Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-175/2010

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjams advokatams Kęstučiui Dobilui, V. K., nuteistiesiems A. N., G. B., nukentėjusiajai J. V. C.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N. ir G. B. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams; pagal LR BK 150 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams; pagal LR BK 155 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 2 d., 5 d., 6 d., 65 str. 1 d. 1 p. b papunkčiu, bausmės, paskirtos pagal LR BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal LR BK 155 str. 1 d., ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

G. B. pripažintas ir kaltu ir nuteistas pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nusprendžiu nuteisti ir T. Š. bei D. G., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 9 d. apie 22.00 val. ant kranto tvenkinio (duomenys neskelbtini), vykusių išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusiosios J. V. C. bejėgiška būkle, nuplėšdamas nuo jos sijoną ir apatines kelnaites, pakeldamas į viršų marškinėlius, atsegdamas liemenėlę ir tokiu būdu visiškai apnuogindamas nukentėjusiąją, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios J. V. C. valią, t.y. ją išžagino.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 9 d. apie 22.30 val. ant kranto prie tvenkinio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio J. V. C. bejėgiška būkle bei jos atžvilgiu panaudodamas fizinį smurtą, t.y. ne mažiau kaip tris kartus rankomis smūgiuodamas jai per veidą, įkišo savo lytinį organą J. V. C. į burną, o po to parvertė ją ant pilvo ir įkišo savo lytinį organą J. V. C. į išeinamąją angą, ir taip tenkino savo lytinę aistrą su J. V. C. prieš jos valią oraliniu ir analiniu būdais, t.y. ją seksualiai prievartavo.

Tęsdamas šią nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio J. V. C. bejėgiška būkle ir dėl to negalinčia pasipriešinti, įkišo stiklinio butelio nuo alaus kaklelį nukentėjusiajai į makštį ir ištraukė, tokiu būdu J. V. C. seksualiai prievartavo.

Be to, A. N. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 9 d. apie 22.45 val., viešoje vietoje, ant kranto prie tvenkinio (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl apsvaigimo nuo alkoholio esančiai bejėgiškos būklės ir dėl to negalinčiai pasipriešinti nukentėjusiajai J. V. C., šlapinosi ant pastarosios veido, t.y. viešai užgauliai nukentėjusiąją J. V. C. pažemino.

G. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 9 d. apie 22.00 val. ant kranto prie tvenkinio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusiosios J. V. C. bejėgiška būkle, pasikėsino ją išžaginti, bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi neįvyko erekcija, t.y. ją pasikėsino išžaginti.

Nuteistasis tvirtina, kad kaltinamųjų parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo skirtingi, todėl jų negalima laikyti teisingais ir jais grįsti jo kaltę. 2005-11-17 įtariamojo apklausos metu G. B. parodė, kad pastebėjo, jog A. N. lytiškai santykiauja su J.V. C., tačiau apie smūgių sudavimą neminėjo, parodė, kad nepastebėjo, jog kiti asmenys būtų J.V. C. prievartavę analiniu ir oraliniu būdu. Tuo tarpu 2009-11-06 bylos teisminio nagrinėjimo metu, G. B. parodė, kad A. N. J.V. C. sudavė 5-6 kartus per veidą mylėjimosi eigoje, kad „N. bandė su C. oraliniu ir analiniu būdu". 2005-11-24 nepilnamečio apklausos metu T. Š. parodė, kad A. N. nurengė J.V. C. iki visiško nuogumo, 2007-01-12 parodė, kad A. N. nurengė ją iki pusės, o teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad „A. N. ne švelniai nurengė J.V. C.". Dėl to apeliantas padarė išvadą, kad T. Š. neprisimena įvykių eigos.

Anot apelianto, iš ikiteisminio tyrimo ir teisme surinktos medžiagos matyti, kad kaltinimas pagrįstas išvestiniais įrodymais - kaltinamoji D. G. papasakojo T. R., kaip jie pasityčiojo iš J.V. C. prie tvenkinio, T. R. apie tai papasakojo V.J. C. dukrai, o ši - pačiai nukentėjusiajai J.V. C..

Nukentėjusioji V.J. C. nurodė, kad jai buvo suduoti smūgiai, tačiau jokių objektyvių duomenų apie jai padarytus sužalojimus nėra. Nuteistojo nuomone, V.J. C. dukters V. C. parodymus dėl to, kad ji matė ant motinos rankų pilna mėlynių, reikėtų vertinti kritiškai, nes jie neobjektyvūs.

A. N. kaltinamas atlikęs tokius pačius veiksmus kaip ir D. G., tačiau D. G. veiksmai įvertinti kaip J.V. C. pažeminimas, o jo, kaip seksualinis prievartavimas. Apeliantas nurodo, kad jis dėl girtumo neatsimena, ar kišo J.V. C. butelį į makštį, bet jei tą ir atliko, tai neturėjo tyčios tenkinti savo lytinę aistrą su J.V. C., o tik norėjo iš jos pasityčioti, kaip ir kiti kaltinamieji. Jam nesuprantama, kodėl teismas tokius jo veiksmus įvertino kaip seksualinį prievartavimą, kadangi jo tyčia buvo nukreipta tik pažeminti nukentėjusiąją.

Nuosprendis nepagrįstai grindžiamas specialistės L. Karčiauskaitės parodymais, nes ji parodė, kad J.V. C. nustatytas ginekologinis susirgimas. Jokių sužalojimų, kurie būtų padaryti išžaginimo metu nėra. Taip pat specialistė nurodė, kad klitorio patinimo ir paraudimo negalima sieti su išžaginimu.

Teismas neįvertino nukentėjusiosios asmenybės ir neįvertino pačios nukentėjusiosios elgesio prieš nusikalstamų veikų padarymą ir po. Nukentėjusioji pati pareiškė norą važiuoti maudytis ir savo iniciatyva įsėdo į automobilį bei nuvažiavusi prie tvenkinio pati prašė, kad jai duotų išgerti. Ji pati savo noru gėrė, nors aiškino, kad nugirdymas nepriklausė nuo jos valios. Neįvertino ir jos motyvų, kodėl taip pavėluotai kreipėsi į policiją ir dėl ko išvis kreipėsi.

Nuteistasis prašo tuo atveju, jei teismas nustatys, kad yra pakankamai įrodymų pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. padarymo, paskiriant bausmę vadovautis LR BK 54 str. 3 d. nuostatomis. Skiriant bausmę lengvinančia aplinkybe, prašo laikyti LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatytą aplinkybę, t.y. tai, kad savo noru atlygino dalį žalos (padarytos žalos dydis nenustatytas) ir susitarė dėl likusios žalos atlyginimo (t.3, b.l. 62-63), taip pat LR BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą aplinkybę, t.y. tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tai, kad jis nėra prieš tai nusikaltęs, nėra baustas administracine tvarka, pirmą nusikaltimą padarė būdamas 56 metų. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėję beveik 5 m., per šį laiką nepadarė jokių nusikalstamų veikų ir nėra baustas administracine tvarka, todėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Be to, jis charakterizuojamas teigiamai, turi 60 % nedarbingumą, yra silpnos sveikatos, todėl atlikti bausmę pataisos namuose jam būtų labai sunku.

Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji J. V. C. nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, jog ji jautė, kaip jis ir T. Š. su ja bandė atlikti lytinį aktą. Anot nuteistojo, nukentėjusiosios parodymai yra ne tik nenuoseklūs bet ir prieštaringi, todėl jais pagrįsti teismo nuosprendį negalima, jos parodymai vertintini kritiškai ir dėl to, kad į teisėsaugos instituciją ji kreipėsi tiktai praėjus 2 mėnesiams po įvykio ir tiktai paraginta savo šeimos narių, kuomet kaime pasklido kalbos apie amoralų pačios nukentėjusiosios elgesį. Protokole pareiškime J. V. C. nurodė, kad G. B., T. Š. ir A. N. ją išžagino bei seksualiai prievartavo prieš jos valią analiniu ir oraliniu būdu, kad G. B. nusišlapino jai ant galvos, kad pirmasis ją pradėjo mušti rankomis per veidą, pargriuvusią spardė, šokinėjo ant jos pilvo. Tą pačią dieną apklausta liudytoja J. V. C. teigė, kad kuomet ją žagino A. N., G. B. ir T. Š. laikė jos praskėstas kojas ir už rankų, kad negalėtų pasipriešinti, kad maždaug po pusvalandžio G. B. praskėtė jos kojas ir jas laikė, kuomet A. N. ją pakartotinai seksualiai prievartavo analiniu būdu. (t. 1. b. 1. 30-32, 33). Teisminio nagrinėjimo metu J. V. C. teigė dėl girtumo beveik nieko neatsimenanti. Atsimena, kad pirmas lindo ir ją mušė A. N., kad jis nuplėšė nuo jos drabužius, kad atliko lytinį aktą, kad seksualiai prievartavo oraliniu ir analiniu būdu. Ji parodė, kad žino, jog T. Š. buvo atsigulęs, bet negalėjo pasakyti ar kas įvyko. Po to G. B. atsigulė ant jos, o ar ką darė nežino, bet pašokinėjo ant pilvo. Ji parodė, kad T. Š. ir G. B. bandė atlikti lytinius aktus, pas G. B. tikrai stovėjo. G. B. šokinėjo ant pilvo, kai nulipo. Jeigu tikėti J. V. C. teiginiu, kad jam buvo įvykusi erekcija („tikrai stovėjo"), liko neatsakytas klausimas, kokios gi priežastys, nepriklausančios nuo jo valios tuomet kliudė atlikti lytinį aktą su ja. Apeliantas nurodo, kad jam absoliučiai niekas nekliudė atlikti lytinį aktą su J. V. C. ir, kad lytinio akto nebuvo todėl, kad jis jo nesiekė ir nenorėjo, t. y. nebuvo jo tiesioginės tyčios, nukreiptos į J. V. C. lytinę laisvę.

Apklausta teisme liudytoja J. V. teigė mačiusi kaip A. N. pradėjo lįsti prie J. V. C., kaip ją nurengė, lietė jos kūną, lyties organus, kaip atliko lytinį aktą. Tuo metu T. Š. ir G. B. buvo greta liudytojos, atokiau nuo santykiaujančių ir jokių veiksmų neatliko. (t. l., b. 1. 64). Nei vienas iš kaltinamųjų neparodė, kad jis atliko ar kėsinosi atlikti lytinį aktą su J. V. C..

Apelianto nuomone, V. C. bei T. R. parodymai yra išvestinio pobūdžio, todėl jais negalima grįsti nuosprendžio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. G. kitą dieną po nagrinėjamo įvykio pasipasakojo T. R., kad prie tvenkinio ji su G. B., A. N. ir T. Š. pasityčiojo iš J. V. C.. T. R. savo ruožtu apie įvykį papasakojo V. C., o ši nukentėjusiajai - savo mamai J. V. C..

Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi teismo specialisto išvados Nr. G-3871/06/02 duomenimis. Specialistė Liucija Karčiauskaitė paaiškino, kad jokių sužalojimų, kurie būtų padaryti išžaginimo metu nėra. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų, tame tarpe ir G. B. kaltę patvirtina visi byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų (drabužių) apžiūros protokolas, liudytojų, nukentėjusiosios ir G. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, nes jokių jį kaltinančių požymių ar aplinkybių juose neužfiksuota, o tik patvirtina jo ir kitų proceso dalyvių buvimo faktą toje vietoje.

Apeliantas tvirtina, kad jis visiškai prisipažįsta, kad, užguldamas gulinčią nuogą J. V. C., klubo judesiais imituodamas lytinio akto veiksmus ją viešai užgauliai pažemino ir tokiu būdu įžeidė, dėl to jis turėjo būti nuteistas LR BK 155 str. l d. sankcijos ribose.

Jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turi būti pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tai, kad savo noru atlygino padarytą žalą (1150 Lt) ir tai, kad suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą ir kitais aktyviais veiksmais išvengė sunkesnių padarinių, kuomet vidurnaktį visi parvažiavo į namus, jis kartu su D. G. grįžo prie tvenkinio ir J. V. C. parvežė į namus bei paguldė į lovą. Nukentėjusioji dėl girtumo negalėjo paeiti todėl, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių, suteikė pagalbą.

Teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai, prašo apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusioji aiškios nuomonės dėl apeliacinių skundų neišreiškė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. N. ir G. B. apeliaciniai skundai tenkintini.

Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl A. N. nuteisimo pagal LR BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. N. išteisinamas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl G. B. nuteisimo pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, G. B. nusikalstama veika iš LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. perkvalifikuojama į LR BK 155 str. 1 d.

Dėl nuteistojo A. N. apeliacinio skundo

Apeliantas sutinka su jo nuteisimu pagal LR BK 155 str. 1 d., tačiau prašo jį išteisinti pagal LR BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., o nenustačius tam pagrindo, skiriant bausmę taikyti jo atžvilgiu LR BK 54 str. 3 d., todėl nuteistojo A. N. apeliacinis skundas nagrinėjamas tik jo ribose (LR BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistojo apeliacinis skundas pagrįstas, nuosprendis dėl pripažinimo kaltu pagal LR BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. naikintinas, nuteistasis dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo išteisintinas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu dėl J. V. C. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, rėmėsi nukentėjusiosios, bendrakaltinamųjų ir liudytojų parodymais, daiktų apžiūros protokolo duomenimis. Tačiau, patikrinus nukentėjusiosios, kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo pakankamo pagrindo nuteistąjį A. N. pripažinti kaltu dėl nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra vienpusiškos. Pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė nusikalstamų veikų aplinkybes ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. N. nusikalstamų veikų sudėties įrodytumo.

LR BK 149 str. 1 d. nustato, kad išžaginimas - tai lytinis santykiavimas, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Skiriamasis išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų yra tas, kad lytiškai santykiaujama ar lytinė aistra tenkinama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Jei asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 str. ar 150 str.

A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas kaltu dėl to, kad išžagino ir seksualiai prievartavo J. V. C. pasinaudodamas dėl apsvaigimo nuo alkoholio bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Teismų praktikoje pripažįstama, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 149 str. ar 150 str., jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinamas įvyko prieš nukentėjusiojo valią.

Faktiniais bylos duomenims neginčijamai nustatyta, kad A. N. 2005-07-09 vakare prie tvenkinio (duomenys neskelbtini), vykusių išgertuvių metu su J. V. C. lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu, analiniu būdais bei kišdamas stiklinio butelio kaklelį J. V. C. į makštį. Tad šioje byloje sprendžiant A. N. kaltės klausimą, svarbiausias klausimas, ar lytiniai santykiai ir lytinės aistros tenkinimas buvo prieš nukentėjusiosios J. V. C. valią, ir ar A. N. tai suprato. Taip pat svarbi aplinkybė, ar nukentėjusioji J. V. C. išties buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Įrodymai šioje byloje prieštaringi. Nei vienas iš kaltinamųjų, nei pati nukentėjusioji tiksliai neprisiminė visų įvykio aplinkybių, parodymai buvo nuolat keičiami.

Apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios parodymais, tačiau jos parodymai nebuvo nuoseklūs. Į teisėsaugos institucijas ji kreipėsi tik praėjus 2 mėnesiams po įvykio, kai kaime pasklido kalbos apie tai, kas vyko prie tvenkinio ir apie tai sužinojo jos šeimos nariai. Jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės skyrėsi.

Rašydama protokolą – pareiškimą, 2005-09-09 vykusios liudytojos apklausos metu J. V. C. parodė, kad prie tvenkinio su A. N., T. Š., G. B., D. A. (G.) gėrė alų, vėliau pasirodė, kad vyrai turėjo degtinės, kurią jai nematant pylė jai į alų. To ji iškart nepastebėjo, tik po kurio laiko pasijuto gerokai apsvaigusi. Po kurio laiko A. N. pradėjo prie jos priekabiauti, siūlė pinigų už lytinius santykius su juo. Ji kategoriškai atsisakė. Tada G. B. pradėjo ją mušti: ne mažiau 2 kartų sudavė per veidą, įspyrė, pašokinėjo ant pilvo. Pasinaudodami jos bejėgiška būkle, tuo, kad ji nebegalėjo nei gintis, nei pabėgti, jie suplėšė jos drabužius ir pradėjo ją prievartauti. Pirmiausia ją išžagino A. N.. Kai A. N. ją žagino, T. Š. ir G. B. ją laikė už praskėstų kojų ir rankų, kad ji nesipriešintų. Po to ją dar mušė G. B. ir pradėjo ją žaginti. Po G. B. ją žagino T. Š.. Vėliau G. B. liepė jai patenkinti A. N. oraliniu būdu, ką ji ir padarė. Po to, toliau vyko išgertuvės, o ji po patirto smurto gulėjo. Po kažkur 30 min. jie vėl ją pradėjo prievartauti. G. B. išskėtė jos kojas ir rankas, o A. N. prievartavo ją analiniu būdu. Po to D. A. įkišo alaus butelį jai į lytinius organus, G. B. nusišlapino jai ant galvos (t. 1, b. l. 7,8; 9, 10; 30-32).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. V. C. nurodė visiškai kitokias įvykių aplinkybes. Nukentėjusioji aiškino, kad išgertuvių prie tvenkinio metu A. N. jai sakė: „tu man labai patinki, už kiek pasirašysi“. Ji pasakė: „jei duosi rytoj pachmielui, gal“, bet konkrečiai nieko nepasakė. Begeriant alų ji matė, kad D. G. kažką pylė į alų, po to ji tarpais prisimena, tarpais ne. Atsimena, kad pirmas prie jos lindo A. N.. Jis nuplėšė drabužius, sudavė jai per veidą. Iš pradžių ji sakė, kad baigtų, o vėliau tarpais prisimena, tarpais ne. A. N. jai į makštį buvo įkišęs lytinį organą. Po to priėjo T. Š. ir ją užgulė. Ar kas įvyko ar ne, neprisimena. Po to ant jos atsigulė G. B., bet ji nežino, ar kas įvyko. Ji prisimena, kad G. B. šokinėjo jai ant pilvo. Žino, kad G. B. ir T. Š. bandė atlikti su ja lytinius veiksmus. Pas G. B. tikrai stovėjo. Po to A. N. ją prievartavo analiniu ir oraliniu būdais. Dėl dešrelės ir butelio ji neprisimena, tik jautė, kad jai kažkuris nusišlapino ant galvos. Suvokė, kad tai A. N.. Po visko ji liko gulėti ant žemės, paskui kažkas ją įsuko į paklodę, įkišo į bagažinę ir parvežė. Matė, kad tuo metu, kai su ja buvo negerai elgiamasi, prie tvenkinio buvo kiti žmonės, bet jie nieko nedarė.

Nukentėjusioji tvirtino, kad ji buvo sumušta ir dėl to buvo bejėgiškos būklės, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus. Į medikus ji nesikreipė. Kitų kaltinamųjų parodymai dėl jos bejėgiškos būklės taip pat prieštaringi.

Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas prieštaravimus nukentėjusiosios ir kitų kaltinamųjų parodymuose nepagrįstai ignoravo. Remiantis nukentėjusiosios parodymais negalima daryti kategoriškos išvados, kad ji aiškiai išreiškė savo nenorą lytiškai santykiauti su A. N.. Tarp jos ir A. N. buvo kalba apie lytinius santykius. Tai patvirtino tiek pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu, tiek A. N.. Teisiamojo posėdžio metu A. N. parodė, kad su nukentėjusiąja buvo pažįstami, gerai sutardavo. Vykusių išgertuvių metu jis kalbėjo su J. V. C. apie pasimylėjimą. J. V. C. sutiko pasimylėti, jei jis jai duos 20 Lt. A. N. tvirtino, kad prievartos iš jo pusės nebuvo. Kadangi buvo stipriai išgėręs, neprisimena, ar sudavė smūgius, ar buvo santykiauta oraliniu ir analiniu būdu. Tik iš kalbų kitą dieną apie tai sužinojo. Sekančią dieną jis buvo susitikęs su J. V. C., ji jam jokių pretenzijų nereiškė. Ikiteisminio tyrimo metu A. N. taip pat tvirtino, kad išgertuvių metu su J. V. C. buvo pokalbis apie lytinį santykiavimą. Apklausiamas 2005-11-24 jis parodė, kad prie jo priėjo J. V. C. ir pasiūlė už 5 Lt su ja lytiškai pasantykiauti. Po to jie toliau išgėrinėjo, o kas vyko toliau, jis tvirtino neprisimenantis. Tik po kelių dienų D. A. (G.) jam pasakė, kad jis prie tvenkinio išžagino J. V. C. (t. 1, b. l. 95-97).

G. B. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad išgertuvių metu A. N. ir J. V. C. paėjo nuo jų į šalį ir pradėjo lytiškai santykiauti. J. V. C. buvo normaliai išgėrusi, bet vaikščiojo pati. Matė, kaip A. N. nuo J. V. C. nuplėšė rūbus. Lytinių santykių metu A. N. J. V. C. sudavė 5-6 smūgius per veidą, gal iš aistros. Kad J. V. C. reikštų pasipriešinimą, jis negirdėjo. Prieš pradedant santykiauti, J. V. C. buvo normaliai išgėrusi. Matė, kad A. N. bandė santykiauti su J. V. C. oraliniu ir analiniu būdu. Ikiteisminio tyrimo metu 2005-11-17 įtariamojo apklausos metu G. B. parodė, kad jis vienu metu pastebėjo, jog A. N. ir J. V. C. lytiškai santykiauja (t. 1, b. l. 161, 162). Papildomos įtariamojo apklausos metu, vykusios 2007-01-12, G. B. parodė, kad stipriai nusigėręs A. N. pradėjo lįsti prie J. V. C.. Jis nuplėšė J. V. C. drabužius ir pradėjo ją žaginti. J. V. C. buvo stipriai apgirtusi, nesipriešino. Žagindamas A. N. jai rankomis sudavė 5-6 kartus per veidą. Po to A. N. seksualiai prievartavo J. V. C. oraliniu būdu, kišo į makštį tuščią butelį (t. 1, b. l. 165, 166).

T. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad begeriant pamatė, kaip A. N. pradėjo rengti J. V. C.. Kad būtų sudavęs smūgius, nematė, tik iš kitų girdėjo. Matė, kaip A. N. užsilipęs ant J. V. C. prie visų su ja santykiavo. J. V. C. buvo gerokai girta. T. Š. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad buvo kalbama, jog A. N. buvo susitaręs su J. V. C.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu T. Š. parodė, kad J. V. C. jokių emocijų santykiaujant su A. N. nerodė (t. 1, b. l. 202, 203). D. G. aiškino, kad ji matė, kaip A. N. santykiavo su J. V. C., kaip A. N. jai sudavė. D. G. taip pat parodė, kad J. V. C. iki santykiavimo su A. N. buvo girta, bet sąmoninga. Ji pati sąmoningai ėjo.

Apylinkės teismas išnagrinėjęs bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, akivaizdžiai “viršenybę“ prieš kitus įrodymus suteikė J. V. C. parodymams bei išvestiniams – iš kalbų apie įvykį sužinojusių asmenų, parodymams. Tačiau kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Liudytojos T. R., V. C. įvykio vietoje nebuvo. Apie tai, kad iš J. V. C. buvo pasityčiota prie tvenkinio D. G. papasakojo T. R., ši – V. C., o pastaroji – motinai J. V. C.. Kadangi šios liudytojos apie įvykį žinojo tik iš kalbų, jų parodymus reikia vertinti atsargiai. Įvykio vietoje buvę kiti nuteistieji A. N. kalbos su J. V. C. apie pasimylėjimą negirdėjo, nors tokia kalba tarp jų buvo. Jie tik matė, kad A. N. lytiškai santykiavo ir tenkino savo lytinę aistrą su J. V. C., kad nuplėšė jos drabužius, lytinių santykių metu sudavė nukentėjusiajai, bet ar šie jo veiksmai buvo nukreipti nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti, negalėjo patvirtinti.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, lieka nepaneigtas tas faktas, kad A. N. ir J. V. C. lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu, ir kad J. V. C. neišreiškė prieštaravimų A. N. su ja atliktų veiksmų pobūdžiui. Daryti kategorišką išvadą, kad J. V. C. buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio bent jau lytinio santykiavimo su A. N. momentu nėra pagrindo, kadangi kiti kaltinamieji tvirtino, jog nors jai ir buvo į alų pilama degtinė, tačiau ji buvo sąmoninga ir pati ėjo su A. N.. Kaip nurodė A. N., ji jį pastūmė sakydama, kad jis bejėgis. Tiesa, po A. N. jos atžvilgiu atliktų veiksmų, ji gulėjo ant žemės ir nerodė jokių emocijų, kai kiti kaltinamieji su ja bandė lytiškai santykiauti ar tyčiojosi. Tačiau, visgi teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima padaryti kategoriškos išvados, kad J. V. C. prieštaravo lytiniams santykiams su A. N., o taip pat ir kitiems A. N. su ja atliktiems lytinės aistros tenkinimo veiksmams, ir kad tuo momentu ji buvo bejėgiškos būklės.

Taigi ankščiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog apylinkės teismui nepavyko pašalinti daugelio abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu. Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, daro išvadą, jog įrodymai, kuriais grindžiama A. N. kaltė, neleidžia daryti patikimų išvadų apie jo kaltumą. Kolegija išdėstė aplinkybes, kurios, jos manymu, rodo, kad apylinkės teismo nuosprendyje prieita išvada dėl A. N. kaltės, padarius išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, nepakankamai pagrįsta įrodymais arba tie įrodymai sukelia abejonių, kurios taip ir liko nepašalintos. Negalima daryti kategoriškos išvados, kad A. N. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 149 str. 1 d. ir LR BK 150 str. 1 d., todėl šioje dalyje jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl nuteistojo G. B. apeliacinio skundo

Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino G. B. veiksmus pagal LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. dėl pasikėsinimo išžaginti J. V. C.. Kaip jau yra minėta, išžaginimas BK 149 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t.y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Pripažįstant asmenį kaltu pagal LR BK 149 str. svarbi subjektyvinė nusikalstamos veikos pusė, - t.y. ar kaltininkas siekė atlikti lytinį aktą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino G. B. kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti J. V. C., remdamasis iš esmės nukentėjusiosios J. V. C. parodymais. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. V. C. parodymai dėl G. B. pasikėsinimo ją išžaginti buvo nuoseklūs, t.y. kad J. V. C. nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad ji jautė, jog G. B. bandė su ja atlikti lytinį aktą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. B. turėjo tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja ir tai ketino atlikti pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, tačiau savo ketinimo neužbaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes neįvyko erekcija.

Tačiau, patikrinus nukentėjusiosios, kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo pakankamo pagrindo G. B. pripažinti kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti nukentėjusiąją. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl G. B. kaltės padarius LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.

G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad jis nenorėjo lytiškai santykiauti su J. V. C., kad užsiguldamas ant J. V. C. nesikėsino į jos lytinę laisvę, t.y. norėjo ne lytiškai su ja santykiauti, o pasityčioti iš jos, pasirodyti prieš draugus, neišsiskirti iš kitų. G. B. tvirtino, kad išgirdęs sugėrovų raginimus pabandyti lytiškai pasantykiauti su uošviene, jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasidavė šiai provokacijai ir užsigulęs ant J. V. C. keliais klubo judesiais imitavo lytinį aktą, taip iš jos pasityčiodamas. Jis nenorėjo su ja lytiškai santykiauti, todėl ir nebuvo erekcijos. Šie jo teiginiai nepaneigti. Be to, ir kaltinamoji D. G. aiškino, kad viskas vyko juoke. Kaip jau konstatuota anksčiau, pačios nukentėjusiosios parodymai prieštaringi. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visiškai skirtingai nurodė G. B. su ja atliktų veiksmų pobūdį. Ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, kad G. B. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, išžagino, apšlapino. Tačiau tai, kad G. B. ją mušė, apšlapino paneigta faktiniais bylos duomenimis. Nei vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų to nepatvirtino. Teisiamojo posėdžio metu J. V. C. jau nurodė, kad G. B. pašokinėjo jai ant pilvo. Tačiau šių jos teiginių taip pat nepatvirtino nei vienas byloje esantis įrodymas. Nukentėjusioji aiškino, kad G. B. bandė su ja atlikti lytinį aktą, kad „jam tikrai stovėjo“. Kiti įvykio vietoje buvę asmenys tik patvirtino tą aplinkybę, kad G. B. buvo atsigulęs ant J. V. C., o ar tikrai atliko lytinį aktą negalėjo kategoriškai patvirtinti. Beje, nukentėjusioji tvirtino, kad G. B. tikrai buvo erekcija, ir kad jis bandė atlikti lytinį aktą, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. B. veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi jam neįvyko erekcija. Iš to seka, kad padarytos prieštaringos išvados. Nukentėjusiosios parodymai pripažinti teisingais, tačiau tuo pačiu padaryta išvada, kad G. B. neįvyko erekcija, nors nukentėjusioji tvirtino priešingai. Liudytojų V. C. ir T. R. parodymai taip pat neduoda pagrindo daryti išvadą, kad G. B. kėsinosi išžaginti J. V. C.. Šios liudytojos tik galėjo patvirtinti, kad G. B. kartu su kitais prie tvenkinio buvusiais asmenimis pasityčiojo iš nukentėjusiosios. Įvertinus visus šiuos duomenimis lieka nepaneigta G. B. versija, kad jis nenorėjo išžaginti J. V. C. ir kad užsiguldamas ant jos ir klubo judesiais imituodamas lytinį aktą, tik siekė iš jos pasityčioti, pasijuokti. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad G. B., užguldamas nuogą J. V. C. ir klubo judesiais imituodamas lytinį aktą, ją viešai užgauliai pažemino ir tokiu būdu ją įžeidė. Dėl to G. B. veika iš LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. perkvalifikuojama į LR BK 155 str. 1 d.

Perkvalifikavus G. B. veiką į LR BK 155 str. 1 d., spręstinas bausmės paskyrimo nuteistajam už šio nusikaltimo padarymą klausimas. G. B. padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą. Nusikaltimą padarė būdamas neteistas, tačiau vėliau jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Jis dirba, turi šeimą. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jis atlygino nukentėjusiajai dalį žalos, tačiau tai nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi nukentėjusioji šioje byloje buvo pareiškusi 20000 Lt civilinį ieškinį, kurį vėliau sumažino iki 15000 Lt. Nukentėjusioji, net ir tada, kai G. B. jai atlygino dalį žalos, civilinio ieškinio dar labiau nemažino ir jo neatsisakė. Iš to galima spręsti, kad nukentėjusioji jai padarytą moralinę žalą vertina didesne suma, negu jai atlygino G. B.. G. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys (LR BK 59 str. 1 d. 6 p.). Apylinkės teismas nepripažino G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės - prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, kadangi G. B. neigė kėsinęsis išžaginti nukentėjusiąją. Bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme ir nustačius, kad G. B. išties nesikėsino išžaginti J. V. C., pripažįstama, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t.y., kad norėjo pasityčioti iš nukentėjusios, o lytinio akto nesiekė. Be to, jis atsiprašė nukentėjusiosios, atlygino jai dalį žalos. Jis taip pat tą pačią naktį parvežė nukentėjusiąją namo. Todėl G. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Įvertinus visas šias aplinkybes jam skiriama LR BK 155 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis nustatomas artimas vidurkiui.

Atmestinas apelianto G. B. prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą ar kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (LR BK 59 str. 1 d. 1 p.). Kaip nustatyta faktiniais bylos duomenimis, G. B. pasityčiojęs iš nukentėjusiosios, matė, kaip kiti asmenys iš jos tyčiojosi, tačiau nieko nedarė. Visi kaltinamieji po įvykio išvažiavo namo ir paliko nuogą J. V. C. gulėti prie tvenkinio. G. B. tik po kurio laiko grįžo jos paimti. Be to, namo jis ją parvežė ne itin pagarbiu būdu, t.y. bagažinėje. Po to, prie namų apipylė ją vandeniu. Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija nemato pagrindo pripažinti G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistųjų A. N. ir G. B. apeliacinius skundus tenkinti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendį dalyje dėl A. N. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 149 str. 1 d., 150 str. panaikinti ir priimti naują nuosprendį, o nuosprendžio dalį dėl G. B. nuteisimo pagal LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. pakeisti:

A. N. pagal LR BK 149 str. 1 d. ir LR BK 150 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. N. bausmės subendrintos LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 2 d., 5 d. 6 d., BK 65 str. 1 d. 1 p. b papunkčiu.

Bausmės pradžią A. N. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

G. B. nusikalstamą veiką iš LR BK 22 str. 1 d. 149 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 155 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausmę, įpareigojant nuteistąjį būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir per 1 vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią G. B. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.