Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-114-212/2016

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-03
Bylos Nr.: e2A-114-212/2016
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Zina Mickevičiūtė (pran.), Birutė Valiulienė
Atsakovas: V. V., E. G., A. Š., V. Š.
Ieškovas: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus
Trečiasis asmuo: LR Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, VĮ Registrų centro

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr.e2A-114-212/2016

Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr.2-30-3-00834-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.3.1.1; 2.3.2.10; 2.3.2.2; 3.3.1.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-335/2015 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį atsakovams V. V., E. G., A. Š. ir V. Š., tretiesiems asmenims LR Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, VĮ Registrų centro Utenos filialui dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti neteisėtos statybos padarinius

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašė: 1) panaikinti 2012-03-09 deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo atlikta pagalbinio ūkio pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisinė registracija, galiojimą 1.1, 1.2 p.;

2) panaikinti deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu atliktą pagalbinio ūkio pastatų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre;

3) įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlius su terasomis, inžinierinius tinklus ir sutvarkyti statybvietę;

4) sprendime nurodyti, kad atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per tris mėnesius nugriauti minėtus statinius, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius turi teisę nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovų V. V., E. G., A. ir V. Š.. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino 2012-03-09 deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo atlikta pagalbinių ūkio pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklype, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisinė registracija, galiojimą; panaikino šios deklaracijos pagrindu atliktą pagalbinių ūkio pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; įpareigojo atsakovus per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkai pastatytus du vagonėlius su terasomis, įrengtus inžinerinius tinklus, esančius žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per tris mėnesius pašalinti minėtus statinius, teisę juos nugriauti ir sutvarkyti statybvietę suteikė ieškovui, išlaidas išieškant iš atsakovų. Priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis 41 Eur žyminio mokesčio ir 18,46 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.

Teismas atsakovo argumentą, kad dėl įstatyme nustatyto termino praleidimo ieškinys turėtų būti atmestas, laikė nepagrįstu kaip ir samprotavimą dėl to, jog nesurašius savavališkos statybos akto dėl vagonėlių su terasomis, byla turi būti nutraukta. Pažymi, jog terminas skirtas institucijos funkcijoms įgyvendinti ir jo praleidimas neturi įtakos teismui vertinant ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Nustatė, kad Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovams V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. kaip bendraturčiams. Sklypui galioja specialiosios naudojimo sąlygos: vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, dirvožemio apsauga, miško naudojimo apribojimai. Šiame sklype yra pagalbinio ūkio pastatai su inžineriniais statiniais, nuosavybės teise priklausantys visiems atsakovams. 2010-08-19 V. V. ir E. G. buvo nubausti administracinėmis baudomis už tai, kad neteisėtai pastatė vagonėlius su terasomis bei pagalbinį pastatą miške, (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos zonoje, neturėdami tam leidimo. Tai pat jiems buvo surašyti privalomieji nurodymai tam, kad negavus leidimo nesudėtingo statinio statybai esamoje pastatytų vagonėlių vietoje, vagonėliai su terasomis būtų pašalinti iki 2010-11-19. Inspekcijos pareigūnas 2011-06-22 konstatavęs savavališkos statybos faktą bei surašė aktą Nr. SSA-90-110622-00006 dėl žemės sklype savavališkai pastatyto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų. 2011-06-23 faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FAK-2049 su situacijos planu užfiksuota, kad poilsiui skirti vagonėliai su terasomis bei pagalbinis statinys pastatyti mišku apaugusioje sklypo dalyje ant (duomenys neskelbtini) ežero kranto bei vandentiekio tinklų dalis paklota ežero apsaugos juostoje. 2011-12-27 aktu buvo tikrinta ar įvykdytas 2011-06-23 Inspekcijos pareigūno reikalavimas ir konstatuota, kad savavališkos statybos padariniai nepašalinti, statybos ar griovimo darbai nebevykdomi.

Ieškovas įrodė, kad atsakovų pastatyti statiniai neabejotinai yra savavališka statyba, kurių įteisinimas neįmanomas.

Atsakovas V. V. 2011-04-28 kreipėsi į Inspekciją prašydamas nustatyti statinių statusą ir išaiškinti jų atitikimą statinio sąvokai. Inspekcijos 2011-08-19 raštu jam buvo nurodyta, kad vagonėliai bei žemės sklype esantis pagalbinis statinys su malkine yra I grupės nesudėtingi statiniai, tuo tarpu terasos prie vagonėlių priskiriamos II grupės nesudėtingų statinių kategorijai. O vandentiekio ir nuotekų tinklai su surinkimo talpomis yra neypatingi inžineriniai statiniai, kurių statybai privaloma parengti projektą, atitinkama tvarka jį suderinti ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, kadangi pagalbinio statinio su malkine bei terasomis prie vagonėlių statyba mišku apaugusiame žemės sklype negalima, nes tai prieštarauja aplinkos apsaugos bei saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. 2011-04-08 Molėtų rajono savivaldybės administracija jam raštu pranešė, kad mobilaus namelio pastatymas prieštarauja imperatyvioms aplinkos apsaugos ir saugomų teritorijų teisės aktų reikalavimams, nes sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zoną, dėl ko jame nelegaliai pastačius namelį, negali būti taikomos Statybos įstatymo nuostatos ir rengiama projektinė dokumentacija jo įteisinimui. V. V. bei kiti atsakovai privalomus nurodymus ir įstatymų reikalavimus iki šiol ignoruoja, nes beveik penkerius metus statinių nepašalino, nepaisant, kad 2010-08-19 paskirtas administracines baudas jis ir E. G. yra sumokėję, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-10-30 nutartyje yra konstatavęs vagonėlių su terasomis neteisėtą pastatymą miške, (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos zonoje, neturint tam leidimo ir būtinumą juos pašalinti.

Saugomose teritorijose atitinkami teisės subjektai turi paisyti nustatytų apribojimų ir suvaržymų. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose numatyta, kad draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. V. V. atstovų argumentus, kad statiniai ir inžineriniai įrenginiai pastatyti žemės ūkio paskirties žemėje už paviršinių vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos ribų, atmetė. Atsakovų žemės sklypui 2002 m. nustatyta 25 m pločio paviršinio vandens telkinio pakrantės juosta (juostos plotas 0.4489 ha), o paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos zona - 200 m, nustatyta visam 5,1778 ha atsakovų sklypo plotui, ką patvirtina ir žemės sklypo kadastro duomenys apie žemės naudojimo apribojimus, ir miškų valstybės kadastro duomenys. Pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, o vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais - potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Šių reikalavimų statytojas nesilaikė, nes pastatyti statiniai yra ant Makio ežero kranto, ežero apsaugos zonoje.

Žemės įstatymas ir Miškų įstatymas nenumato, kad miško žemėje ir miškų ūkio paskirties žemėje gali būti kiti statiniai, išskyrus medienos sandėlius ir kitus su mišku susijusius įrenginius. Atsakovai, kurių žemės sklype pastatyti statiniai ir inžineriniai tinklai, šias normas ignoravo. V. V. teiginius, kad statiniai stovi ne miške, o ant žemės ūkio paskirties žemės, atmetė. Priešingai, tai, kad statiniai stovi būtent miške, patvirtina kadastro žemėlapio ištrauka, kartografinės duomenų bazės fragmentas, neteisėta veika miške padarytos žalos aplinkai paskaičiavimas, fotonuotraukos, teismo posėdžio metu pateiktas planas, taip pat žemės sklypui taikomi miško (4.6308 ha) naudojimo apribojimai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovai statybą leidžiančių dokumentų neturi, o statybos darbus neleistinai vykdė miško žemėje. Teismas darė išvadą, kad atsakovų V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. sklype pastatyti vagonėliai su terasomis bei savavališkai įrengti inžineriniai tinklai nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją.

Inspekcijos reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius per nustatytą terminą neįvykdę, atsakovai vis tiek kreipėsi į VĮ Registrų centrą bei pateikė 2012-03-09 deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo atlikta statinių teisinė registracija jų vardu. Šių veiksmų jie ėmėsi jau po to, kai Inspekcijos pareigūnai surašė savavališkos statybos ir Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktus bei jų surašymo metu pareigūnams nepateikė šios svarbios informacijos apie tai, jog kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl teisinės registracijos, tai laikė kaip atsakovų nesąžiningą veikimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog atsakovas pateikdamas VĮ Registrų centrui deklaraciją apie statybos užbaigimą, neteisėtai atliko pastatytų statinių teisinę registraciją, todėl panaikino 2012-03-09 deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu atlikta ūkio pastatais (pagalbinio ūkio paskirties) įvardintų statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Kadangi byloje įrodyta, kad atsakovų žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujų statinių statyba negalima, teismas negali suteikti termino projektinei dokumentacijai parengti, siekiant statybos įteisinimo (kaip to alternatyviai prašė atsakovas) ir atsakovai įpareigotini pašalinti statinius bei sutvarkyti statybvietę savo lėšomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. V. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir reikalavimų dalyje dėl 2 vagonėlių su terasomis – bylą nutraukti CPK 293 str. 2 p. pagrindu, likusioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; jei teismas spręstų, kad yra pagrindas konstatuoti savavališkos statybos faktą, apeliantas prašo suteikti ne trumpesnį nei 6 mėn. terminą parengti projektinę dokumentaciją ir įforminti statybą. Nurodo, jog sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neįsigilinus į bylos esmę, neįvertinus visų bylos aplinkybių, todėl naikintinas. Teismas netinkamai taikė Statybos įstatymo normas, reglamentuojančias privalomą savavališkos statybos padarinių pašalinimo išankstinę ikiteisminę tvarką, dėl ko nepagrįstai nenutraukė bylos dalyje dėl vagonėlių su terasomis nugriovimo. Teismas taip pat pažeidė CPK 185 str., neįvertinęs byloje surinktų įrodymų viseto padarė neteisingas išvadas, kad ginčo statiniai yra pastatyti vandens telkinio apsaugos zonoje ir miško žemėje. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcija įrodė, jog ginčo statinių įteisinimas neįmanomas, todėl padarė neteisėtą ir byloje surinktais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad ginčo statinių nugriovimas yra vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas. Mano, jog ieškovas turėjo teisę ieškiniu reikalauti iš atsakovų savo lėšomis pašalinti tik vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklu savavališkos statybos padarinius, nes tik dėl jų buvo surašyti savavališkos statybos aktas. Inspekcijos reikalavimai dėl Pastatų pašalinimo net negalėjo būti šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku - ieškovas nesilaikė šios kategorijos byloms Įstatymo 28 str. nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, dėl ko teismas turėjo CPK 293 str. 2 d. pagrindu dalyje dėl reikalavimo nugriauti pastatus (vagonėlius su terasomis), bylą nutraukti. Mano, jog teismas nepagrįstai pripažino ginčo statinius pastatytus savavališkai. Į bylą pateikti įrodymai: Nekilnojamojo turto registro išrašas Nr.62/13519 ir VĮ „Registrų centras" patvirtintas Žemės sklypo planas, akivaizdžiai paneigia tai, kad ginčo statiniai patenka į (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės juostą ar apsaugos zoną. Tačiau teismas jų visiškai nevertino - dėl jų net nepasisakė. Žemės sklypo planas neginčijamai patvirtina, kad ginčo statiniai nepatenka nei į vandens telkinių apsaugos juostą, nei apsaugos zoną, kuri nuo ežero yra 25 m. Teismas turėjo vadovautis 2002 m. rugsėjo 12 d. Utenos apskrities viršininko įsakymas Nr.10-06-522, kuriuo suformuotam Žemės sklypui buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. 2007 m. Aplinkos ministro patvirtintas aprašas yra taikomas rengiantiems teritorijų planavimo dokumentus, todėl šiuo atveju jis yra netaikytinas. Ginčo žemės sklypas yra ne mieste, ne kultūros paveldo objekto teritorijoje, ne saugomoje teritorijoje; ne valstybinėje žemėje; statinių statybos vieta yra ne vandens telkinių apsaugos zonos ir juostos ribose, todėl ginčo statinių statybai nebuvo reikalingas nei projektas, nei kieno nors rašytinis pritarimas, t. y. nebuvo ir nėra reikalingas joks statybas leidžiantis dokumentas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo statiniai stovi būtent miško žemėje, nepagrįstai žemės ūkio paskirties žemę sutapatino su miško ūkio paskirties žeme. Priešingai nei teigia teismas, ginčo žemės sklypas yra ne miško žemės sklypas - jo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kuri nustatyta ir galioja visam žemės sklypui yra žemės ūkio žemė. Ginčo statiniai žemės ūkio paskirties sklype stovi mišku neapaugusioje žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalyje, tad jokie miško naudojimo apribojimai nėra taikomi. Miško naudmenų plote jokių statinių nėra. Todėl ginčo statiniai pastatyti teisėtai ir teismas neturėjo pagrindo naikinti 2012 m. kovo 9 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą, ginčo statinių teisinę registraciją ir įpareigoti nugriauti statinius.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad apelianto ir kitų atsakovų žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujų statinių statyba negalima ir nepagrįstai nesuteikė termino statybai įforminti. Miško naudmenos ginčo žemės sklype yra kultūrinės kilmės, o plotai, kuriuose yra ginčo statiniai, nėra apaugę mišku, nėra pažeistos galiojančiu žemėtvarkos projektu žemės sklypui nustatytos vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos. Todėl ir pagrindo taikyti pačią griežčiausią sankciją - statinio nugriovimą - nėra. Teismo sprendimas taikyti pačią griežčiausią sankciją - įpareigoti apeliantą ir atsakovus pašalinti ginčo statinius - prieštarauja ir proporcingumo principui, reiškiančiam, kad sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-10-28 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog nesutinka su apelianto argumentais, kad ginčo statiniai nėra (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zonoje. Vandens telkinio pakrantės apsaugos zona nustatyta remiantis Utenos apskrities Molėtų rajono žemės sklypo kadastro duomenimis apie žemės naudojimo apribojimus, kur nurodyta, kad į vandens telkinių apsaugos zoną patenka 5,1778 ha sklypo plotas, t. y. visas sklypas yra apsauginėje zonoje. (duomenys neskelbtini) ežeras patenka į 2007-02-14 aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-98, 9.1 punkto reguliavimo sritį ir jo pakrantės apsaugos zona – 200 m., todėl apelianto argumentas, kad paviršinio vandens telkinio pakrantės juosta yra 25 m. Byloje esantys įrodymai akivaizdžiai užfiksuoja, jog atsakovo (apelianto) statiniai stovi miške. Apeliantas, neturėdamas leidimo vagonėlio su terasa statybai bei suderintos projektinės dokumentacijos pagalbinio pastato su vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklais statybai, šiuos statinius ir inžinerinius įrenginius pasistatė miško žemėje bei paviršinio vandens telkinių apsauginėje zonoje. Atsakovo pažeidimas pagrįstai siejamas su statyba saugomoje teritorijoje, nes V. V. savo veiksmais pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, nes sklypas yra ekologinės apsaugos prioriteto teritorijoje. Apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 108 p., 119 p., 127.3 p., kadangi statiniai yra vandens telkinio apsaugos zonos ribose, jų statyba nebuvo derinta su Aplinkos ministerija, nebuvo išlaikytas atstumas ne mažesnis nei nurodyta 127.9 punkte nuo statinių iki vandens telkinio kranto linijos, taip pat pažeidė Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 632, 30 punktą bei Miškų įstatyme numatytus statybų miško žemėje ribojimo principus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-10-28 sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančias visas aplinkybes, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė pagrįstą sprendimą. Vagonėliai su terasomis yra mišku apaugusioje žemės sklypo dalyje, tokia statinių statyba prieštarauja aplinkos apsaugos bei saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 26 str. 3 p. Žemės sklypas ant kurio stovi vagonėliai su terasomis, ūkinis pastatas ir savavališkai įrengti inžinieriniai tinklai, yra vandens telkinių apsaugos juostoje ir zonoje, o sklypui nustatytos specialios miško naudojimo sąlygos. Teismas teisingai konstatavo, kad statiniai yra miške ir jie nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją. Taip pat pagrįstai buvo nustatyta, kad negalima suteikti termino projektinei dokumentacijai parengti, siekiant statybos įteisinimo, nes atsakovų žemės sklype naujų statinių statyba negalima. Atsakovo statiniai negali būti įteisinti pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, parengus atitinkamus projektus ir gavus leidžiančius dokumentus, nes miško paskirties žemėje draudžiama tokia statyba. Nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nevertino ir nepasisakė sprendime dėl tam tikrų įrodymų. Tai, kad teismas neaptarė atskirai kiekvienos nurodytos aplinkybės ar įrodymo, nedaro priimto sprendimo negaliojančiu. Apeliantas nepagrįstai ginčija Valstybinės Miškų tarnybos pateiktus įrodymus. Lietuvos Respublikos miškai registruojami miškų valstybės kadastre. Valstybinė miškų tarnyba atlieka inventorizaciją, periodiškai tikslina miškų plotų duomenis, todėl Miškų valstybės kadastro duomenys vertintini kaip aktulesni. Apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo apelianto skundė nurodytų aplinkybių, todėl ja remtis nėra pagrindo.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atsakovas E. G. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Sutinka su apeliaciniu skundu bei jame išdėstytais motyvais, juos palaiko. Teismas aplaidžiai ištyrė įrodymus, netinkamai aiškino materialiąsias teisės normas, nepagrįstai nenutraukė bylos dalyje dėl vagonėlių su terasomis pašalinimo. Ieškovas neįgyvendino privalomos ikiteisminės tvarkos pagal Statybos įstatymo 28 str., t. y. nesurašė savavališkos statybos akto dėl vagonėlių su terasomis, todėl neturi teisinio intereso ir yra netinkamas ieškovas byloje. Mano, kad šioje dalyje byla turėjo būti nutraukta arba ieškinys atmestas. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, jų nevertino ir išsprendė savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą. Teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir nepagrįstai panaikino 2012-03-09 deklaraciją apie statybos užbaigimą, ginčo statinių teisinę registraciją ir įpareigojo nugriauti statinius. Žemės sklypas buvo suformuotas 2002 m. pagal žemėtvarkos projektą, jame buvo nustatyta 0,4489 ha vandens telkinių apsaugos juosta ir 0,547 ha paviršiaus vandens apsaugos zona. Todėl nepagrįsti argumentai, jog (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zona nustatyta visam žemės sklypui. Ginčo statiniai yra I ir II g. nesudėtingi statiniai, todėl statybą leidžiančio dokumento nereikia. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo statiniai stovi miško žemėje, nes pagal VĮ Registrą, žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio, o miško žemė gali būti tik miškų ūkio arba konservacinės paskirties. Be to, ginčo statiniai yra mišku neapaugusioje žemės sklypo dalyje. Mano, jog teismas nepagrįstai atsisakė suteikti terminą statyboms įforminti, todėl pažeidė Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodyti pažeidimai turėjo lemiamą įtaką nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui, todėl jis turi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Byloje nustatyta, kad atsakovai V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. yra 5,1778 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis: žemės ūkio, miško žemės plotas užima 4,6308 ha (t. 1, b. l. 12-15).

Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Molėtų rajono agentūra (toliau – Utenos RAAD) 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje skyrė V. V. 550 Lt baudą ir pateikė privalomą nurodymą, kuriuo nurodė: „Negavus leidimo nesudėtingo statinio statybai esamoje pastatyto vagonėlio treilerio vietoje žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Videniškio girininkijos miško 940 kv. sklype 52, vagonėlis su terasa turi būti pašalinti iš šios vietovės iki 2010 m. lapkričio 19 d.“ (t. 1, b. l. 63-66).

Atsakovai V. V. ir E. G. 2010-11-18 kreipėsi į Utenos RAAD prašydami Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies pagrindu pratęsti privalomo nurodymo įvykdymo terminą dėl procedūrų, sijusių su projektinės dokumentacijos gavimu, kurių trukmei jei negali daryti įtakos (t. 1, b. l. 16-17).

Pakartotinį privalomą nurodymą Utenos RAAD surašė ir pateikė V. V. 2010-11-19, įpareigodamas „Negavus leidimo nesudėtingo statinio statybai esamoje pastatyto vagonėlio vietoje žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) g-jos miško 940 kv. sklype 52, vagonėlis su terasa bei ūkinis pastatas turi būti pašalinti iš šios vietos iki 2011 m. sausio 19 d.“ Atsakovui V. V. 2010 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo skirta 75 Lt bauda (t. 1, b. l. 67-74).

Utenos RAAD 2011 m. rugsėjo 6 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame konstatuota, kad V. V., neturėdamas Molėtų rajono vyr. architekto leidimo vagonėlio su terasa statybai, bei suderintos projektinės dokumentacijos pagalbinio pastato su vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklais statybai, miško žemėje turi pastatytus statinius, kurie turėjo būti pašalinti iki 2011 m. sausio 19 d. (t. 1, b. l. 75-76).

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – Inspekcija) 2011 m. birželio 23 d. Reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius iš statytojo V. V. pareikalavo ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 23 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2011 m. birželio 22 d. surašytas savavališkos statybos aktas reg. Nr. (duomenys neskelbtini) padarinius: vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklus su priklausiniais, adresu: (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 37-39, 42-52). Inspekcija 2012 m. lapkričio 14 d. aktu konstatavo, kad atsakovas Reikalavimo neįvykdė (t. 1, b. l. 34-36).

Atsakovai V. V., E. G., A. Š. ir V. Š. VĮ Registrų centro Utenos filialui 2012 m. kovo 9 d. pateikė Deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurioje paskelbė užbaigę dviejų pagalbinio ūkio pastatų statybą ir tuo pagrindu pastatus įregistravo Nekilnojamojo turto registre (t. 1, b. l. 147-151, 188-191).

Nesutikdamas su Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimu, atsakovas, apeliantas V. V. teigia, kad teismas turėjo nutraukti bylą dėl vagonėlių su terasomis pašalinimo, nes ieškovas nesilaikė privalomos išankstinės ikiteisminės tvarkos, numatytos Statybos įstatymo 28 straipsnyje, nesurašė savavališkos statybos aktų dėl vagonėlių su terasomis pašalinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl privalomos išankstinės ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Pagal Statybos įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas statinys yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 28 straipsnyje (nuo 2010-10-01 galiojusi redakcija) nurodoma, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą pagal šio Įstatymo jam priskirtą kompetenciją, nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai: nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą, kuriuo pareikalauja iš statytojo užsakovo), jeigu jo nėra, – iš statinio ar jo dalies savininko, valdytojo, naudotojo, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininko, valdytojo ar naudotojo nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus statybos darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius ir apsaugant statybvietę bei aplinką, ir įteikia statytojui (užsakovui) ar kitam šiame punkte nurodytam asmeniui savavališkos statybos aktą pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą atsakovų žemės sklype pastatyti vagonėliai su terasomis nėra statiniai, nes tai yra kilnojamieji daiktai, kurie gali būti nukeliami bet į kokią vietą ir dėl jų pašalinimo Inspekcija neprivalo surašyti savavališkos statybos aktų. Šiuo atveju, atsakovams buvo surašyti Utenos RAAD pareigūno privalomieji nurodymai įpareigojantys nukelti vagonėlius su terasomis, nes miško žemėje tokie statiniai negali būti.

Pažymėtina, kad Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kaip valstybės institucija, pagal savo kompetenciją prižiūrinti statybos atitiktį aplinkosaugos reikalavimams Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo pagrindu (toliau – AAVKĮ). Pagal minėto įstatymo nuostatas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai kontroliuoja, ar teisėtai, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, fiziniai ir juridiniai asmenys naudoja žemės, žemės gelmių, paviršinių ir požeminių vandenų, aplinkos oro, augalijos (įskaitant miškus), gyvūnijos (įskaitant žuvų išteklius) bei kitus gamtos išteklius; kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo savo pareigą saugoti aplinką ir esant Įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus (AAVKĮ 2 str. 6 d., 3 str., 18 str.). Byloje nustatyta, kad Utenos RAAD privalomus nurodymus apeliantui pateikė 2010-08-19 ir 2010-11-19, įpareigodamas pastatytus vagonėlius su terasomis bei ūkinį pastatą pašalinti. Atsakovai Utenos RAAD privalomųjų nurodymų neskundė, administracines baudas sumokėjo, taigi, pažeidimus pripažino, tačiau neįvykdė.

Apeliantas teigia, kad teismas neįvertino pateiktų į bylą įrodymų, todėl nepagrįstai nustatė, kad ginčo statiniai yra (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zonoje, kuri apima visą 5,1778 ha žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad vandens telkinių apsaugos juosta užima tik 0,4489 ha, o paviršinio vandens apsaugos zona – 0,547 ha. Be to, ginčo statiniai yra nesudėtingi, todėl jiems nereikalingas projektas. Šiuos apelianto argumentus paneigia bylos duomenys, nes pagal Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenis, ežero (duomenys neskelbtini) apsaugos zona yra 200 m., o pakrantės apsaugos juosta yra 25 m. (t. 2, b. l. 149).

Nesutiktina su apelianto argumentu, kad ginčo statiniai stovi ne miško žemėje, kadangi žemės sklypo naudojimo paskirtis yra žemės ūkio žemė. Kaip minėta, atsakovams nuosavybės teise priklausančio 5,1778 ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, o miško žemės plotas užima 4,6308 ha (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis). Tuo tarpu pagal Miškų valstybės kadastro duomenis, kurie yra tikslesni ir nuolat atnaujinami, atliekant valstybinę miškų inventorizaciją, ginčo žemės sklype miškas sudaro 4,77 ha, t. y. didžiąją sklypo dalį (Miškų įstatymo 13 str.). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro kartografinės duomenų bazės fragmentas patvirtina, kad atsakovų statiniai yra miško žemėje (t. 1, b. l. 79).

Be to, atsakovai savo veiksmais patys pripažino, jog statiniai yra miško žemėje. Norėdami atidalinti miško dalį, atsakovai siekė parengti detalųjį planą ir suformuoti atskirą miškų ūkio paskirties sklypą ir kitą žemės ūkio paskirties sklypą, kuris būtų naudojamas statinių kaimo turizmo paslaugoms teikti statybai (t. 1, b. l. 184-206, t. 2, b. l. 34-35). Dėl parengto teritorijos detaliojo plano patikrinimo akto teisėtumo kilo ginčas, kuris buvo išspręstas Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2015-03-31 sprendimu. Detalusis planas nebuvo patvirtintas, nes jo sprendiniai prieštaravo teisės aktų reikalavimams (t. 2, b. l. 104-112). Minėtame sprendime taip pat konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai vadovavosi Miškų valstybės kadastro duomenimis ir kad detaliojo plano planavimo sąlygose buvo nurodyta, jog planuojamam ginčo žemės sklypui taikomas Miškų valstybės kadastras.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimą Nr. 363 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras; tiesti kelius; naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus; dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus su aplinkos apsaugos tarnybomis), ganyti gyvulius; įrengti poilsiavietes (išskyrus paplūdimius), statyti autotransporto priemones, kūrenti laužus; ne miško žemėse kirsti medžius ir krūmus (išskyrus sausuolius, vėjovartas, vėjolaužas) (109 punktas). Šis nutarimas pakeistas 2014-07-09 nutarimu Nr. 662, tačiau draudimas pakrantės apsaugos juostose statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos, išskyrus buvusių sodybų atkūrimo atvejus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytomis sąlygomis, taip pat miestų, miestelių ir kompaktiškai užstatytų arba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytų užstatyti kaimų teritorijose, išliko (127.9 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiškose bylose, išaiškino, kad statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Šiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės priimant pastatytą statinį jo statybą pripažinti teisėta, jeigu statinys pastatytas be leidimo, projektinės dokumentacijos, nukrypta nuo projektinių sprendinių esminių parametrų. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog, ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Jei atitinkamų statinių buvimas negalimas, tai jų nugriovimas, išardymas ar kitoks statybvietės sutvarkymas yra proporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas). Valstybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatas, rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, saugo aplinką nuo kenksmingų poveikių. Užtikrinti šių nuostatų laikymąsi yra viešasis interesas. Asmuo, veikiantis priešingai įstatymų nustatytiems draudimams ir jų nepaisydamas, neturėtų savo veiksmų teisinti teisėtų lūkesčių buvimu ar įstatymų nustatyto jo nuosavybės teisių suvaržymo neproporcingumu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-22 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-89/2013; 2013-06-28 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-354/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantas nepagrindė galimybės įteisinti esamus statinius, todėl apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai nesuteikė termino statyboms įforminti, atmestinas.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė ČeknienėZina MickevičiūtėBirutė Valiulienė