Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Ridikas, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjęs Ž. L. motions R. K. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-01-02 nutarties, kuria tenkintas Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir Ž. L. pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1998-04-23 Vilniaus apygardos teismo nutartimi Ž. L. padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 str., 272 str. 2 d., 150 str. 3 d., 225 str. 2 d., 234 str. 1 d. ir 2006-03-06 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi Ž. L. padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 10 p., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

2009-05-07 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis Ž. L. buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis, o 2010-05-26 to paties teismo nutartimi stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis Ž. L. buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

2012-12-17 Rokiškio rajono apylinkės teisme gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma Ž. L. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis tęsti.

Skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-01-02 nutartimi tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir Ž. L. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2013-01-02 nutartimi pagrįstai pratęsė Ž. L. priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti Ž. L. motinos R. K. skundą nėra pagrindo.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Iš 2012-12-06 komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 600 matyti, jog Ž. L. serga lėtine psichine liga – paranoidine šizofrenija, dėl ko negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Vilniaus apygardos teismo 1998-04-23 nutartimi už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas Ž. L. nuo baudžiamo-atsakomybės atleistas, jam paskirtos priverstinės medicininio poveikio priemonės – nukreipimas į psichiatrinę ligoninę griežtojo stebėjimo sąlygomis, o 1998-05-13 jis atvežtas į Rokiškio psichiatrijos ligoninės specialaus rėžimo skyrių. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005-09-09 nutartimi stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pratęstas. 2005-09-19 22.00 val. Ž. L. kėsinosi nužudyti skyriaus vedėją, peiliuku perpjaudamas kaklą, kairę plaštaką. Po šio įvykio Ž. L. Rokiškio rajojo apylinkės teismo 2005-10-24 nutartimi stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis. 2006-03-06 Rokiškio rajono apylinkės teismas dėl skyriaus vedėjo sužalojimo fakto patvirtino 2005-10-24 nutartį toliau tęsti gydymą griežto stebėjimo sąlygomis. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007-04-18, 2007-10-18, 2008-04-17, 2008-10-09 nutartimis stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis Ž. L. pratęstas, o 2009-05-07 nutartimi stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis pakeistas į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis ir pratęstas. Išvadoje taip pat nurodoma, jog Ž. L. psichinė būsena išlieka nestabili, jis nesilaiko skyriaus vidaus tvarkos taisyklių, neklauso medicinos personalo, atiminėja ligonių maistą, kalba monologu, jo mąstymas išdraikytas, nenuoseklus, jokiai korekcijai nepasiduoda. Jis yra visai nekritiškas savo būsenai, jo socialinė adaptacija sutrikusi, dėl ko rekomenduojama ligoniui stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti.

Be to, VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės atstovės E. R. teisme duoti paaiškinimai visiškai atitinka gydytojų komisijos išvadą, kuria teismas neturi pagrindo abejoti.

Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, o komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. BPK 405 str. 3 d. 1 p. nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą tik asmeniui, kurio sveikatos būklė nepasikeitė. Taigi įstatymas nenumato jokių kitų aplinkybių, o tik gydomo asmens sveikatos būklės nepasikeitimą, kaip būtiną sąlygą tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą.

Teismui pateiktieji duomenys neleidžia daryti išvados nei apie Ž. L. psichinės sveikatos būklės pagerėjimą, nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą. Kaip tik iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pastarojo ligonio esminio psichinės sveikatos pagerėjimo nėra, jo psichikos būsena lieka be teigiamos dinamikos, kas nereiškia pasveikimo, o kritikos stoka savo būsenos atžvilgiu rodo, kad Ž. L. socialinis pavojingumas dar išlikęs. Išdėstytų aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą Ž. L. toliau taikyti priverčiamąją medicinos pobūdžio priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ž. L., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos pobūdžio priemonė, motinos R. K. skundą atmesti ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-01-02 nutartį.

Nutartis neskundžiama.