- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- A-520-3136-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00435-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūrai
- Pareiškėjas
- UAB „Olkusjana“
- Kategorijos
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Olkusjana“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūrai dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja UAB „Olkusjana“ (toliau – ir pareiškėja, įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros (toliau – ir Agentūra) valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus V. M. 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-125 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad Departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra 2011 m. gruodžio 23 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-16.2-14 pareiškėjai nurodė: 2012 metų eigoje teikti mėnesines ataskaitas apie iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį ir ataskaitą apie sutvarkytas nuotekas; ataskaitoje paimti vandens kiekiai ir sutvarkytų nuotekų kiekiai turi būti nurodyti (kubiniais metrais) už kiekvieną mėnesį atskirai; ataskaita teikiama iki kito mėnesio 5 dienos; kartu su teikiama mėnesine ataskaita teikti išrašus iš įmonės gamybinių nuotekų apskaitos žurnalo už deklaruojamą mėnesį. Pažymėjo, jog Privalomąjį nurodymą apskundė Departamentui, kuris 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. VR-1.7-125 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.
Skunde paaiškino, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 6 punkte nurodytais atvejais, todėl jis yra skirtas konkretiems pažeidimams, jų pasekmėms arba veiksniams, galintiems sukelti įstatymų pažeidimus, pašalinti, o ne įpareigoti teikti kontroliuojančioms institucijoms ataskaitas apie įmonės veiklos parametrus, kurie yra jos įprastos veiklos rodikliai ir kurie yra nei aplinkosauginių teisės aktų pažeidimai, nei veiksniai, galintys sukelti tokius pažeidimus. Teigė, jog nei konkrečių pažeidimų, nei pasekmių skundžiamame Privalomajame nurodyme nenustatyta, todėl Privalomasis nurodymas yra išduotas ne pagal jo paskirtį.
Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros (toliau – ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūra) 2011 m. lapkričio 15 d. akte Nr. 153 (toliau – ir Aktas) kalbama apie 2010-2011 metų ūkininkų laukų neva neteisėtą laistymą pareiškėjos gamybos nuotekomis, kurios pagal Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viršininko 2011 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. A1-4 „Dėl trąšų laikymo, naudojimo ir apskaitos kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ yra organinės trąšos, todėl atsakovas nepagrįstai grindžia skundžiamą Privalomąjį nurodymą Akte nustatytomis aplinkybėmis.
Nurodė, jog Sprendimas motyvuojamas tuo, kad ūkio subjektai, paimantys požeminio vandens 100 kubinių metrų per parą ir daugiau, privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – ir TIPK leidimas) ir, siekiant nustatyti, ar pareiškėja nepatenka į šią kategoriją, jai buvo išduotas skundžiamas Privalomasis nurodymas. Pažymėjo, jog įmonėje yra įrengtas vandens gręžinys, o iš jo paimamo vandens kiekis į apskaitą traukiamas pagal metrologinius reikalavimus atitinkančio skaitiklio rodmenis, kaip to reikalaujama pagal aplinkos ministro 2001 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 171 „Dėl vandens išteklių naudojimo ir teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, pirminės apskaitos ir kontrolės tvarkos patvirtinimo“. Teigė, jog iš skaitiklio rodmenų matyti, kad pareiškėja neišnaudoja iš gręžinio daugiau kaip 5 kubinių metrų vandens per parą, pareiškėjos gamybiniai pajėgumai išlieka nepakitę ir dėl to ji neišnaudos didesnio vandens kiekio nei įprasta.
Pareiškėja nurodė, jog skundžiamu Privalomuoju nurodymu pareiškėjai nustatyta prievolė teikti tokias periodines ataskaitas apie savo ūkinę veiklą, kurių teikimo nenumato nė vienas teisės aktas. Ataskaitų apie sunaudojamą vandenį teikimą ir jas teikiančius subjektus reguliuoja aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 408 „Dėl teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkos patvirtinimo“. Teigė, jog siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėja, būdama vandens naudotoja, patenka į tų įmonių kategoriją, kurios privalo teikti statistines ataskaitas apie sunaudotą vandenį, būtina vadovautis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklėmis (toliau – ir TIPK taisyklės). Tokį leidimą pagal šias taisykles privalo gauti subjektai, paimantys ar planuojantys paimti 100 kubinių metrų ir daugiau vandens per parą. Pareiškėja pažymėjo, jog nepatenka į tą vandens naudotojų kategoriją, kurie privalo turėti specialų leidimą, nes sunaudoja tik iki 5 kubinių metrų vandens per parą. Darė išvadą, kad pirminę valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę vykdantis valdininkas neturi teisėtų įgaliojimų pareiškėjai savo nuožiūra nustatyti naujų statistinių atskaitomybių ir įpareigoti ūkio subjektą jas teikti.
Skunde pažymėjo, kad gamybinių nuotekų apskaitą reguliuoja aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. D1 „Dėl atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir ataskaitų teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Nurodė, jog pagal Taisyklių 27 punktą atsakovas patenka į tą subjektų skaičių, kurie privalo tvarkyti atliekų apskaitą; kaip tvarkoma ši apskaita ir kokios teikiamos ataskaitos, nurodoma Taisyklių 28, 33–35, 37 ir 56 punktuose. Teigė, jog pareiškėja privalo pildyti atliekų susidarymo apskaitos žurnalą, kuris bet kuriuo momentu gali būti pateiktas kontroliuojančiam aplinkosaugininkui, ataskaitą apie susidariusias atliekas pareiškėja privalo teikti kartą per metus. Darė išvadą, kad dėl to Privalomuoju nurodymu nustatytas įpareigojimas teikti kas mėnesį išrašus iš atliekų susidarymo apskaitos žurnalo nėra pagrįstas teisės aktais, todėl yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūra atsiliepimuose į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros pareigūnai atliko pareiškėjos vykdomos veiklos patikrinimą, po kurio buvo surašytas skundžiamas Privalomasis nurodymas. Privalomasis nurodymas pateiktas, remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nustatytu privalomųjų nurodymų teikimo atveju, todėl jame nėra nurodyti įvykdyti pažeidimai. Teigė, jog Privalomojo nurodymo teikimo teisinis pagrindas nustatytas ir minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Pažymėjo, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas buvo pateiktas atsižvelgiant į 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. 153 užfiksuotus aplinkosaugos pažeidimus, vykdant aplinkosaugos pažeidimų prevenciją ir siekiant išvengti tolesnių aplinkosaugos pažeidimų kartojimo. Nurodė, jog Akte nustatyta, kad įmonės nuotekų rezervuarai neinventorizuoti, teisiškai neįteisinti, nėra požeminių komunikacijų topografinės nuotraukos, dėl šių priežasčių įmonės vykdoma nuotekų apskaita yra netiksli ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80, 2 priedo 1 punktą, jei iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 kubinių metrų per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens, veiklos vykdytojui reikalingas TIPK leidimas. Pabrėžė, jog vadovaujantis Vandens išteklių naudojimo valstybinės statistinės apskaitos ir duomenų teikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 408, (toliau – ir Tvarka) 2 punktu ir siekiant vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę bei nustatyti, ar pareiškėja privalo turėti TIPK leidimą, ar turi teikti valstybinės statistinės ataskaitos formą Nr. 1-Vanduo, ir buvo pateiktas skundžiamas Privalomasis nurodymas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Olkusjana“ skundą patenkino: panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-125; priteisė UAB „Olkusjana“ iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 1 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas nustatė, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdantis pareigūnas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 2011 m. gruodžio 23 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14, kuriuo įpareigojo pareiškėją 2012 metų eigoje teikti mėnesines ataskaitas apie iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį ir ataskaitą apie sutvarkytas nuotekas; ataskaitoje paimti vandens kiekiai ir sutvarkytų nuotekų kiekiai turi būti nurodyti (kubiniais metrais) už kiekvieną mėnesį atskirai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. VR-1.7-125 „Dėl 2011-12-23 Privalomojo nurodymo VR-16.2-14“ 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14 paliko nepakeistą.
Teismas taip pat nustatė, jog atsakovai teigė, kad skundžiamame Privalomajame nurodyme suformuotu reikalavimu siekiama nustatyti įmonėje išgaunamo požeminio vandens kiekius ir išleidžiamų nuotekų kiekius, taip pat, kad siekiant vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę ir nustatyti, ar pareiškėja privalo turėti TIPK leidimą, ar nuotekos metų eigoje tvarkomos tinkamai, buvo pateiktas skundžiamas Privalomasis nurodymas.
Pabrėžė, jog atsakovas Privalomajame nurodyme nenurodė TIPK taisyklių konkrečių teisės normų ir kitų teisės aktų normų, kad toks leidimas privalomas, taip pat nenurodė, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti pareiškėja, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti, ir per kokius terminus ji tai turi padaryti.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. VR-1.7-125 taip pat nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nėra tinkamai motyvuotas. Departamentas skundžiamame Sprendime pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto pareigūnų 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. 153 užfiksuotus įmonėje aplinkosauginius pažeidimus, vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją ir siekiant išvengti tolimesnių aplinkosauginių pažeidimų kartojimo, buvo pateiktas skundžiamas Privalomasis nurodymas. Darė išvadą, jog tai nepaneigia fakto, kad skundžiamame Privalomajame nurodyme nenurodyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti pareiškėja, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti. Sprendė, jog, neįrodžius nurodytų aplinkybių, kurios yra Privalomojo nurodymo juridinis pagrindas (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktas), šio administracinio akto negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.
Teismas, įvertinęs ginčijamus 2011 m. gruodžio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. VR-1.7-125, konstatavo, kad konstitucinės teisinės valstybės principas buvo nepaisytas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, taip pat kad skundžiami aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų bei viešojo administravimo principų, atsižvelgiant į tai, kad skundžiami aktai nėra pagrįsti teisės aktų reikalavimais, objektyviais duomenimis. Kartu buvo neužtikrinta pareiškėjos teisė žinoti gynybos ribas. Teismo nuomone, nekonkreti teisinė kvalifikacija, nepagrindimas administracinių aktų objektyviais duomenimis pripažintina esminiu trūkumu. Sprendė, jog minėtas pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti kaltinimo ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę asmeniui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Teismas darė išvadą, kad skundžiami aktai negali būti pripažinti teisėtais, todėl naikintini.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą. Apeliaciniame skunde nurodo:
Nesutiktina su skundžiamame sprendime teismo pateiktu aplinkybių vertinimu, jog „atsakovas privalomajame nurodyme nenurodė TIPK taisyklių konkrečių teisės normų ir kitų teisės aktų normų, kad toks leidimas privalomas <...>“. Pateiktu privalomuoju nurodymu pareiškėja nebuvo įpareigota gauti TIPK leidimą, nes UAB „Olkusjana“ vykdoma veikla neatitinka veiklos kriterijų, kuriai reikalingas TIPK leidimas.Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktu Nr. 153 užfiksuoti duomenys rodo, jog UAB „Olkusjana“ buvo tvarkomos nuotekos, nesilaikant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. Dl-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento (Žin., 2006, Nr. 59-2103) (toliau – ir Reglamentas) nustatytų reikalavimų. Nurodo, jog UAB „Olkusjana“ neteisėtai laistant nevalytas gamybines nuotekas buvo padaryta 271 367,47 Lt dydžio žala aplinkai, pareiškėjai buvo pasiūlyta gera valia atlyginti aplinkai padarytą žalą. Pažymi, jog atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes ir nesant kitos galimybės vykdyti nuotekų tvarkymo kontrolę, siekiant išvengti didesnės žalos aplinkai, buvo pasirinktas nuotekų apskaitos būdas per išgaunamą vandenį, atskirose įmonės veiklos srityse sunaudotą vandenį bei susidariusias nuotekas, kadangi dažniausiai visas sunaudotas vanduo patenka į nuotekas, išskyrus vandenį, kuris gali išgaruoti arba būna panaudotas gamybos poreikiams. Teigia, jog dėl šių priežasčių UAB „Olkusjana“ buvo surašytas Privalomasis nurodymas, kuris leistų vykdyti efektyvią UAB „Olkusjana“ aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, išvengiant dar didesnės žalos gamtinei aplinkai susidarymo bei aplinkos kokybės bloginimo. Mano, kad Privalomasis nurodymas UAB „Olkusjana“ buvo duotas visiškai pagrįstai, remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punkte numatytu privalomųjų nurodymų davimo atveju, 4 straipsnyje įtvirtintu prevencijos principu bei 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu. Pareiškėja pažeidžia Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymą. Nesutiktina su teismo nurodytu argumentu, jog „<...> skundžiami aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų bei viešojo administravimo principų, atsižvelgiant į tai, kad skundžiami aktai nėra pagrįsti teisės aktų reikalavimais, objektyviais duomenimis“. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne sykį yra akcentavęs, jog administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-750/2004; 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-203/2005). Teigia, jog ginčijamo Privalomojo nurodymo turinį šiuo atveju atskleidžia ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktas Nr. 153, kuriame buvo užfiksuoti įmonėje nustatyti aplinkosauginiai pažeidimai.
Atsiliepimas
Pareiškėja UAB „Olkusjana“ atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo:
Apelianto pateikiami faktai apie aplinkai neva daromą žalą dėl iš rezervuaro laistomų nuotekų ūkininkų laukuose bei nuotekų užterštumą rezervuaruose neturi nieko bendro su ginčijamo Privalomojo nurodymo turiniu bei reikalavimais. Privalomuoju nurodymu reikalaujama teikti ataskaitas apie sunaudotą vandenį bei sutvarkytas nuotekas, o ne nutraukti nuotekų išvežimą į laukus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėja pažeidžia Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymą, nes naudoja nepatikrintas matavimo priemones. Teigia, jog toks teiginys prieštarauja Aktui, kurio 3 punkte nurodomas ir vandens paėmimo matavimo skaitiklio modelis, ir faktas, kad skaitiklis 2011 m. birželio 2 d. patikrintas metrologo. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nenurodoma, kokiu teisiniu pagrindu keliami reikalavimai atliekų surinkimo cisternoms dėl kalibravimo ir teisinės registracijos.Šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5346-881/2012, kurioje apeliantas pareiškė ieškinį UAB „Olkusjana“ dėl žalos aplinkai atlyginimo. Pažymi, kad šis ieškinys yra tiek pat nepagrįstas, kiek ir teismo panaikintas Privalomasis nurodymas.Apelianto teiginys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne sykį yra akcentavęs, jog administracinio akto pagrindimas faktais ar teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų, prieštarauja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros 2011 m. gruodžio 23 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-16.2-14 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. VR-1.7-125.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 47¹ straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas ir atsakovo apeliacinis skundas paduotas po 2012 m. liepos 1 d., ginčo šalys nepateikė motyvuotų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros pareigūnas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 2011 m. gruodžio 23 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14, kuriuo įpareigojo pareiškėją 2012 metų eigoje teikti mėnesines ataskaitas apie iš įmonės vandens gręžinio paimtą požeminį vandenį ir ataskaitą apie sutvarkytas nuotekas. Privalomajame nurodyme nurodyta, kad ataskaitoje paimti vandens kiekiai ir sutvarkytų nuotekų kiekiai turi būti nurodyti (m³) už kiekvieną mėnesį atskirai, ataskaita teikiama iki kito mėnesio 5 dienos, kartu su teikiama mėnesine ataskaita turi būti pateikti išrašai iš įmonės gamybinių nuotekų apskaitos žurnalo už deklaruojamą mėnesį (b. l. 50). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2012 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. VR-1.7-125 Privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14 paliko nepakeistą (b. l. 52-53). Sprendime nurodyta, kad Privalomasis nurodymas buvo pateiktas pareiškėjai atsižvelgiant į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros pareigūnų 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. 153 nurodytus UAB „Olkusjana“ esančius aplinkosauginius pažeidimus, vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją ir siekiant išvengti tolimesnių aplinkosauginių pažeidimų kartojimo. Taip pat nurodyta, kad Privalomajame nurodyme suformuluotu reikalavimu siekiama nustatyti UAB „Olkusjana“ išgaunamo požeminio vandens kiekius ir išleidžiamų nuotekų kiekius, o neturint tikslios informacijos apie išgaunamo vandens kiekius, negalima tinkamai vykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės. Atsakovas Sprendimą grindė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80, 2 priedo 1 punktu, kuris numato, kad jei iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 kubinių metrų per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens, veiklos vykdytojui reikalingas TIPK leidimas, ir teigė, kad tam, jog būtų vykdoma aplinkos apsaugos kontrolė ir nustatoma, ar pareiškėja privalo turėti TIPK leidimą, ar nuotekos tvarkomos tinkamai, buvo pateiktas Privalomasis nurodymas.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo atsakovo Sprendime nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas Privalomojo nurodymo išdavimo faktinis ir teisinis pagrindas, nesiaiškino ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Elektrėnų savivaldybės agentūros pareigūnas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, 12 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 2011 m. gruodžio 23 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-16.2-14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamus Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, konstatavo, kad šie aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų bei viešojo administravimo principų, atsižvelgiant į tai, kad skundžiami aktai nėra pagrįsti teisės aktų reikalavimais, objektyviais duomenimis, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė žinoti gynybos ribas, apribota teisė į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas turi būti panaikinti vien tuo pagrindu, kad šie skundžiami aktai nėra pagrįsti teisės aktų reikalavimais, nesiaiškinant ir nevertinant Privalomajame nurodyme ir Sprendime nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjai buvo pateiktas Privalomasis nurodymas.
Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog privalomajame nurodyme turi būti įvardyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012; kt.). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad Privalomasis nurodymas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra pagrįsti, tačiau nagrinėjamu atveju teigti, kad Privalomasis nurodymas visiškai neatitiko šių reikalavimų ir dėl to turi būti panaikintas, nėra pagrindo.
Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas. Pagal minėtos dalies 6 punktą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoda privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims.
Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis privalomąjį nurodymą apibrėžia kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimą fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą.
Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 punktą privalomasis nurodymas duodamas, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010).
Nagrinėjamu atveju Privalomajame nurodyme buvo aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytos teisės normos, kurių pagrindu surašytas Privalomasis nurodymas, o Sprendime buvo nurodytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo surašytas Privalomasis nurodymas. Iš Sprendime nurodytų aplinkybių matyti, kad Privalomasis nurodymas surašytas vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją, o pagrindas vykdyti prevenciją yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros pareigūnų 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte Nr. 153 užfiksuoti UAB „Olkusjana“ esantys aplinkos apsaugos pažeidimai.
Byloje buvo pateikti įrodymai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros pareigūnai 2011 m. lapkričio 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 153, iš kurio matyti, kad patikrinimo metu buvo nustatyti aplinkos apsaugos pažeidimai (pvz., tai, jog pareiškėja išlaistė nuotekas į gamtinę aplinką ir pažeidė aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų reglamento 6 punktą). Pareiškėjos vadovui 2012 m. balandžio 23 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, iš kurio matyti, kad 2011 m. gruodžio 23 d. buvo surašytas ne tik šioje byloje ginčijamas Privalomasis nurodymas, bet ir kiti privalomieji nurodymai: Nr. VR16.2-12, kuriuo pareiškėja įpareigota nutraukti nevalytų paviršinių nuotekų išleidimą į gamtinę aplinką, VR16.2-13 ir VR16.2-17, kuriais pareiškėja įpareigota pateikti ataskaitą apie išgautą požeminį vandenį ir sutvarkytas nuotekas, įmonės gaminių sąrašą, kur skystame ar ledo pavidale naudojamas vanduo, t. y. nurodyti tą vandens kiekį, kuris turėtų įtakos susidarančių nuotekų kiekiui.
Pažymėtina, kad pareiškėja skundu prašydama panaikinti Privalomąjį nurodymą bei Sprendimą nenurodė, kad jai nesuprantama, dėl kokių priežasčių buvo surašytas Privalomasis nurodymas. Priešingai, skundu ginčijo Privalomojo nurodymo pagrindimą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Alytaus miesto agentūros 2011 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktu Nr. 153, teigdama, kad Akte nurodytas 2010-2011 metų ūkininkų laukų neva neteisėtas laistymas pareiškėjo gamybos nuotekomis nėra susijęs su reikalavimu teikti 2012 metais kasmėnesines ataskaitas apie paimamą vandens kiekį iš gręžinio. Pareiškėja skundu ginčijo atsakovų nurodytą aplinkybę, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pažeidimų prevencijos tikslais remiantis minėtu Aktu surašyti Privalomąjį nurodymą. Taip pat pareiškėja teigė, kad reikalavimas pateikti ataskaitas, nesant teisėto pagrindo, yra administracinė našta ūkio subjektams, atitraukianti jų resursus nuo tiesioginės veiklos.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo iš esmės nagrinėti proceso šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, ištirti ir įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81, 86 straipsniai).
Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).
Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bylai išspręsti (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla turi būti nagrinėjama tais faktiniais ir teisiniais aspektais, kuriais visai nebuvo nagrinėta, byloje turi būti vertinamos proceso šalių nurodomos aplinkybės, kurios sudaro reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, ir teikiami įrodymai, šie įrodymai analizuojami ir šių įrodymų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingos aplinkybės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir dėl to yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis). Dėl to netenkintinas atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas, kuriuo prašoma iš esmės išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.