Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. M., A. M. ir M-Z. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės I. M., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. M., A. M. ir M-Z. M., atstovaujamų įstatyminės atstovės I. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai I. M., A. M. ir M-Z. M. (toliau – ir pareiškėjai) teismo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-166 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas), kurio 1 punktu atsakovas nusprendė pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, o 2 punktu – nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis Migracijos departamento 2017 m. gruodžio 4 d. išvada Nr. (15/6-5)13PR-166RN (toliau – ir Išvada).Pareiškėjai nurodė, kad prieglobsčio prašymą grindė šiomis priežastimis: 1) I. M. (toliau – ir pareiškėja) (duomenys neskelbtini) persekiojo jos šeimos nariai; 2) pareiškėjai nuolatos patyrė patyčias dėl išpažįstamos religijos; 3) pareiškėjai negalėjo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl diktatūros 4) pareiškėjai negalėjo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl karo.Pareiškėjai teigė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinęs jų visumos, atsiribojęs nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, pareiškėjų nuomone, nebuvo užtikrintas įrodymų visapusiškas įvertinimas.Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas neatliko pareigos surinkti bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 167 ir 168 punktus. Pareiškėjų įsitikinimu, nebuvo surinkta bei įvertinta informacija apie (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų efektyvumą islamo religiją išpažįstančių asmenų atžvilgiu bei nesurinko informacijos apie pareiškėjos pusbrolį bei jo užimamą poziciją (duomenys neskelbtini) ir teigė, kad pareiškėjos pusbrolis ėjo prokuroro pareigas, vėliau kalėjo, šiuo metu – gerai žinomas verslininkas. Dėl jo turimų ryšių bei santykio su teisėsaugos institucijomis pareiškėjai bei jos šeimai nebuvo įmanoma kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas bei korupciją teisėsaugos institucijose. Pareiškėjos nuomone, nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjų buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų bylos nagrinėjimą.Pareiškėjų teigimu, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jie nebus kankinami, su jais nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jų orumas, egzistavo tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.Pareiškėja nurodė, kad atvyko su vyru ir vaikais. Vyrui suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno tik 6 mėnesius, kol pavyko gauti pasus. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.Migracijos departamentas nurodė, kad nors pareiškėjai atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus pabėgėlio statusui suteikti dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio karo, tačiau jie turėjo dvigubą pilietybę ((duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)), todėl buvo vertinama padėtis ir antrojoje kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą apie jai tariamai kylančias grėsmes (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad nei ji, nei vaikai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.Migracijos departamentas konstatavo, kad nors tikimybė, jog pareiškėjai teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su religinės neapykantos išraiškomis egzistavo, tačiau ši tikimybė nebuvo siejama nei su sistemingu musulmonu diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėjais. Migracijos departamentas nenustatė jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę pareiškėjams susidurti su užgauliojimais, nei kitiems musulmonams, gyvenantiems (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjų baimės nelaikė visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais pareiškėjai tariamai galėjo susidurti grįžę į kilmės valstybę negalėjo būti laikomi persekiojimu Ženevos konvencijos kontekste, nes jie nebuvo pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjams papildomos apsaugos, kadangi jie neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jiems grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) ginčui aktualiu laikotarpiu nevyko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai Migracijos departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų (išskyrus pasus ir pareiškėjos santuokos liudijimą), kurie patvirtintųjų pasakojimą, todėl jų teiginių (materialinių faktų), nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas remiantis Tvarkos aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais.Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjos skundo teiginiai, jog ji kreipėsi į policiją dėl persekiojimo, tačiau policija pagalbos jai nesuteikė dėl jos išpažįstamos religijos, prieštarauja jos prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pateiktai informacijai ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad artimieji turi tikslą surasti pareiškėją ir pakenkti jai ar jos šeimai. Nesutarimai su šeimos nariais bei smurtas šeimoje per se (savaime) negalėjo būti laikomi veiksmais, atitinkančiais Ženevos konvencijoje įtvirtintą persekiojimo sąvoką. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jiems šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas nustatė, kad nors tikimybė, jog pareiškėjai teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su religinės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu musulmonų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju (kaip nurodė pareiškėja – užgauliojimų ji susilaukė iš atsitiktinių praeivių), nei asmeniškai su pareiškėjais. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais jie tariamai galėjo susidurti grįžę į kilmės valstybę, negalėjo būti laikomi persekiojimu Ženevos konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, todėl jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas.Atsakovas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką vien prasta žmogaus teisių padėtis kilmės šalyje nėra pagrindas suteikti prieglobstį, o atsakovas nenustatė jokių individualių aplinkybių, lemiančių visiškai pagrįstą pareiškėjų baimę būti persekiojamiems. Atsakovo nuomone, atliktas tyrimas buvo išsamus, visi pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvai buvo įvertinti atsižvelgiant į apklausos metu pateiktą informaciją bei aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.Teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus ir individualiai įvertinta pareiškėjų situacija, buvo atlikta papildoma apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti pareiškėjos nurodyti argumentai bei nustatyti prieštaravimai. Pati pareiškėja skunde nenurodė, kokių konkrečiai aplinkybių neištyrė ar netinkamai ištyrė atsakovas.Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai vertino pareiškėjų padėtį ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir antrojoje kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini).Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) fotografuojantis pasui pareiškėjai buvo nuimta skarelė, negalėjo būti vertinama persekiojimu Ženevos konvencijos taikymo prasme. Atsakovo Išvadoje, kuria, buvo grindžiamas Sprendimas, detaliai buvo įvertinta padėtis (duomenys neskelbtini). Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjos artimieji turi tikslą ją surasti ir pakenkti jai ar jos nepilnamečiams vaikams. Teismo vertinimu, atsakovo išvados yra pagrįstos objektyviu aplinkybių ištyrimu. Teismas pažymėjo, kad persekiojimu laikomi veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Nesutarimai su šeimos nariais neatitinka Ženevos konvencijoje įtvirtintos persekiojimo sąvokos. Teismas konstatavo, kad atsakovas, įvertinęs padėtį (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų pasakojimą, pagrįstai konstatavo, kad baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jiems šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.Teismas nurodė, kad atsakovo Išvadoje detaliai buvo įvertinta galima grėsmė (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos teiginius, kad (duomenys neskelbtini) susidūrė su patyčiomis bei įžeidinėjimais dėl religijos ir negalėjo grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl ten vyraujančios diktatūros, laikė nepagrįstais.Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad ji kreipėsi į policiją dėl persekiojimo, tačiau policija pagalbos jai nesuteikė dėl jos išpažįstamos religijos, prieštaravo pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pateiktai informacijai. Atsakovo atliktas tyrimas pavirtino, kad pareiškėjos baimė patirti giminaičių persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktiniui buvo suteiktas pabėgėlio statusas, negalėjo būti vertinama savaime kaip pagrindas jį suteikti pareiškėjai ir jos vaikams. Taigi, šiuo atveju pareiškėjai turi teisę, vadovaujantis Įstatyme nustatyta tvarka, gauti leidimą laikinai gyventi būtent šeimos susijungimo pagrindu. Teismas akcentavo, kad pareiškėja turi teisę teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos teiginius dėl šeimos susijungimo galimybės ribojimo teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, atsižvelgęs į visą byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir Sprendime pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų situacija neatitiko Įstatymo nustatytų prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

III.

Pareiškėjai I. M., A. M. ir M-Z. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai skunde nenurodė, kokių konkrečių aplinkybių neištyrė ar netinkamai ištyrė atsakovas, kadangi pareiškėjai savo skunde aiškiai ir detaliai išdėstė savo nuomonę, kokių konkrečių aplinkybių neištyrė ir neįvertino atsakovas prieš priimdamas Sprendimą. Pareiškėjų nuomone, teismui reikėjo tik tinkamai įvertinti pareiškėjų išdėstytus argumentus.Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokių individualių įžeidinėjimo ar persekiojimo aplinkybių pareiškėjai nenurodė. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai neištyrė ir padarė klaidingas išvadas vertindamas įžeidinėjimo ar persekiojimo pareiškėjų atžvilgiu aplinkybes. Be to, nevertino skunde išdėstytų aplinkybių, jog pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nuolat patirdavo patyčias (spjovė į pareiškėją, pravardžiavo pareiškėjus šahidais, grasino, bandė nutraukti pareiškėjos skarelę; gavo SMS žinutę, kurioje buvo tiesioginiai grasinimai susidoroti).Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog: „atsakovas nenustatė, kad pareiškėjos artimieji turi tikslą ją surasti ir pakenkti jai ar jos nepilnamečiams vaikams. Pareiškėja jokių naujų aplinkybių nenurodė; o, teismo vertinimu, atsakovo išvados yra pagrįstos objektyviu pareiškėjos prašymu, apklausoje nurodytų aplinkybių ištyrimu“, yra nepagrįsta, nes pareiškėjai neturi galimybės savo teiginių pagrįsti kitokiomis įrodinėjimo priemonėmis kaip tik savo žodiniais paaiškinimais, todėl, pareiškėjų nuomone, ir atsakovas, ir teismas turi vertinti visą nurodytų faktinių aplinkybių visumą, ir tik tada daryti apibendrinančias išvadas.Pareiškėjai taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad: „ persekiojimu yra laikomi veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Nesutarimai su šeimos nariais, t. y. tėvo panaudotas smurtas prieš 20 metų, be to, priešingas požiūris į santuoką su (duomenys neskelbtini), bei smurtas šeimoje neatitinka Konvencijoje įtvirtintos persekiojimo sąvokos.“ Pareiškėjai nurodo, kad net jei šeimos narių atliekamas persekiojimas negalėtų būtų prilyginamas persekiojimo veiksmams Konvencijos prasme, šias aplinkybes susiejus su kita aplinkybių grupe, kad dėl šio patiriamo persekiojimo pareiškėjai negali sulaukti tinkamos ir veiksmingos savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijų pagalbos, atitinkamai reiškia, jog kilmės valstybė ne tik toleruoja, bet ir prisideda prie pareiškėjų persekiojimo. Pareiškėjų nuomone, tai suteikia jiems pagrindą reikalauti prieglobsčio suteikimo saugioje trečiojoje valstybėje.Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos teiginiai yra prieštaringi. Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato ir įvertino jos skunde išdėstytas aplinkybes apie pareiškėjos patirto persekiojimo aplinkybes ir santykius su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis. Paaiškino, kad apklausoje nurodė, jog į policiją kreipėsi, kai jos su vaiku vos nepartrenkė automobilis, bet policijos pareigūnai dėl jos išpažįstamos religijos (islamas) bei vaikų tautybės nereagavo ir atsisakė padėti. Tai buvo vienas epizodas, kai pareiškėja siekė apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.Tačiau buvo ir kilų epizodų. Pareiškėja nurodė, jog ji gatvėje patyrė patyčias: į ją buvo spjauta, ją ir jos vaikus pravardžiavo šahidais, grasinta, bandyta nutraukti skarelę; be to, gavo SMS žinutę, kurioje buvo tiesioginiai grasinimai susidoroti. Esant ankstesnei pareiškėjos patirčiai su teisėsaugos institucijomis, kai buvo atsisakyta padėti, o taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos žiniomis, yra nusistovėjusi diskriminacija musulmonų atžvilgiu, į teisėsaugos institucijas nebebuvo kreiptasi.Pareiškėjų nuomone, atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes, ar islamo religiją išpažįstantys asmenys nėra diskriminuojami / persekiojami (duomenys neskelbtini). Tuo tikslu turėjo būti surinkta visa aktualiausia kilmės valstybės informacija, tačiau tai nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai atlikta, todėl pirmosios instancijos teismas tokius pareiškėjų argumentus nepagrįstai atmetė.Atsakovas parengtoje Išvadoje pripažino, jog egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjai galėtų susidurti su religinės neapykantos išraiškomis, tačiau nagrinėjamu atveju, tokia išvada nebuvo padaryta kadangi buvo konstatuota, jog kilmės valstybėje nėra fiksuojamas sistemingas tokių asmenų persekiojimas. Pareiškėjai nurodo, kad kilmės valstybėje atliekamo persekiojimo fakto konstatavimui nėra būtina nustatyti sistemingo persekiojimo fakto.Pareiškėjų nuomone, atsakovas neužtikrino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, kadangi pareiškėjos baimė grįžti į kilmės šalį yra visiškai pagrįsta, o teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Migracijos departamentas atsiliepime remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi atsiliepime į pirminį pareiškėjų skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismo išvados yra grindžiamos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. (15/6-5)12PR-166 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kuriuo 1 punktu atsakovas nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, o 2 punktu – nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių konstatavimu, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažįstamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008; 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Asmens persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011; 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015).Įvertinus pareiškėjos pasakojimą dėl patiriamų patyčių (duomenys neskelbtini), tikimybė, jog pareiškėjai teoriškai galėtų pakartotinai susidurti su religinės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu musulmonų diskriminavimu valstybėje (nors (duomenys neskelbtini) fiksuojami atskiri diskriminacijos atvejai, tai tarpusavy nesusiję incidentai, be to, atskiri diskriminacijos atvejai pasitaiko praktiškai visose valstybėse), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju (kaip nurodė pati pareiškėja užgauliojimų ji susilaukė iš atsitiktinių praeivių), nei asmeniškai su pareiškėjais (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę pareiškėjams susidurti su užgauliojimais, nei kitiems musulmonams, gyvenantiems (duomenys neskelbtini)), todėl pareiškėjų baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o veiksmai, su kuriais jie tariamai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę negali būti laikomi persekiojimu Ženevos konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų baimė dėl (duomenys neskelbtini) gyvenančių giminaičių, kurie pareiškėjus persekioja dėl pareiškėjos pakeistos religijos ir pareiškėjos santuokos su (duomenys neskelbtini) nėra taip pat pagrįsta, be to, nėra pagrindo teigti, kad, išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, turima bylos medžiaga yra išsami bei visiškai pakankama nustatant potencialią grėsmę, kuri galėtų atsirasti pareiškėjams grįžus į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrista poziciją, kad nesantaika šeimoje ir pavieniai diskriminacijos pasireiškimai neleidžia nustatyti pagrindo suteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 86 ir 87 straipsnius. Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. M., A. M. ir M-Z. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.