- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- A-822-2220-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02333-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- C. L. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei, pareiškėjui C. L. A., atsakovo atstovei Agnei Urnavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. L. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas – C. L. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) ir patikslintu skundu (b. l. 12–13) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinti skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (15/2-6)10K-30225 „Dėl Jūsų 2011-10-08 prašymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/2-6)10K-30225), įpareigoti Migracijos departamentą įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) nuostatą, t. y. išduoti pareiškėjui Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimą gyventi (toliau – ir EB leidimas gyventi).
Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2011 m. spalio 8 d. prašymą, taikė Įstatymo 2006 m. lapkričio 28 d. ir 2008 m. vasario 1 d. redakcijas, tuo tarpu pareiškėjas kreipėsi dėl EB leidimo gyventi išdavimo 2004 m. balandžio 29 d. redakcijos Įstatymo pagrindu, t. y. pareiškėjas minėtame prašyme pagal Įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 102 straipsnio 1 dalies 1 punktą prašė išduoti EB leidimą gyventi 5 metams, atsižvelgiant į 2011 m. spalio 6 d. darbo sutartį Nr. A-1, pagal Įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 103 straipsnį prašė atleisti nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Remiantis Įstatymo 143 ir 144 straipsniais (2004 m. balandžio 29 d. redakcija), 2004 m. balandžio 29 d. redakcijos Įstatymo nuostatos turi viršenybę prieš 2006 m. lapkričio 28 d. ir 2008 m. vasario 1 d. redakcijų Įstatymo nuostatas. Įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 40, 53 ir 101 straipsniuose iš esmės įtvirtinti leidimo gyventi išdavimo pagrindai, o Įstatymo (2006 m. lapkričio 28 d.) 101 straipsnis nustato teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus, t. y. „teisės gyventi teises“ ir šio straipsnio prasmė nesuprantama. Atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos, šiuo atžvilgiu yra teisus.
Atsakovas klaidingai traktuoja su 2011 m. spalio 8 d. prašymu pateiktą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir Teismas) 2011 m. birželio 10 d. laišką. Pats laiškas nėra pagrindas EB leidimo gyventi išdavimui. Pareiškėjas padavė prašymą minėtam teismui dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-856/2010, kuri buvo priimta su pažeidimu, t. y. kad Teismas pripažintų, kad nurodyta nutartis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija); dėl to apeliacinis procesas administracinėje byloje Nr. A662-856/2010 turi būti atnaujintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o atnaujintas apeliacinis procesas ir nurodytos teismo nutarties peržiūrėjimas yra pagrindas taikyti Įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 101, 102 ir 103 straipsnius.
Atsiliepimas
Atsakovas – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–24) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
Migracijos departamentas 2011 m. spalio 11 d. gavo pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 102 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 103 straipsniu, išduoti EB leidimą gyventi; su prašymu pareiškėjas pateikė 2011 m. spalio 6 d. darbo sutartį Nr. A-1 bei nurodė, kad EB leidimas gyventi turi būti jam išduotas išimties tvarka tuo pagrindu, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A662-856/2010 buvo pažeistos jo teisės.
Pažymėtina, kad EB leidimai gyventi nebeišduodami nuo 2008 m. vasario 23 d., taigi, išduoti pareiškėjui dokumentą, kuris šiuo metu apskritai nebeišduodamas, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, šis dokumentas buvo išduodamas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir jų šeimos nariams, tuo tarpu pareiškėjas nėra nei Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, nei tokio asmens šeimos narys.
Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams šiuo metu yra išduodamos pažymos jų teisei gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinti (Įstatymo 99 straipsnio 1 dalis). Europos Sąjungos valstybių narių piliečių šeimos nariams, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, yra išduodami Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir ES leidimas gyventi) (Įstatymo 101 straipsnio 2, 3 dalys).
Šiuo metu galiojančios Įstatymo redakcijos 101 straipsnio 1 dalis reglamentuoja Europos Sąjungos valstybės narės piliečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Pareiškėjo argumentai, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos ne šiuo metu galiojančios Įstatymo nuostatos, yra nesuprantami ir atmestini. Pabrėžtina, kad, nagrinėdamas asmenų prašymus, Migracijos departamentas privalo vadovautis ir vadovaujasi būtent prašymo nagrinėjimo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, išskyrus atskirus, įstatymuose nustatytus atvejus. Vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal kurį pareiškėjas prašo išduoti jam EB leidimą gyventi, Lietuvos Respublikoje turi teisę gyventi Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jeigu jis yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo; ši nuostata yra taikoma tik Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, o tuo tarpu pareiškėjas yra Kubos Respublikos pilietis, neturi nė vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybės. Taigi, taikyti pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.
Nagrinėjamu atveju negali būti taikomos ir Įstatymo 102 bei 103 straipsnių nuostatos: šie straipsniai atitinkamai taikomi tik Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ir jų šeimos narių atžvilgiu.
Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada nuostatos, reglamentuojančios Europos Sąjungos valstybių narių piliečių ir jų šeimos narių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, galėtų būti taikomos trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu. Be to, Įstatymas nenumato nė vieno atvejo, kada būtų galima esamuoju laiku taikyti anksčiau galiojusias Įstatymo nuostatas. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad EB leidimas gyventi turi būti jam išduotas išimties tvarka tuo pagrindu, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A662-856/2010 buvo pažeistos jo teisės, yra atmestinas.
Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui EB leidimą gyventi, paminėtina it tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010 konstatavo, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą. Taigi, šis pareiškėjo prašymas negali būti vykdomas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2011 m. spalio 8 d. prašymą (b. l. 3, 14, 27), kuriame prašė, atsižvelgiantį į 2011 m. spalio 6 d. darbo sutartį Nr. A-1, pagal Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 102 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 103 straipsnį išimties tvarka (kadangi pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis) išduoti EB leidimą gyventi, nurodė, kad išimties taikymo pagrindas – pažeista teisė, priimant sprendimą Nr. 12PR-77 dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas dar nepripažino, kad skundas Nr. 29723/09 yra nepriimtinas. Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. spalio 8 d. prašymą, 2011 m. spalio 27 d. sprendime Nr. (15/2-6)10K-30225 nurodė, kad EB leidimai gyventi nebeišduodami nuo 2008 m. vasario 23 d., Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams yra išduodamos pažymos jų teisei gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinti, o ne leidimai gyventi (Įstatymo 99 straipsnio 1 dalis), Europos Sąjungos valstybių narių piliečių šeimos nariams yra išduodami Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas mano, jog jam turėtų būti išduotas EB leidimas gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 102 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kad teisinis reguliavimas, nustatytas šiose nuostatose, yra viršesnis negu teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2006 m. lapkričio 28 d. ir 2008 m. vasario 1 d. redakcijos) atitinkamose nuostatose.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės pilietis turi teisę gauti EB leidimą gyventi, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, o šio įstatymo (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 102 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, jog EB leidimas gyventi Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir jo šeimos nariams įforminamas šio Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 7 punktuose nurodytu pagrindu – iki 5 metų. Teismas pabrėžia, kad minėtas teisinis reguliavimas neteko galios nuo 2006 m. gruodžio 16 d., kai įsigaliojo 2006 m. lapkričio 28 d. priimti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai, o EB leidimas gyventi nebeišduodamas nuo 2008 m. vasario 23 d., kai įsigaliojo 2008 m. vasario 1 d. priimti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai. Pareiškėjo teiginiai, kad nebegaliojantis teisinis reguliavimas (įtvirtintas įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija)) turi viršenybę prieš galiojantį teisinį reguliavimą (įtvirtintą įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2006 m. lapkričio 28 d. ir 2008 m. vasario 1 d. redakcijos)), yra beprasmiai: tie teiginiai, net galiojant teisiniam reguliavimui, įtvirtintam įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija), prieštarautų bendrajam teisės principui, kad lex posteriori derogat legi priori (vėlesnės normos yra viršesnės negu anksčiau priimtos normos).
Teismas pabrėžė, kad įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 102 straipsnio 1 dalies 1 punktas galėjo būti taikomi tik Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams, o pareiškėjas – C. L. A. toks nėra ir nebuvo.
Teismas, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į tai, kad EB leidimas gyventi nebeišduodamas nuo 2008 m. vasario 23 d., kai įsigaliojo 2008 m. vasario 1 d. priimti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai, pareiškėjo prašymus panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (15/2-6)10K-30225 bei įpareigoti Migracijos departamentą įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) nuostatą, t. y. išduoti pareiškėjui Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimą gyventi, atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-856/2010 (kuri yra galiojanti) šiai administracinei bylai nėra aktualūs.
III.
Pareiškėjas C. L. A. apeliaciniu skundu (b. l. 53-54) nesutinka su 2012 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir išnagrinėti bylą iš naujo, panaikinant ginčijamą atsakovo sprendimą bei įpareigojant atsakovą išduoti EB leidimą gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodo šiuos argumentus: pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas bei nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nebuvo atnaujintas apeliacinis procesas administracinėje byloje Nr. A662-856/2010.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 66-68) su apeliaciniu skundu nesutinka ir teigia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 102 ir 103 straipsnių nuostatos, nes šie straipsniai taikomi Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ir jų šeimos narių atžvilgiu. Įstatymas nenumato nei vieno atvejo, kai būtų galima taikyti anksčiau galiojusias Įstatymo nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-856/2010 nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, nes net ir tuo atveju, jei procesas administracinėje byloje būtų atnaujintas ar Europos žmogaus teisių teismas konstatuotų minėtoje byloje žmogaus teisių pažeidimą, tai nebūtų pagrindas taikyti negaliojančias Įstatymo nuostatas ir išduoti pareiškėjui EB leidimą gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl 2011 m. spalio 27 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/2-6)10K-30225 teisėtumo.
Šis sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą Migracijos departamentui 2011 m. spalio 8 d. prašymą (b. l. 3, 14, 27), kuriuo prašė, atsižvelgiant į 2011 m. spalio 6 d. darbo sutartį Nr. A-1, pagal Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 102 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 103 straipsnį išimties tvarka (kadangi pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis) išduoti EB leidimą gyventi, nurodė, kad išimties taikymo pagrindas – pažeistos teisės, priimant sprendimą Nr. 12PR-77 dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra pripažinęs, kad skundas Nr. 29723/09 yra nepriimtinas. Prie prašymo pridėta 2011 m. spalio 6 d. darbo sutarties Nr. A-1 kopija, iš kurios matyti, kad pareiškėjas ir individuali įmonė „Almasta“ sudarė terminuotą darbo sutartį penkeriems metams, pareiškėjas turėtų eiti komercinio vadybininko pareigas, ši sutartis turėtų įsigalioti nuo EB leidimo gyventi išdavimo dienos, taip pat darbuotojas turėtų pradėti dirbti nuo EB leidimo gyventi gavimo dienos.
Įstatymo 101 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) 1 dalis nustato Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jo šeimos nario teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus. Vadovaujantis Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu Lietuvos Respublikoje turi teisę gyventi Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jeigu jis yra darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo. Minėta nuostata išimtinai taikoma tik Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams. Pareiškėjas neneigia, kad jis nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, taip pat neteigia, kad jis yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narys. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybę ar būtų Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys. Todėl akivaizdu, kad Įstatymo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos. Įstatymo 102 ir 103 straipsniai nereglamentuoja leidimo gyventi išdavimo pagrindų, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra pagrindo manyti, kad šie straipsniai pagrindžia pareiškėjo teisę gauti leidimą gyventi. Šiuo požiūriu atsakovas yra padaręs pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 102 ir 103 straipsnių nuostatos, nes šie straipsniai taikomi Europos Sąjungos valstybės narės piliečių ir jų šeimos narių atžvilgiu.
Taigi akivaizdu, kad užsienietis savo prašyme netinkamai nurodė prašomo leidimo gyventi pavadinimą bei teisinį pagrindą šiam leidimui gauti.
2004 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nutarime yra pabrėžęs, kad valstybės tarnautojas pagal Konstituciją turi tinkamai atlikti savo pareigas vadovaudamasis Konstitucija ir teise, jis turi būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti, saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, būti nešališkas, neutralus politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas; jo priimami sprendimai turi būti skaidrūs, jų motyvai aiškūs. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų 2007 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 875, 6 punkte nustatyta, kad nagrinėdami asmenų prašymus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais.
Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gero administravimo principas reikalauja, kad užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai bei iš užsieniečio nebūtų reikalaujama nurodyti tikslų prašomo gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje teisinį pagrindą. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502‑1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009).
Kadangi pareiškėjas yra Kubos pilietis, t. y trečiosios šalies pilietis, ir savo prašyme užsimena apie 2011 m. spalio 6 d. jo sudarytą darbo sutartį, tai iš minėto prašymo darytina išvada, kad C. L. A. iš tiesų siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis siekia dirbti pagal nurodytą darbo sutartį. Kita vertus, akivaizdu, kad pareiškėjas C. L. A., tikėtina dėl teisinių žinių stokos, savo prašymo aiškiai nesuformulavo.
Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir keitimo pagrindus, 4 punkte numatytas laikino leidimo išdavimo pagrindas - ketinimas dirbti Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 44 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris ketina dirbti, 1 dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis turi leidimą dirbti (1 punktas) arba šio Įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais yra atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti (2 punktas). Pagal Įstatymo 58 straipsnio 2 dalį socialinės apsaugos ir darbo ministras nustato sąlygas, kurioms esant iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 3 dalį užsieniečio prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi gali būti nagrinėjamas kartu su prašymu išduoti leidimą dirbti.
Ginčijamame sprendime atsakovas yra tik informavęs pareiškėją, kad trečiųjų šalių piliečiams gali būti išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimai gyventi Europos Bendrijoje (leidimas nuolat gyventi). Tačiau atsakovas, ypatingą dėmesį skyręs pareiškėjui netaikytinų Įstatymo nuostatų paaiškinimui, ginčijamu sprendimu nesprendė leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui C. L. A. klausimo, kuris, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudaro 2011 m. spalio 8 d. prašymo esmę. Toks klausimas būtų sprendžiamas pagal Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1V-205 redakcija) nuostatas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2011 m. spalio 8 d. prašymą, iš esmės nesigilino į 2011 m. spalio 8 d. pareiškimo turinį, nesiekė išsiaiškinti minėto pareiškimo turinio ar padėti pareiškėjui tinkamai inicijuoti procesą leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimu. Tokie atsakovo veiksmai yra nesuderinami su gero administravimo principu, o taip pat pažeidžia Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų 2007 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 875, 6 punktą, nes ginčijamas sprendimas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis negali būti laikomas teisingu. Atitinkamai ginčijamas sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ginčijamas atsakovo 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. (15/2-6)10K-30225 nėra pagrįstas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, nes teismas, netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo C. L. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo C. L. A. skundą tenkinti iš dalies, panaikinti 2011 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. (15/2-6)10K-30225 ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti C. L. A. 2011 m. spalio 8 d. prašymą dėl leidimo gyventi.
Sprendimas neskundžiamas.