Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-115-544/2013

Teisėja Virginija Svirplienė Proceso Nr. 2-08-3-05570-2012-5

2013 m. vasario 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės (pranešėja), kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės, Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6620-452/2012 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau - AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. G., esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje E. G., dėl 1148,40 Lt priteisimo žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad A. G. yra 19/100 pastato, kurio unikalus Nr. 2794-7010-0016, esančio Staniūnų g. 7-3, Panevėžio m., savininkas (b. l. 31, 35-38). Ieškovė E. G. yra 35/100 pastato, kurio unikalus Nr. 2794-7010-0016, ir 18/100 pastato, kurio unikalus Nr. 2794-7010-0027, esančių Staniūnų g. 7-1, Panevėžio m., savininkė (b. l. 32, 35-38). Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir E. G. 2010-09-29 sudarė būsto draudimo sutartį (liudijimas LD Nr. 93815771), pagal kurią laikotarpiu nuo 2010-09-30 iki 2011-09-29 apdraudė pastatą, esantį Staniūnų g. 7, Panevėžio m. (b. l. 8-9). Iš bylos duomenų matyti, kad draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu 2010-12-07 draudėjai E. G. priklausančios patalpos buvo užlietos iš viršuje esančių atsakovui priklausančių ir jo valdomų patalpų (b. l. 10, 12-13). Ieškovė, atlikusi 2010-12-07 žalos administravimo procedūrą, apskaičiavo draudėjai padarytos žalos dydį ir 2010-12-14 išmokėjo 820 Lt, o 2010-12-28 – 1 128,40 Lt draudimo išmokas (b. l. 12-30, 60-69). Atsakovas A. G. 800 Lt žalos dalį ieškovei atlygino (b. l. 2-3).

Pagal CK 6.266 str. 1 d., civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų ir tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Nors iš Nekilnojamojo turto registro 2012-08-16 išrašų matyti, kad gyvenamas namas Staniūnų g. 7, Panevėžio m. nuosavybės teise priklauso keturiems bendraturčiams, tame tarpe – 35/100 jo dalys priklauso A. G., 19/100 dalys – atsakovui A. G., nenurodant, kad tai yra konkrečios patalpos ar butai, tačiau nuosavybės pagrindu yra nurodoma ir 1998-11-27 statinio dalių perskaičiavimo sutartis, iš ko galima pagrįstai spręsti, jos konkrečios patalpos kiekvienam iš savininkų proporcingai valdomai daliai yra priskirtos (b. l. 35-38). Šiuo atveju šalys aiškina vienodai ir rašytinių įrodymų turinys patvirtina, todėl ginčo nėra, kad virš E. G. priklausančių gyvenamo namų patalpų, kurias ji valdo, naudoja ir jose gyvena, yra būtent atsakovo valdoma ir naudojama priklausančio gyvenamojo namo dalis (b. l. 12-13, 79-80). Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė turėjo išmokėti tik dalį draudimo išmokos E. G. pagal jos valdomą bendrosios nuosavybės dalį. Byloje yra neginčytinai nustatyta, kad 2010-12-07 apliejimas įvyko iš atsakovui priklausančių patalpų, t. y. nustatyta Staniūnų g. 7 bendrasavininko atsakomybė už padarytą žalą, ir žalą patyrė tik apdraustų patalpų bendraturtė ir valdytoja E. G., todėl jai draudimo išmoka išmokėta teisėtai ir pagrįstai (b. l. 12-13). Draudimo kompanija, administruodama žalos sureguliavimą, yra saistoma su draudėju sudaryta sutartimi bei joje sutartomis sąlygomis, todėl nėra teisiškai reikšminga, ar kiti Staniūnų g. 7 namo bendrasavininkai būtų patyrę žalą dėl 2010-12-07 apliejimo, kurie turėtų kreiptis dėl žalos atlyginimo į atsakovą bendrąja tvarka (CK 6.263 str., 6.266 str., 6.987 str., LR Draudimo įstatymo 95 str., 105 str.). Todėl CK 6.266 str. nuostatas pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė tinkamai.

Apeliantas ginčija žalos dydį motyvuodamas tuo, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti nustatant konkretų žalos dydį. Savo teiginiams pagrįsti, apeliantas nepateikė pakankamų ir leistinų įrodymų (CPK 178 str.). Tuo tarpu Panevėžio AVPK 2011-03-25 pažymos turinys patvirtina, kad 2010-12-07 atsakovas savo bute triukšmavo, girtavo ir tądien apliejo A. G. butą (b. l. 10), kas sutampa s u A. G. paaiškinimais apie tai, kad įvykio dieną dėl nurodytų priežasčių ir atsakovo būdo nebuvo galimybės aptarti įvykio aplinkybių ir objektyviai apžiūrėti butą (b. l. 95). Liudytoja D. R., kuri buvo ieškovės žalų vertintoja ir apžiūrinėjo butą po jo apliejimo, patvirtino, jog, jog nors to pareiginė instrukcija ir nenumatė, bet apžiūros dieną buvo nuėjusi pas atsakovą jį pakviesti dalyvauti apžiūroje, tačiau niekas neatidarė durų, tai nufotografavo tik buto duris (b. l. 95-96). Byloje nėra duomenų, o ir pats apeliantas netvirtina, jog bent kartą teiravosi čia pat gyvenančios kaimynės A. G. apie jo veiksmais padarytą žalą, domėjosi aplietų patalpų remontu, kas reiškia, jog jis pats nevykdė bendro pobūdžio pareigos pačiam domėtis ir aktyviai dalyvauti nustatinėjant žalos dydį ir neveikė kaip vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias). Apeliantas nepaneigė E. G. teiginių dėl jo būdo, kas ribojo bendravimo galimybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, susijusius su žalos dydžio nustatymu, neturi pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neįrodė konkretaus žalos dydžio. Ieškovė padarytos žalos dydžiui pagrįsti pateikė 2010-12-09 turto sugadinimo aktą, kur išsamiai išdėstė pastato dalims padarytus tuo metu matomus nuostolius (b. l. 12-15), 2010-12-27 pastatų nuostolius, kurie paaiškėjo faktiškai atliekant buto remontą (b. l. 16-17). Iš remonto darbus bute atlikusio rangovo, veikiančio pagal verslo liudijimą, A. J. sudarytos sąmatos (b. l. 24-25) ir paties liudytojo A. J. (b. l. 96) parodymų matyti, kad atliktų darbų apimtys ir pobūdis visiškai sutampa su ieškovės užfiksuotais padarytais nuostoliais pastato dalims ir kad tie darbai buvo būtinu norint A. G. atlyginti žalą taip, kad ji pagal savo padėtį būtų tokioje pat padėtyje, kaip iki nagrinėjamo įvykio. Ieškovė, įvertinus sąmatoje nurodytus būtinus atlikti darbus, priėmė sprendimą išmokėti 1 128,40 Lt draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal pateiktą sąmatą (b. l. 16). Teismo posėdžio metu ieškovės darbuotoja patvirtino, kad sąmatoje nurodyti darbai tikrai buvo reikalingi atlikti ir jie atitiko realias rinkos kainas (b. l. 93-97). Tuo tarpu apeliantas, nesutikdamas su žalos dydžiu, nepateikė jokių dokumentų ar paskaičiavimų, patvirtinančių kitokį žalos dydį, nenurodė konkrečiai, kokie darbai nebuvo būtini atliekant remontą E. G. nuosavybės teise valdomose patalpose (CPK 178 str.). Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais.

Kaip jau minėta, apeliantui nuosavybės teise priklauso 19/100 dalis namo ir 18/100 dalis ūkinio namo Staniūnų g. 7, Panevėžio m., yra nustatytas 55 proc. darbingumo lygis ir mokama 298,03 Lt netekto darbingumo pensija, nuo 2012-07-17 jis buvo įregistruotas Panevėžio teritorinėje darbo biržoje, laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki 2012-02-01 apeliantui buvo mokama socialinė pašalpa (viso sumokėta 6 486,59 Lt), laikotarpiu nuo 2011-08-01 iki 2012-07-31 atsakovas turėjo 6800 Lt pajamų, sutuoktinė E. G. nedirba, registruoto turto neturi (b. l. 35-38, 44, 45-53, 73-74). Šie faktai patvirtina, kad tikėtina, jog atsakovas turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau nepatvirtina, jog jo turtinė padėtis dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių yra tokia sunki, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas taikyti CK 6.282 str. 3 d. nuostatas ir sumažinti atlygintinos žalis dydį iki 800 Lt, t. y. iki tiek, kiek atsakovas yra atlyginęs (CPK 178 str., 185 str.). Pats atsakovas 2011-06-08, esant iš esmės tokiai pačiai turtinei padėčiai, ieškovei buvo sutikęs mokėti po 200 Lt kas mėnesį žalai atlyginti (b. l. 54, 55), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismo nustatytos mažesnės kasmėnesinės įmokos atsakovas neturi galimybės sumokėti. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išdėstyti sprendimo vykdymą dalimis per devynis mėnesius, kadangi tokiu būdu bus nepažeistas ieškovės interesas gauti tinkamą prievolės įvykdymą ir yra atsižvelgta į apelianto turtinę padėtį (CPK 185 str.).

CPK 47 str. 5 d. numato, kad dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina tokį trečiąjį asmenį iš bylos. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų motyvuotai ir argumentuotai prašęs pašalinti E. G. iš bylos. Teismo iniciatyva to daryti nebuvo pagrindo, nes ieškovei priteistinos žalos dydis yra susijęs su E. G. ieškovės išmokėta draudimo išmoka už 2010-12-07 draudžiamąjį įvykį, nustačius atitinkamas aplinkybes, teismo sprendimas būtų pagrindas ieškovei iš naujo apsvarstyti mokėtinos draudimo išmokos dydį. Be to, jei toks pažeidimas ir būtų nustatytas, tai jis nebūtų toks pažeidimas, dėl kurio nagrinėjama byla būtų išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat pripažįstamas nepagrįstu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teiktus šalių paaiškinimus bei įrodymus, taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.