Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Ramūnas Mitkus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės V. M. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2166-570/2012 pagal kreditoriaus „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės V. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

kreditorius netinkamai įvykdė vienašališko kredito sutarties nutraukimo procedūrą, o Marijampolės rajono apylinkės teismas netinkamai aiškino teisės normas ir atliko kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūras;kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2030-06-30, todėl tokios sutarties sąlygos, kai kreditoriui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jeigu kredito gavėjas laiku negrąžina bent vienos kredito dalies, ir reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusį kreditą kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis, negali būti laikomos sąžiningomis vartotojo atžvilgiu;kreditorius savo 2012-01-31 pretenzijoje net nenurodo, kokiu konkrečiai sutarties pagrindu vienašališkai nutrauks kredito sutartį, taip pat pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą įvardija tik 11.2.1. punktą, tačiau nenurodo, kokia konkreti aplinkybė, numatyta sutarties 11.2.1.1.–11.2.1.7. lėmė vienašališką sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo. Pranešime nurodomas įsiskolinimas sudaro tik 2,5 proc. visos negrąžinto kredito sumos.

kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1 punktas „Swedbank“, AB suteikia teisę nutraukti kredito sutartį, bet ne įpareigoja. Tik nustatęs pažeidimo buvimo faktą, „Swedbank“, AB kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui, skolininko bendradarbiavimą su kreditoriumi ir kitas aplinkybes. „Swedbank“, AB visada informuoja kredito gavėją apie netinkamą sutarties vykdymą, ir nustato terminą trūkumų pašalinimui ir tik išimtiniais atvejais, kai kredito gavėjas piktybiškai nevykdo savo pareigų, ir kai toks pareigų nevykdymas kelia grėsmę paskolos grąžinimui, „Swedbank“, AB inicijuoja sutarties nutraukimą;skolininkai, reaguodami į banko raginimus, ne kartą teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo. Bankas atsižvelgdamas į skolininkų prašymus kelis kartus (2008-12-31 ir 2010-07-12) pertvarkė kredito sutartį, t. y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos restruktūrizuojant kredito sutartį;kreditorius iš anksto 2011-12-21 raštais Nr. SR-57679 ir Nr. SR-57680 perspėjo skolininkę dėl įsipareigojimų nevykdymo ir pareikalavo iki 2012-01-25 sumokėti susidariusį įsiskolinimą arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bankas spręs klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo;skolininkė pradelsė 139 dienas, t. y. daugiau kaip 4 mėnesius pradelsė grąžinti numatytas kredito dalis ir daugiau kaip 4 mėnesius pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus. Kredito dalinių įmokų ir palūkanų nemokėjimas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų yra esminis kredito sutarties pažeidimas.jeigu skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skolininkė iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą nepagrįstu kreditoriaus vienašališku kredito sutarties nutraukimu, pažeidžiant vartotojų teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką.

Teismų praktikoje įtvirtinta, kad hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK 4.186 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą, ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Tačiau papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pažymėjo, jog kredito sutartis, kurios vykdymas užtikrintas hipoteka, kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. 2005 m. liepos 13 d. kredito sutartimi Nr. 05-044610-FA (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) suteiktas kreditas gyvenamojo namo pirkimui ir statybų užbaigimui (b. l. 5-32). Nagrinėjamu atveju kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto lėmė kreditavimo sutarties nutraukimas prieš terminą, nes prievolė nebuvo tinkamai vykdoma. Kredito sutartį kreditorius vienašališkai nutraukė susidarius 4 941,92 EUR skolai (b. l. 38, 39) pagal kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1. punktą (b. l. 9).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės neįvertino, ar ši vartojimo sutarties sąlyga yra sąžininga. Pagal minėtą 11.2.1.1. punktą, kreditorius turi teisę, prieš 15 kalendorinių dienų įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir į tai, jog kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas sueina 2030 m. liepos 13 d. (b. l. 5), kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, konstatuotina, kad kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1. punkte įtvirtinta sutarties nutraukimą reglamentuojanti sąlyga ta apimtimi, kuria suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kreditoriui net ir nedidelės kredito dalies, palūkanų ar kitų mokėjimų, nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą negrąžintą kreditą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodyta sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamu atveju tai, kad kredito sutarties sąlyga, kuri buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, pripažinta negaliojančia ab initio, savaime nereiškia, kad sutartis buvo nutraukta netinkamai, todėl vertintina, ar sutartis buvo nutraukta laikantis CK nustatytos tvarkos. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų (nagrinėjamu atveju kreditorius turėjo pranešti prieš 15 kalendorinių dienų (sutarties bendrosios dalies 11.2.1. punktas). 2012 m. sausio 31 d. pranešimu Nr. SR-4222 kreditorius informavo skolininkę apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų iki 2012 m. kovo 7 d., sutartis bus vienašališkai nutraukta (b. l. 38). Konstatuotina, kad skolininkui buvo nustatytas protingas terminas įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti. Pabrėžtina, kad iš kreditoriaus pateiktų duomenų matyti, kad skolininkė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus nuolat pažeidinėjo nuo 2008 m., kuomet papildomais susitarimais kreditorius atidėjo mokėjimus (b. l. 13-28). Kreditorius nurodė, kad skolininkė tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, o paskutinis mokėjimas pagal sutartį atliktas 2011 m. spalio 20 d. (b. l. 3). Skolininkė atskirajame skunde išdėstytais argumentais šių aplinkybių nepaneigė. Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.

Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas vartotojų teisių apsaugos kontekste, teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.