Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (dabar – Vilniaus pataisos namai), 9 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K per mažo ploto sąlygomis. Taip pat buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, nes jį galėjo matyti kiti įstaigoje laikomi asmenys, taip pat pareigūnai per stebėjimo langelį. Kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo iškvietimo mygtukų. Dviejų aukštų gultai buvo įrengti netinkamai, nes nebuvo kopėtėlių tam, kad būtų galima užlipti į antrą aukštą. Kameroje Nr. 117 buvo pilna šiukšlių, nebuvo pasirūpinama, kad būtų laiku išnešamos šiukšlės. Kamerose taip pat buvo šalta. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas su pertraukomis įkalinimo įstaigoje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl 9 200 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. balandžio 3 d.

7. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

8. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 19 parų, o pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto (t. y. Įsakymas Nr. V-124 nebuvo pažeistas), taip pat teko ne mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą (t. y. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitais asmenimis (dažniausiai dar su vienu asmeniu). Kamerose buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu, atsižvelgęs, kad pareiškėjas skunde neneigia, jog galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, kamerose įrengti langai buvo pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, pareiškėjo argumentus dėl per didelės drėgmės vertino kaip nepagrįstus.

11. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Todėl, teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl higienos reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų vertintini kaip nepagrįsti.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis (pareigūnų) iškvietimas, ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas vertino, kad tokie pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl iškvietimo sistemos neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus.

13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kalinami asmenys kiekvieną dieną numatytu laiku iš kamerų turėjo išnešti buitines atliekas ir nuleisti jas į buitinių atliekų kanalus, kuriais atliekos patekdavo į buitinių atliekų konteinerius. Nuteistieji, atliekantys ūkio darbus, kiekvieną dieną turėjo išnešti atliekas iš konteinerių į buitinių atliekų saugojimo aikštelę. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo pilna šiukšlių, nors už tvarką ir švarą kamerose buvo atsakingi kalintys asmenys, t. y. jie turėjo tvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl netinkamai įrengtų gultų (kopėtėlių nebuvimo), nes jis nedetalizuotas ir nekonkretus. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas susižalojo ar kilo kitų sveikatos sutrikimų dėl užlipimo į antrą gulto aukštą.

14. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą ir intensyvumą, tai, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas neilgai (19 parų), be to, kameroje pareiškėjas būdavo ir vienas, darė išvadą, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 100 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III.

15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant higienos normas. Kamerose buvo per didelė drėgmė. Taip pat buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Dėl to pareiškėjas patyrė pažeminimo jausmą. Kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Buvo nepatogu lipti į antrą gulto aukštą. Dėl minėtu teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. atlyginimo. Bylos duomenys (b. l. 9–10) patvirtina, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje su pertraukomis buvo kalinamas minėtu laikotarpiu.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. nustatęs, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista kameroje jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis nebuvo nustatytas pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimas, kiek tai susiję su jo argumentais dėl to, kad buvo pažeistos higienos normos (kamerose buvo per didelė drėgmė), kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, buvo nepatogu lipti į antrą gulto aukštą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas skundžiamame sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumo nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja dalį savo skunde nurodytų teiginių, tačiau nenurodo argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl minėtų pareiškėjo nurodytų argumentų ir jų nebekartoja.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimą, jo pobūdį ir trukmę (pareiškėjas kamerose, kuriose turėjo naudotis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu, buvo kalinamas 19 parų, tačiau iš šių 19 parų pareiškėjas 3 paras buvo kalinamas vienas, dėl to jį, besinaudojantį tualetu, tuo metu galėjo matyti tik Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai), o tai reiškia, kad jam kalint kameroje vienam teisės į privatumą pažeidimas buvo lengvesnio pobūdžio), įvertinusi, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, nes pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas su pertraukomis (tai taip pat lengvina padaryto pažeidimo pobūdį), nenustačius, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes (pvz., sveikatos sutrikimus), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui pakankamą sumą, t. y. 100 Eur, jo patirtai neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.). Nėra jokio pagrindo šios sumos didinti. Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų, kurie galėtų paneigti šią išvadą, apeliaciniame skunde nenurodė.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Tad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.