- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- 1A-393-518/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė, Regina Gaudutienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- R. G.
- Advokatai
- Stasė Kupčiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Gaudutienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Stasės Kupčiūnienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Taip pat nuosprendžiu S. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, o paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nėra paduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su nepilnamečiu S. A., gim. (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 19 d., adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, bute, žinodami, kad R. G. duktė J. Ga., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodami bejėgiška dėl mažametystės jos būkle, panaudodami jos atžvilgiu psichinį smurtą, t. y. liepdami čiupinėti ir laižyti jų lytinius organus, nenustatytą skaičių kartų, privertė ją ranka čiupinėti jų lytinius organus, laižyti iš jų lytinių organų išbėgusį skystį, kišo mažametei J. Ga. pirštus į jos lytinius organus, glostė jos pilvą, tokiu būdu prieš mažametės nukentėjusiosios J. Ga., gim. (duomenys neskelbtini), valią, pakaitomis, oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai prievartavo mažametę J. Ga..
Šalies argumentai
Nuteistojo R. G. gynėja advokatė Stasė Kupčiūnienė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį R. G. atžvilgiu, neįrodžius, kad R. G. padarė nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. G. neigia padaręs nusikaltimą. Anot nuteistojo, jo sutuoktinė J. G. susirado meilužį R. B., kuris byloje apklaustas kaip liudytojas, J. G. pasakius apie meilužį, tarp R. G. ir J. G. prasidėjo nesutarimai, J. G. reikalavo skyrybų, o R. G. tam prieštaravo, prikaišiojo sutuoktinei neištikimybę. Gynėjos teigimu, negalima paneigti to, kad mažametę dukrą apie tariamus tėvo seksualinius prievartavimus galėjo primokinti J. G. su meilužiu R. B., norėdami atsikratyti R. G.. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog pagal nukentėjusiosios mažametės J. Ga. parodymus ji buvo išnaudojama pavasarį, o motina J. G. keistą dukros elgesį pastebėjo tik išėjusi gyventi su R. B.. Pats R. B. vengė atvykti į teismo posėdžius, dėl jo neatvykimo ne kartą teko atidėti bylos nagrinėjimą, o atvykęs parodė, jog J. Ga. neva jam sakiusi, kad tik R. G. ją seksualiai prievartavo, bet ne S. A..
Taip pat kritiškai vertinama nukentėjusios J. Ga. apklausa, kuria vadovaujamasi skundžiamame nuosprendyje. Peržiūrėjus vaizdo medžiagą matyti, jog mergaitė ne visai supranta, kas jos klausiama, ji nori žaisti, o ne atsakinėti į klausimus. Tai, kad mergaitė psichologei paaiškino kaip atrodo tėčio pimpalas nėra neginčijamas R. G. kaltės įrodymas seksualiai ją prievartavus. Be to, apklausiant J. Ga. ikiteisminio tyrimo teisėjas uždavinėjo menamus klausimus. Apklausų trukmė buvo per ilga (iki pertraukos 45 minutės po pertraukos irgi panašiai), mažametė mergaitė buvo pavargusi (vis klausė, kada ją išleis, aiškino, kad pavargo, atsibodo), jai buvo žadama baigti apklausą, kai tik ji atsakys į klausimus, kurie buvo menami ir mergaitei tereikėjo tik juos patvirtinti. Akivaizdu, kad tokios būsenos mergaitė buvo pasiryžusi pasakyti bet ką, kad tik galėtų eiti namo. Apklausiama nukentėjusioji J. Ga. nurodė, kad tėtis kitiems vaikams darė tą patį kaip ir jai, iš ko akivaizdu, jog mergaitė mėgsta fantazuoti. Nors psichologas tokį pasakojimą vertino kaip kompensacinį mechanizmą dėl pačios išgyvenimų, tačiau niekas negali paneigti, kad septynerių metų vaikas gali kalbėti netiesą. Papildomai atkreipiamas dėmesys į visuotinai žinomą Garliavos atvejį, kai suaugusių žmonių išmokinta mažametė mergaitė kalbėjo netiesą apie pedofilus.
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į kitus įrodymus. Liudytoja N. A. parodė uždraudusi savo dukrai bendrauti su nukentėjusia mergaite, nes ši buvo neprižiūrėta, viena eidavo prie upės, iš vaikų girdėjo, kad eina su berniukais į krūmus. Todėl tikėtina, kad seksualinės patirties J. Ga. galėjo įgyti ne iš tėvo, o vyresnių vaikų. Liudytoja J. A. taip pat parodė, kad J. G. neprižiūrėjo savo dukters. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad ant vaikiškų kelnių, pagalvės užvalkalo spermos nerasta (t. 2, b. 1. 35-73). Kad ant kitų tyrimui pateiktų objektų rasta R. G. spermos pėdsakų galima paaiškinti tuo, kad R. G. bute, kuriame atliktas poėmis, gyveno lytinį gyvenimą su savo sutuoktine.
Gynėja nurodo, kad kitas nuteistasis S. A. kategoriškai neigė bet kokius santykius su J. Ga., paaiškino, kad ji jam šlykšti, kad jis turi merginą. J. Ga. parodymai apie S. A. taip pat neaiškūs, jo DNR ant jokių paimtų ir tirtų daiktų nerastas, todėl S. A. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje irgi kelia abejonių.
Be to, R. G. turi psichikos sveikatos problemų dėl alkoholio vartojimo, nemoka nei skaityti, nei rašyti, neturi jokio išsilavinimo, tačiau jo teistumai išnykę, yra sukūręs šeimą, visuose darbuose charakterizuojamas teigiamai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. G. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Pripažindamas S. A. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, nenustatyta
Nuteistojo R. G. gynėjos apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir teigiama, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių R. G. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, dėl ko pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.
Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Skundžiamas nuosprendis iš esmės atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, yra motyvuotas, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai argumentavo, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu. Taip pat nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu renkant įrodymus ir juos tiriant teisme.
R. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su S. A., pasinaudodami bejėgiška dėl mažametystės J. Ga. būkle, panaudodami psichinį smurtą, privertė mažametę ranka čiupinėti jų lytinius organus, laižyti iš lytinių organų išbėgusį skystį, kišo jai pirštus į lytinius organus, glostė pilvą, taip prieš mažametės J. Ga. valią oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu seksualiai prievartavo mažametę J. Ga..
Nuteistasis R. G. savo kaltės nepripažįsta, teigia jam inkriminuotų veiksmų su mažamete dukra J. Ga. neatlikęs, anot jo, kaltinimai dėl dukros seksualinio išnaudojimo yra išgalvoti, tokiu būdu jam kerštauja sutuoktinė J. G., siekdama skyrybų ir primokinusi dukrą jį apkalbėti. Nuteistasis S. A. pirmosios instancijos teisme savo kaltės taip pat nepripažino, nurodė pas R. G. lankydavęsis, bet tvirtino, kad J. Ga. seksualiai neprievartavo, taip pat teigė neva J. G. kerštauja jo motinai už negrąžintą skolą.
Nors nuteistieji savo kaltę neigė, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų parodymais kaip prieštaraujančiais byloje surinktų įrodymų visumai: nukentėjusiosios J. Ga. parodymams, kuriuos patvirtina kiti netiesioginiai įrodymai – liudytojų J. G. ir R. B. parodymai, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, ekspertizę atlikusios D. T. paaiškinimai, specialistės psichologės K. S. paaiškinimai, specialisto išvada dėl rastų biologinių pėdsakų (kraujo, spermos, sperminio skysčio) DNR tyrimo.
Teisme mažametės nukentėjusiosios J. Ga. parodymų kaip vienintelio tiesioginio nusikalstamos veikos įrodymo teisėtumas ir patikimumas buvo itin kruopščiai patikrinti. Pirmosios instancijos teismas įvertino parodymų realumą, logiškumą, atitikimą kitoms bylos aplinkybėms, palygino su kitais bylos duomenimis, pasisakė dėl nuteistųjų ir jų gynėjų keliamų abejonių parodymų teisėtumu ir patikimumu.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BPK 186 straipsniu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta mažametė nukentėjusioji J. Ga. parodė, kad R. G. liepdavo čiupinėti jo lytinį organą (kurį nukentėjusioji įvardijo kaip „pimpalą“) kol iš jo išbėgdavo skystis (anot nukentėjusiosios „snarglys“), išbėgusį skystį liepdavo laižyti, tą patį prašydavo daryti ir S. A., taip pat jie kišdavo pirštus į jos lytinius organus, ją glostydavo (t. 1, b. l. 40-43).
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nuteistiesiems apie J. Ga. apklausą nebuvo pranešta, kadangi apklausos metu nuteistiesiems dar nebuvo pareikšti įtarimai. Be to, pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį jaunesni kaip aštuoniolikos metų nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, jog nukentėjusiąją toliau apklausinėti nerekomenduojama, nes ji yra mažametė, o jos emocinė būsena pokalbio apie bylos įvykius metu yra neigiama (t. 2, b. l. 21). Šią išvadą teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertizę atlikusi D. T., nurodžiusi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusiosios apklausa yra netikslinga. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie ikiteisminio tyrimo teisėjo užduotus menamus klausimus. Nukentėjusiajai iš pradžių bendrai nurodžius, kas ir kaip ją seksualiai išnaudojo, klausimai buvo užduoti siekiant patikslinti bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo manyti, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimai būtų kaip nors įtakoję nukentėjusiosios atsakymus. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiosios J. Ga. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra gauti teisėtu būdu. Be kita ko, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka klausimas dėl galimai pažeistos R. G. teisės į gynybą, nesuteikus galimybės užduoti klausimus, nukentėjusiajai nebuvo keliamas.
Nukentėjusiosios parodymai dėl R. G. ir S. A. su ja atliktų veiksmų yra nuoseklūs, jais netikėti nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad nukentėjusioji J. Ga. buvo pamokyta savo motinos J. G. ar galėjo pati išgalvoti įvykius pagal savo turimą patirtį, nes jos elgesys yra pernelyg seksualizuotas, be to, J. Ga. melavo apie tariamai kitus išnaudojamus vaikus, tačiau teisėjų kolegija tai vertina tik kaip įrodymais nepagrįstas prielaidas. Nukentėjusiosios J. Ga. parodymų patikimumą bandoma sumenkinti nepagrįstai, neatsižvelgiant į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvadas, ekspertizę atlikusios D. T. bei papildomai pirmosios instancijos teisme apklaustos specialistės psichologės K. S. paaiškinimus, nors būtent pastarieji duomenys paneigia bet kokias abejones dėl mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aiškiomis ir išsamiomis ekspertizės akto išvadomis, taip pat pirmosios instancijos teisme apklaustų ekspertės D. T. ir specialistės psichologės K. S. paaiškinimais.
Vien tai, kad J. G. nusprendė nutraukti santuoką su nuteistuoju R. G., o nukentėjusioji J. Ga. papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą tik išsikrausčius jos motinai gyventi pas R. B., savaime nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais. Be to, atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, J. Ga. išsakyta baimė dėl R. G. veiksmų paaiškina, kodėl nukentėjusioji apie patirtą seksualinę prievartą pradėjo kalbėti tik pradėjus gyventi atskirai nuo pastarojo. J. G. ir R. B. teisiamojo posėdžio metu tik perpasakojo, ką jiems sakė nukentėjusioji J. Ga., taip patvirtindami nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą. Taip pat iš esmės analogiškas veikos aplinkybes nukentėjusioji J. Ga. papasakojo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusioms ekspertėms. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 2, b. l. 18-21), kurio išvadas teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertizę atlikusi D. T., nustatyta, jog J. Ga. parodymų dalis apie neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu yra realistiška, atspindi jos pačios patyrimą, atitinka vartojamą žodyną ir turimas žinias, kurios lytiškumo tema yra menkos, vaikiškos, grįstos įspūdžiu. Ekspertizės akte konstatuota, jog J. Ga., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, jai būdingus pažintinių funkcijų (atminties, dėmesio) ypatumus, individualias psichologines savybes (nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, nėra padidintai įtaigi) galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir apie tai duoti parodymus, kurių išsamumą ir detalumą riboja amžius, būdingi dėmesio išlaikymo, atminties proceso ypatumai, taip pat ir emocinė būsena (jaučiama baimė R. G., pasakojant nuliūsta, graudinasi, yra vangi, įsitempusi) bei nepakankamos žinios apie vykstantį baudžiamąjį procesą. Ekspertizės metu padaryta išvada, jog J. Ga. padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas, nesuprasdama su ja atliktų veiksmų tikrosios esmės ji negalėjo sąmoningai ir savarankiškai sugalvoti dalykų, apie kurios neturi žinių, o duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos parodymams ekspertizės metu negauta. Taigi, ekspertizės metu buvo kategoriškai paneigta apelianto kelta versija apie neva J. G. tyčia primokintą meluoti dukrą.
Nepagrįstai apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios didesnio seksualizuoto elgesio, kuris neva lėmė tikrovės neatitinkančių parodymų davimą. Ekspertizės akte išaiškinta, jog padidėjęs seksualizuotas vaikų elgesys yra vienas iš esminių patirtos seksualinės prievartos požymių. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir ekspertizę atlikusi D. T.. Taigi, padidėjęs seksualizuotas J. Ga. elgesys kaip tik patvirtina, kad mažametė patyrė seksualinę prievartą. Apeliaciniame skunde cituojami liudytojų N. A. ir J. A. parodymai apie nepakankamai prižiūrimą J. Ga. nėra reikšmingi vertinant mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumą.
Sutiktina, kad J. Ga. nurodytos aplinkybės apie kitus išnaudojamus vaikus nepasitvirtino, bet vien dėl to negalima atmesti ir nesivadovauti ta nukentėjusiosios parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti bylos duomenys. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu pastaroji aplinkybė buvo įvertinta, konstatuojant, jog kalbėdama apie kitus išnaudojamus vaikus nukentėjusioji yra nenuosekli, todėl tikėtina fantazuoja, toks nukentėjusiosios elgesys vertinamas kaip savigyna, bandymas sumažinti savo neigiamus išgyvenimus. Ekspertizę atlikusi D. T. ir specialistė psichologė K. S. paaiškino, kad kalbėdama apie kitus tariamai išnaudojamus vaikus J. Ga. kalba greitai, nevengia atsakinėti į klausimus, bet visiškai priešingai elgiasi, kai kalbama apie prieš ją nukreiptą seksualinę prievartą, tada tampa nekalbi, prašo baigti apklausą, iš ko sprendžiama, kad kalbos apie kitus išnaudojamus vaikus yra savotiškas gynybos mechanizmas, kai patirtas jausmas perkeliamas kitiems, o tuo tarpu parodymai apie prieš ją naudotą prievartą yra tikroviški.
Taip pat apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojami liudytojo R. B. parodymai, jog jis neva sakęs, kad pagal mergaitės pasakojimus ją seksualiai prievartavo tik R. G.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad R. B. pasakojo priešingai. Anot liudytojo, J. Ga. nurodė, kad ją seksualiai prievartavo ne tik R. G., bet ir S. A., bet pats liudytojas abejojo, kad S. A. būtų galėjęs taip pasielgti. Tačiau vien liudytojo subjektyvūs ir niekuo nepagrįsti svarstymai, ar S. A. galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesudaro pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios J. Ga. parodymais.
Pirmosios instancijos teismas specialisto išvados dėl rastų biologinių pėdsakų (kraujo, spermos, sperminio skysčio) DNR priklausomybės (t. 2, b. l. 35-37) nepripažino tiesioginiu nusikalstamos veikos įrodymu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nepaneigtus nuteistųjų parodymus, jog biologiniai pėdsakai galėjo būti palikti ne prievartaujant J. Ga., bet kitu metu, specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes vertino kaip netiesioginį įrodymą, patvirtinantį nuteistojo R. G. galimybę seksualiai susijaudinti. Kita vertus, be minėtos specialisto išvados byloje yra pakankamai kitų, pirmosios instancijos teismo ištirtų ir šioje nutartyje įvertintų įrodymų, patvirtinančių R. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog R. G. yra pagrįstai nuteistas už mažametės J. Ga. seksualinį prievartavimą. Nuteistajam inkriminuoti veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Akivaizdu, kad R. G. suvokė savo veiksmų prieš mažametę dukrą pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.
Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai prašoma sušvelninti R. G. paskirtą bausmę.
Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga - aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
Skundžiamu nuosprendžiu R. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams. Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas R. G. bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.
BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki trylikos metų.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmes nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir apelianto nurodytas. Skiriant bausmę R. G. buvo atsižvelgta į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, nukreiptas prieš mažametę dukrą, R. G. anksčiau teistas devynis kartus, pripažintas pavojingu recidyvistu, todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teistumas nebuvo išnykęs, baustas administracine tvarka, registruotas darbo biržoje, ankstesnėse darbovietėse charakterizuojamas patenkinamai, taip pat atsižvelgta į tai, kad R. G. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį.
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti nuteistajam R. G. paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, R. G. paskirta už sankcijos vidurkį mažesnė laisvės atėmimo bausmė bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta.
Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad R. G. nemoka nei skaityti, nei rašyti, neturi išsilavinimo yra nereikšmingos skiriant bausmę. Taip pat skunde nepagrįstai teigiama, jog R. G. yra sukūręs šeimą, kadangi iki bylos išnagrinėjimo R. G. santuoka buvo nutraukta.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. G. gynėjos advokatės Stasės Kupčiūnienės apeliacinį skundą atmesti.