Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. Š. , kuriai baudžiamoji byla yra nutraukta, ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutarties, kuria baudžiamoji byla A. Š. ir J. R. atžvilgiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. (T.) pirmosios instancijos teisme buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautoja, (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupėje su teismo posėdžių sekretore J. R. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi: (duomenys neskelbtini), 2002 m. birželio 6 d. gavus V. Z. ieškininį pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, pažeisdama galiojusio Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 128 str. 1 d., 129 str. 2 d., 164 str. 3 p. (2002-03-12 įstatymo Nr.IX-779 redakcija) reikalavimus, apie gautą ieškininį pareiškimą neinformavo atsakovo, (duomenys neskelbtini), neišsiuntė atsakovui ieškininio pareiškimo nuorašo, nepranešė apie teismo posėdį. Tęsdama nusikalstamus veiksmus, pažeisdama CPK 167 str. 1 d., 181 str. 2 d. reikalavimus, 2002 m. birželio 20 d. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjo civilinę bylą nepranešus atsakovui ir nedalyvaujant jo atstovui, taip priimdama neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo pripažino ieškovei V. Z. teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pažeidė CPK 215 str. 1 d. Taip pat suklastojo oficialius dokumentus: į (duomenys neskelbtini) 2002 m. birželio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė žinomai melagingas žinias apie tai, kad 2002 m. birželio 20 d. viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo, (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. , kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), prašymas priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas dėl nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių. Pažeisdama CPK 229 str. reikalavimus apie priimtą teismo sprendimą nepranešė atsakovui – (duomenys neskelbtini). Šioje civilinėje byloje A. Š. savo parašu patvirtino žinomai suklastotą dokumentą - 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą, kuriame įrašytos žinomai melagingos žinios, jog posėdyje dalyvavo atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. ir prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti.

Šiais veiksmais A. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 109 str. 3 d. (teisėjai, nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo), Teismų įstatymo (2002-03-14 įstatymo Nr.I-480 redakcija) 3 str. 2 d. (teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų), Teismų įstatymo 33 str. 1 d. (nagrinėdami bylas teismai vadovaujasi Konstitucija, Teismų įstatymu ir kitais įstatymais), Teismų įstatymo 34 str. 1 d. (proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus), Teismų įstatymo 43 str. 1 d. (reikalavimą laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų). Sulaužė 1995 m. birželio 15 d. duotą teisėjo priesaiką Lietuvos Respublikai vykdyti teisingumą pagal įstatymus, visada būti sąžininga ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui, tuo diskreditavo teisminės valdžios autoritetą. Be to, ji padarė didelę neturtinę žalą (duomenys neskelbtini), nes realiai neužtikrino, atėmė galimybę realizuoti CPK garantuojamas teises susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, dalyvauti tiriant įrodymus, reikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti argumentus ir samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžio protokolu, reikšti dėl jo pastabas, gauti teismo sprendimo nuorašą, bei apskųsti teismo sprendimą. Ko pasėkoje (duomenys neskelbtini) patyrė ir turtinę žalą, nes lengvatinėmis sąlygomis pagal neteisėtą ir nepagrįstą 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendimą butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos kaina 2002 m. spalio 24 d. buvo 6435 Lt, 2002 m. spalio 28 d. buvo parduotas V. Z. už 210,02 Lt. Tuo A. Š. padarė didelę žalą valstybei, nes tokiais veiksmais diskreditavo teisėjo vardą bei teisminės valdžios autoritetą, t. y. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą naujojo BK 228 str. 1 d.

Taip pat A. Š. buvo kaltinama tuo, kad, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, veikdama bendrininkų grupėje su teismo posėdžių sekretore J. R. suklastojo tikrus dokumentus: (duomenys neskelbtini), 2002 m. birželio 20 d. teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė žinomai melagingas žinias apie tai, kad 2002 m. birželio 20 d. viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo, (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. , kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), toks prašymas buvo priimtas, užregistruotas, klausimas nebaigtas dėl ne nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių. Be to, savo parašu patvirtino 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolo, kuriame įrašytos žinomai melagingos žinios, kad minėtoje civilinėje byloje teismo posėdyje dalyvavo atsakovo, (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. ir prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, teisingumą. Tuo A. Š. padarė didelę žalą valstybei, nes tokiais veiksmais diskreditavo teisėjo vardą bei teisminės valdžios autoritetą, t. y. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą naujojo BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

J. R. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) posėdžių sekretore, veikdama bendrininkų grupėje su to paties teismo teisėja A. Š. , piktnaudžiavo tarnybine padėtimi - 2002-06-20 atlikdama teismo sekretorės funkcijas (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjant V. Z. ieškininį pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, teismo posėdyje, apie kurį, pažeidžiant CPK 167 str. 1 d., 181 str. 2 d. (2002-03-12 d. įstatymo Nr. IX-779 redakcija) reikalavimus, nebuvo pranešta atsakovui, (duomenys neskelbtini) bei nedalyvaujant atsakovo atstovui, surašydama 2002-06-20 teismo posėdžio protokolą, įrašė žinomai melagingas žinias - jog posėdyje dalyvavo atsakovo, (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. , ir, kad pastaroji prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti. Tuo pažeidė CPK 253 str. 1 d. (2002-03-12 d. įstatymo Nr. IX-779 redakcija) reikalavimą (teismo posėdžio protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai); šio kodekso 253 str. 2 d., 5, 7, 9 p. reikalavimus (teismo posėdžių protokole nurodomos žinios apie dalyvaujančių byloje asmenų atvykimą ir apie jų neatvykimo priežastis, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimai, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai); Valstybės tarnybos įstatymo (2000-08-29 d. įstatymo Nr. VIII-I903 redakcija) 20 str. 8 p. reikalavimą (laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos), 11 p. reikalavimą (ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus), 17 p. reikalavimą (vykdyti kitas įstatymų ar statutų nustatytas pareigas); (duomenys neskelbtini) pirmininko 2001-10-25 įsakymu Nr.01-13-08 patvirtintame teismo posėdžių sekretoriaus pareigybių aprašyme numatytą tikslą fiksuoti teismo posėdžių eigą. Šiais veiksmais padarė didelę neturtinę žalą (duomenys neskelbtini), nes įrašius melagingas žinias apie savivaldybės atstovės dalyvavimą civilinėje byloje, realiai to neužtikrinant, buvo atimtos galimybės realizuoti galiojusio CPK proceso šaliai garantuojamas teises - susipažinti su bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžių protokolu ir pareikšti rašytines pastabas dėl jo, gauti teismo sprendimo nuorašą ir apskųsti teismo sprendimą. Ko pasėkoje (duomenys neskelbtini) patyrė 6224,98 litų materialinę žalą, nes remiantis teisėjos A. Š. priimtu neteisėtu bei nepagrįstu 2002-06-20 sprendimu, kuriuo buvo pripažinta ieškovės V. Z. teisė privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, nes šį butą, kurio vidutinė rinkos kaina 2002 m. spalio 24 d. buvo 6435 Lt, 2002-10-28 (duomenys neskelbtini) administracijos Šnipiškių seniūnija lengvatinėmis sąlygomis pardavė V. Z. už 210,02 Lt. Tuo J. R. padarė didelę žalą valstybei, nes tokiais veiksmais ji diskreditavo teisminės valdžios autoritetą, t.y. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą naujojo BK 228 str. 1 d.

Tai pat J. R. buvo kaltinama tuo, kad piktnaudžiaudama tarnyba, veikdama bendrininkų grupėje su A. Š. , suklastojo dokumentą: 2002-06-20 (duomenys neskelbtini), buvusiame (duomenys neskelbtini), surašydama 2002-06-20 teismo posėdžio protokolą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įrašė žinomai melagingas žinias, jog posėdyje dalyvavo atsakovo, (duomenys neskelbtini), atstovė A. M. , ir, kad pastaroji prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti. Kartu su A. Š. pasirašydamos šį suklastotą protokolą, patvirtino melagingų žinių tikrumą. Tuo padarė didelę žalą valstybei, nes tokiais veiksmais ji diskreditavo teisminės valdžios autoritetą, t.y. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą naujojo BK 300 str. 2 d. ( 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).

Apeliaciniu skundu A. Š. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutarties dalimi, jog byloje esančiais įrodymais LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė nenustatyta, todėl nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o mano, kad nutartis šioje dalyje yra neteisinga, nemotyvuota, prieštaraujanti LR BPK 20 str. 5 d. nuostatai, kad teisėjų vidinis įsitikinimas privalo būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Visų pirma, apeliantė mano, kad Kauno apygardos teismui pateiktų faktinių duomenų visuma neleidžia tvirtinti (susidaryti vidinio įsitikinimo), kad civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantė, dirbdama (duomenys neskelbtini) teisėja, 2002-06-20 išnagrinėjo nedalyvaujant atsakovo, (duomenys neskelbtini), atstovei A. M. . A. Š. pažymi, kad LR Teismų įstatymo 3 str. 4 d. draudžia reikalauti teisėjo atsiskaityti dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo, o tam yra aukštesnės instancijos teismai, kurie tikrina žemesnės instancijos teismų priimamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Visgi, apeliantės įsitikinimu, pagrindinis šioje byloje nustatytinas faktas yra tai ar A. M. dalyvavo 2002-06-20 vykusiame (duomenys neskelbtini) posėdyje, o visi kiti faktai (ar (duomenys neskelbtini) teisėjos 2002-05-30 nutartyje skirti V. Z. ieškininį pareiškimą nagrinėti teismo posėdyje teisingai nurodyta nutarties surašymo data, ar išsiųstas šaukimas ir ieškininio pareiškimo nuorašas atsakovui (duomenys neskelbtini) ir kiti klausimai yra tik tarpiniai faktai, neturintys savarankiškos teisinės reikšmės ir skirti tik įsitikinti pagrindinio fakto – atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovės A. M. dalyvavimui ar nedalyvavimui 2002-06-20 posėdyje nustatyti. Visgi A. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismui prokuroro perduotų ir nagrinėjant bylą teisme gautų faktinių duomenų visuma (A. Š. , J. R. , A. Š. parodymai, A. M. parengta ir pasirašyta 2005-03-31 pažyma Nr. A.141-622-(17,17-TPD-0) „Dėl civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) leidžia tvirtinti, jog 2002-06-20 (duomenys neskelbtini) vykusiame teismo posėdyje (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. dalyvavo. Tuo tarpu A. M. dalyvavimo faktą neigia tik pati A. M. , o kitų asmenų (E. Š. , A. J. ir V. R. ) parodymai grindžiami tik kažkokių kitų asmenų, kurių jie net negalėjo nurodyti teismui, aiškinimais. Atitinkamai pati A. M. tvirtino nepamenanti 2002-06-20 įvykių, o apie savo nedalyvavimą sprendžia iš to, kad neturi teismo šaukimo ir V. Z. ieškininio pareiškimo kopijos, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra teismo šaukimo šaknelės, o jos vestuose užrašuose (pateikti teismui) nėra įrašų apie civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Visgi, A. Š. nuomone, visuma Kauno apygardos teisme ištirtų faktinių duomenų, leidžia abejoti liudytojos A. M. parodymais ir jų patikimumu, nes įrašai civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) aplanke ir A. M. parašas jame liudija, kad su minėta civiline byla ji galėjo susipažinti 2005-03-30, t. y. prieš parengiant 2005-03-31 pažymą Nr. A.141-622-(17.17-TPD-0), o tai, kad tuo metu iš (duomenys neskelbtini) archyvo ji pasiėmė tik 2002-06-20 sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantės nuomone, prieštarauja logikai, nes sprendimo nuorašą, A. M. teigimu, ji gavo iš E. Š. . Tokiu būdu, apeliantės įsitikinimu, 2005-03-31 pažyma Nr. A.141-622-(17.17-TPD-0) buvo surašyta turint tuos pačius duomenis, kokius A. M. turėjo rašydama ir 2005-05-02 pažymą Nr. A141-1624-(17.17-TPD-0) „Dėl civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu teismui pateikti A. M. užrašai, kuriuose nėra įrašų apie civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimą, A. Š. nuomone, apskritai neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes šiuose užrašuose taip pat nėra įrašų apie dar daugiau nei 30 civilinių bylų, kurias nagrinėjant A. M. dalyvavo kaip (duomenys neskelbtini) atstovė, o liudytojas E. V. parodė, jog (duomenys neskelbtini) Teisės departamento Juridinio skyriaus juristams iš esmės buvo naudinga į „Baigtų bylų žurnalą“ neįrašyti tam tikrų de fakto baigtų bylų, nes dėl to sumažėdavo jų darbo krūvis. Be to, savo teiginį apie nedalyvavimą civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjime A. M. grindžia išimtinai tuo, kad savo darbiniuose dokumentuose nerado teismo šaukimo ir kitų civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentų, tačiau pati liudytoja 2008-10-10 vykusiame teismo posėdyje pripažino, kad maždaug 2004 metais (duomenys neskelbtini) Teisės departamento Juridiniam skyriui kraustantis į naujas patalpas, pasibaigusių civilinių bylų dokumentai buvo naikinami, o naikinamų dokumentų aprašo niekas nesudarinėjo, ką patvirtino ir liudytojai J. E. bei E. V. . Tokiu būdu, apeliantės nuomone, liudytoja A. M. , parodžiusi apie nedalyvavimą 2002-06-20 nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo arba sąžiningai klysti, arba ją galėjo įtakoti susitikimas su E. Š. , kuri dažnai mėgindavo kontroliuoti (duomenys neskelbtini) administracijos Teisės departamento juridinio skyriaus darbą. Atitinkamai pačios A. M. parodymus apie nedalyvavimą nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) paneigia ne tik A. Š. ir J. R. , tačiau ir liudytojos A. Š. parodymai. Tokiu būdu, A. Š. nuomone, lieka nepašalintų abejonių, kurios turi būti aiškinamos asmenų, kuriems byla nuraukta, naudai. Be to, nors civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra (duomenys neskelbtini) siųsto ar adresuoto teismo šaukimo šaknelės, o (duomenys neskelbtini) esančiuose siunčiamų dokumentų registracijos žurnaluose bei (duomenys neskelbtini) gaunamų dokumentų registracijos žurnaluose nėra įrašų apie teismo šaukimų ir kitų procesinių dokumentų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntimą – gavimą (duomenys neskelbtini), tačiau apeliaciniame skunde A. Š. nurodo, kad tiek 2002 metais, tiek ir šiuo metu teismuose yra įprasta situacija, kuomet, taupant lėšas, teismo šaukimai apskritai nerašomi, o proceso šalis informuojama žodžiu, arba yra surašomi, tačiau niekur nesiunčiami, o tiesiog įteikiami asmeniškai proceso šalies atstovui. Atitinkamai (duomenys neskelbtini) iš teisėsaugos institucijų gautų dokumentų registracijos žurnale neužfiksuota ir daugybė kitų (duomenys neskelbtini) įteiktų dokumentų, o liudytojais teisme apklausi (duomenys neskelbtini) atstovai (E. Š. , A. J. , A. M. , V. R. , J. E. ir E. V. ) taip ir negalėjo aiškiai ir tikslai nurodyti dokumentų priėmimo – perdavimo tvarkos. Tokiu būdu, A. Š. įsitikinimu, negalima kategoriškai tvirtinti, kad civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) procesiniai dokumentai (duomenys neskelbtini) nebuvo gauti. Be to, 2002 metais (duomenys neskelbtini) buvo vedamas kitas „Gautų dokumentų registracijos žurnalas“, kuris teismui taip ir nebuvo pateiktas. Tokiu būdu, atsižvelgiant į visus aukščiau nurodytus duomenis, A. Š. įsitikinimu, negalima daryti kategoriškos išvados, jog (duomenys neskelbtini) atstovė A. M. nedalyvavo 2002-06-20 (duomenys neskelbtini) vykusiame teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), o Kauno apygardos teismas 2009-05-07 nutartyje padarydamas kitokią išvadą ir jos visiškai nemotyvuodamas, pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. ir priėmė procesinį sprendimą (nutartį), kuris neatitinka tokio pobūdžio procesiniams dokumentams keliamų turinio reikalavimų, tuo pačiu apsunkindamas apeliantės galimybę ginti savo interesus.

Apeliaciniame skunde A. Š. taip pat nurodo, kad teismui nepateikta faktinių duomenų (įrodymų), kurie pagrįstų pateiktą kaltinimą. Antai apeliantė nurodo, kad ji buvo kaltinama nusikalstamą veiką įvykdžiusi veikdama bendrininkų grupėje kartu su teismo posėdžių sekretore J. R. , tačiau teismui pateikti duomenys (įrodymai) niekaip nepagrindžia, kur, kada ir konkrečiai dėl ko A. Š. tarėsi su J. R. , o taip pat kuo pasireiškė tariamai bendras nusikalstamas veikimas ir tokiu būdu buvo atimta teisė gintis. Be to, A. Š. nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negali būti net diskusijų apie jos kaip teisėjos veiksmus vykdant teisingumą, nes tokiu atveju dėl tam tikrų klaidų ir trūkumų procesiniuose dokumentuose galima kalbėti tik apie drausminę atsakomybę. A. Š. pažymi, kad konkrečiu atveju būtina analizuoti ir vertinti ne pačius dokumentus, o tai, ar šiuose dokumentuose padaryti įrašai, kurių tikslumo nepatvirtina Kauno apygardos teismui pateikta faktinių duomenų visuma, leidžia pačius šiuos dokumentus vertinti kaip suklastotus. Visgi, apeliantės nuomone, minėti įrašai neduoda pagrindo pačių dokumentų vertinti kaip suklastotų. A.. Š. nuomone, teismui taip ir nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų, įrodančių jos padarytą didelę žalą valstybei ar juridiniam asmeniui. Visgi ne bet koks pareigūno vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei, nes realiai žala nustatoma ne tik nustačius objektyvius jos padarinius, o juos būtina sieti su konkrečiomis sąlygomis ir konkretaus pareigūno galimybe suvokti bei įvertinti esamą situaciją bei netinkamu pareigų atlikimu sukeltus padarinius. Taigi, apeliantės nuomone, byloje esantys duomenys neįrodo nei vienos jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių (nei nusikalstamo elgesio, nei tyčinės kaltės, nei didelės žalos, nei bendrininkavimo), todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad byloje esančiais įrodymais nenustatyta LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė ir todėl nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniu skundu nurodoma, kad 2006-08-11 kaltinamasis aktas užkerta kelia nagrinėti baudžiamąją bylą teisme bei atima galimybę veiksmingai gintis, nes surašytas iš esmės pažeidžiant LR BPK 219 str. 5 p. ir LR Generalinio prokuroro 2003-04-11 įsakymu Nr. I-47 patvirtintų rekomendacijų dėl kaltinamojo akto surašymo 9 punktą. Apeliantė pažymi, jog pateiktas kaltinimas verčia teismą ir gynybą susigalvoti, kokius konkrečius senojo Baudžiamojo kodekso straipsnius ir dalis atitinka kaltinamajame akte nurodyta naujojo LR BK 228 str. 1 d. ir tarpinis baudžiamasis įstatymas – nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 11 d. galiojusi naujojo LR BK 300 str. 2 d. redakcija, o tai trukdo tiek teismui, tiek gynybai apibrėžti savo procesinės veiklos ir teisminio nagrinėjimo ribas, atima galimybę žinoti įrodymus, kuriuos teisme būtina ištirti, norint nustatyti tiesą, iškreipia šalių lygiateisiškumo ir procesinio rungimosi galimybę.

Apeliantas pažymi ir tai, kad palyginus teismo posėdžio protokole A. M. priskirtus teiginius, jie nesutampa su teismo sprendime A. M. priskirtais teiginiais, nes teismo sprendime netgi kiekybine apimtimi atsakovų paaiškinimų yra daugiau nei protokole, o A. M. priskirti teiginiai, nesutampa su teiginiais, kuriuos pagal A. Š. paaiškinimus pasakė posėdyje dalyvavusi moteris. Surašytame protokole nurodoma, kad V. Z. įstatymo nustatytu metu kreipėsi dėl nuomojamo buto privatizavimo, nors, prokuroro teigimu, realiai tokių duomenų iš viso niekur nėra ir negali būti. To nėra ieškininiame pareiškime, ir tokių išvadų negalėjo būti, nes V. Z. , apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad niekur dėl nuomojamo buto privatizavimo nebuvo kreipusi. Atitinkamai, apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės nurodymas protokole rodo aiškią tiek teisėjos, tiek sekretorės tyčią, parenkant net ir žinomai neteisingus dokumentus susidaryti sau teisiškai palankią situaciją priimti atitinkamą sprendimą. Tuo tarpu akivaizdu, jog nesant šiai aplinkybei, teismo sprendimas tenkinti ieškinį negalėtų būti priimtas, nes tai prieštarautų galiojantiems teisės aktams. Be to, iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų A. M. , A. Š. , J. E. , E. V. , kitų liudytojų parodymų bei baudžiamojoje byloje surinktų rašytinių įrodymų analizės darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) atstovas nebuvo informuotas apie posėdį, jam neįteiktas nei šaukimas, nei ieškinio nuorašas, nei kiti procesiniai dokumentai ir (duomenys neskelbtini) atstovas realiai nedalyvavo posėdyje. Tokiu būdu apeliantas nurodo, kad vertinant visus baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. Š. ir J. R. kaltę dėl joms inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), padarymo, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, nurodytas šio Kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „c" papunktyje, nėra suėjęs.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliaciniu skundu prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį:

- A. Š. pripažinti kalta pagal LR BK 228 str. 1 d., 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteisti pagal LR BK 300 str. 2 d. - 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 228 str. 1 d. – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti 2 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 2 metams;

- J. R. pripažinti kalta pagal LR BK 228 str. 1 d., 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) ir nuteisti pagal LR BK 300 str. 2 d. - 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 228 str. I d. – 1 (vienerių) metų. ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti 2 m. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 2 metams.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą A. Š. nurodo, kad jokios nusikalstamos veikos nedarė, o prokuratūra yra šališka. Atsikirtime pažymima, kad Kauno apygardos teisme prokuroro apeliacinis skundas gautas 2009-05-28, todėl, neturint duomenų apie ankstesnį prokuroro apeliacinio skundo įteikimą teismui ar pašto įstaigai, tikėtina, jog minėtas apeliacinis skundas paduotas praleidus LR BPK 313 str. 3 d. terminą nutarčiai apskųsti. A. Š. nuomone, jos veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, nes ji veikė kaip teisėja, o aukštesnės instancijos teismo sprendimo nėra, todėl pradėjus ikiteisminį tyrimą prieš teisėją, konkrečiu atveju kėsinamasi į teisminės valdžios nepriklausomumą. Atsikirtime nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymu įtariamas (kaltinamas) asmuo turi teisę, kad jam būtų skubiai ir išsamiai pranešta apie reiškiamo įtarimo (kaltinimo) pobūdį ir pagrindą, o tai, kad A. Š. elgesys turėtų būti vertinamas pagal senojo LR BK 289 str. 2 d., išgirstama tik iš apeliacinių skundų, o apie tokį įtarimą ar kaltinimą apeliantė oficialiai niekuomet nebuvo informuota. Visgi keisti ar tikslinti kaltinimus teisminėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose galima tik išimtiniais atvejais ir suteikiant galimybę gintis nuo pakeisto kaltinimo, o konkrečiu atveju, A. Š. nuomone, iš jos buvo atimta teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Tuo tarpu, A. Š. įsitikinimu, prokurorai, patys nenurodę, kaip vertina A. Š. elgesį senojo LR BK atžvilgiu, neturi teisės apeliuoti į esą netinkamą senojo Baudžiamojo kodekso pritaikymą. A. Š. nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog A. Š. elgesys turėjo būti vertinamas pagal senojo LR BK 289 str. 2 d., yra ne kas kita kaip kaltinimo pakeitimas, kuris apeliacinėje instancijoje negalimas,, o prokuroro apeliaciniu skundu tuo pačiu prašoma nustatyti naujas faktines aplinkybes, nes senojo LR BK 289 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai iš esmės skiriasi nuo bet kurioje iki šiol teismų analizuotoje baudžiamojo įstatymo normoje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymių. Antai senojo LR BK 289 str. 2 d. dalykas (kaip alternatyvus kvalifikuojantis požymis) yra itin svarbus oficialus dokumentas, o toks požymis niekuomet nebuvo inkriminuotas, nes A. Š. buvo kaltinta tik pagal LR BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. (2000-09-26 redakcija). Be to, LR BK 289 str. 2 d. kaip objektyvus nusikalstamos veikos požymis numatyta „didelė žala valstybės interesams“, o konkrečiai toks požymis nenumatytas nei LR BK 228 str. 1 d., 300 str. 2 d. (2000-09-26 redakcija), nei senojo LR BK 285 str. 1 d., 207 str. Tokiu būdu, A. Š. įsitikinimu, prokuroro teiginiai apie netinkamą senojo LR BK taikymą, leidžia manyti, jog baudžiamasis procesas turi būti grąžinamas į pirminę jo stadiją – ikiteisminį tyrimą, nes jau nuo šio momento buvo atimta teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Be to, A. Š. pažymi, jog prokuroro prašymas priimti apkaltinamąjį nuosprendį yra netgi neteisėtas, nes tokio sprendimo apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųstos nutarties, gali priimti tik nutartį (LR BPK 326 str. 5 d.). Tokiu būdu atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą A. Š. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o A. Š. (asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta) apeliacinį skundą atmesti. A. Š. ir jos gynėjas prašė asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta (A. Š. ) apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. J. R. (asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta) ir jos gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Asmens, kurio atžvilgiu baudžiamojo byla nutraukta, - A. Š. ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla yra nutraukta, ir prokuroro apeliacinius skundus konkrečiu atveju neturi teisės išspręsti bylos iš esmės bei priimti nei apkaltinamojo, nei išteisinamojo nuosprendžio, todėl Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą A. Š. nurodo, kad yra pagrindo manyti, jog prokuroro skundas paduotas praleidus LR BPK 313 str. 3 d. numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą, tačiau byloje yra duomenys (pašto įstaigos spaudas), kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutarties pašto įstaigai Vilniuje įteiktas 2009-05-26, todėl laikytina, jog apeliacinis skundas paduotas nepraleidus nutarties apskundimo apeliacine tvarka termino.

Apeliaciniu skundu A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atitinkamai prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartį ir A. Š. bei J. R. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau pažymėtina, kad LR BPK 326 str. 5 d. aiškiai nurodyta, jog išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima tik nutartį, kurios rūšys išvardintos to paties LR BPK 326 str. 5 d. 1 – 5 p., todėl visiškai tenkintinos tik apeliacinių skundų dalys, kuriomis apeliantai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartį, o tai, kokį sprendimą priimti šioje baudžiamojoje byloje paliktina spręsti bylą iš naujo pirmąja instancija nagrinėsiančiam teismui. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo metu negali nagrinėti A. Š. apeliacinio skundo dalies (dėl (duomenys neskelbtini) atstovės A. M. dalyvavimo 2002-06-20 vykusiame (duomenys neskelbtini) posėdyje, dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių buvimo A. Š. veikoje, dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir pan.), o taip pat prokuroro apeliacinio skundo dalies (dėl teismo išvadų nepagrindimo teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, dėl įrodymų, pagrindžiančių asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, kaltę pakankamumo ir vertinimo), kurios yra susijusios išimtinai su duomenų pripažinimu įrodymais ir jų vertinimu, kadangi Kauno apygardos teismas, priimdamas 2009-05-07 nutartį, jokios byloje esančių duomenų ir įrodymų analizės bei vertinimo iš esmės neatliko, o tiek asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, tiek prokuroro apeliaciniai skundai paduoti būtent dėl Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutarties nutraukti baudžiamąją bylą A. Š. bei J. R. atžvilgiu. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo bylos išnagrinėjimas iš esmės, įvertinant byloje esančius ir apeliaciniuose skunduose nurodomus duomenis, nesant pirmosios instancijos teismo atlikto duomenų ir įrodymų vertinimo, ir išteisinamojo ar apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas aiškiai pažeistų nuteistosios teisę į tinkamą gynybą arba prokuroro pareigos palaikyti valstybinį kaltinimą įgyvendinimą, kadangi apeliacinės instancijos teismo (nagrinėjančio tiek faktų, tiek teisės klausimus) sprendimas įsiteisėja ir vykdomas nuo jo paskelbimo dienos (LR BPK 335 str., 336 str. 3 d.), o kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžiu ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (LR BPK 376 str. 1 d.). Atitinkamai iš Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutarties aišku, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą A. Š. ir J. R. atžvilgiu, sprendė tik nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir iš to kylančius nusikalstamas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį lengvinančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laike klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tik apeliacinių skundų argumentus, susijusius su minėtais baudžiamojo įstatymo taikymo klausimais.

Kauno apygardos teismas 2009-05-07 nutartyje konstatavo, kad A. Š. ir J. R. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta LR BK 228 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) atitiko nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. LR BK 285 str. 1 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617) numatytos nusikalstamos veikos požymius, o inkriminuota LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyta nusikalstama veika atitiko nusikalstamos veikos darymo metu galiojusio 1961 m. LR BK 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617). Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio 1961 m. LR BK 49 str. 3 d. (2000-09-12 įstatymo Nr. VIII-1924 redakcija) numatė, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už LR BK 228 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir LR BK 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617) numatytas nusikalstamas veikas senatis yra penkeri metai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimo metu penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas buvo suėjęs, nusprendė, jog nusikalstamų veikų padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas lengvino nusikalstamas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį, todėl A. Š. ir J. R. nusikalstamas veikas iš LR BK 228 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikavo į LR BK 285 str. 1 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) ir 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) bei vadovaujantis LR BPK 254 str. 4 d. bylą nutartimi nutraukė. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, Kauno apygardos teismas, perkvalifikuodamas A. Š. ir J. R. inkriminuotas nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir atitinkamai priėmė neteisėtą sprendimą. Iš Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutarties matoma, kad spręsdamas dėl A. Š. ir J. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų perkvalifikavimo, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad prokuroras, kvalifikuodamas asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, veikas pagal LR BK 228 str. 1 d., 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), vadovavosi vien tuo, kad nuo 2003-05-01 įsigaliojęs baudžiamasis įstatymas numatė švelnesnes bausmes. Atitinkamai iš byloje esančio 2006-05-25 prokuroro prašymo pakeisti kaltinimus A. Š. ir J. R. (T. 4, b. l. 34 – 36) matoma, kad prašydamas pakeisti kaltinimą iš LR BK 300 str. 2 d. į LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) prokuroras, motyvuodamas savo prašymą pakeisti kaltinimus, nurodė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu dokumento suklastojimas, padaręs didelę žalą, buvo numatytas LR BK 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), o lyginant LR BK 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir LR BK 300 str. 3 d. (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511) sankcijas, švelniausią bausmę numatė tarpinis baudžiamasis įstatymas, t. y. LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kuris ir taikytinas. Tačiau pažymėtina, kad motyvai, dėl kurių prašoma pakeisti kaltinimą, nėra pats kaltinimas, kuriame nurodomos tiek konkrečios inkriminuojamos nusikalstamos veikos, tiek jų faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, kaltinimo pakeitimo motyvus teismas, siekdamas teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, vertina savarankiškai, o prašyme pakeisti kaltinimą išdėstyti motyvai teismui nėra privalomi. Atitinkamai konkrečiu atveju akivaizdu, kad jau surašant 2006-04-14 kaltinamąjį aktą bei jame nurodant, kad A. Š. ir J. R. veikos suklastojant tikrus dokumentus ir taip padarant didelę žalą valstybei bei juridiniam asmeniui – (duomenys neskelbtini), atitinka LR BK 300 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, buvo padaryta klaida, kadangi kaltinamojo akto surašymo metu jau galiojo LR BK 300 str. (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija), kurio antroje dalyje tikro dokumento (nedetalizuojant kokio) suklastojimas, padaręs didelės žalos valstybei ir juridiniam asmeniui iš viso nebuvo numatytas. Tuo tarpu tikro dokumento suklastojimas, padaręs didelės žalos, buvo numatytas LR BK 300 str. 3 d. (2006-01-20 įstatymo Nr. X-511 redakcija), tačiau sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pagal LR BK 95 str. 1 d. 1 „c“ p. nesikeičia), todėl šis baudžiamasis įstatymas sugriežtino bausmę palyginus su LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyta bausme (laisvės atėmimas iki penkerių metų), todėl neturi grįžtamosios galios (LR BK 3 str. 3 d.), o A. Š. ir J. R. pagal išdėstytas faktines aplinkybes inkriminuotina LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyta nusikalstama veika. Tuo tarpu nusikalstamoms veikoms esant inkriminuojamoms specialiesiems subjektams (LR BK 290 str. (2002-01-25 įstatymo Nr. IX-737), nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal LR BK 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) iš viso negalimas. Tokiu būdu, nors apeliaciniame skunde A. Š. nurodo, kad jai suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus ir pažeidžia jos teisę gintis, nes neaišku, kokie nusikaltimai inkriminuojami, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, iš aukščiau išdėstytų duomenų aišku, kad tiek A. Š. , tiek J. R. inkriminuojamos LR BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos 2006-04-14 kaltinamajame akte (T. 4, b. l. 6 – 12) ir 2006-05-25 prokuroro prašyme pakeisti kaltinimus (T. 4, b. l. 34 – 36) išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą A. Š. nurodo, kad apie jos veikos vertinimą pagal senojo Baudžiamojo kodekso 289 str. 2 d. išgirsta tik iš apeliacinių skundų, nors prokuroro teiginys, jog veika turi būti kvalifikuojama pagal senojo Baudžiamojo kodekso 289 str. 2 d., A. Š. nuomone, yra ne kas kita kaip kaltinimo pakeitimas. Kaltinimo pakeitimą teisme reglamentuoja LR BPK 256 str., kuriame nurodoma, jog prokuroras, siekdamas pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir/ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikia teismui rašytinį prašymą, o teismas tuomet praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Taigi aišku, kad apeliaciniu skundu prašyti pakeisti kaltinimą tokiu, koks nebuvo pateiktas teismui, prokuroras neturi teisės, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad konkrečiu atveju prokuroras to ir neprašo. Iš prokuroro apeliacinio skundo aišku, kad prokuroras A. Š. ir J. R. prašo pripažinti kaltomis ir nuteisti ne pagal LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), o pagal galiojančio LR BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Taigi, nors kaip jau anksčiau minėta, apeliacinės instancijos teismas konkrečiu atveju priimti nei išteisinamojo, nei apkaltinamojo nuosprendžio negali, tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliaciniu skundu prokuroras siekia pakeisti kaltinimą bei asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, veikas kvalifikuoti pagal LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija). Priešingai, apeliaciniame skunde A. Š. ir J. R. veikų atitikimas LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) numatyto nusikaltimo požymiams pagrįstai nurodomas tik tam, kad pagrįsti Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartimi netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą perkvalifikuojant asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, veikas iš LR BK 228 str. 1 d. ir LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) į LR BK 285 str. 1 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) ir 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka, kad veikos padarymo metu ir iki pat šiuo metu galiojančio LR Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo (2003-05-01) atsakomybė už tarnybinį suklastojimą, sukėlusį didelę žalą valstybės interesams, buvo numatyta LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), kurio sankcijoje numatyta bausmė buvo griežtesnė tiek už LR BK 228 str. 1 d., tiek už LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytas bausmes (įvertinant, kad veikos inkriminuojamos kaip įvykdytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai), o vadovaujantis LR BK 49 str. 1 d. 4 p. (2000-0912 įstatymo Nr. VIII-1924 redakcija) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis už LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką buvo dešimt metų. Taigi akivaizdu, kad 1961 m. LR BK 289 str. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) buvo numatyta specialioji norma 1961 m. LR BK 285 str. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-18 nutartis Nr. 2K-727/2007), todėl esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, turėtų būti taikoma specialioji norma. Visgi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, veika pagal LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) konkrečiu atveju negali būti kvalifikuojama būtent dėl to, kad minėtas įstatymas, įvertinus po inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo galiojusio LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir galiojančio LR BK 228 str. 1 d., kurios ir inkriminuojamos asmenims, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, o taip pat LR BK 95 str. 1 d. 1 „c“ p. nuostatas, griežtintų bausmę ir sunkintų asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, teisinę padėtį. Atitinkamai atsižvelgiant į tai, kad LR Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968, tiek bendrosios (LR BK 95 str. 1 d. 1 „c“ p.), tiek specialiosios dalies (LR BK 228 str. 1 d., 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)) normos švelnina bausmes bei lengvina asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta, teisinę padėtį, jos turi grįžtamąją galią. Taigi A. Š. ir J. R. inkriminuojamos nusikalstamos veikos atitinka LR BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytas nusikalstamas veikas, kurių įvykdymu A. Š. bei J. R. ir yra kaltinamos. Tiesa, atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą A. Š. nurodo, kad LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) buvo numatyti skirtingi negu jai inkriminuotų nusikalstamų veikų (LR BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)) požymiai. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, jog kiekviena nusikalstama veika visumoje atitinka individualius požymius, kurie atitinkamai ir inkriminuojami pateikiant kaltinimą, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, o teisme byla nagrinėjama dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.). Taikant LR BK 3 str. 2 d. nuostatas, nėra būtina, kad baudžiamųjų įstatymų, galiojusių skirtingu laiku, numatytų nusikaltimų požymiai būtų identiški (pvz. LR BK 285 str. 1 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) buvo numatytas didelės žalos valstybės interesams, o galiojančio LR BK 228 str. 1 d. – didelės žalos valstybei požymis ir pan.), o pakanka, kad jie akivaizdžiai atitiktų inkriminuojamas faktines aplinkybes. Be to, teismas, lygindamas ir vertindamas skirtingu laiku nuo nusikalstamos veikos padarymo iki bylos išnagrinėjimo galiojusių baudžiamųjų įstatymų įtaką baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų atžvilgiu privalo ne tik formaliai lyginti straipsnių ar jų dispozicijų aprašymus, tačiau taip pat ir įvertinti, ar inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal kaltinime išdėstytas faktines aplinkybes neatitiktų kitų baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų teisinę padėtį sunkinančių teisės normų kartu su baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų teisinę padėtį lengvinančiomis baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies teisės normomis. Atitinkamai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, konkrečiu atveju akivaizdu, kad A. Š. ir J. R. inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagal kaltinime nurodytas faktines aplinkybes atitiktų LR BK 289 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos požymius. Paminėtina ir tai, kad prokuroras apie A. Š. ir J. R. veikų vertinimą kaip tarnybinį suklastojimą pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą nurodė dar Kauno apygardos teismo 2007-09-05 posėdžio metu (T. 7, b. l. 125).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. Š. ir J. R. veikos, jeigu būtų nustatytos joms inkriminuotos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės, o taip pat įrodyta jų tiesioginė tyčia, turėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 228 str. 1 d. ir LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), o vadovaujantis LR BK 95 str. 1 d. 1 „c“ p., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis yra aštuoneri metai. A. Š. ir J. R. kaltinamos nusikalstamas veikas padarę nuo 2002-06-06 iki 2002-06-20, todėl apkaltinamojo nuosprendžio senatis sueitų tik 2010-06-20, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ji nebuvo suėjusi ir nėra suėjusi šiuo metu. Tuo tarpu Kauno apygardos teismas 2009-05-07 nutartimi A. Š. veikas iš LR BK 228 str. 1 d. ir LR BK 300 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuodamas į LR BK 285 str. 1 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) ir 207 str. 2 d. (1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), o taip pat pritaikydamas LR BK 49 str. 1 d. 3 p. (2000-09-12 įstatymo Nr. VIII-1924 redakcija) netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir atitinkamai priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo baudžiamoji byla A. Š. ir J. R. atžvilgiu nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009-05-07 nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.