- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-278-212/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-06810-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- Danske Bank A
- Atsakovas
- R. G.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-278-212/2015
2015 m. balandžio 23 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7816-400/2014 pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei R. G. dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 2 998,54 Lt skolą, 2 062,13 Lt palūkanų, 2442,73 delspinigių, 30 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių už du priminimus, 11 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas ir žyminį mokestį. Nurodė, jog ieškovas su atsakove 2008-08-14 sudarė Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 3 000 Lt kreditas 2 metams. Atsakovė savo įsipareigojimų nevykdė, todėl iš jos išieškotina skola.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 2 998,54 Lt (868,44 Eur) negrąžinto kredito, 2 062,13 Lt (597,23 Eur) palūkanų, 620 Lt (179,56 Eur) delspinigių, 30 Lt (8,69 Eur) priskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių už priminimų siuntimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2014-10-22, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 680,96 Lt (197,22 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad ieškovas su atsakove 2008-08-14 sudarė Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 3 000 Lt kreditas. Atsakovė įsipareigojo jai suteiktą kreditą grąžinti lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį mokėdama po 138 Lt, kredito grąžinimo terminas – 24 mėn. Teismas nenustatė, kad atsakovė sumokėjo ieškovui susidariusį įsiskolinimą. Ieškovas atsakovui paskaičiavo 2 442,73 Lt delspinigių. Šalys kredito sutartyje buvo susitarę, kad atsakovei laiku nesumokėjus bet kokių pagal sutartį mokėtinų sumų, ji įsipareigoja mokėti 30 metinių procentų dydžio delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas yra praleistas. Teismas atsižvelgė į tai, kad prašoma priteisti delspinigių suma beveik sutampa su prašoma priteisti skolos suma, sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojos, į tai, kad ieškovas dėl skolos priteisimo į teismą kreipėsi tik 2014-10-03, ieškovas nebandė išspręsti skolos grąžinimo klausimus iki kreipimosi į teismą, todėl sprendė, jog 30 proc. dydžio metiniai delspinigiai, sudarantys 2 442,73 Lt sumą yra aiškiai per dideli, todėl sumažino iki 620 Lt. Tokia netesybų sumą laikė pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius ir užtikrinanti šalių teisių pusiausvyrą prievolės neįvykdymo atveju.
Sutartyje buvo numatyta 11 procentų dydžio metinės palūkanos. Paskolos sutartis, kurios pagrindu reikalaujama priteisti 11 procentų dydžio procesines palūkanas, sudaryta tarp fizinio asmens (vartotojo) ir juridinio asmens – banko (verslininko, savo veiklos profesionalo), pagal iš anksto ieškovo parengtą tipinę sutartį, skirtą nevienkartiniam naudojimui. Aplinkybė, kad atsakovė neginčijo sutarties sąlygose numatyto palūkanų dydžio, savaime nepanaikina teismo pareigos savo iniciatyva ginti teisėtus vartotojo interesus, tokio pobūdžio ginčų sprendimas yra susijęs su viešuoju interesu ir yra svarbus didelei visuomenės daliai, todėl egzistuoja teisinis pagrindas mažinti palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dydį iki įstatyminio 5 procentų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies (76 proc.), ieškovui iš atsakovės priteisė 680,96 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-05 sprendimo už akių dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pakeisti ir priteisti 11 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2014-10-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priteisti ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog teismas nukrypo nuo vieningos teismų praktikos dėl procesinių palūkanų priteisimo, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visos bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįsta sprendimą. Prieš Sutarties sudarymą 2008 m. rugpjūčio mėnesį vidutinė palūkanų norma namų ūkiams dėl sąskaitų pereikvojimo, kuriuo atsakovė galėjo disponuoti kredito limito laikotarpiu buvo 13,19 procentų dydžio palūkanų norma, t.y. didesnė nei buvo numatyta Sutarties 23 p., ar pirmosios instancijos priteista palūkanų norma. Atsakovės įsipareigojimai nebuvo užtikrinti jokiomis kitomis priemonėmis, todėl ieškovo atsakovei taikytas palūkanų dydis atitinka tuo metu kitų bankų taikytas palūkanas ir todėl negali būti laikomos neprotingu. Pats pirmosios instancijos teismas priteisė 9.9 procentų dydžio palūkanas, t.y. 2 062,13 Lt, už naudojimąsi suteiktu kreditu. Šiuo atveju teismo sprendimas yra prieštaringas, nes labai panašų palūkanų dydį, kuris buvo individualiai sutartas šalių, traktuoja visiškai skirtingai. Sprendime nurodyti teiginiai dėl procesinių palūkanų mažinimo iki 5 procentų, paneigia įstatymo leidėjo CK 6.210 str. 1 d. įtvirtintą teisę šalims susitarti dėl kitokio nei 5 procentų procesinių palūkanų dydžio, šiuo atveju 11 procentų.
Ginčo kredito sutartis pasižymi tam tikra specifika, į kurią teismas neatsižvelgė. Visų pirma, ši sutartis buvo sudaryta su Banku, kurio ūkinės komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas. Sutartyje buvo aiškiai įtvirtintos abiejų šalių teisės ir pareigos, įskaitant 11 procentų dydžio procesinių palūkanų. Bankas, įvertinęs skolininko mokumą, paskolina lėšas ir kartu prisiima tam tikrą riziką, kad jam nebus laiku įvykdyti įsipareigojimai, todėl pagrindinis jo interesas yra suvaldyti riziką ir sukurti reikiamą sistemą, užtikrinančią pareigos grąžinti kreditą įvykdymą, į kurią įeina ir skolininko įsipareigojimas mokėti procesines palūkanas. Atsakovė sutartį su Banku sudarė laisva valia ir niekieno neverčiamas. Todėl teisėtai sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, o tai lemia, kad teismas negali sumažinti palūkanų tiek, jog būtų paneigtas CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarčių laisvės principas. Be to, kitose bylose dėl skolų priteisimo iš Ieškovo skolininkų, apeliacinės ir pirmosios instancijos teismai priteisia 11 procentų dydžio procesines palūkanas.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2008-08-14 Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą ir R. G. sudarė Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį (b. l. 6-9). Šalys Sutarties 23 punkte susitarė, jog tais atvejais, kai atsakovės (kredito gavėjos) prievolės ieškovui (bankui) yra vykdomos priverstine tvarka pagal teismo sprendimą, atsakovė (kredito gavėja) įsipareigoja mokėti 11 procentų dydžio metines palūkanas ieškovui (bankui) nuo priteistos (išieškoto) sumos už laikotarpį nuo pareiškimo (ieškinio) dėl skolos išieškojimo pateikimo teismui dienos iki faktinio teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas procesines palūkanas sumažino iki 5 procentų dydžio.
Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nepriteisė 11 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo taip kaip susitarė šalys.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymo nustatytas palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-888/2003; Nr. 3K-3-233/2006; Nr. 3K-3-553/2008; Nr. 3K-3-595/2008;Nr. 3K-3-283/2012).
Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452). Pažymėtina, kad procesinės palūkanos laikomos kompensacinėmis palūkanomis, kurių paskirtis – atlyginti kreditoriaus minimalius patirtus nuostolius, atsakovui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, o ne atlikti pasipelnymo funkciją.
Apeliantas nurodo, jog sutarties sudarymo laikotarpiu buvo 13,19 procentų dydžio palūkanų norma, t. y. žymiai didesnė nei numatyta sutartyje bei pats pirmosios instancijos teismas priteisė 9.9 procentų dydžio palūkanas už naudojimąsi suteiktu kreditu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Ta aplinkybė, kad šalims sudarant kredito sutartį, palūkanų norma buvo 13,19 procento, nepatvirtina apelianto argumento, jog sutartyje numatytos 11 procentų dydžio procesinės palūkanos yra protingos ir pagrįstos. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodytas sąrašas aplinkybių, kurias teismai turi įvertinti mažindami palūkanas, o metinis palūkanų normos dydis nėra lemiamas veiksnys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčas yra susijęs su viešuoju interesu ir yra svarbus didelei visuomenės daliai. Tai, kad teismas priteisė sutartyje numatytas 9,9 procento metinių pelno palūkanų normas, nelemia išvados, jog privaloma priteisti ir 11 procentų dydžio procesines palūkanas. Pastebėtina, jog atsakovės kredito limito kortelės galiojimas baigėsi 2012-08-31, tačiau Bankas dėl nežinomų priežasčių delsė pradėti skolos išieškojimą, todėl išaugo mokėtinos netesybos (b. l. 10-13).
Sutarčių teisę reglamentuojančios CK normos akcentuoja sutarčių laisvės principą, įtvirtina sudarančių sutartį šalių teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ir sudaryti neprieštaraujančias įstatymams sutartis (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Be to, vykstant civilinei apyvartai, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su specialistu arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu, jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Šalių teisė susitarti dėl procesinių palūkanų, dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška. Tačiau teismas turi teisę mažinti sutartines procesines palūkanas, jei susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo argumentas, jog atsakovė laisva valia, niekieno neverčiamas sudarė sutartį su ieškovu, o CK 6.156 straipsnio 4 dalis suteikia sutarties šalims teisę nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra, todėl teisėtai sudaryta sutartis turi būti vykdoma taip, kaip nustatyta sutartyje, nepagrįstas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentu, jog ginčo kredito sutartis pasižymi tam tikra specifika. Bankas, suteikdamas paskolą, prisiima su tuo susijusią riziką, todėl sutartyse aiškiai nurodoma sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų užtikrinimo priemonės ir pan. Pagal Bankų įstatymo 4 straipsnį banko ūkinės komercinės veiklos esmė – finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas. Bankas veikia su itin aukštu atidumo ir rūpestingumo laipsniu; verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Šioje byloje svarbi aplinkybė yra ta, kad buvo sudaryta kredito sutartis dėl pakankamai nedidelės sumos, gan trumpam laikotarpiui, todėl sudaryta sutartis vertintina taip pat pagal CK 6.228 straipsnio reikalavimus, t. y. ar sutarties sąlyga dėl 11 procentų palūkanų dydžio nesuteikia kitai šaliai perdėto pranašumo. Be to, iš viešai skelbiamos informacijos yra žinoma, kad nuo 2008 metų pastebimai pasikeitė kreditavimo sąlygos ir bankinės palūkanos ženkliai sumažėjo. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą bei faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sutartimi nustatytos 11 procentų palūkanos yra aiškiai per didelės ir pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), suteikia perdėtą pranašumą ieškovui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas sumažino (CK 6.210 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.