Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-01-23 · Byla Nr. N-444-81-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-23
Bylos Nr.
N-444-81-09
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
Kategorijos
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.N-444-81/2009Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutarimo E. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos įgaliotas pareigūnas 2007 m. spalio 17 d. surašė E. L. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 2 val., Algirdo gatvėje, Vilniuje, vairuodamas automobilį nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 62 punkto reikalavimus.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. spalio 24 d. nutarimu E. L. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 130 straipsnyje, padarymą skyrė teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 48 mėnesiams.

II.

E. L. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas nutarimą panaikinti ir gražinti bylą tirti iš naujo. Nurodė, jog Institucijos nutarimas naikintinas dėl šių priežasčių: 1) administracinio teisės pažeidimo jis nepadaręs, nes administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje automobilio nevairavo. Pažymi, jog 2007 m. spalio 17 d. naktį pasinaudoti jo automobiliu galėjo bendradarbiai, nes jam priklausantis automobilis panaudos pagrindais perduotas darbdaviui, taip pat jo tėvai, žmona; 2) byloje nėra surinkta įrodymų, kurie leistų teigti, kad 2007 m. spalio 17-osios naktį vairavo jis, nes tarnybiniame pranešime fiksuoti duomenys apie vairuotoją (apie 30 metų vyras, vilkintis juodai) tinka bet kuriam statistiniam vairuotojui, t. y. nenurodyti jokie išskirtiniai požymiai, o pagal ATPK 130 straipsnį atsakomybėn traukiamas pažeidimą padaręs asmuo, o ne automobilio savininkas; 3) priimtas nutarimas netinkamai kvalifikuotas, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas jam suformuluotas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, tačiau nutarime konkreti straipsnio dalis jau nenurodyta.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutarimu E. L. skundą iš dalies tenkino, t. y. Institucijos nutarimą panaikino, pripažino asmenį kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir skyrė už tai teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 48 mėnesiams. Toks sprendimas priimtas nustačius, jog asmens kaltė įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniais pranešimais, liudytojų parodymais, tačiau skundžiamame nutarime įsivėlusi techninė klaida (nenurodyta pažeisto ATPK 130 straipsnio dalis) lemia tai, kad Institucijos nutarimas yra naikinamas ir priimamas naujas nutarimas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog iš teismui pateikto skundo motyvų bei policijos pareigūnams duotų paaiškinimų matyti, jog pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai suvokė jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo esmę bei tai, kuo yra kaltinamas, todėl minėtas skundžiamo nutarimo trūkumas neapsunkino pastarojo teisės į gynybą. Teismas pabrėžė, jog liudytoju apklaustas policijos pareigūnas Laurynas Budrys nurodė, kad patruliavimo metu buvo pastebėtas iš priekio atvažiuojantis automobilis, kuris kėlė įtarimą, todėl įjungus tarnybinio automobilio švyturėlius ir išlipus iš tarnybinio automobilio, atvažiuojantis automobilis buvo stabdomas, tačiau šis, sumažinęs greitį, vėliau jį padidino, pasuko į kairę (Ševčenkos gatvę) ir pavažiavęs apie 200 metrų sustojo. Liudytojas nurodė, kad įsidėmėjo automobilio vairavusio asmens veido bruožus, plaukų spalvą, nes automobilis su tarnybiniu automobiliu prasilenkė 1-1,5 metrų atstumu, gatvė toje vietoje buvo apšviesta, todėl administracinės bylos nagrinėjimo metu iš vairuotojo pažymėjimo E. L. buvo atpažintas kaip vairuotojas. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir kitas policijos pareigūnas Dalius Pestinis taip pat nurodęs, kad nagrinėjamu atveju nepaklususio reikalavimui sustoti automobilio vairuotoją stebėjo iš maždaug 2 metrų atstumo, kuris vėliau buvo atpažintas kaip E. L. Teismas akcentavo, jog šių liudytojų parodymai nuoseklūs, anksčiau asmenys pareiškėjo nepažinojo, pastarasis nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu abejoti minėtų liudytojų parodymais, tuo tarpu E. L. paaiškinimai vertintini tik kaip pasirinkta gynybos taktika siekiant išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, jog tai, kad tarnybiniame pranešime nurodyti tik bendri vairavusio asmens bruožai, nepaneigia tų aplinkybių, kad liudytojai įsidėmėjo asmens bruožų visumą, o ne atskiras smulkias detales, ir pagal įsidėmėtus bruožus neabejotinai atpažino vairuotoją.

Parinkdamas nuobaudą teismas nurodė, jog nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu E. L. turėjo galiojančių nuobaudų, kas pripažintina jo administracinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo visuomenei laipsnį, daro išvadą, jog asmeniui skirtinas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 48 mėnesiams.

III.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutarimu, E. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais, argumentais, papildomai pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl kokių priežasčių atmetė jo paaiškinimus, nesprendė dėl liudytojų iškvietimo į posėdį. Pažymi, jog nutarimas pripažįstamas pagrįstu tik tada, jei išvados padarytos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, ko šiuo atveju nėra. Teigia, jog asmens atpažinimo galimybę pagal nuotrauką neneigia, tačiau taikant įstatymo analogiją - Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 192 straipsnio 5 dalies nuostatas, šiuo atveju turėjo būti pareigūnams pateiktos mažiausiai trys fotonuotraukos, o visa procedūra atitinkamai įforminta. Atkreipia dėmesį į tai, jog jo nuotrauka, esanti vairuotojo pažymėjime, daryta daugiau nei prieš 15 metų, dabartinė jo išvaizda yra pasikeitusi, kas taip pat kelia abejones dėl policijos pareigūnų teiginių. Mano, jog teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimus, nes nesiėmė jokių veiksmų tam, kad įvyktų reali akistata tarp jo ir įvykį fiksavusių pareigūnų. Tvirtina, jog teismo posėdžiuose nedalyvavo dėl objektyvių priežasčių ir manė, jog dėl aiškių jo atpažinimo kaip vairuotojo proceso pažeidimų byla bus grąžinta policijai nagrinėti iš naujo, o teisme užteks atstovo dalyvavimo, todėl daro išvadą, jog išnagrinėjęs bylą jam nedalyvaujant, teismas tik formaliai įvykdė teisingumą.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jį atmesti palaikydama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties motyvus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog E. L. kaltė, padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, pilnai įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda individualizuota tinkamai.

E. L. pažeidimą neigia iš esmės teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo padarytą pažeidimą netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog įrodymų vertinimo principai įtvirtinti ATPK 257 straipsnyje, kuriame numatyta, jog organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės buvimo, apklausė liudytojais policijos pareigūnus L. Budrį ir D. Pestinį, kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija. Pabrėžtina, kad minėti liudytojai betarpiškai stebėjo daromą pažeidimą, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl jų parodymai pagrįstai laikyti patikimais ir jais, kartu su kita į bylą surinkta medžiaga, remtasi nustatant nuoseklią įvykių seką, t. y. tai, jog 2007 m. spalio 17 d., apie 2 val., vairuodamas automobilį Algirdo gatvėje E. L. nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Tuo tarpu apeliantas tvirtindamas, jog tuo metu transporto priemonės nevairavo, jokių tai patvirtinančių įrodymų neteikė, o duoti paaiškinimai, turint omeny pažeidimo padarymo aplinkybes, neįtikinami. Antai apeliantas teigia, jog jo transporto priemone galėjo naudotis bendradarbiai, ką jie dažnai daro pristatydami maisto produktus ir kitus reikmenis į restoraną, kuriame jis dirba, tačiau pažymėtina, jog automobilis vairuotas ne įprastu darbo laiku, o 2 val. nakties, be to, dar ir šalia apelianto gyvenamosios vietos (Algirdo gatvė kerta A. Vivulskio gatvę). Asmuo taip pat kėlė prielaidas, jog automobilį galėjo vairuoti ir tėvai, ir žmona, tačiau pats pažymėjo, jog automobilis pažeidimo dieną stovėjo prie jo darbovietės. Taigi, visa tai tik sustiprina teismo poziciją, jog apeliantas teikdamas savo įvykio versiją siekia išvengti administracinės atsakomybės. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas nesprendė dėl kitų liudytojų apklausos, pasakytina, jog betarpiškai pažeidimą stebėję pareigūnai patvirtino, kad dėl tikrosios pažeidėjo asmenybės jiems jokių abejonių nekilo, taigi byloje teismui įrodymų nepakankamumo klausimas neiškilo, o apeliantas prašymų byloje apklausti papildomus liudytojus nekėlė.

E. L. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jo, kaip vairuotojo, atpažinimo procedūra atlikta nesilaikant BPK įtvirtintų reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog atpažinimas kaip procesinis veiksmas ATPK nėra numatytas ir reglamentuojamas, todėl tokiais atvejais taikant įstatymo analogiją turėtų būti vadovaujamasi BPK 179, 191, 192, 195 straipsnių nuostatomis, tačiau šiuo atveju jos negali būti be išlygų taikomos, nes bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas pripažintas vairuotoju, kai pats prisistatė į policiją, kur jis buvo policijos pareigūnų atpažintas iš pateikto vairuotojo pažymėjimo. Taigi atpažinimo procedūra, atitinkanti BPK reikalavimus, nebebuvo objektyviai įmanoma (asmuo atpažintas bylos nagrinėjimo Institucijoje metu) ir tikslinga. Be to, minėtos BPK normos taikytinos atitinkamą procesinę padėtį turintiems subjektams (liudytojui, nukentėjusiajam, įtariamajam), tuo tarpu nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Institucijoje policijos pareigūnai į šią kategoriją asmenų nepateko. Taip pat pažymėtina, jog vien tai, kad vairuotojo pažymėjime yra seniai daryta apelianto nuotrauka, abejonių teismui dėl atpažinimo tinkamumo nekelia, nes pareigūnai aiškiai nurodė, jog vairuotoją atpažino ne iš kokių nors specifinių pastarojo bruožų, o jų visumos, be to, atpažinimo procesas labiau psichologiškai paaiškinamas procesas, kurio metu atpažįstantysis atpažįstą rodomą objektą jį pamatęs ir pagal tokius požymius, kurių anksčiau nebuvo nurodęs.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas teisingumą įvykdė formaliai, nes bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant, neužtikrino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės teisinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui apklausti jį kaltinančius parodymus duodančius liudytojus, pirmiausia pažymėtina, jog E. L. ATPK 272 straipsnyje įtvirtintos jo teisės ir pareigos administracinio teisės pažeidimo bylos procese pasirašytinai išaiškintos dar surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama dviejuose teismo posėdžiuose, apie kuriuos apeliantas tinkamai informuotas (b. l. 18, 25), tačiau į teismo posėdžius neatvyko, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nereiškė, taigi jokių kliūčių pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėti šiam nedalyvaujant nebuvo (ABTĮ 123 str. 1 d.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog E. L. nagrinėjant jo bylą Institucijoje taip pat nedalyvavo, kas rodo atsainų asmens požiūrį į jam pareikštus kaltinimus, kita vertus, apeliantas teisme buvo atstovaujamas įgalioto asmens, taigi jis pasirinko atitinkamą savo teisių ir interesų gynybos būdą (per atstovą), todėl pirmosios instancijos teismui keliamos pretenzijos dėl neaktyvaus elgesio tiriant įrodymus, nustatant visas bylas svarbias aplinkybes ir t. t., nepagrįstos. Apeliacinio skundo teiginys, jog jis manęs, kad dėl aiškių jo atpažinimo proceso pažeidimų byla bus grąžinta policijai nagrinėti iš naujo ir teisme užteks atstovo dalyvavimo, taip pat šios situacijos kitaip vertinti neleidžia, nes asmuo nusprendęs teisminiame bylos nagrinėjime pats nedalyvauti prisiima ir iš to kylančias siauresnes galimybes įgyvendinti savo teises, tame tarpe ir teikti klausimus liudytojams, be to, E. L. pirmosios instancijos teisme minėtu argumentu (atpažinimo proceso netinkamumu) Institucijos nutarimo ir neginčijo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius