Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.5.; 1.2.7.7.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.;2.1.15.3.1.; 2.4.7; 2.4.9

2017 m. gruodžio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nukentėjusiosios V. M. įstatyminei atstovei R. M. ir atstovei advokatei Irenai Sabaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnio 1 dalį (3 veikos), 152 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos laikotarpyje nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2012 m. balandžio mėnesio) – laisvės atėmimu 5 mėnesiams,pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos laikotarpyje nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. spalio mėnesio) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams,pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos laikotarpyje nuo 2013 m. birželio mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio) – laisvės atėmimu 7 mėnesiams,pagal BK 152 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštu,

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto 1 papunkčiu, V. M. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams. Remiantis BK 75 straipsniu, jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant V. M. tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktais, 72 ¹ straipsniu, 72 ² straipsniu, 75 straipsniu, V. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. M. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 30 metrų atstumu bei įpareigojimas per 6 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusios V. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jai (pavedant priteistomis lėšomis išimtinai vaiko interesais disponuoti uzufrukto teise vaiko įstatyminei atstovei R. M.) iš V. M. priteisiant 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš V. M. priteistos valstybės naudai 196,13 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis:atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent, laikotarpyje nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. balandžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, adresu, (duomenys neskelbtini), bendrame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viena ranka lietė mažametės dukros V. M., gim. (duomenys neskelbtini), krūtinę, kita ranka per drabužius lietė jos pilvą, ranka slinkdamas žemyn link lytinių organų; atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent, laikotarpyje nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. spalio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, adresu, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, stovinčiai prie šaldytuvo mažametei dukrai V. M., gim. (duomenys neskelbtini), rankomis glamonėjo jos krūtinę ir rankomis lietė jos lytinius organus;atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, o būtent, laikotarpyje nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn., nuo 16.00 iki 19.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, adresu, (duomenys neskelbtini), bendrajame kambaryje, ant lovos, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio mažametei dukrai V. M., gim. (duomenys neskelbtini), pakišęs vieną ranką po marškinėliais lietė jos krūtinę, o kitą ranką pakišęs po šortais, per kelnaites lietė jos lytinius organus;2016 m. lapkričio 5 d., apie 19.30 val., namuose, adresu, (duomenys neskelbtini), bendrajame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, priėjęs prie nepilnametės dukros V. M., gim. (duomenys neskelbtini), sėdėjusios ant fotelio, rankomis per drabužius lietė jos krūtinę ir lytinius organus, siekdamas seksualinio bendravimo, tokiais vulgariais veiksmais seksualiai priekabiavo prie priklausomo nuo jo nepilnamečio savo šeimos nario – dukros V. M..Prienų rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. M. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 152 straipsnio 1 dalyje, įrodyta surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nukentėjusios civilinį ieškinį atmesti; grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teismą įpareigoti iškviesti visus liudytojus ir nukentėjusiąją.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepašalino esminių prieštaravimų ir be pagrindo nusprendė, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą veiką. Pažymima, kad nors ekspertai yra nustatę, kad mergaitė neturi padidinto polinkio fantazuoti bei padidinto polinkio į įtaigumą, taip pat nėra gauta objektyvių duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams, nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi patikimais. Mergaitė, pagal jos tėvų parodymus, apie tvirkinimą pradėjo kalbėti praėjus ilgam laiko tarpui, nėra jokių įrodymų, kad įvykis būtų turėjęs kokias tai pasekmes mergaitei, sužinojus apie įvykį, mergaitė apie įvykį eilę kartų buvo klausinėjama mamos, sesės ir brolio. Akcentuojama, kad visi liudytojai viską sužinojo iš mamos, kuri jiems papasakojo, be to, liudytojai nurodė, jog nukentėjusiąją vis kalbindavo mama, dėl ko galimai buvo daroma įtaka nepilnametei. Pabrėžiama, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, sunkiai atpasakojo įvykius, neprisiminė daug detalių (tokių kaip priekabiavimo būdas, rankų padėtys ir pan.), tyrėjai užduodant klausimus, nepilnametė ilgai galvodavo atsakymus, kas, skundo autoriaus manymu, parodo, jog mergaitė buvo spaudžiama savo motinos duoti melagingus parodymus, kadangi vyksta skyrybų procesas, kuriame motina siekia iš apelianto atimti jo turtą. Be to, liudytojos R. M. parodymai yra klaidinantys ir neatitinkantys realybės, kadangi liudytojos nurodytos aplinkybės, jog vieną kartą ji užtiko skundo autorių lendantį prie dukros, prieštarauja vėlesniems jos parodymams, kad pati nematė, tik girdėjo iš kalbų, taip pat, neatitinka nukentėjusiosios V. M. parodymų, kad apeliantas prie jos priekabiavo, kai nieko nebūdavo namuose, o 2016 m. lapkričio 5 d. namuose buvo tik jos brolis. Šie parodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taip pat liudytojo G. M. parodymai vertintini kritiškai, kadangi šiuo metu jis yra kaltinamas apvogęs skundo autorių ir byla yra nagrinėjama teisme, todėl yra tikimybė, kad liudytojas yra šališkas. Be to, iš policijos pareigūno liudytojo M. M. parodymų, priešingai nei nurodė liudytoja S. A. M., matyti, kad policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą nebuvo informuoti, jog apeliantas priekabiavo prie nepilnametės dukters. Todėl, skundo autoriaus teigimu, Prienų rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai nenagrinėjo surinktų įrodymų, nesiekė pašalinti prieštaravimų ir šališkai vertino išskirtinai nukentėjusiosios parodymus, dėl ko buvo priimtas neteisėtas nuosprendis. Bylą nagrinėjęs teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja teismo nešališkumo principą. Taip pat teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojama teismų praktika, buvo šališkas, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.Skunde remiamasi BPK 20 straipsniu ir tvirtinama, kad apkaltinamojo nuosprendžio grindimas vien mažametės parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, kurių patikimumas kelia pagrįstas abejones, prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms, todėl skundo autorius, remiantis tik šiais duomenimis, negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas, nesant kitų jo kaltės įrodymų. Anot apelianto, apylinkės teismas nesiekė visapusiško ir detalaus įrodymų išnagrinėjimo ir tik pasisakė, jog „kaltė įrodyta kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais“, tačiau jų neįvardino ir dėl jų nepasisakė, kas reiškia, jog sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į kitus įrodymus, kurie patvirtina skundo autoriaus nekaltumą. Skunde cituojamos BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalys, taip pat LAT praktika, kurioje pasisakyta apie bylos nagrinėjimo ribas ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Skundo autoriaus teigimu, šališkumą patvirtina ir teismo kaltinamojo neprisipažinimo vertinimas kaip jo pasirinkta gynybos taktika, nenoras prisipažinti kaltu, taip pat siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat aplinkybė, jog teismas, nustatęs motinos parodymuose prieštaravimus, jų nesiekė pašalinti dėl visapusiško ir objektyvaus bylos nagrinėjimo, o nurodė, kad prieštaravimai yra nesvarbūs, kas yra nesuprantama ir negali būti laikoma teisėtai priimto nuosprendžio pagrindu. Pažymima, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Taip pat teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Pakartojama, kad nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas nevertino policijos pareigūnų parodymų, kuriuose aiškiai nurodyta, kad niekas nebuvo užsiminęs apie nepilnamečio asmens tvirkinimą. Todėl skundžiamas nuosprendis buvo išskirtinai grindžiamas nukentėjusiosios ir jos motinos parodymais, kas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą. Be to, teismas nekvietė į teismo posėdį kaip liudytojų nepilnamečių asmenų, nesiekė pašalinti byloje surinktų įrodymų prieštaravimų, kas lėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, kadangi pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai teisme gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Perskaičius parodymus teismas privalo išsiaiškinti prieštaravimų priežastis apklausdamas parodymus davusį asmenį, o reikiamais atvejais ir apklausą atlikusį ikiteisminio tyrimo pareigūną. Kas šiuo atveju nebuvo atlikta.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Taip pat nurodoma, kad apygardos teismui tenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus skundžiamą nuosprendį, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo taip pat panaikintas, kadangi nėra teisinio pagrindo jį tenkinti, kai nėra padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 152 straipsnio 1 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje.Nukentėjusiosios V. M. įstatyminė atstovė R. M. atsikirtimuose į nuteistojo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistąNagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovai prašė skundą atmesti.Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę ir apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį ir panaikinti pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą.Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo V. M. argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes V. M. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje (3 veikos) ir 152 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.Apeliacinį skundą V. M. iš esmės motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai išskirtinį dėmesį suteikė nepilnametės nukentėjusiosios V. M., kurią, jo įsitikinimu, paveikė prieš jį nusistačiusi jos motina R. M., parodymams, o liudytojų, tvirtinusių, žinojus, kad nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, parodymai nepatikimi, duoti iš keršto, siekiant atimti iš jo namus. Tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad V. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 3 atvejais (laikotarpiu nuo 2012 m. sausio iki 2012 m. balandžio, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo iki 2012 m. spalio, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio iki 2013 m. rugpjūčio), namuose, rankomis lietė mažametės dukros V. M., krūtinę, pilvą, lytinius organus, taip pat 2016 m. lapkričio 5 d., apie 19.30 val., namuose rankomis lietė nepilnametės V. M. krūtinę, lytinius organus. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šiais veiksmais V. M. padarė keturias nusikalstamas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, t. y. 3 atvejais tvirkino jaunesnį negu 16 metų asmenį ir padarė nusikaltimus, numatytus BK 153 straipsnio 1 dalyje, taip pat seksualiai priekabiavo prie priklausomo asmens ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 152 straipsnio 1 dalyje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. M. nuosekliai nurodė jos atžvilgiu atlikto tvirkinimo ir seksualinio priekabiavimo aplinkybes, kad jai neturint 16 metų, kai mamos R. M. ir sesės S. A. M. nebūdavo namuose, tėvas V. M., būdamas neblaivus, ne kartą ją smaugė ir lindo prie krūtinės, lytinių organų. Vieną kartą ji pati pabėgo nuo tėvo pas mamą, kartą apgynė brolis G. M., o kartą pamatė mama. V. M. žiūrėdavo kaip ji (V. M.) persirengia, lįsdavo prie krūtinės per rūbus, kartą lindo ir po maikute, be to, jis lindo po kelnėmis. Taip pat 2016 m. lapkričio 5 d. apie 19.30 val. jai (V. M.) būnant namuose, kambaryje, sėdint fotelyje, atėjęs neblaivus V. M., per rūbus uždėjo jai abi rankas ant abiejų krūtų ir grabaliojo, paskui dešinę ranką padėjo ant lytinių organų, stipriau spaudė ir tuo metu sakė, kad turi atsiduoti, kaip mama; ji pradėjo rėkti, kad negalima, sakė, kad serga, atėjo brolis G. M., liepė tėvui eiti nuo jos ir jis (V. M.) išėjo (t. 1, b. l. 54-55). Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-10/2017 matyti, kad nukentėjusioji tyrimo metu iš esmės patvirtino parodymus apie tėvo tvirkinamuosius ir seksualinio priekabiavimo veiksmus nurodytais atvejais (t. 1 b. l. 102-110). Be to, kad V. M. nukentėjusiosios nurodytais atvejais nurodytomis aplinkybėmis jos atžvilgiu atliko tvirkinamuosius ir seksualinio priekabiavimo veiksmus žinojo liudytojai G. M., R. M. ir S. A. M.. Liudytojas G. M. matė, kad V. M. lindo prie sesers V. M., jai neturint 16 metų, kai tėvas virtuvėje buvo prispaudęs ją prie šaldytuvo, viena ranka ją laikydamas, o kita glamonėdamas jos kūną, krūtinę. Taip pat šis liudytojas 2016 m. lapkričio 5 d., jam būnant prie kompiuterio, išgirdo V. M. šaukiant, kad nelįstų, nuėjęs į kambarį, kuriame ji buvo, matė, kad jai sėdint fotelyje, neblaivus V. M. buvo uždėjęs ranką ant jos krūtinės ir kairės rankos, sesuo jį stūmė, rėkė, kad nelįstų (t. 1, b. l. 114-115, t. 2, b. l. 125-127). Liudytoja R. M., dukrai V. M. būnant 12-13 metų, vasarą, grįžusi į namus išgirdo triukšmą – dukros šauksmą, kad nelįstų, bei vyro V. M. žodžius „duosi man, kaip mama duoda“, ir nuėjusi į kambarį matė, kad vyras, būdamas neblaivus, lovoje ant nugaros gulinčiai dukrai viena ranka lietė krūtinę, o kita ranka buvo žemiau pilvo, žemiau kelnaičių. Be to, šiai liudytojai V. M., ne kartą sakė, kad tėvas, būdamas neblaivus, lindo prie jos, lietė krūtinę, kišo rankas prie lytinių organų, tarp jų ir, kai V. M. dukrą, kuriai dar nebuvo 13 metų, virtuvėje prispaudė prie šaldytuvo, smaugė, tačiau jos riksmą išgirdo brolis G. M., kuris apgynė ją nuo tėvo. Liudytoja po šio įvykio matė paraudimus ant dukros kaklo. Taip pat 2016 m. lapkričio 5 d. liudytojai paskambinęs G. M. pasakė, kad neblaivus V. M. lindo prie V. M., ji grįžusi namo rado dukrą labai išsigandusią, sutrikusią, verkiančią, kuri paaiškino, kad neblaivus tėvas, jai sėdint fotelyje, lietė krūtinę ir lytinius organus (t. 1, b. l. 33-35, 38-40, t. 2, b. l. 121-124). Liudytoja S. A. M. matė, kad neblaivus V. M. lindo prie sesers V. M., jai neturint 16 metų, kai tėvas virtuvės ir kambario tarpduryje buvo ją prirėmęs, viena ranka ją laikė už kaklo, o kita grabaliojo už krūtinės, sakė, kad ji duotų, kaip mama duoda. Taip pat ši liudytoja 2016 m. lapkričio 5 d. grįžusi namo su R. M. matė išsigandusią seserį, jos rankos drebėjo, ji (S. A. M.) žino, kad sesuo R. M. papasakojo, jog V. M. ranka grabinėjo jos krūtinę, tai matė G. M. (t. 1, b. l. 117-118). Nors, apelianto teigimu, nukentėjusioji V. M. jam nepalankius parodymus davė paveikta motinos R. M., kuri visą tai įteigė V. M., o pati R. M. ir liudytojai G. M. bei S. A. M. parodymus davė iš keršto, siekiant atimti iš jo namus, tačiau objektyvių įrodymų, kad nukentėjusioji ir kiti šeimos nariai būtų susitarę veikti prieš nuteistąjį, byloje nėra. Priešingai, iš R. M. 2016 m. lapkričio 7 d. protokolo-pareiškimo matyti, kad ji, kreipdamasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. M. atžvilgiu, nurodė tik 2016 m. lapkričio 5 d. įvykį (t. 1, b. l. 1-2), o ankstesni nuteistojo atlikti V. M. tvirkinimo atvejai išaiškėjo po to, kai buvo atliekamas tyrimas dėl minėto pareiškimo ir pati nukentėjusioji apie tai nurodė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Be to, iš R. M. ir liudytojų G. M., S. A. M. parodymų matyti, kad nors R. M. žinojo apie ankstesnius atvejus, kai V. M. atžvilgiu buvo atlikti tvirkinimo veiksmai, po jų ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nenorėdavo įvykių kelti į viešumą, pagailėdavo V. M., galvodavo, kad jis pasikeis. Liudytojai G. M. ir S. A. M., matę, kai nuteistasis dar iki 2016 m. lapkričio 5 d. seksualiai lindo prie V. M., taip pat apie tai nepranešė policijai. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien tai, jog nuteistojo ir aptartų liudytojų santykiai buvo konfliktiški, taip pat, kad vyksta R. M. ir V. M. santuokos nutraukimo procesas, nesudaro pagrindo teigti, jog jie apkalba nuteistąjį. Apeliacinio skundo tvirtinimai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino prieštaravimų tarp paminėtų liudytojų paaiškinimų ir liudytojų M. M. bei K. U. parodymų, atmestini kaip nepagrįsti. Aplinkybė, jog liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. M. ir K. U. paaiškino, kad jiems 2016 m. lapkričio 5 d. atvykus pagal G. M. iškvietimą, nebuvo užsiminta, jog V. M. būtų kaip nors lindęs prie kurios nors iš savo dukrų (t. 1, b. l. 123-124, 126-127, t. 2 b. l. 124-125), nepaneigia paties tvirkinimo ir seksualinio priekabiavimo fakto, juo labiau, kad liudytojai R. M., G. M. ir S. A. M., būdami įspėti už melagingų parodymų davimą, prisiekę ir pasirašę, teisme nurodė, jog atskirais kartais matė, kaip nuteistasis atliko seksualinio pobūdžio veiksmus V. M. atžvilgiu, o jų nurodyti atvejai atitiko nukentėjusiosios parodytas aplinkybes. Tuo tarpu netikėti nukentėjusiosios nepilnametės V. M. parodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo, kadangi juos patvirtina ištirtų įrodymų visuma – liudytojų R. M., G. M. ir S. A. M. parodymai, nepilnametės apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas, taip pat ekspertizės aktas. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai turi ypatingą reikšmę, jeigu juos duodant įtariamajam buvo suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų. Nagrinėjamu atveju, V. M. buvo informuotas apie nukentėjusiosios nepilnametės V. M. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis, žinodamas tai, savo valia nusprendė nedalyvauti šioje apklausoje. Taigi, nėra kliūčių remtis nepilnametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais. O iš byloje esančio 2017 m. lapkričio 17 d. nukentėjusiosios apklausos protokolo bei nukentėjusiosios V. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašo matyti, jog V. M. parodymai visos apklausos metu buvo konkretūs ir detalūs. Nors V. M. klausimai apie tas pačias aplinkybes buvo užduodami po keletą kartų, tačiau, nepriklausomai nuo to, nukentėjusiosios parodymai nesikeitė ir ji visada nurodydavo tas pačias aplinkybes. Vertinant nukentėjusiosios V. M. parodymų patikimumą taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, jog apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nukentėjusioji, be 2016 m. lapkričio 5 d. įvykio, kurio metu neblaivus jos tėvas seksualiai lindo prie jos, jai sėdint kambaryje ant fotelio, taip pat pasakojo apie atvejus, kuomet V. M. analogiškai lendant prie nukentėjusiosios, ji pati pabėgo nuo jo, kitą kartą ją apgynė brolis, dar kitą kartą pamatė mama. Apklausos metu V. M. pasakojo apie visus šiuo atvejus bendrai ir nei vieno iš jų neišskyrė, todėl nėra pagrindo manyti, kad kažkuris iš pasakotų epizodų yra išgalvotas ar jai įteigtas. Be to, kaip anksčiau minėta, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų R. M., G. M. ir S. A. M. parodymai, taip pat ekspertizės aktas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtina, jog V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitinka jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei jos žodyną; byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes ji apibūdina pagal savo galimybes, remdamasi asmenine patirtimi, savo emocine būsena (išgąstis, sąmyšis, neapykanta įtariamajam), situacinėmis aplinkybėmis (santykis su įtariamuoju- konfliktinis); V. M. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą ar kt.), nei kitų aplinkybių (galimai kitų asmenų daromo poveikio jos parodymams), dėl kurių ji negalėtų duoti parodymų; ji lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo ir neserga; galima pagrįstai manyti, jog V. M. parodymus davė remdamasi asmenine patirtimi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nebuvo ir nėra nustatyta jokių duomenų, jog nukentėjusioji V. M. būtų kažkieno įtakojama duoti neteisingus parodymus, todėl jais nesiremti, vadovaujantis vien tik nuteistojo daromomis prielaidomis, nėra pagrindo.Įvertinus aptartas aplinkybes, kolegija, neįžvelgia kliūčių vadovautis nepilnametės nukentėjusiosios V. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pažymima, kad nerekomenduojama nepilnametę toliau apklausti ikiteisminio tyrimo procese bei teismo posėdyje. Be to, V. M. parodymai šioje byloje nėra vieninteliai ir lemiami nuteistojo V. M. kaltę patvirtinantys įrodymai. Pastebėtina, kad pagal teismų praktiką toks nukentėjusiosios parodymų vertinimas nelaikytinas BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą pažeidimu.Nors apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, įrodymus vertino išimtinai kaltinimui naudinga linkme, kadangi nuteistojo parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nustatęs prieštaravimus liudytojos R. M. parodymuose, juos vertino kaip nesvarbius, tačiau aukštesnysis teismas šiuo atveju pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog visi aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vientisą įrodymų grandinę, kuri neabejotinai patvirtina nuteistojo V. M. kaltę dėl jam inkriminuotų, BK 153 straipsnio 1 dalyje (3 veikos) ir 152 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, todėl konstatuojama, jog apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendis šioje dalyje paliekamas galioti nepakeistas.Dėl civilinio ieškinio.Iš apeliacinio skundo matyti, kad taip pat nesutinkama su priteista neturtine žala.BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos.Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 5 000 Eur (t. 2, b. l. 102-104). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur neturtinė žala panaikintina, kadangi nuteistasis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija pasisakė, kad V. M. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje (3 veikos) ir 153 straipsnio 1 dalyje, įrodyta. Pažymėtina, kad neturinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnis) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais V. M. veiksmais buvo pažeista V. M. seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Kaip civiliniame ieškinyje nurodė pati nukentėjusioji, dėl V. M. tvirkinamųjų ir seksualinio priekabiavimo veiksmų, ji jautėsi paniekinta, juto stresą, dėl ko jai sutriko sveikata, paūmėjo depresija, ji pastoviai lankosi pas gydytoją, naudoja išrašomus raminamuosius vaistus. Be to, tvirkinimo veiksmus ir seksualinį priekabiavimą girdėjo ir matė artimi asmenys, prasidėjo apkalbos ir tyčiojimasis tarp jos bendramokslių, dėl ko pašlijo jos reputacija, ji jaučia nepasitikėjimą savo jėgomis, blogai miega, naktimis sapnuoja košmarus, yra praradusi gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Kadangi tvirkinamųjų ir seksualinio priekabiavimo veiksmus atliko jai artimas asmuo – tėvas, kuris dėl savo elgesio nesigaili, neatsiprašė, jį ji mato kasdien, jis toliau jai replikuoja, vadina negražiai, bando psichologiškai ją paveikti – ji padarinius jaučia iki šiol, pastoviai gyvena baimėje, kai jį pamato ima krėsti drebulys, kurio negali suvaldyti, arba sustingsta ir kurį laiką negali pajudėti. Neabejotina, kad nukentėjusiajai tyčiniai nusikalstami artimo asmens – tėvo, veiksmai sukėlė atitinkamus dvasinius išgyvenimus, nusikalstamų veikų pasekmes ji jaučia iki šiol, dėl šių įvykių nukentėjusioji nebejotinai patyrė psichologinį stresą ir nepatogumus. Tokiu būdu, įvertinus nukentėjusiosios patirtus tvirkinamuosius ir seksualinio priekabiavimo veiksmus ir jų pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, nukentėjusiosios amžių, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė priteisti V. M. naudai neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį sumažino ir priteisė jos naudai 3 000 Eur (vietoje prašytų 5 000 Eur). Dar labiau mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tokia suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai bylose, susijusiose su nusikalstamomis veikomis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui.Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo V. M. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. nuosprendis nekeistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.