos medžiaga nepagrindžia to, kad dėl šuns įkandimo būtų galėjęs nulūžti apeliantės nagas. Priešingai, nulūžęs nagas sustiprina teismo įsitikinimą, kad J. M. K. jį galėjo nusilaužti atitraukdama savo šunį nuo draskomo šuns arba bandydama jam uždėti pavadį. Matyti ir tai, kad 2020 m. liepos 9 d. šeimos gydytojas jai skyrė gydymą dėl skundų, atsiradusių po didelio išgąsčio ją užpuolus šuniui, be to, 2020 m. liepos 10 d. ji kreipėsi medicinos psichologo konsultacijai (skundėsi patiriamu stresu, įtampa, lydinčiais somatiniais simptomais) (b. l. 6-7). Teismas tik pažymi, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad sveikatos sutrikimai apeliantei atsirado dėl šuns įkandimo, o ne dėl susiklosčiusios teisine prasme jai nepalankios situacijos, įvertinus tai, kad ji buvo nubausta administracine tvarka, be to, jos šuo sužalojo kitą šunį, dėl ko šuns savininkei buvo padaryta turtinė žala. 2020 m. birželio 29 d. J. M. K. buvo paskiepyta vakcina Imovax d.T., t. y. skiepu nuo stabligės (b. l. 17-18). Tuo tarpu skiepu nuo pasiutligės ji nesiskiepijo, kas netiesiogiai patvirtina tai, jog jokio įkandimo nebuvo, todėl J. M. K. neturėjo pagrindo skiepui. Be to, nėra duomenų, jog gydytojas būtų rekomendavęs pasiskiepyti nuo pasiutligės, kadangi medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad yra tikslingas skiepas nuo stabligės. Taip pat pastebėtina ir tai, kad apeliantė teigė, jog skambino J. K. prieš kreipiantis pas gydytojus būtent dėl to, kad sužinotų, ar šuo yra skiepytas, kita vertus, nuvykusi pas gydytojus jokių abejonių dėl to, kad šuo galimai neskiepytas neišsakė. Be kita ko, nustatyta ir tai, kad J. M. K., paskambinusi J. K., nenurodė, jog jai įkando pastarosios šuo, ji klausė, kodėl J. K. jos ieško. Tokią išvadą patvirtina tiek J. K. paaiškinimas (b. l. 19), tiek jos parodymai duoti teisme (b. l. 98), kurių J. M. K. neginčijo. Tai, kad įvykio vietoje apeliantės sutuoktinis nurodė J. K. prisirišti šunį, nepagrindžia įkandimo fakto, tai pagrindžia tik tai, kad šuo tuo metu buvo nepririštas.
11. Taigi matyti, kad J. M. K. iš karto po įvykio nesikreipė nei į policiją, nei į gydytojus, tačiau tokius veiksmus ji atliko tik po to, kai pareiškimą parašė J. K.. Tuo pačiu pastebėtina, kad su šunimi į veterinarijos kliniką J. K. kreipėsi iš karto po įvykio. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad įvykio dieną J. K. šuo buvo nuvežtas gydymui, kuris pasireiškė ir žaizdų sutvarkymu, ir dėl atsiradusių komplikacijų padaryta operacija (b. l. 22-23, 25-27). Tuo tarpu J. M. K. 2020 m. liepos 16 d. pateikė 2020 m. birželio 19 d. darytas nuotraukas, kuriose matyti, kad dešinės rankos 5 piršto nagas yra nulūžęs, pirštas patinęs (b. l. 31-32). Nustatyta ir tai, kad J. M. K. 2020 m. liepos 7 d nutarimu buvo nubausta pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2020 m. birželio 19 d. neužtikrino, jog jos šuo nesužeis kito gyvūno (b. l. 45).
12. Apeliantė pareiškime nurodė, kad J. K. šuo šoko įkasti jos šuniui, tačiau, kadangi ji tuo metu laikė savo šunį, tai J. K. šuo pataikė jai į dešinės rankos mažąjį pirštą nuplėšdamas nagą, dantys smigo į pirštą ir po nagu, tuo sukeliant jai fizinį skausmą, pirštas pamėlynavo ir sutino. Taip pat nurodė, kad dėl to, jog patyrė fizinį skausmą, kreipsis į medikus. Be kita ko, nurodė, kad pareiškimo rašymo dieną jai buvo pranešta, jog nežinoma moteris parašė jos atžvilgiu pareiškimą dėl to, kad jos šuo įkando kitam šuniui (b. l. 13). Tuo tarpu 2020 m. birželio 30 d. paaiškinime ji nurodė, kad J. K. šuo griebė jai už rankos (b. l. 15). Pirmosios instancijos teismo posėdyje ji parodė, kad šuo griebė grynai jai už rankos, o ne už šuns, kad kando jai, o ne šuniui (b. l. 98). Įvertinus apeliantės išsakytus teiginius, matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs. Viena vertus, pareiškime ji nurodė, kad J. K. šuo šoko įkasti jos šuniui, tačiau šuo pataikė jai į dešinės rankos mažąjį pirštą nuplėšdamas nagą, dantys smigo į pirštą ir po nagu, kita vertus, vėliau jau teigė, kad šuo tikslingai kando jai, o ne šuniui. Taigi apeliantė keitė savo parodymus, siekdama juos pritaikyti savo keliamai versijai. Visgi iš pirminių jos parodymų matyti, kad šuo puolė ne ją, o jos šunį. Įvertinus pastarąją aplinkybę tame kontekste, kad J. K. šuo buvo apkandžiotas apeliantės šuns, galima daryti išvadą, kad apkandžiotas šuo nepuolė apeliantės, tačiau tokiu savo veiksmu reiškė gynimąsi nuo jį apkandžiojusio šuns. Be to, būtent apeliantės šuo puolė J. K. šunį, t. y. dėl jos neatsargumo, pasireiškusio tinkamai nepritvirtintu pavadžiu, ir kilo visos pasekmės, kadangi ji buvo priversta bėgti prie savo šuns, jį pririšti ir užtikrinti, kad daugiau niekam nebūtų padaryta žala. Šiuo atveju net ir nustačius, kad J. K. šuo apeliantei įkando, atsakomybė kilti negalėtų, kadangi visus padarinius, kaip minėta, lėmė būtent jos neatsargumas.
13. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad J. M. K. kryptingai siekia nubausti J. K. dėl to, jog pastaroji parašė pareiškimą, dėl ko J. M. K. buvo nubausta administracine tvarka ir jai teko pareiga atlyginti J. K. patirtą žalą, atsiradusią dėl šuns gydymo. Tuo tarpu nėra neginčytinų įrodymų, kad apeliantei įkando J. K. šuo, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti ją kalta ir priteisti prašomą neturtinę žalą bei išlaidas Teritorinei ligonių kasai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir J. M. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.