- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-30
- Bylos Nr.
- Iv-2161-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01321-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja L. K. su prašymu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą prašydama solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priteisti jai 281,08 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoką.
Prašyme nurodė, kad ji yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Operatyvaus valdymo skyriaus postinė. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos (23 str. 2 d.). Seimas 2007-06-07 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43,44,49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ str. įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-0. Šio įstatymo 11 str. buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-23 redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2007-06-07 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 proc. pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 proc. pareiginės algos, išliko. Ginčo atveju taikant ankščiau paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjai nuo 2007-12-31 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 281,08 Lt priemokų ir priedų. Remiantis DK 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Pažymėjo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu konstatavo,, kad anksčiau paminėtas teisinis reglamentavimas yra neteisėtas. Be kita ko, mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Seimas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtino nuostatą, kad priemokų ir priedų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Iš šios teisės normos atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui kilo pareiga taikyti pareigūnų darbo užmokesčiams 70 proc. ribojimą, kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiškai dirbto laiko viršijo 70 proc. pareiginės algos. Kadangi Konstitucijos 5 str. nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje įgyvendina Seimas, todėl tai reiškia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. Iš kitos pusės, CK 6.271 str. 1 d. yra įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės, t. y. nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga.Valstybei nustačius ankščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės, dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjai nebuvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis, laiko, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.
Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko. Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo, jame nurodyta, kad jos interesus teismo posėdyje atstovaus Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga. Kadangi jai apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo parnešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l. 7, 8, 9, 29).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis komisariatas su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos L. K. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 14-16) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjai pagrįstai taikė Įstatymo 23 str. 2 d. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio teisės akto nekonstitucingumu. Laiko, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjui apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Taigi, atsakovo veiksmuose nėra jokių neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėjo, kad Lietuvoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, reiškianti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Įstatymo ir Statuto) nuostatas. Teigė, kad atsakovas pareiškėjai atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl prašymo patenkinimo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės. Be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-05-03 protokolu Nr. 32, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Į teismo posėdį atsakovo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (b. l.26 ).
Šalies argumentai
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas ir tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos L. K. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą (b. l. 20-22) nurodė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo atsiliepime. Taip pat prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Į teismo posėdį atsakovės atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo parnešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovams nedalyvaujant (b. l. 27, 28).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad L. K. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Operatyvaus valdymo skyriaus postine (b. l. 4-6, 18-19).
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjai buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Iš byloje esančių Suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 4-6, 18-19) matyti, kad nuo 2007-12-31-01 iki 2008-12-31 pareiškėjai buvo neišmokėta 281,08 Lt priemokų ir priedų.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 str., buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 str. 2 d. nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.
Teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad:
1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. o 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007-06-07 ; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (200-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo suformuota pozicija, daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Vadovaujantis DK 16, 93 str., taip pat įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, todėl darbo užmokestis priteistinas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime yra pabrėžęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Todėl konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Tačiau teismas, be kita ko, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009, 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Pareiškėjos prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis neviršija nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Ji į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-05-11 prašydama jį priteisti nuo 2007 m. gruodžio mėn., todėl jos prašymas tenkintinas visiškai.
Teismas pažymi, kad panašią praktiką nustatant laikotarpį, už kurį priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, formuoja ir apeliacinės instancijos teismas (2010-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 57/2010, 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjos L. K. prašymą tenkinti visiškai.
Priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 281,08 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt vieną litą ir aštuonis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.