- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-16
- Bylos Nr.
- I1-244-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01459-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5600 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-10).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-08-03 iki 2019-03-23 buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus būryje Nr. 15 (be sargyba) netinkamomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje būrio Nr. 15 gyvenamojoje patalpoje Nr. 7 buvo apgyvendinti 6 asmenys, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Pareiškėjas buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties apleistame pastate, buvusiame gaisrinės garaže, kuriame trūko apšvietimo, oro temperatūra buvo žema, vėjas pūtė pro nesandarius langus, duris, sienas. Vienas papildomai išduotas elektrinis šildytuvas visų būrio patalpų neapšildė. Patalpose buvo blakių, jautėsi pelėsio ir benzino kvapas. Pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris kenkė sveikatai. Gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 2 kėdės, 3 spintelės, 3 dviaukštės lovos, rašomasis stalas ir pakaba 4 asmenims. Asmeninius drabužius pareiškėjas laikė po lova, nes rūbų spinta neįrengta. Nuteistieji iš savo asmeninių lėšų įsigijo du šaldytuvus, viryklę, skalbimo mašiną, įsirengė dušo kabiną, televiziją. Apie 50 asmenų naudojosi 2 unitazais ir 3 praustuvėmis, dėl to prie sanitarinių įrenginių susidarydavo eilės. Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje neįrengta koplyčia, dėl ko pareiškėjas neturėjo galimybės melstis. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pavalgyti pusryčius, nes maistas visam būriui atvežamas vežimėliu iš 2-jo sektoriaus tik apie 7 val. ryte, o pareiškėjas kaip tik tuo metu atsižymėjęs išvykdavo į darbą Vilniuje. Į skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareigūnai nereagavo ir grasino susidoroti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 80-86, 109-111) pažymėjo, kad būrio Nr. 15 (be sargyba) nuteistieji gyvena kitu grafiku, nei nurodė atsakovo atstovas. Pažymėjo, kad 6.30 val. ryte pareiškėjas palieka savo gyvenamąją vietą, apie kilometrą eina atsižymėti į kontrolės postą ir 7.00 val. išvyksta į darbą. Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos papusryčiauti, jis vykdavo į darbą nevalgęs. Paaiškino, kad 3-jo sektoriaus skalbykla ir dušine negalėjo naudotis, nes be sargybos būrio nuteistiesiems įeiti į šį sektorių draudžiama. Būrio patalpos apšviečiamos per duryse įrengtus nedidelius langus. Į skundus dėl netinkamo apšvietimo pareigūnai nereagavo.
Atsakovo atstovas, Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija, atsiliepimu (b. l. 14-21) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 7 (bendrabučio tipo patalpos) pareiškėjui buvo užtikrinta. Atkreipė dėmesį, kad ne visos gyvenamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau, be to, teisės aktai nenumato, kad baldų užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas vertinant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, kurios pablogintų jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo aprūpintos inventoriumi pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-245 patvirtintas normas. Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį nuteistųjų daiktams laikyti. 3-jo sektoriaus 15 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 5 praustuvės ir 3 dušo galvutės. Turto valdymo skyrius skundų dėl eilių prie sanitarinio mazgo negavo. Būrio patalpos taip pat aprūpintos elektrinėmis viryklėmis ir šaldytuvais. Sektoriuose veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Savo drabužius nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę. Taip pat nuteistieji gali skalbtis dušinėje būrio prausimosi metu. Bendroje sektoriaus dušinėje karštas vanduo yra nuolat. Pataisos namai 2016-11-12 sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, tuo tikslu jie aprūpinami valymo priemonėmis. Trečiojo sektoriaus nuteistiesiems maistas tiekiamas specialioje taroje (termosuose) į jų gyvenamąsias patalpas. Koplytėlė trečiame sektoriuje dėl nėra įrengta. 15 būrio stogo dangoje yra šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius ir konstrukcijas ardant. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus 15 būryje (be sargyboje) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018-08-03 iki 2019-03-23.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018-08-03 iki 2019-03-23 pareiškėjas buvo paskirtas į Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus 15 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 19,25 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,20 kv. m ploto (b. l. 27, 28, 97, 106). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos plotą mažino baldų užimamas plotas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties pastate, buvusiame gaisrinės garaže. Atsakovo atstovas atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus pažymėjo, kad 15 būrio 7 gyvenamoji patalpa įrengta buvusiose priešgaisrinės tarnybos patalpose, tačiau patalpos pritaikytos nuteistųjų gyvenamosios sąlygoms. Pastato paskirtis – specialioji. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (7.1 p.), gydymo paskirties pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai (kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, ir kt.) (7.16 p.). Taigi, Pravieniškių PN-AK pastatų įregistravimas kaip negyvenamųjų pastatų (specialioji paskirtis) atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 15 būrio patalpos yra pritaikytos nuteistiesiems gyventi (b. l. 104-105, 106).
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi žiemą jose buvo šalta, apšvietimas nepakankamas, nebuvo vėdinimo, kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė, pelėsis, buvo blakių.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 15 būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus (b. l. 104-105), kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės, pelėsio ar nemalonaus kvapo.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, nemalonų kvapą teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą ir oro temperatūrą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad patalpose buvo šalta, o apšvietimas nepakankamas. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamos temperatūros ar apšvietimo, ar, kad būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK nuo 2016-11-23 sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (b. l. 43-46). Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ar deratizacijos darbus pagal sutartį (b. l. 35-42). Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Utenos deratizacija“ kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus 15 būryje atliko 2018-08-08, 2018-07-25 (b. l. 36, 37). Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl parazitų plitimo. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį Nr. A-1374-624/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl aplinkoje esančio asbesto.
Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus paneigė ir pažymėjo, kad 15 būrio pastato stogas dengtas bitumine danga, o pastatų apšiltinimui asbestas nenaudojamas. Atsakovo atstovo teigimu, asbesto yra Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus būrių stogo dangoje.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001-01-01 Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto atmetami.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl baldų ir buitinių prietaisų trūkumo. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 2 kėdės, 3 spintelės, 3 dviaukštės lovos, rašomasis stalas ir pakaba 4 asmenims, nebuvo kur laikyti asmeninius drabužius, be to, nuteistieji iš asmeninių lėšų patys įsigijo buitinius prietaisus.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį būriuose. Nuteistųjų sugadintas ar sulaužytas inventorius nedelsiant tvarkomas ar keičiamas nauju. Tvirtino, kad 15 būrys aprūpintas šaldytuvu, elektrine virykle, o nuteistiesiems nėra leidžiama už asmenines lėšas įsigyti inventorių.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl baldų ar buitinių prietaisų trūkumo, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi. Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl baldų ir buitinių prietaisų trūkumo atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas nurodė, kad 50 būrio nuteistųjų naudojosi 2 unitazais ir 3 praustuvėmis, dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių. Atsakovo atstovo teigimu, 15 būryje įrengti 3 klozetai, 3 dušo galvutės ir 5 praustuvės.
Nuo 2017-06-08 įsigaliojusioje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2017-06-07 Teisingumo ministro įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.
Teismas 2019-11-12 nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis apie tai, kiek nuteistųjų buvo laikoma 15 būryje ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, tačiau atsakovo atstovas įpareigojimo nevykdė ir tokių duomenų į bylą nepateikė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais (pareiškėjo teigimu, 15 būrio sanitariniais įrenginiais naudojosi 50 nuteistųjų) ir konstatuoja, kad sanitarinių įrenginių skaičius 3 būryje buvo nepakankamas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinio mazgo.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, tačiau iš pareiškėjo skundo ir atsakovo atsiliepimo matyti, kad 15 būrio prausykloje yra įrengtas karšto vandens šildytuvas (boileris) (b. l. 32-34, 106), taigi savo gyvenamųjų patalpų prausykloje nuteistieji gali praustis kiekvieną dieną.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad Pravieniškių PN-AK 3-me sektoriuje neįrengta koplyčia, dėl ko patyrė nepatogumų, negalėjo melstis. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad koplyčią 3-me sektoriuje planuojama įrengti artimiausiu metu.
BVK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 185 punktą, religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas. Taigi, atsižvelgiant į paminėtą reglamentavimą, pataisos namai turi pareigą nuteistiesiems įrengti patalpas religinėms apeigoms atlikti. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų, kas yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN-AK jam nesudarė galimybių pavalgyti pusryčius, nes maistas visam būriui buvo atvežamas vežimėliu iš 2-jo sektoriaus apie 7 val. ryte, o pareiškėjas kaip tik tuo metu atsižymėjęs išvykdavo į darbą Vilniuje. Iš Atsakovo atstovo pateiktų 3-jo sektoriaus nuteistųjų dienotvarkių matyti, kad pusryčiai darbo dienomis trunka nuo 7.30 iki 8.20 (b. l. 102). Konkrečių duomenų apie tai, kada pareiškėjas darbo dienomis atsižymėdavo ir išvykdavo į darbą atsakovo atstovas nepateikė.
Teismas 2019-11-12 nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis apie tai, kaip pareiškėjui, prieš išvykstant į darbą, buvo užtikrinta galimybė papusryčiauti (atsakovas buvo įpareigotas, be kita ko, pateikti duomenis iš apskaitos žurnalo apie pareiškėjo išvykimo į darbą laiką (atsižymėjimą)), taip pat duomenis apie pateikiamo maisto kokybę, tačiau konkrečių duomenų į bylą nebuvo pateikta. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2018-08-03 iki 2019-03-23 pareiškėjui, prieš išvykstant į darbą, nebuvo sudaryta galimybė papusryčiauti pataisos namuose, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų, kas yra pagrindas atsakovo atsakomybei kilti.
Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į skundus, grasino susidoroti ir pan.). Šių aplinkybių pareiškėjas skunde nedetalizuoja ir konkrečių pažeidimų nenurodo, t. y. nenurodo, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai. Bylos duomenimis nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai būtų priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018-08-03 iki 2019-03-23 (iš viso 233 paros), neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, prieš išvykstant į darbą pavalgyti pusryčius, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį (neaprūpinimas maistu, nesudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, sanitarinių įrenginių trūkumas) ir jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.