Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-20 · Administracinė byla Nr. AS-552-800-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-20
Bylos Nr.
AS-552-800-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02712-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
T. N.
Kategorijos
  • 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS552-800/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02712-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. N. skundą, kuriuo prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai 10 792,48 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesius.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsniu, 22 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad ginčams dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos skyrimo ir mokėjimo įstatymų leidėjas numato privalomą išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarką. Teismas nustatė, kad pareiškėja su prašymu dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi į Valdybą, tačiau pareiškėjos prašymą buvo atsisakyta nagrinėti kaip paduotą praleidus teisės aktais nustatytus terminus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos skundas dėl nepriemokos išmokėjimo nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

II.

Pareiškėja T. N. atskiruoju skundu (b. l. 14-15) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą priimti jos skundą.

Pareiškėjos manymu, ji nepraleido įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kadangi, nesutikdama su Valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 4 d. raštu Nr. (10.1-02)3-68515, 2013 m. birželio 14 d. skundu kreipėsi į Valdybą su prašymu įpareigoti Valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, tačiau Valdyba 2013 m. birželio 21 d. raštu Nr. (6.5)I-4204 informavo, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Valdybos teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalį, nes nepriimti kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai, be to, praleistas 3 metų terminas apginti pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos. Pareiškėja daro išvadą, kad nepraleido termino apskųsti Valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus raštą, nes skundą padavė įstatyme nustatytu terminu, Valdyba pasisakė dėl pateikto skundo esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėja T. N. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, kad pareiškėja nesilaikė bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t. y. vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuriame įtvirtinta nuostata, jog teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nagrinėjamu atveju iš esmės yra kilęs ginčas dėl įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos laikymosi kreipiantis į teismą su reikalavimu įpareigoti Valdybos teritorinį skyrių išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, kėlė tik reikalavimą įpareigoti Valdybos Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti 10 792,48 Lt neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja neginčijo Valdybos ar jos teritorinio skyriaus sprendimų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai nebuvo išmokėta valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis už 2010–2011 metus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo (b. l. 4–5). Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Byloje nustatyta, jog Valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. birželio 4 d. raštu Nr. (10.1-02)3-68515, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. prašymą, paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinuoju įstatymu ir pateikė informaciją apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą perskaičiuotą pagal Laikinąjį įstatymą ir išmokėtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, taip pat nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos 2013 m. gegužės 15 d. prašymą ir išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 metus (b. l. 4–5). Pareiškėja 2013 m. birželio 14 d. su skundu kreipėsi į Valdybą, kuri 2013 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4204 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą kaip paduotą praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą (b. l. 7–8).

Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti administraciniame teisme yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šioje įstatymo normoje nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Pažymėtina, jog institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje, pagal kurį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pagal naujos redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuotina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.). Be to, tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo aiškinamos minėtos normos, reguliavusios ginčo teisinius santykius iki 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) priėmimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS39-325/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/2011).

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjos skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis.

Nors pareiškėja skunde bei atskirajame skunde nurodė, kad 2013 m. birželio 14 d. su skundu kreipėsi į Valdybą dėl Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-68515, kuriuo buvo nurodyta, jog Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijų dalies, t. y. pareiškėja pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą, tačiau, kaip matyti iš Valdybos 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4204, juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą, kaip paduotą praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą (b. l. 7–8), t. y. nebuvo iš esmės išnagrinėtas klausimas dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog Valdybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Valdybos 2013 m. birželio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-4204 yra aiškiai įvardyta šio akto apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad iki 2013 m. liepos 5 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų, kad yra apskundusi Valdybos sprendimą atsisakyti nagrinėti jos prašymą ar kad Valdyba išnagrinėjo pareiškėjos prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą.

Kaip jau buvo minėta, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą Valdybos teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti Valdybai, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Nagrinėjamu atveju nėra tokio Valdybos sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjos skundas dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Be to, pažymėtina, jog Valdybos 2013 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4204 pareiškėjai sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Šiuo sprendimu buvo pareiškėjai nurodyta, kad ji praleido Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskundimo terminą, t. y. praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą. Jeigu pareiškėja nesutinka su šiuo Valdybos sprendimu, jame konstatuota aplinkybe, kad pareiškėja praleido minėtą terminą, ar mano, kad Valdyba priėmė sprendimą pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pareiškėja šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-717/2013).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos T. N. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos T. N. atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. N. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė