Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo ŽŪB „Meškalaukis“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tačiau 2013-01-17 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), kuriuo sumažino elektros energijos gamybos supirkimo tarifus, todėl pareiškėja nusprendė nebeplėtoti saulės šviesos elektrinės projekto. Kreipėsi į UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, siekdama taikiu derybų būdu išspręsti Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo klausimą. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ atsisakė grąžinti sumokėtą avansinį mokėjimą. Sutarties šalys 2013-03-01 sudarė susitarimą, kuriuo nusprendė, jog UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjai jos sumokėto avanso, nes pareiškėjai atsisakius Sutarties, pardavėjas patyrė nuostolių. Mainais į taikų Sutarties nutraukimo pasekmių sprendimo būdą pardavėjas įsipareigojo bendradarbiauti ir teikti konsultacinę pagalbą dėl patirtų išlaidų kompensavimo. Pareiškėjos įsitikinimu, nurodytas susitarimas patvirtina, kad pareiškėjo sumokėtas avansinis mokėjimas nėra ir nebus grąžintas pareiškėjai.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012-07-18 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120718/5, kurios pagrindu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo įrengti 1.1 punkte nurodytas saulės elektrines ir iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos gauti leidimus gamybai. Sutarties 4.3 punktu pareiškėja įsipareigojo sumokėti pardavėjui 40 procentų nuo kiekvienos pradėtos statyti saulės elektrinės kainos per 10 dienų nuo įrangos užsakymo dienos.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012-11-29 išdavė pareiškėjai Leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4321, LP-4329, LP-4334, LP-4335, LP-4336; 2012-12-12-03 išdavė leidimą plėtrai Nr. LP-4600 ir 2012-12-20 išdavė leidimą plėtrai Nr. LP-5993.

Pareiškėja 2012-12-12 sumokėjo 338 800 Lt avansą UAB „Informacinių technologijų pasaulis“.

Paaiškėjus, kad Seimas pakeitė teisinį reglamentavimą, pareiškėja kreipėsi į UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ dėl Sutarties nutraukimo ir sumokėto avanso susigrąžinimo. Pardavėjas atsisakė grąžinti avansą.

Sutarties šalys 2013-03-01 sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ negrąžina pareiškėjai jos sumokėto avanso, nes pareiškėjai atsisakius Sutarties, pardavėjas patyrė nuostolių. Mainais į taikų Sutarties nutraukimo pasekmių sprendimo būdą pardavėjas įsipareigojo bendradarbiauti ir teikti konsultacinę pagalbą dėl patirtų išlaidų kompensavimo.

Kompensavimo komisija 2014-01-24 skundžiamais sprendimais nutarė iš dalies kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas – kompensavo po 100 Lt išlaidų sumą, patirtą dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimus (viso 700 Lt), o 48 400 Lt išlaidų sumą (už kiekvieną prašymą), viso 338 800 Lt – pareiškėjos avansinius mokėjimus kompensuoti atsisakė.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 str. 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 str. 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 str. 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Aprašo 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013-02-01, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Kaip matyti iš Valstybinės energetikos inspekcijos 2013-09-03 rašto Nr. 2R-2356, atsakovė, vadovaudamasi Aprašo 26 punktu, suteikė pareiškėjai galimybę teikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius jos prašymuose nurodytas išlaidas, susijusias su sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu, t. y. duomenis, ar buvo įsigyta elektrinių įranga, papildomus dokumentus pagal Aprašo 5.4.2 punktą dėl nuvertėjimo įvertinimo. Paaiškino, kad pagal Aprašo 10.2 punktą, turi būti pateiktos nepriklausomo turto vertintojo turto vertės ataskaitos. Taip pat Komisija prašė pateikti įrodymus, kad sumokėtas avansas grąžintas nebuvo, paaiškinimus dėl elektrinių gautų leidimų skaičiaus, kadangi pagal Sutartį įsipareigota įrengti 16 elektrinių, o prašymai kompensuoti išlaidas pateikti dėl 7 elektrinių, taip pat paaiškinimus dėl Sutarties 4.3 punkte numatytos avanso sumos.

Teismas negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, palaiko atsakovės argumentus, nes kompensavimas turi būti siejamas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Taigi, teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėja realiai atliko pirkimo-pardavimo sutartyse numatytus darbus, ar avansinis mokėjimas yra proporcingas atliekamiems darbams, ar kita santykių šalis realiai patyrė nuostolius, ar pareiškėja siekė susigrąžinti visą avansinį mokėjimą ar jo dalį.

Nagrinėjant pareiškėjos skundo reikalavimus, ginčo santykių teisinis reglamentavimas turi būti vertinamas sistemiškai, atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes bei tikslus. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir AIEĮ) siekiama užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 str. 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pataisas, pagal kurias buvo pakeistas fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas (įsigaliojo 2013-02-01). Iki šių pakeitimų galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 dalis, 2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Vadinasi, 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena – buvo įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (AIEĮ 20 str. 6 dalis, 2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija).

Dėl anksčiau minėtų pakeitimų daliai asmenų, kurie pagal AIEĮ buvo gavę leidimus plėtoti saulės elektros energijos gamybos pajėgumą, pasikeitė šios veiklos sąlygos ir buvo nustatyta galimybė asmenims, kurie šios veiklos nebevykdys, kompensuoti patirtas pagrįstas išlaidas.

Komisija savo veikloje vadovaujasi Aprašu. Šio Aprašo 3 punkte nustatyta, kad dėl tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės (toliau – elektrinė) projekto plėtojimu susijusių išlaidų (toliau – išlaidos) kompensavimo gali kreiptis asmenys, jų įgalioti atstovai arba paveldėtojai, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant elektrines, kuriems Įgyvendinimo įstatymo 2 str. 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki Įgyvendinimo įstatymo 2 str. 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų (toliau – pareiškėjas). Vadinasi, pagal Aprašo nuostatas galėjo būti kompensuojamos tik tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Kaip minėta, kad Aprašo 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013-02-01, kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Kompensuotinų išlaidų kategorijos nurodytos Aprašo 5 punkte, prie tokių išlaidų pagal Aprašo 5.4 punktą priskiriamos investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos), o būtent ir sumokėti bei negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo (Aprašo 5.4.3 punktas).

Aprašo 23 punkte nustatyta, kad išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis, todėl turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą, poreikį efektyviai naudoti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas.

Įvertinus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, jog siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Šis kompensavimas sietinas su viešuoju interesu, nustatant kompensuotinų išlaidų dydį, atsižvelgiama į patirtų išlaidų būtinumą ir proporcingumą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog Sutarties šalys ėmėsi atitinkamų priemonių, kad patirtų kuo mažesnius nuostolius. Šiuo atveju apskritai nėra jokių objektyvių įrodymų, kad rangovas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ apskritai patyrė kokius nors nuostolius, tiesiogiai susijusius su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinių projektų plėtojimams.

Pažymėtina, kad pareiškėja, žinodama sutarties sąlygas ir būdama susipažinusi su Aprašo nuostatomis, savo valia inicijuodama Sutarties nutraukimą, žinojo dėl Sutarties nutraukimo jos iniciatyva galimai kilsiančias pasekmes. Tačiau atsiradus galimybei kompensuoti su saulės elektrinių projektų plėtojimu patirtas išlaidas, pareiškėja nesiderėjo su pardavėju dėl avansinių mokėjimų, sumokėtų pagal Sutartį, grąžinimo, neišsiaiškino, ar pardavėjas patyrė realių išlaidų, susijusių su saulės elektrinės įrangos įsigijimu, o gavusi informaciją iš pardavėjo, kad jis atsisako avansinius mokėjimus grąžinti, pasirinko lengviausią būdą, 2013-03-01 su pardavėju pasirašė Susitarimą, kurio 2.1 punktu sutarė, kad pardavėjas negrąžina pirkėjui jo sumokėto avanso už saulės elektrines. Susitarimo 3 punkte nustatyta, kad pirkėjas ir pardavėjas susitaria esamo teisinio reglamentavimo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl šių išlaidų ir kitų nuostolių kompensavimo, o esant reikalui nuostolių atlyginimo reikalauti teismine tvarka <...>. Pardavėjas iš pirkėjo už papildomai teikiamas paslaugas jokio užmokesčio nereikalauja ir nereikalaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis susitarimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ buvo patyręs realių nuostolių, tiesiogiai susijusių su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtojimui, yra nepakankamas ir nepagrindžia, jog pareiškėja realiai siekė susigrąžinti pagal Sutartį Nr. 120718/5 sumokėtą avansinį mokėjimą. Pardavėjui atsisakius grąžinti avansą, pareiškėja nesiderėjo, neskundė jų atsisakymo, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų gindama savo teises. Taigi, nustatytų aplinkybių visuma yra pagrindas teigti, kad pareiškėja nesielgė taip, kaip būtų elgusis tuo atveju, jeigu nebūtų tikėjusis, kad šios išlaidos pagal Įgyvendinimo įstatymą ir Aprašą bus kompensuotos. Todėl nesant pateiktų įrodymų, patvirtinančių UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ išlaidas vykdant Sutartį, pareiškėjos ketinimus susigrąžinti sumokėtą avansą, darytina išvada, kad skundžiamų sprendimų dalys dėl išlaidų, susijusių su avansiniu mokėjimu pagal Sutartį, nekompensavimo yra pagrįstos.

Pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes, Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.2 punkto nuostatas, surinkusi pareiškėjos pateiktus papildomus duomenis, juos įvertino, nepažeisdama nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamų sprendimų dalis, negali būti tenkintas reikalavimas įpareigoti Komisiją priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjos patirtas avansinių mokėjimų išlaidas – 338 800 Lt, nes tai neatitiktų ginčo teisinių santykių reguliavimo tikslų.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismui nepatenkinus pareiškėjos skundo reikalavimų, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu ir 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos ŽŪB „Meškalaukis“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.