Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bendraatsakovės B. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-585-658/2013, kuria patenkintas administratoriaus įgalioto asmens prašymas dėl B. K. įtraukimo į bylą bendraatsakove ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi J. K. įmonei iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Leximus“, taip pat nutarė atsakovų J. K. įmonės ir jos savininko J. K. nekilnojamajam turtui, kitam ilgalaikiam turtui, turtinėms teisėms taikyti areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo.

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi iš dalies patenkino administratoriaus įgalioto asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. K. įmonės bankroto byloje ir nutarė areštuoti visą atsakovo J. K. turtą, uždraudžiant atsakovui turtą bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti ar kitaip suvaržyti turtines teises į jį.

2013 m. sausio 22 d. Kauno apygardos teisme gautas bankrutuojančios J. K. įmonės administratoriaus UAB „Leximus“ prašymas dėl B. K. įtraukimo į bankroto bylą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo administratorius prašė įtraukti B. K. į J. K. įmonės bankroto bylą bendraatsakove bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti visą B. K. turtą, įskaitant turtą, kuris yra asmeninė atsakovės nuosavybė, uždraudžiant jį išnuomoti, perduoti panaudai ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, jį įkeisti ar iš jo išieškoti kitų kreditorių naudai. Prašymą grindė tuo, kad J. K. su B. K. santuoką sudarė 1987 m. sausio 16 d., tuo tarpu įmonė buvo įsteigta 1996 m. lapkričio 15 d., todėl, pasak administratoriaus, įmonė laikytina bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl šios priežasties yra pagrindas įtraukti B. K. į bylą bendraatsakove. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių B. K. turtui taikymo grindė tuo, jog administratoriui iki šiol nėra perduotas bankrutuojančios įmonės turtas, pasak administratoriaus, įvairiais skundais siekiama vilkinti teisines procedūras, tokiu būdu pažeidinėjant kreditorių interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. nutartimi B. K. įtraukė į bylą bendraatsakove bei nutarė areštuoti visą atsakovės B. K. turtą, uždraudžiant atsakovei jį bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti ar kitaip suvaržyti turtines teises į jį.

Teismas nutartyje pažymėjo, kad vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3.91 straipsniu, po santuokos sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu įregistruota individuali įmonė priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kol neįrodyta priešingai. Kadangi individualios įmonės priskiriamos prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, jų savininkai, vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 2 dalimi, CPK 673 straipsniu, Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, subsidiariai atsako pagal įmonės prievoles, t.y. paaiškėjus, jog įmonė turto neturi ar turi nepakankamai, prievolė priverstinai gali būti įvykdoma iš įmonės savininkų turto. Teismo teigimu, pastaroji aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog individualios įmonės bankroto procesas yra tiesiogiai susijęs su jos savininkų teisėmis ir pareigomis, bei pripažinti pagrįstu administratoriaus įgalioto asmens prašymą įtraukti į bylą bendraatsakove įmonės savininku įregistruoto J. K. sutuoktinę B. K. (CPK 43 str. 2 d.).

Teismas taip pat sutiko su administratoriaus įgalioto asmens prašymu taikyti areštą atsakovei B. K., kaip fiziniam asmeniui, priklausančiam turtui. Teismas pažymėjo, jog nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje, kuria patenkintas administratoriaus įgalioto asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo J. K. turto atžvilgiu, buvo konstatuota, kad įmonės ilgalaikio materialiojo turto vertė yra itin maža, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog jo nepakaks visiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Kadangi įmonės savininkų turtas yra teisiškai atskirtas nuo įmonės turto, bankroto bylos iškėlimo faktas neturi tiesioginės įtakos įmonės savininkų turtinių teisių jiems priklausančio turto atžvilgiu apimčiai, išlieka grėsmė, jog nepritaikius suvaržymų, turtas bus paslėptas, iššvaistytas ar perleistas tretiesiems asmenims, kas nulemtų visų tiek įmonės, tiek ir pačios atsakovės B. K. kreditorių interesų pažeidimą. Šių aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas įvertintino kaip pakankamą pagrindą areštuoti visą atsakovei B. K. priklausantį turtą (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu bendraatsakovė B. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį, kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

1. Dėl apeliantės įtraukimo į bylą bendraatsakove, vadovaujantis CPK 142 straipsniu, jai nebuvo suteikta galimybė atsakyti į administratoriaus įgalioto asmens prašymą.

2. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje neįtvirtinta, kad pagal individualios įmonės savininko prievoles atsako savininko sutuoktinis. Įmonė sudarinėjo sandorius be apeliantės sutikimo ir ji niekada jokių sandorių nėra patvirtinusi. Todėl ji negali atsakyti solidariai už sutuoktinio asmenines prievoles.

3. Pirmosios instancijos teismas negali nukreipti išieškojimo į apeliantės asmeninį turtą tol, kol nėra išieškota iš J. K., apeliantės sutuoktinio, asmeninio turto.

4. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nemotyvuota, neatitinka teisingumo, proporcingumo, procesinio lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principų.

Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti atskirojo skundo dalį dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarties dalies, kuria B. K. įtraukta į bylą bendraatsakove. Nutartyje teismas pažymėjo, kad CPK nėra tiesiogiai įvardinta proceso dalyvio teisė skųsti teismo nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, įtraukia asmenį į bylą bendraatsakovu, tokios nutarties priėmimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad minėta nutarties dalis nelaikytina apeliacinio apskundimo objektu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutuojančios J. K. įmonės administratorius UAB „Leximus“ prašo atsakovės B. K. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Bankroto administratorius teigia, kad prezumpcija, jog įmonė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, nėra paneigta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria siekiant maksimalaus įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo areštuotas ir atsakovės, kaip bendraturtės, turtas, yra teisėta ir pagrįsta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis naikintina.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t.y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1350/2011).

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – bankrutuojančios individualios J. K. įmonės savininko sutuoktinės Birutės Karalienės turto arešto – taikymo minėtos įmonės bankroto byloje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3.91 straipsnį, po santuokos sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu įregistruota individuali įmonė priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kol neįrodyta priešingai. Pasak teismo, kadangi individualios įmonės priskiriamos prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, jų savininkai, vadovaujantis CK 2.50 straipsnio 2 dalimi, CPK 673 straipsniu, Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ĮBĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, subsidiariai atsako pagal įmonės prievoles, t.y. paaiškėjus, jog įmonė turto neturi ar turi nepakankamai, prievolė priverstinai gali būti įvykdoma iš įmonės savininkų turto. Pirmosios instancijos teismas sutiko su administratoriaus įgalioto asmens prašymu taikyti areštą atsakovei B. K., kaip fiziniam asmeniui, priklausančiam turtui, nurodęs, jog nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje, kuria patenkintas administratoriaus įgalioto asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo J. K. turto atžvilgiu, konstatuota, jog įmonės ilgalaikio materialiojo turto vertė yra itin maža, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog įmonės turto nepakaks visiems kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu, jog teismas negali nukreipti išieškojimo į apeliantės asmeninį turtą tol, kol nėra išieškota iš J. K., apeliantės sutuoktinio, asmeninio turto.

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 str. 1 d.). Taigi individuali įmonė turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str., CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1, 4 d.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (taigi ir individualios įmonės) įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).

Individualių įmonių įstatymas ir sutuoktinių civilinę atsakomybę reglamentuojančios šeimos teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio įmonės prievoles, todėl, sprendžiant dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, taikytinos ir prievolių teisės normos, reglamentuojančios prievolių atsiradimą ir rūšis (CK 3.1 str.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje teismų praktikoje yra konstatuota, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/212). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtoje nutartyje kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 str.). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės, kaip šeimos, versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorius nurodo, kad prezumpcija, jog įmonė bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, nėra paneigta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria siekiant maksimalaus įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo areštuotas ir atsakovės, kaip bendraturtės, turtas yra teisėta ir pagrįsta.

Su tokiu bankroto administratoriaus argumentu nėra pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad šioje nutartyje minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lėmė objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – bankrutuojančios individualios J, K. įmonės savininko sutuoktinės B. K. turto arešto – taikymo, netinkamai aiškino ir taikė individualios įmonės bei sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę bei atsakomybę už jų prievoles reglamentuojančias teisės normas, nenustatė šios atsakovės dalyvavimo įmonės veikloje fakto, todėl nenustatė esminių aplinkybių ginčui išspręsti, t. y. neatskleidė šios bylos dalies esmės ir šių pažeidimų nėra galimybių pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui jie neturi.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria atsakovės B. K. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir perduoti klausimą dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.