- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- A-187-629/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00546-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovo atstovas, Alytaus PN) kamerų tipo patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, muilas. Dėl to pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, taip pat atsirado sveikatos sutrikimų – ėmė gesti dantys. Pareiškėjas teigė, jog tokiais veiksmais atsakovo atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.
4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Alytaus PN nurodė, kad vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., nuteistiesiems išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt./mėn.), dantų pasta 75 ml (kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt./mėn.). Alytaus PN paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas higienos priemonių (skutimosi peiliukų, dantų pastos, dantų šepetuko) negavo, nes vadovaujantis Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punktu buvo laikomas mokiu. Alytaus PN teigė, kad daugiau prašymų pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog Alytaus PN jam nebuvo išduotos šios higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius ir muilas.
7. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) bei minėtu Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostatas ir darė išvadą, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos suimtiesiems ir nuteistiesiems numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta, šepetėliu, skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 (toliau – ir Aprašas) (5 p.), higienos reikmenų išdavimą sieja su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu.
8. Teismas dėl higienos priemonių išdavimo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nurodė, kad pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusias teisės normas, per mėnesį pareiškėjui, be kita ko, turėjo būti išduota po 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad minėtos higienos priemonės jam nebuvo išduotos, atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie šių higienos priemonių išdavimą į bylą nepateikė. Teismas vertino, jog vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad pareiškėjas rašytinių prašymų dėl higienos priemonių išdavimo neteikė, nagrinėjamu atveju nepakanka, todėl šias aplinkybes administracinėje byloje laikė nustatytomis.
9. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetukas ir skutimosi peiliukai nebuvo išduoti. Atsakovo atstovas teigė, jog šių higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo numatytas galiojusiuose teisės aktuose, be to, pareiškėjas dėl šių priemonių išdavimo į administraciją raštu nesikreipė. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, minėtais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose ir darė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą dėl neteisėto atsakovo atstovo neveikimo CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.
10. Teismas dėl higienos priemonių išdavimo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. nustatė, kad pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka prašymu į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) išdavimo nesikreipė, pareiškėjas buvo laikomas mokiu. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas atsakovo atstovo Alytaus PN neteisėtų veiksmų, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis, analizuojamu laikotarpiu nekonstatavo, o pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus.
11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų, muilo, tualetinio popieriaus) išdavimo į Alytaus PN administraciją nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė.
III.
12. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo skunde nurodytą aplinkybę, kad jam Alytaus PN nebuvo išduotos higienos priemonės, todėl jis negalėjo palaikyti švaros. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra rūkantis asmuo. Pareiškėjas teigia, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. jam neskyrė higienos (muilo ir tualetinio popieriaus) priemonių, jis taip pat nesutinka su teismo išvada, jog byloje nėra dokumentų, įrodančių, kad jis kreipėsi į Alytaus PN administraciją su prašymu skirti higienos priemones.
14. Pareiškėjas teigia, jog teismas netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius higienos priemonių skyrimą, atkreipia dėmesį į tai, kad jie diskriminuoja bei prieštarauja Konstitucijos 21 ir 110 straipsniams, todėl negali būti taikomi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į EŽTT sprendime Melnitis prieš Latviją pateiktą išaiškinimą bei nurodo, kad buvo pažeistas Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktas.
Atsiliepimas
15. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
16. Atsakovo atstovas nurodo, kad iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais ir akcentuoja, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Alytaus PN teigia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis, byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas.
17. Atsakovo atstovas teigia, kad EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. jis buvo laikomas Alytaus PN nesuteikiant higienos priemonių, t. y. dantų šepetėlio, dantų pastos, skustuvo, tualetinio popieriaus ir muilo, atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės aktų aiškinimu bei prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
21. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
23. Šios bylos kontekste pareiškėjas pagrįstai atkreipia dėmesį į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetėlio, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus bei pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kuriame pažymėta, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje ir pagrįstai pareiškėjui mažiau palankų teisinį reglamentavimą laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. vertino jo naudai. Šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Pagal aktualų galiojantį teisinį reglamentavimą tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teisinis reglamentavimas šiuo aspektu yra diskriminacinio pobūdžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinamas kritiškai ir atmetamas kaip nepagrįstas.
25. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės nuteistiesiems išduodamos pateikus prašymą. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN dėl higienos priemonių išdavimo, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog Alytaus PN higienos priemonių neskyrė, laikytinas deklaratyviu ir abstrakčiu bei nesuteikiančiu pagrindo abejoti oficialiais rašytiniais bylos įrodymais, be kita ko, pateiktais tiesiogines savo pareigas vykdančių pareigūnų. Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Alytaus PN atsisakė patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti jį higienos reikmenimis, o ir pareiškėjas nedetalizavo ar skundėsi dėl neišduotų higienos priemonių, ar teikė prašymus, kada ir kam konkrečiai, kokioms aplinkybėms esant skundą (prašymą) teikė, kokie buvo Alytaus PN veiksmai (t. y. kas juos priimti atsisakė, kaip tokį atsakymą motyvavo) ir pan.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo atmetamas kaip nepagrįstas.
26. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjo neaprūpinus dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dantų pasta laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Alytaus PN, t. y. dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.
27. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kita vertus, pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.
28. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi ir EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. būtų kreipęsis į atsakovo atstovą su prašymais ar skundais dėl higienos priemonių išdavimo ar kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija vertina, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Alytaus PN sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.