Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Optena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo civilinėje byloje Nr. e2-3462-450/2016 pagal ieškovės Ramirent Baltic AS, veikiančios per Vilniaus filialą, ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Optena“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Psyops Constructions“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Mitnija“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu, kad apeliantė ir UAB „Psyops Constructions“ yra susijusios įmonės. Tačiau bylos duomenimis apeliantė, UAB „Psyops Constructions“ ir UAB „Vilniaus buhalterių grupė“ nėra ir niekaip negali būti tarpusavyje susijusios ir nėra kokios nors grupės narėmis. Tai, kad apeliantę ir UAB „Psyops Constructions“ įsteigė ta pati UAB „Vilniaus buhalterių grupė“, negali būti pagrindu tenkinti nepagrįstą ieškinį. Ieškovė ir trečiasis asmuo piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekiant nepagrįstai praturtėti apeliantės atžvilgiu ir sutrukdyti išieškotų lėšų išmokėjimą. Kadangi ieškinys prima facie nepagrįstas, todėl teismas neturėjo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Esant nepagrįstiems ieškinio reikalavimams, teismas turėjo apeliantės prašymą tenkinti ir užtikrinti nuostolių atlyginimą.Skundžiama nutartis nemotyvuota ir nepagrįsta, teismas nenurodė nė vienos konkrečios priežasties, dėl ko apeliantės prašymas atmestas. Teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, pažeidė CPK 263 ir 270 straipsnių nuostatas. Nutartis yra negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.Apeliantė nurodė, kokius nuostolius jau yra patyrusi bei kokius galimus nuostolius dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji dar patirs ateityje. Teismui pateikti detalūs paskaičiavimai bei įrodymai, kurie pagrindė apeliantės patirtus nuostolius, tačiau į juos teismas neatsižvelgė. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantės patirtos vykdymo išlaidos ir išlaidos už teisines paslaugas už teiktus skundus dėl antstolės veiksmų neva nėra susijusios su šios bylos dalyku. Dėl ieškovės ir trečiojo asmens veiksmų vykdomojoje byloje, dėl nuskaičiuotų 33 530 Eur lėšų sulaikymo, priimtų neteisėtų patvarkymų ir atliktų daugelio pažeidimų apeliantė privalėjo teikti skundus, todėl patyrė 843,37 Eur papildomas išlaidas teisinėms paslaugoms. Šios išlaidos tiesiogiai susijusios su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Šios išlaidos laikytinos nuostoliais, kurių apeliantė nebūtų patyrusi, jei nebūtų jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.Teismas dviprasmiškai aiškino apeliantės nuostolius dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurie apskaičiuoti tiksliai pagal Teisingumo ministro rekomendacijas. Nesuprantama, kuo vadovaujantis teismas sprendė, jog apeliantės nurodytos bylinėjimosi išlaidos negali būti vertinamos kaip nuostoliai, nes atsižvelgiant į bylos trukmę šios bylinėjimosi išlaidos gali būti pripažįstamos kaip nuostoliai. Apeliantė išlaidas jau patiria už šioje byloje skundų parengimą. Teismas nepagrįstai sprendė, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su palūkanų negavimu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė negali naudotis šiais pinigais. Nors ir faktiškai įvykdytas teismo sprendimas, tačiau nėra pasiektas pagrindinis tikslas –piniginės lėšos neišmokėtos, todėl neišmokant išieškotojui ir nebeskaičiuojant palūkanų apeliantė patiria nuostolių, kurie yra tiesiogiai susiję su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog nuostoliams ateityje atsiradus, jų atlyginimas dėl ieškovės veiksmų būtų apsunkintas. Apeliantė neprivalo pateikti ieškovės finansinės atskaitomybės ir įrodinėti jos finansinės padėties, nes prie šių dokumentų apeliantė neprieina, be to, tai privalo įrodyti pati ieškovė gindamasi nuo jai pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Byloje nesant ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų, neaišku, kuo vadovaudamasis teismas sprendė apie ieškovės gerą finansinę padėtį.Apeliantė prašyme įrodinėjo grėsmę tuo, kad patirtų nuostolių ieškovė ateityje neatlygins, nes trečiasis asmuo, antstolė A. A. ir ieškovė galimai veikia išvien, nes yra suinteresuoti kuo ilgiau neįvykdyti vykdomosios bylos bei neišmokėti antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų, o jas galimai siekia perduoti ieškovei ar kitokiu būdu tarpusavyje pasidalinti bei gauti naudos.Dėl UAB „Psyops Constructions“ tariamos skolos ieškovei vyksta teisminis ginčas, nes byla dėl 6 865,21 Eur sumos perduota nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui. Todėl ieškovė, turėdama netikslų kreditorinį reikalavimą, nepagrįstai reiškia ieškinį visam ginčijama sutartimi perleistam reikalavimui bei nepagrįstai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones visai antstolės depozitinėje sąskaitoje esančiai 33 530 Eur sumai. Ieškovė iš UAB „Psyops Constructions“ gali reikalauti tik 6 125,39 Eur skolos, tačiau teismas šių argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.Dėl apeliantės sumokėtos sumos už reikalavimo perleidimą, dėl trečiojo asmens naudai skaičiuojamų 6 proc. procesinių palūkanų, dėl patirtų išlaidų vykdomojoje byloje teismas nepasisakė, todėl laikytina, kad su teiktais skaičiavimais ir nuostolių atsiradimo tikimybe ar jau esamais patirtais nuostoliais sutiko, tačiau apeliantės prašymą atmetė. Teismui manant, kad nurodyta nuostolių dalis yra nepagrįsta ar nesusijusi su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, turėjo prašymą tenkinti iš dalies.Pagal formuojamą praktiką teismui užtenka nustatyti, kad prašyme nurodyta pagrįsta nuostolių atsiradimo tikimybė. Apeliantės teikiamų duomenų pakanka konstatuoti galimas prognozes dėl galimų nuostolių atsiradimo bei ieškovės nemokumo ir realaus išieškojimo pasidarymo neįmanomu.

Apeliantė nenurodė nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti nuostolių užtikrinimą. Apeliantė skunde kartoja tuos pačius argumentus ir motyvus, kuriais grindė ir prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas juos visus išnagrinėjo ir teisingai įvertino.Apeliantė skunde ginčija ieškinį iš esmės, tačiau tai nėra vertinama sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Be to, apeliantės dėstomos aplinkybės yra susijusios tik su vienu ieškinio argumentu ir niekaip nepaneigia kitų ieškinyje nurodomų faktų, aplinkybių ir argumentų, todėl nedaro ieškinio savaime nepagrįstu. Apeliantė neįrodė potencialiai galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o nurodytos tariamų nuostolių sumos nelaikytinos apeliantės nuostoliais, susijusiais priežastiniu ryšiu su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.Vykdymo išlaidos yra privalomai vykdomojoje byloje išieškotojo mokėtinos sumos antstoliui už priverstinį teismo sprendimo vykdymą. Šias išlaidas apeliantė patyrė dar prieš priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Išlaidos už teisines paslaugas už teiktus skundus dėl antstolės veiksmų nesusijusios su nagrinėjama byla, nes šių išlaidų klausimas bus sprendžiamas byloje dėl antstolės veiksmų, kuri buvo pradėta pagal apeliantės skundus ir ji turės teisę šias patirtas išlaidas prisiteisti iš antstolės, jei bus pripažinta, jog antstolės veiksmai buvo neteisėti.Apeliantės nurodomi nuostoliai – sumokėta 19 000 Eur suma atsakovei UAB „Psyops Constructions“ už perleistą reikalavimą; palūkanos, kurios, apeliantės teigimu, turėtų būti skaičiuojamos nuo iš trečiojo asmens priteistos sumos; iš apeliantės priteistos trečiajam asmeniui sumos bei bylinėjimosi išlaidos arba yra visiškai nesusiję su šia byla, arba nėra priežastinio ryšio su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Be to, dalis šių nuostolių yra tiesiog apeliantės piniginės prievolės dalis ir tiesiog spėjamos bylinėjimosi išlaidos.Apeliantė neįrodė, kad dėl kokių nors ieškovės veiksmų ar kitų aplinkybių apeliantės nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 146 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Pažymėtina, kad turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1302/2012, 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-121/2014). Taigi, CPK 146 straipsnyje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma visuma dviejų sąlygų: realiai tikėtinas nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas bei tikėtinas nuostolių išieškojimo apsunkinimas arba neįmanomumas netaikius jų užtikrinimo.

Apeliantė būtinybę taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą grindė tuo, kad jai verčiantis statybų verslu, grynųjų pinigų sulaikymas apsunkina įmonės verslą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi sustabdžius apeliantei 33 530 Eur išmokėjimą, ji negali įgyvendinti verslo sumanymų bei vykdyti projektų. Apeliantės teigimu, dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ji jau patyrė 23 690,38 Eur nuostolių bei dar galintys atsirasti nuostoliai sudaro 11 856,22 Eur, iš viso 35 543,60 Eur suma, kurią apeliantė prašo įpareigoti ieškovę įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą kaip nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareikšto prašymo, sprendė, kad apeliantė nepateikė įrodymų apie turtinių nuostolių, susijusių su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, buvimu dabar ir atsiradimo ateityje tikimybe bei neįrodė, kad dėl taikomo arešto ieškovė finansiškai būtų nepajėgi atlyginti nuostolius. Apeliantė, kvestionuodama teismo išvadas, atskirajame skunde iš esmės atkartoja pareikštame prašyme nurodytas aplinkybes, jos vertinimu, pagrindžiančias nuostolių užtikrinimo reikalingumą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo kitokioms išvadoms nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Neabejotina, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones asmuo paprastai patiria tam tikrų suvaržymų ir dėl šių suvaržymų gali egzistuoti tam tikra tikimybė nuostoliams atsirasti ateityje ar jie gali būti patiriami ir tuojau pat po šių priemonių pritaikymo. Todėl apeliantė, kuri dėl jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ar gali patirti nuostolių, turi įrodyti jų priežastinį ryšį su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei tokių nuostolių atsiradimą ir preliminarų jų dydį (CPK 12 str., 178 str.).

Visų pirma, atmestini apeliantės argumentai dėl pareikšto ieškinio nepagrįstumo, nes sprendžiant nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą ieškinio pagrįstumas nevertinamas. Be to, ieškovės pareikštų reikalavimų preliminarų vertinimą atliko Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje sprendęs nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumą ir konstatavęs, kad ieškinys prima facie pagrįstas. Taip pat atmestini ir argumentai, kuriais apeliantė teigia, kad skundžiama nutartis nemotyvuota ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino apeliantės prašyme nurodomas aplinkybes ir prašomų užtikrinti nuostolių pagrįstumą bei pateikė argumentus (motyvus), kuriais grindžiamos teismo išvados.

Apeliantės prašymas taikyti nuostolių užtikrinimą iš esmės grindžiamas antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių piniginių lėšų neišmokėjimu, dėl ko apeliantė negali įgyvendinti verslo sumanymų bei vykdyti projektų, kuriems buvo numatytos šios apyvartinės lėšos. Tačiau apeliantė savo procesiniuose dokumentuose inter alia atskirajame skunde (net žinant pirmosios instancijos teismo argumentus) nenurodė bei nepateikė jokių paaiškinimų, kokius projektus jį siekia vykdyti ir kad jų įgyvendinimui yra skirtinos lėšos, kurių išmokėjimas byloje taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra sustabdytas. Apeliantė taip pat nepateikė jokių įrodymų apie vykdomą veiklą, planuojamus projektus bei tai, kad sustabdytas lėšų išmokėjimas turėjo įtakos jos ūkinei – komercinei veiklai. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kokie nuostoliai apeliantei galėtų kilti dėl nevykdomų projektų.

Sutiktina su pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės nurodomi tiek jau patirti, tiek galimi nuostoliai faktiškai iš esmės nesusiję su byloje jos atžvilgiu taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliantė savo nuostoliais įvardija tokias išlaidas, kurias ir taip būtų patyrusi net ir nesant pareikšto ieškinio – tai 19 000 Eur už įsigytą kreditorinį reikalavimą į trečiąjį asmenį, taip pat išlaidos susijusios su Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria iš UAB „Mitnija“ apeliantei buvo priteista 33 107,33 Eur, vykdymu (vykdymo išlaidos, 3 437,31 Eur sumos sumokėjimas UAB „Mitnija“ bei teisinės paslaugos, susijusios su vykdomojoje byloje atliekamais antstolės veiksmais). Apeliantė nepagrįstai skaičiuoja nuostolius, susijusius su 9,5 proc. procesinėmis palūkanomis, nes bet kuriuo atveju UAB „Mitnija“ prievolę yra įvykdžiusi ir procesinės palūkanos apeliantei nebepriklauso, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nesusijusios su apeliantės nurodytų palūkanų negavimu. Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai ir dėl UAB „Mitnija“ skaičiuojamų 6 proc. palūkanų sumos priskyrimo galimiems nuostoliams, nes apeliantė neįrodė, kad būtent tomis lėšomis, kurių išmokėjimas sustabdytas, ji būtų padengusi mokėtiną sumą UAB „Mitnija“ (niekas nedraudžia apeliantei atsiskaityti kitomis lėšomis). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantės patirtus bei galimus nuostolius, susijusius su teisinėmis išlaidomis, negalima laikyti nuostoliais, galinčiais atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes, visų pirma, bylinėjimosi išlaidas ji patirtų dėl paties ginčo sprendime teisme net ir nesant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo fakto, antra, jie yra atlyginami CPK nustatyta tvarka, priteisiant patirtas išlaidas iš pralaimėjusios šalies, t. y. apeliantės atžvilgiu palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju išlaidos advokato pagalbai apmokėti bus atlygintos. Todėl spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliantės nurodomi nuostoliai būtų susiję su byloje taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Taigi, apeliantė neįrodė vienos iš sąlygos nuostolių atlyginimo užtikrinimui – esamų ar realiai tikėtinų nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo. Minėta, kad apeliantės teisė į nuostolių atlyginimo užtikrinimą sietina su galimybe padengti galimus nuostolius būtent dėl pritaikytų konkrečių laikinųjų suvaržymų, bet ne dėl kokių nors kitokių faktų ar įvykių, kurių tikimybė grindžiama vien prielaidomis.

Kaip minėta, ieškovės turtinė padėtis taip pat laikytina kriterijumi, kuriuo remiantis sprendžiama dėl apeliantės prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą pagrįstumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog ieškovė finansiškai būtų nepajėgi atlyginti nuostolius ar ateityje vengtų juos atlyginti, ir faktiškai net nenurodė argumentų, kurie leistų manyti apie grėsmės galimų nuostolių, net jei kokią nors dalį apeliantės nurodomų nuostolių galima būtų įžvelgti, egzistavimą. Kita vertus, padarius pirmiau nurodytas išvadas apie nuostolių nesąsajumą su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ieškovės turtinę padėtį nustatinėti iš esmės ir nebetikslinga.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė procesinės teisės normas, padarė teisingas išvadas ir keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.