- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-12
- Bylos Nr.
- 1-471-885/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00078-2009-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Arūnas Bartkus
- Kaltinamasis
- A. D.
- Nukentėjusysis
- L. Č.
- Civilinis ieškovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis agentūrų sistemose vairuotoju J. K., gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas trijų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 208 str. 2 d., padarymu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2007 metais, tiksli data nenustatyta, paprašė L. Č. paskolinti 126000 Lt, sakydamas, kad pinigai reikalingi investuoti į verslą, tačiau nuslėpdamas tikrąją savo ir A. D. firmos „A“ turtinę padėtį, ir suprasdamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, 2007-05-30 tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose Šiauliuose, Bačiūnų g. 12, siekdamas paskatinti L. Č. perduoti savo pinigus ir sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, dalyvaujant L. D. ir A. Č., su L. Č. sudarė 126000 Lt paskolos sutartį, pagal kurią įsipareigojo per 150 dienų grąžinti visą pasiskolintą sumą, L. Č. jam perdavus 126000 Lt, sutartyje numatytu laiku pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - 126000 Lt, priklausančių L. Č..
Be to, A. D. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2007 metais, tiksli data nenustatyta, paprašė L. Č. paskolinti 350000 Lt, sakydamas, kad pinigai reikalingi investuoti į verslą, tačiau nuslėpdamas tikrąją savo ir A. D. firmos „A“ turtinę padėtį, ir suprasdamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, 2007-10-03 tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose Šiauliuose, Bačiūnų g. 12, siekdamas paskatinti L. Č. perduoti savo pinigus ir sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, dalyvaujant L. D. ir A. Č., su L. Č. sudarė 350000 Lt paskolos sutartį, pagal kurią įsipareigojo per 8 mėnesius nuo pinigų gavimo datos grąžinti visą pasiskolintą sumą, L. Č. jam perdavus 350000 Lt, sutartyje numatytu laiku pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - 350000 Lt, priklausančių L. Č..
Be to, A. D. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, atstovaudamas A. D. firmą „A“ ir suprasdamas, kad nevykdys sutartyje numatytų įsipareigojimų, su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama L. Č., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AL-B 2008-04-17, pagal kurią įsipareigojo iki 2008-05-31 paruošti eksploatacijai ir perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn naują tunelinę krosnį KDK-21 už 310000 Lt, už kurią į savo sąskaitą gavo išankstinį 120000 Lt apmokėjimą, tačiau sutartyje numatytų sąlygų neįvykdė, t.y. sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų, kad tunelinė krosnis KDK-21 būtų surasta, paruošta eksploatacijai ir perduota UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn, todėl tunelinės krosnies nesurado ir nepardavė, bei gauto išankstinio apmokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžino, taip apgaule savo ir A. D. firmos „A“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - 120000 Lt, priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Be to, A. D. buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas A. D. firmą „A“ ir suvokdamas, jog A. D. firma „A“ yra sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2008-08-29, Šiauliuose, P. A. už 1999,99 Lt nepateisinamai pigiai, t.y. už daug mažesnę kainą nei automobilio rinkos vertė 14600 Lt, pardavė A. D. firmai „A“ priklausantį turtą - automobilį Iveco 75E15, v.n. (duomenys neskelbtini), kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė 12600, 01 Lt turtinės žalos kreditoriams.
Kaltinamasis A. D. teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino ir paaiškino, kad 2007 m. pasiskolino 50 tūkstančių dolerių. Šiuos pinigus gavo pas L. Č. darbe, tuo metu buvo tik dviese. Sutartį jo žmona pasirašė darbe. Dėl šios sumos buvo pasirašytas paskolos raštelis. Buvo sutarta, kad jis mokės po 700 dolerių kas mėnesį, ką jis ir darė 17 kartų ir sumokėjo 11900 dolerių. Kai vieną kartą jis atvežė pinigus L. Č. pasiūlė susijungti, tačiau jis nesutiko. Pinigai buvo skirti įmonės veiklai. Pinigus skolinosi kaip fizinis asmuo, o paskui pagal poreikį įnešė į įmonę. 2007 m. spalio mėnesį pasiskolino iš Č. dar 350000 litų, nes reikėjo padengti anksčiau susidariusias įmonės skolas, taip pat remontuojamas bei įrenginėjamas naujas kepyklos pastatas Bubiuose, Gluosnių gatvėje. Į šią kepyklą planavo perkelti ankstesnę kepyklą, buvusią Ievų gatvėje, nes norėjo plėsti gamybą, didinti produkcijos kiekį. Tie pinigai buvo paimti naujos kepyklos įrengimui, o kepyklą, esančią Ievų gatvėje planavo parduoti ir atsiskaityti su visais kreditoriais. Sudarant sutartį L. Č. pakvietė į namus, kur buvo ir jo žmona. Už 350000 litų paskolą L. Č. mokėjo po 3500 litų per mėnesį ir iš viso sumokėjo 38500 litų. Kadangi jo paties žmona buvo darbe, nes vyko gamyba, negalėjo palikti be priežiūros įmonės, jis žmonos parašą ant sutarties paėmė sekančią dieną. L. Č. pinigus veždavo į darbovietę, tačiau jie jokių raštelių nepasirašydavo, tik L. Č. pasižymėdavo į banknotą ir viskas. Susipažino su L. Č., nes norėjo didinti gamybą. Bankas finansavo dalį sumos. Dėl likusios sumos pasiskolinimo, jo draugas Š. supažindino su L. Č. Pirmiausiai iš L. Č. pasiskolino 100 tūkstančių litų, tačiau juos grąžino po mėnesio ar dviejų. Taip visą laiką skolinosi, grąžino ir vėl skolinosi. Jis prieš pasiskolindamas pinigus, L. Č. sakydavo, kur panaudos pinigus, bet jis sakydavo, kad jam neįdomu. L. Č. apie jo turtą domėjosi po pirmos skolos, buvo atvažiavęs, apžiūrėjo jo įmonę. Skolinantis iš L. Č. jo finansinė padėtis buvo normali, nes jis turėjo nekilnojamo turto, bet gamybai trūko trumpalaikių pinigų. Be to, jis norėjo greičiau perkelti patalpas ir atlikti rekonstrukciją, kad galėtų parduoti senąją kepyklą, kurią pardavus būtų galėjęs atsiskaityti su kreditoriais. Buvo gaminius pakeitę, kad tik pritraukti daugiau klientų. Pagal įmonės „A“ patikrinimo aktus, rodomi nuostoliai, tačiau įskaičius amortizacinius atsiskaitymus, tai būtų ant lygiųjų. Šeima turėjo savo turtą ir įmonės turtas buvo. Jis atsisakė visko, kad tik atsiskaitytų su L. Č. 2008 m. pardavė Rokiškyje turto, kad padengtų vieną paskolą ir dar skolą grąžino Latvijos piliečiui. Likę pinigai buvo panaudoti apmokėti sąskaitas. Buvo ir daugiau paskolų, tačiau jos nedidelės. Dalinai grąžino skolas, vieniems su procentais, kitiems be. Buvo sutaręs dėl bendradarbiavimo su M., kuris paskolino didelę sumą, kaip investiciją, ir dar buvo bandyta bendradarbiauti su Amerikos kompanija. Tačiau dolerio kursui kritus, sutartis jiems nutrūko. Paskolintas lėšas jis įnešdavo į įmonę. Įmonėje buhalterija buvo tvarkoma tvarkingai, be jokių pažeidimų. Grynųjų pinigų turėjo. Įmonėje vieną kartą nuimami pinigai, kitą kartą įnešami buvo. Grynais mokėjo už tam tikras paslaugas. 50 tūkstančių dolerių skolinosi apyvartinėms lėšoms, įmonės reikmėms. Įmonė dirbo beveik nuostolingai, todėl ir skolinosi, kad galėtų įeiti į rinką, plėstis, kad galėtų uždirbęs atsiskaityti su kreditoriais. „A“ buvo naujas jų gaminys, su kuriais jie ir tikėjosi išeiti į užsienio rinką. 350000 Lt buvo reikalingi pastato, esančio Bubiuose, rekonstrukcijai. Jis įsivaizdavo, kad jo įmonėje viskas gerai. Pirmiausia atsiskaitinėjo su ankstesniais kreditoriais, o L. Č. kas mėnesį mokėdavo. Su buhaltere nesitarė dėl įmonės finansinės padėties. Buhalterine apskaita domėjosi, bet visko nesuprasdavo. Kviesdavo revizorius, kad nebūtų jokių klaidų buhalterijoje. 2008 m. L. Č. paprašė surasti tunelinę krosnelę. Jis sutiko, nes galvojo, kad galės užsidirbti pinigų dėl tarpininkavimo. L. Č. iš karto pervedė avansą 120000 Lt į įmonės sąskaitą ir jis pradėjo ieškoti krosnelės. Ieškojo Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje pagal turėtus kontaktus. Buvo radęs už 300 tūkstančių litų, bet ieškojo pigesnės, nes norėjo užsidirbti. Apie kiekvieną krosnelę, kurią rasdavo, neinformavo L. Č. Sutartyje numatytas terminas 20 dienų, o jis užtruko 5 mėnesius. Skambindavo į įmones, buvo nuvažiavęs į įmonę, kuri tarpininkauja prekiaujant krosneles. Problema buvo ta, kad jie sutarė per trumpą terminą, nes krosnelės pagaminimui reikia 5 mėnesių. Be to, L. Č. pasiūlyta pinigų suma buvo per maža, todėl užtruko ieškodamas, nes norėjo rasti pigesnę krosnelę, kad ir pats galėtų uždirbti. Kalbėjo su L. Č. dėl terminų pratęsimo ir jis žadėjo palaukti. Vėliau, kai jo sąskaitoms buvo uždėtas areštas, jis pamanė, kad krosnelės nebereikia ir nustojo ieškoti. Dalį pervestų pinigų bankas nurašė iš karto į savo sąskaitą, o už kitus pirko miltus. Sutartį dėl krosnelės gavo jau paruoštą. L. Č. terminą nustatė ir sutartį paruošė. Terminus praleido, nes ieškojo pigesnės krosnelės. 2008 m. L. Č. domėjosi jo turtu, prašė dokumentų ir jis jam juos buvo nuvežęs. Tačiau apie jo turto pirkimą L. Č. nekalbėjo, nors ir atrodė susidomėjęs. Viena kartą L. Č. nusivežė jį į Zoknius, kur parodė vieną pastatą, kurį jis buvo perėmęs iš B. ir siūlė perkelti kepyklą. Kai skolinosi pinigus, buvo sutarę, kaip grąžins skolą, turėjo nekilnojamo turto. Kai sužinojo, kad jo sąskaitoms uždėtas areštas buvo nuvykęs pas L. Č. ir prašė nuimti areštą, nes priešingu atveju jis bankrutuos ir nesugebės grąžinti skolų pačiam L. Č. Prašė palaukti, kol jis parduotų objektus. Taip pat prašė palaukti, kol jis būtų pradėjęs eksportuoti savo produkciją į užsienį, nes buvo didelis susidomėjimas. Jis net siūlė L. Č. „statyti“ savo žmogų, jei nepasitiki juo pačiu. Ne kartą prašė gražiuoju tartis dėl skolų, net verkė. Tačiau L. Č. sakė, kad turi klausyti jo, nes priešingu atveju jam bus labai blogai. Taip pat sakė, kad dabar jis perims visą turtą, iš kurio pasidengs savo paskolas. Bankas leido parduoti pastatą, esantį Gluosnio gatvėje. Jis norėjo parduoti bet ką, kad tik galėtų atsiskaityti su L. Č., nes su kitais kreditoriais buvo normalūs santykiai. Buvo daug klientų tam jo turtui. Pasiūlė ir A. Č. įsigyti, nes jo vertė buvo apie 1300000 Lt, tai L. Č. primokėjus bankui būtų dar ir uždirbęs. Sekančią dieną L. Č. pasikvietė jį į „Snoro“ banką, kur buvo jis, L. Č. ir banko direktorius. Pabendravęs suprato, kad pastato nebeparduos, nes bankas jam neleido to padaryti. Kitą dieną jis su žmona buvo pakviesti į advokato M. kontorą. Jie prašė viską spręsti taikiai. Buvo pasakyta, kad visą jų verslą turi perleisti L. Č. į kitą įmonę. Pasimetė ir jis, ir žmona, todėl sutiko su pasiūlymu, nes tai buvo kažkoks sprendimas. Jis pasakė, kad reikės pinigų įmonės perleidimui kitai įmonei, o jie tam lėšų dabar neturi. Žmona su buhaltere atliko skaičiavimus. Kitą dieną jie vėl nuvyko pas advokatą ir pasakė, kad paskaičiavimus padarė ir nori, kad dabar nuimtų areštus. Tačiau jam advokatas pasakė, kad arešto nenuims ir tegul jo įmonė bankrutuoja. Kreditoriai tegul lieka „A“, o įmonė bus kita be kreditorių. Tada jis suprato siūlomą modelį. Su kreditoriai jis bandė atsiskaityti. Pardavinėjo viską, ką tik pirko. Dėjo skelbimus, bet pardavimai užtrunka, greitai nieko nepadarysi. Važiavo į parodas, pardavinėjo produkciją, kad tik atsiskaitytų su L. Č. Grįžus iš parodos, po poros mėnesių pradėjo skambinti klientai iš Vokietijos dėl produkcijos, tačiau buvo per vėlai, nes įmonė buvo jau išardyta. Kad nebuvo apgaulės pasiskolinant pinigus įrodo ir tai, kad L. Č. prisiteisė savo skolų sumas iš jo civiline tvarka. Kadangi jis atsisakė daryti L. Č. siūlomą įmonės tyčinį subankrotinimą, tai L. Č. suorganizavo kerštą prieš jį ir iškėlė baudžiamą bylą. Vieną vakarą skambino L. Č., pasakė, kad jis turi jo klausyti, nes bus baudžiama byla iškelta. Po kiek laiko, vėl L. Č. skambino ir pasakė, kad dabar yra pas draugą prokurorą, ir jam dabar bus labai blogai. Jo telefonai liko nepasikeitę, kad kreditoriai ir visi, kam reikia, galėtų susisiekti su juo. Dėl automobilio „Iveco“ pardavimo paaiškino, kad turėjo tokį seną laužą, kurį remontuoti buvo labai brangu. 2008 m. “Vilniaus prekyba“ paprašė 40 procentų nuolaidos jų teikiamiems gaminiams. Iš 110 parduotuvių Vilniuje, paliko tik 9 parduotuves nuvežti prekes. Produkciją veždavo su „Iveco“ automobiliu, todėl uždarius parduotuves jam neapsimokėjo laikyti tokio didelio automobilio. Kai nepavyko su „Vilniaus prekyba“, tada ir nusprendė parduoti automobilį „Iveco“. „Iveco“ automobilį pardavė remdamasis „Manuko“ aktu. Buvo nuvažiavęs į „Manuką“, kad apžiūrėtų. “Manukas“ padarė defektų aktą, nustatyta buvo, kad labai brangus remontas, net 36 tūkstančiai litų. Būtent jie ir pasiūlė „Iveco“ parduoti. Remontui reikėjo daug pinigų, neverta jo remontuoti. Tokių pinigų skirti negalėjo, nes reikėjo, kad vyktų gamyba, svarbiau buvo nupirkti miltų. Pasižiūrėjęs rinkos kainas galvojo prašyti 4000 Lt už automobilį. Atsirado žmogus, kuris „Iveco“ sutiko nupirkti, tačiau tik už 2000 Lt. Jis sutiko parduoti, tik dar sutarė, kad jei reikės, jis jiems padirbės. Pasirašė panaudos sutartį ir aštuonis kartus nuvežė į Vilnių, kadangi „Vilniaus prekyba“ pateikė užsakymą. „Vilniaus prekyba“ pateikė užsakymą, tada kai buvo pardavęs automobilį, todėl samdė, kad nuvažiuotų į Vilnių. “Iveco“ techniškai buvo netvarkingas, ir jos parduoti už didesnę sumą buvo nerealu, o į mašinos remontą jis neturėjo pinigų investuoti. Pardavęs automobilį, pinigus atidavė kreditoriams. Mašina tai tik dar vienas kabliukas, kad būtų galima prisikabinti prie jo. Jis sąžiningas verslininkas, dirbo sąžiningai ir dirbs. Galbūt jis padarė kokią netyčinę klaidą, gal kur apsiskaičiavo, bet su kreditoriais jis atsiskaityti galėjo, nes turėjo turto. Jam pareikšto ieškinio jis nepripažino, nes jis jau yra priteistas civiline tvarka. Pirma sutartis dėl skolos buvo pasirašyta 5 mėnesiams. Kita sutartis kuriam laikui buvo pasirašyta, nebeprisiminė, bet galėjo būti, kad aštuoniems mėnesiams. Buvo sutarta su L. Č., kad jis parduos savo nekilnojamą turtą ir taip grąžins skolą. Dėl kitų kreditorių nurodė, kad A. K. jam skolino pinigus, ir jam grąžino apie 10 tūkstančių litų, likusius žadėjo grąžinti pardavęs savo nekilnojamąjį turtą. Skolinosi ir iš K. G., kuriai mokėjo procentus. A. B. negrąžino skolos. P. G. turėjo įsidarbinti į jo įmonę, skolos dalis nesumokėta. A. K. (dukrai) - dalį skolos yra atidavęs. R. Š. dalį paskolos yra grąžinęs. J. R. M. didžią dalį skolos grąžino. S. T. įmonei įsiskolinimas susidarė dėl pabrangusių žaliavų. Iš S. G. taip pat skolinosi pinigų, bet jam grąžino. Kada grąžino, neprisiminė, bet dalimis grąžino. Nebuvo pasirašęs jokių raštelių, bet teisme jis prisipažino, byla buvo nutraukta. Su L. Č. nesitarė kurią skolą pirma grąžins, jam tik reikėjo mokėti neoficialiai už tas paskolas kas mėnesį. Už pirmą skolą mokėjo doleriais, už antrą litais. Grąžinti skolą L. Č. pradėjo reikalauti 2008-10. Sudarant sutartį krosnelės pirkimui, apie ankstesnes skolas L. Č. nekalbėjo. Tai buvo, kaip jam atrodė, draugiški, verslo žmonių susitarimai. 2008-11 jo įmonės sąskaitoms buvo uždėtas areštas ir tuomet jis pamatęs, kad jau nėra jokių galimybių išgelbėti įmonę, pats pateikė prašymą dėl įmonės bankroto. Gruodžio mėnesį dėl bankroto pateikė dokumentus į teismą. Kai pardavinėjo automobilį „Iveco“, įmonėje nejautė jokio bankroto, nes dar vedė derybas su „Vilniaus prekyba“, viskas dar buvo normaliai. 2008 m. pardavė gręžinį su pastatais ir iš gautų pinigų atsiskaitė su kreditoriais bei likusią sumą pervedė į įmonės sąskaitą. Skolindamasis pinigus iš kreditorių jis negalvojo negrąžinti pinigų.
Nukentėjusysis L. Č. teisme parodė, kad su kaltinamuoju A. D. pažįstami. Anksčiau šio žmogaus nepažinojo. Vieną dieną į jo namus atvažiavo du automobiliai. Banko valdytojas ir, kaip vėliau sužinojo, A. D. Banko valdytojas paklausė, gal jis galėtų padėti A. D., nes jis pats buvo neseniai iš banko paėmęs pinigus ir uždaręs sąskaitą, todėl bankas labai gerai žinojo jo finansinę padėtį. Sutiko padėti A. D. ir tada prasidėjo visa ši istorija. Iš pradžių paskolino 100000 Lt, bet juos A. D. grąžino labai greitai. Tada paskolino 126000 Lt ir paskolos gale jis sakė A. D., kad jam reikės tų pinigų, nes pats ketino investuoti į vieną verslą. Tada A. D. išdėstė savo problemas ir jis paskolino dar 350 tūkstančių litų. A. D. pats pasiūlė pasirašyti sutartį, norėjo, kad ir žmonos pasirašytų. Kai atėjo terminas į pabaigą, jis paprašė A. D., kad grąžintų, ir šis tuomet pradėjo išsisukinėti. Jis pasidomėjo A. D. verslu, peržiūrėjo jo įmonės balansus ir suprato, kad A. D. verslas negeneruoja tokių pinigų. A. D. niekada nepasiūlė skolą grąžinti dalimis, ar kaip kitaip. Jis nuvykęs „Snoro“ banko prašė, kad pardavinėtų A. D. turtą, bet jie per hipoteką yra užstatę turtą ir bankui nepelninga buvo, nes net ir pardavus visą turtą, jis nei pusės skolų nepadengtų. A. D. žmona technologė ir verslą buvo sutvarkiusi tikrai gerai, bet jis labai mažas. Kadangi A. D. buvo kažkokios užsienio įmonės atstovas, nes jie dar užsiiminėjo papildomai ir kitais verslais, A. D. buvo užsiminęs kažkada, kad jis gali jiems paleisti ir kepimo liniją. Pats A. D. atvežė paruoštą sutartį ir jie pasirašę sutartį pervedė A. D. avansą. Sutarties terminus ir sąlygas nustatė A. D.. Krosnelės pirkimą jis derino su kitu akcininku V. T., tačiau pirkimo sutartį pasirašė tik jis. Dėl krosnelės tai nei jie po to, nei A. D. jos neieškojo, tik skola padidėjo. A. D. finansine padėtimi pradėjo domėtis, tik kai negrąžino skolos ir pradėjo vengti susitikimų. Jei būtų žinojęs, kad tokia A. D. finansinė padėtis, nebūtų skolinęs. Jis taip pat nežinojo ir apie kitus kreditorius. Kai pradėjo ieškoti A. D. turto, tai jau nieko nebuvo likę. Dar norėjo jo mašiną paimti, bet ir ji buvo lizingu įgyta. Jokių palūkanų už paskolas nebuvo ir A. D. iš vis net nešnekėjo apie pinigų grąžinimą. Kiek prisiminė, A. D. įmonės apyvarta buvo apie 30 tūkstančių litų per mėnesį, tačiau jis dar turėjo daug kreditų, įranga kepyklai irgi buvo pirkta lizingu. Kai skolino pirmą kartą A. D., jis sakė greitai susitvarkys ir grąžins. Antrą kartą, tai A. D. sakė, kad pinigai yra, tik apsidraudžiant prašė sutarti didesnį grąžinimo terminą. Pinigai buvo paskolinti A. D. trumpam laikui, be jokios naudos jam, nes jie jokių palūkanų nebuvo sutarę. Į teismą taip ilgai nesikreipė, nes kaltinamasis rodė įvairias schemas, bukletus ir vis žadėjo. Jis pats buvo nuvažiavęs, apžiūrėjęs A. D. verslą, ten viskas buvo labai gražu, tik labai maža ir jam net neapsimokėjo tokio verslo perimti, nes A. D. jau buvo per giliai įklimpęs. A. D. darė gero verslininko įspūdį, todėl jis ir patikėjo. Be to ir banko valdytojas jį rekomendavo, todėl jis ir surizikavo paskolinti pinigus A. D. Dėl to, kad negrąžinus dviejų paskolų, jis dar trečią kartą patikėjo A. D. pervesdamas pinigus už krosnelę, jam ir dabar neaišku, kaip jis jam tuos pinigus paskolino ir kaip jis taip surizikavo. Jis visą laiką reikalavo A. D. grąžinti skolas. Skolindamas pinigus sau jokios naudos neturėjo ir neturi. Kad pinigų A. D. negrąžins, suprato gavęs dokumentus, kuriuose įmonės finansinė padėtis buvo matyti. Jis pats yra užimtas žmogus, verslo planų turi, todėl tik kai prireikė pinigų pačiam investuoti, tada pradėjo ieškoti A. D.. Pasirašydamas sutartį dėl krosnelės galvojo, kad tegul parduoda truputį ir brangiau, gal būtų jo verslas vystytis pradėjęs. Apie A. D. asmeninį turtą jis jokios informacijos nėra gavęs. Iš banko informacijos apie A. D. asmeninį ir jo įmonės turtą nėra gavęs, nes bankas tokios informacijos neteikia. Skolindamas pinigus A. D., kur bus panaudoti pinigai neklausė ir apie tai net nekalbėjo, tarėsi tik kada grąžins. Dėl reikalavimų perleidimų parodė, kad reikalavimus pagal sutartis perleido savo įmonei, kad advokatų kontorai būtų lengviau tvarkyti tas paskolas, tačiau jis asmeniškai iš įmonės nėra nieko gavęs už tuos perleidimus. Visos sumos pagal sutartis iš A. D. yra priteistos civiline tvarka. Jam padaryta žala, nes neteko tiek pinigų, o kiek jie dar nuvertėjo, o kur dar procentai. Viską perleido „(duomenys neskelbtini)“, bet tai tas pats, ar jis, ar įmonė, nes jis yra įmonės direktorius. Jei skolą pervestų į jo sąskaitą, tai įmonei atitenka 10 procentų, o visa kita jam. Jis nekelia jokių sąlygų, tik nori, kad jam grąžintų pinigus. Civilinio proceso tvarka kreipėsi „(duomenys neskelbtini)“ ir jiems priteisė visas sumas pagal paskolų sutartis, bet kas iš to, kad A. D. negrąžino. Jis mano, kad A. D. jį apgavo, nes tai buvo apgaulė. Pinigus skolinti buvo tikrai rizikinga, bet tam yra konstitucinė teisė ir teismas turi jį apginti.
Liudytojas P. A. teisme parodė, kad jis nepažįsta A. D. Pirko iš jo automobilį, tai tokios tos pažintys. Kadangi jo paties pensija maža, brangaus automobilio nupirkti negalėjo. Pakalbėjo su draugu, kuris pasakė, kad žino, kas turi būtent tokį automobilį ir žadėjo pažiūrėti automobilio stovį. Automobilio stovis buvo prastas. Pavyko gerai nuderėti kainą, tad nupirko. Kaip buvo sutarę, tiek ir sumokėjo. Manė stovis prastas, todėl automobilis toks pigus. Kaina buvo maža, nes reikėjo daug remonto. Kai automobilį užvedė, variklio darbas buvo negražus, langas buvo išdaužtas, buferis suskilęs. Sveikata leido apžiūrėti automobilio stovį. Apžiūrėjo visą automobilį, iš automobilio lašėjo tepalai, ten buvo kažkas pritaisyta, tik kas negalėjo pasakyti. Jis visą gyvenimą dirbo vairuotoju ligoninėje, domėjosi automobilių kainomis prieš pirkdamas. Norėjo, kad būtų gale hidraulinis keltuvas, nes jis kelti nieko negali ir jam būtų buvę patogu. Važiuoti su tuo automobiliu buvo galima ir per kelis metus būtų susiremontavęs. Po to, truputį remontavo, nes darbo nebuvo. Vėliau jis pats turėjo važiuoti darytis operacijos, o kadangi A. D. paprašė paskolinti automobilį ir jis pagal panaudos sutartį, leido naudotis A. D. automobiliu. Stiklą automobiliui, įdėjo A. D. Po operacijos negalėjo įlipti į automobilį, nes buvo aukštoka ir todėl teko jį parduoti.
Liudytojas G. M. teisme parodė, kad su kaltinamuoju jokių santykių nėra, tik matytas žmogus. Istorija labai sena, nelabai ką ir prisimena. Nupirko automobilį „Iveco“, po metų pardavė. Kiek sutartyje numatyta, tiek sumokėjo už automobilį. Nupirko „laužą“, bet kadangi dirbo autoservise, manė padažys, suremontuos ir parduos. Automobilis buvo važiuojantis. Tuo metu kaina atitiko jo būklę. Jis ir pirko tik dėl to, kad planavo užsidirbti apie 500 Lt iš tokio automobilio pardavimo. Automobilis negalėjo kainuoti 12-14 tūkstančių litų. Tuo metu tvarkingas automobilis „Iveco“ „Auto pliuse“ kainavo 4-6 tūkstančius litų. Prekinės išvaizdos nebuvo, bėgo tepalai, jei dėl savęs būtų remontavęs, būtų daug didesnės investicijos. Bet kadangi pardavimui, tokių investicijų nereikėjo, jis tik paviršutiniškai patvarkė. Automobilį pardavė gal po metų ir ko gero už tuos pačius pinigus, už kiek ir pirko. Gal truputį užsidirbo, net negalėjo pasakyti kiek.
Liudytoja A. Č. teisme parodė, kad kaltinamąjį mažai pažįsta, tik tiek, kiek vyras bendravo. Parodė, kad nelabai ką žino. Vyras paprašė jos pasirašyti ant sutarties kaip liudytojos. Ant sutarties pasirašė vyras, A. D. ir ji. A. D. žmona jau buvo pasirašiusi. A. D. žinojo kaip verslininką ir tiek. Ji mano, kad jei negali atgauti savo pinigų, tai apgavystė.
Liudytoja L. D. teisme parodė, kad žino tik nukentėjusiojo vardą ir pavardę. L. Č. yra mačiusi E. M. advokato kontoroje. Dirbo direktore „A“ įmonėje, vadovavo gamybai, darbuotojai buvo jos žinioje. Įmonės finansinė padėtis buvo aiški. Jos pareiga buvo rūpintis užsakymais, produkcija. Apie krosnelę, tik girdėjo, kad ieškojo, skambino. Mašina “Iveco“ buvo sena, net nežino, ką pasakyti. Dėl paskolų, gali pasakyti, kad jos buvo reikalingos, nes jie norėjo persikelti į kitas patalpas. Banko valdytojas „suvedė“ su L. Č., kuris ir paskolino jiems. Kai A. D. grįždavo su pinigais, tada pasirašydavo sutartį. Kai parvežė pirmą paskolą, pasirašė paskolos lapelį. Antrą kartą vyras buvo pas L. Č. nuvažiavęs ir grįžęs parsivežę paskolos lapelį, kurį ji pasirašė. Visi susitikę buvo advokatų kontoroje, kur jiems buvo pasiūlyta daryti UAB. Ji su vyru neprieštaravo. L. Č. pasakė, kad viską sutvarkys advokatas E. M.. Kadangi jų sąskaitos buvo areštuotos, nieko dirbti negalėjo. Advokatas E. M. paskyrė dieną, kada turėjo susitikti, viską pakeisti, padaryti naują UAB, sulaikyti darbuotojus. Pagal pirmą sutartį už paskolą mokėjo L. Č. doleriais, nes taip buvo paimta paskola. Tai žino tikrai, nes A. D. važiuodavo keisti litų į dolerius, kuriuos atiduodavo L. Č. Antra paskola buvo litais. Skolintų pinigų laiku L. Č. negrąžino, nes pritrūko laiko. Vyras grįžęs iš L. Č., visada minėdavo jį geruoju, sakydavo išgelbėjo jis mus. Turėjo ir daugiau skolų, ruošėsi parduoti nekilnojamąjį turtą ir atsiskaityti su kreditoriais. Viskas buvo padaryta, skambino ir iš Vokietijos, bet buvo per vėlu. “Vilniaus prekyba“ sumažino kainas, todėl jie skubėjo „išeiti“ į užsienio rinką. Buvo sugalvotas naujas gaminys “A“, su tuo gaminiu turėjo „išeiti“ į užsienio rinką. Iš pirmos paskolos gauti pinigai buvo panaudoti apyvartinėms lėšoms, o iš antros paskolos, buvo padengta dalis skolų ir sumokėta kreditoriams.
Liudytojas S. G. teisme parodė, kad ir su kaltinamuoju ir su nukentėjusiuoju yra pažįstami. A. D. skolino pinigus, bet kadangi A. D. nemokėjo paskolos, jis buvo padavęs jį į teismą, kur jam priteisė 220 tūkstančių litų. Tuomet A. D. 104 tūkstančius litų grąžino jam, o likusius žadėjo grąžinti per tris mėnesius. Kadangi negrąžino126 tūkstančių litų, po trijų mėnesių padavė vėl į teismą, kuris tą sumą ir priteisė. Iš pradžių A. D. mokėjo, po to nemokėjo. Per visą laikotarpį sumokėjo daugiau nei 104 tūkstančius litų.
Liudytojas V. T. teisme parodė, kad kaltinamojo nepažįsta, tik kai „(duomenys neskelbtini)“ pervedė avansą krosnelės pirkimui, tada buvo susitikęs su kaltinamuoju kokius tris kartus. „G“ restorano rūsyje buvo tuščios patalpos, todėl nusprendė, kad galima būtų gaminti produkciją ir tiekti savo restoranui. Vėliau gal būtų ir į rinką išėję. L. Č. sakė, kad yra žmogus, kuris gali tvarkyti reikalus dėl krosnelės. Jei patys nesugeba ar nesupranta, samdo, kad tai padarytų, kas tą išmano. Kai A. D. pasirašė sutartį, jis nedalyvavo. Ji tik paskui sužinojo faktą, kai avansas buvo pervestas. Jis dirba „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir jis administravo „G“ restorano pastatą. Derybose dėl sutarties sudarymo su A. D. nedalyvavo, tuos reikalus derino pats L. Č.. L. Č. kabinete su A. D. aptarinėjo tik skolas jau po sutarties sudarymo, kai suprato, kad nebus tos krosnelės. A. D. kelis kartus buvo pateikęs savo įmonės balansus, tačiau kiek jis nešė visi jie buvo skolingi. Todėl “Snoro“ banke pasiteiravo apie A. D. turtą, kur sužinojo, kad viskas užstatyta ir jis nieko neturi. Prieš pasirašant sutartį apie A. D. turtą nesidomėjo. A. D. siūlė savo verslą perduoti jiems. Rodė nekilnojamo turto dokumentus, bet kadangi viskas buvo užstatyta, tai nebuvo prasmės perimti A. D. verslo. Bet kokiu atveju, jie antri eilėje, jei pavyktų parduoti turtą ir atgauti skolas.
Liudytojas A. K. teisme parodė, kad jis su A. D. seni pažįstami, o L. Č. nepažįsta. Kartą A. D. paprašė, kad paskolintų pinigų. Kadangi jis turėjo, tai paskolino metams. Tačiau praėjo daug metų, išvyko A. D. į užsienį, o jis gavo šaukimą į teismą. Kaltinamasis jam nė karto nėra mokėjas ir nei lito negrąžino. Skolino tada jam 20 000 Lt su 600 Lt procentų kas mėnesį. Sutartį sudarė 2000 m. 2005 m. pasirašė kitą sutartį, 100000 Lt sumai, tai nepakeista, bet kita sutartis. Kai suėjo grąžinimo terminas, jis nieko neieškojo ir nesiteiravo. Kartais susitikdavo su A. D., sakydavo dabar neturi, bet viskas eina į priekį ir kad tikrai grąžins. Vis žadėjo, o jis pasitikėjo ir laukė. Į teismą dėl paskolos grąžinimo nesikreipė. Kai skolinosi pinigus, sakė, kad jų reikia kažkokiam įrengimui savo įmonėje nupirkti. Jie susitikdavo A. D. iniciatyva, kuris važiuodavo pro šalį užsukdavo, pakalbėdavo.
Liudytoja A. B. teisme parodė, kad kaltinamasis yra pažįstamas, o L. Č. pažįsta kaip miesto pilietį. 2008 metais pasirašė vekselį, kuriuo paskolino 50000 Lt A. D. jo veiklos vystymui. Tą vekselį pratęsdavo, nes jai tų pinigų nereikėjo. Tuo metu įmonės finansinė padėtis buvo gera, nauja produkcija, ryšiai su užsieniu. Ji matė A. D. įmonės viziją. Susitikus pasiteiraudavo, kaip sekas. Dar vėliau įmonė bankrutavo. Ji tiki, kad A. D. atsiskaitys. Žino, kad viskas yra užstatyta bankui, bet tiki, kad ir jai liks pardavus visą turtą. Ji dirba „(duomenys neskelbtini)“ banke, kreditų skyriuje, todėl žinojo A. D. įmonės finansinę padėtį. Pagal finansinius duomenis įmonė buvo pelninga. Naują produkciją matė ir ragavo, todėl ji tikėjo, kad jiems pavyks „išeiti“ į užsienio rinką. Jos niekas neįtakojo skolinti, ji pati apsisprendė ir skolino pinigus. Ji dirba su paskolomis, bet A. D. paskolą tvarkė ne ji. Skolindama pinigus, ji domėjosi A. D. turtine padėtimi, matė įmonės balansus, kurie buvo oficialūs. Ji nemano, kad A. D. sudarydamas paskolos sutartį galėjo nuslėpti įmonės padėtį.
Liudytojas R. Š. teisme parodė, kad su kaltinamuoju A. D. draugai. A. D. paskambino ir paprašė paskolinti pinigų. Jie 2003 m pasirašė sutartį pagal kurią paskolino 35000 Lt. Pagal sutartį pinigų negrąžino. Kada turėjo grąžinti, neprisiminė. Į teismą nesikreipė, nes žinojo ir dabar žino, kad dar grąžins. Negrąžino, nes sunki materialinė padėtis. A. D. susirado darbą užsienyje ir grąžins skolą. Administratorė sakė, kad turto yra daug, viskas bus gerai.
Liudytoja R. V. teisme parodė, kad su A. D. jokių santykių nėra. Ji yra antra A. D. įmonės bankroto administratorė. Turto yra - kepykla su žeme, 3 ar 4 atskiri žemės sklypai, pastatas malūnas su priklausiniais. Jau yra parduotas žemės sklypas. Pirmiausia bus atsiskaityta su banku, darbuotojais, mokesčių inspekcija, Sodra, turto bankas ir kiti juridiniais bei fiziniai asmenimis. Bankrutavus įmonei, tikrinami praėjusių 3 metų dokumentai. Tikrinama, ar nėra tyčinio bankroto. 2008 m. A. D. buvo pardavęs sandėlį ir berods gręžinį. Kreditoriai nusprendė kreiptis į FNTT ir pateikti duomenis, nes įmonei galimai padaryta žala. Pardavus šį turtą pinigai vieną dieną buvo įnešti į įmonės sąskaitą, bet savininkas kitą dieną juos nuėmė. Jiems atrodė, kad 2008 m. automobilis „Iveco“ buvo parduotas per maža kaina, dėl to padavė civilinį ieškinį. Teismas ieškinį dalinai patenkino, tik dabar jis apskųstas. Rokiškio rajone parduotas vandens gręžinys asmeniškai priklausė A. D., ne įmonei. Kiek turto A. D. turėjo iki bankroto bylos, negali pasakyti. Dar yra autobusiukas „Volkswagen“ neparduotas, bet jo niekas neperka. Žino, kad įmonė “A“ turėjo labai brangų automobilį „Rover“, kuris dabar yra grąžintas lizingui, nes buvo skolos. Šiai dienai pardavus visą nekilnojamąjį turtą, gautų pinigų su visais kreditoriais atsiskaityti neužteks. Autobusiukas yra senas automobilis, kurio niekas neperka, nors šiai dienai jie prašo 1800 Lt. Kreditiniuose reikalavimuose L. Č. įtraukto nėra, nes yra įtraukta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kreditoriniai reikalavimai yra patvirtinti nutartimi. 2008 m. A. D. yra įnešęs grynųjų pinigų į įmonės sąskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytoja A. K. teisme parodė, kad A. D. yra jos tėvas. 2000-06-10 su tėvu A. D. pasirašė paskolos sutartį 100000 Lt pinigų sumai. Tėvas žadėdavo pinigus grąžinti, tačiau vis pasiteisindavo, kad dabar neturi.
Liudytojas S. T. teisme parodė, kad su L. Č. nepažįstami, o su A. D. verslo partneriai. A. D. įmonė gamino konditerinius gaminius, o jis tiekė žaliavas. Skola didėjo, vis žadėjo grąžinti, bet paskui bankrutavo. A. D. liko skolingas 106 tūkstančius litų. Pusantrų metų po truputį mokėjo, bet skola nuolat augo. Šnekėjo dėl skolų grąžinimo, bet A. D. sakydavo, kad tai laikinos skolos dėl statybų. Be to, supermarketai, užsienio kompanijos neatsiskaito. A. D. minėjo, kad turi verslo partnerių užsienyje. Neatsiskaitė, ne tik dėl ekonominės krizės, bet ir dėl melo. Kai bankroto salėje pamatė tiek žmonių, jam buvo šokas. A. D. po truputį sumokėdavo ir jis vėl tiekdavo jam žaliavas. A. D. įmonės turtu nesidomėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas M. K. teisme parodė, kad jis dirbo pas A. D.. A. D. iš jo žmonos, galėjo būti, kad 2001 m., pasiskolino pinigų ir negrąžino. Tiksliai nežino, bet 85 tūkstančiai, ar 87 tūkstančiai litų buvo pasiskolinti. Buvo lyg kažkokį skolos dokumentą pasirašę. Buvo sutarę ir palūkanas, kiek prisimena kažką mokėjo. Į teismą nesikreipė, nes žadėjo grąžinti.
Liudytojas L. Š. teisme parodė, kad su kaltinamuoju jokių santykių nėra. Pirko automobilį Iveco ir tiek. Rado skelbimą laikraštyje, mašina buvo nebrangi, tad ir pirko. Automobilis buvo iš Anglijos parvarytas, važiuojantis, bet reikėjo investuoti dar 10 000 Lt. Jis žinojo, kad „Manukas“ turėjo tokių parduodamų mašinų. Mašina nebuvo gera, todėl ir kaina nedidelė, be to, dar buvo kritusios kainos. Remontuoti reikėjo važiuoklę, radiatorių, stabdžiai kirtosi. Jei automobilio būklė būtų gera, kaina būtų buvusi kitokia. Mašinos remontas jam kainavo 10 000 Lt, bet jis žinojo apie jo būklę, draugas dirbo „Manuke“, tai buvo sakęs. Jis apie automobilius nelabai supranta, bet pasiėmė draugą, kuris patarė. Tokios techninės būklės mašinos už 10 000 Lt niekas nebūtų pirkęs.
Liudytojas V. P. teisme parodė, kad su A. D. turėjo bendrų projektų. Jis buvo tiekėjas, o A. D. užsakovas. Buvo gavęs žodinį A. D. kreipimąsi dėl krosnelės, klausė, kiek galėtų kainuoti. Apie tai kalbėjo prieš 2 metus. Jų krosnelių kainos prasideda nuo 100.000 eurų. Kad kainą pasakyti tiksliai, reikia žinoti ką keps, reikia sukonfiguruoti gaminį. Faktas tas, kad A. D. pasakė, jog tiek jam būtų per brangu. Ne vieni gamintojai yra, klientas turi teisę rinktis. Jei būtų sutarę dėl kainos, jie būtų pardavę tokią krosnelę A. D.. Tai buvo telefoninis pokalbis.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas S. S. teisme parodė, kad su A. D. seniai pažįstami. Jis dirba Latvijoje, užsiima produkcijos realizavimu, maisto distribucija, bendrauja su tiekėjais, palaikė ryšius ir su A. D.. Prieš kelis metus A. D. yra klausęs dėl krosnelės. Žino, kad tai buvo vasara ir klausė apie ilgą krosnelę. Jis pats paklausinėjo gamybininkų, kas gali turėti. Klausė Lenkijoje, Rusijoje. Vieną kontaktinį telefoną davė A. D., tai buvo Sankt Peterburge. Po kiek laiko A. D. pasakė, kad jis toliau nebeieškotų krosnelės, nes nebereikia. Kažkur 2008 metais, rudeniop buvo susitikę visai kitais klausimais, tai paklausė, bet nieko nesakė. Tai specifinė įranga, latviai net neturėjo tokių krosnelių. Kodėl nebereikia krosnelės, A. D. nesakė.
Be kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų duotų parodymų, teismas remiasi ir ikiteisminio tyrimo medžiaga.
2010-09-17 akistatos metu A. D. ir L. Č. patvirtino savo parodymus (V t., b.l. 53-56).
2007-10-03 sutartyje nurodyta, kad A. D. ir L. D. iš L. Č. ir A. Č. pasiskolina 350000 litų ( I t., b.l. 124).
2007-10-28 reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. 2, kurioje nurodyta, kad L. Č. ir A. Č. perleidžia 350000 Lt skolos reikalavimo teisę UAB „(duomenys neskelbtini)“ (I t., b.l. 125-126).
2007-05-30 sutartyje nurodyta, kad A. D. ir L. D. iš L. Č. pasiskolina 126000 litų ( I t., b.l. 127).
2007-10-28 reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. 1, kurioje nurodyta, kad L. Č. ir A. Č. perleidžia 126000 Lt skolos reikalavimo teisę UAB „(duomenys neskelbtini)“ (I t., b.l. 128-129).
2008-11-10 Šiaulių apygardos teismo preliminariame sprendime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 126000 litų skola iš A. D. ir L. D. (I t., b.l. 139-140).
2008-11-10 Šiaulių apygardos teismo preliminariame sprendime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 350000 litų skola iš A. D. ir L. D. (I t., b.l. 148-149).
2008-04-17 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. AL-B 2008-04-17 nurodyta, kad A. D. firma „A“, atstovaujama savininko A. D., parduoda tunelinę krosnelę KDK-21 UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai direktoriaus L. Č. (I t., b.l. 164-165).
2005-01-10 paskolos sutartis tarp A. K. ir A. D. 100000 Lt sumai. (II t., b.l. 105).
2001-01-01 paskolos sutartis tarp K. G., M. K. ir A. D. 80000 Lt sumai (II t., b.l.112-114).
2005-07-13 paskolos sutartis tarp R. M. ir A. D. 400000 Lt sumai (II t., b.l. 119-121).
2007-04-30 A. D. išduotas paprastasis vekselis A. B. 57000 Lt sumai (II t., b.l.124).
2002-05-10 paskolos sutartis tarp P. G. ir A. D. 75000 Lt sumai (II t., b.l. 128-131).
2000-06-10 paskolos sutartis tarp A. K. ir A. D. 100000 Lt sumai (II t., b.l. 135).
2003-07-12 paskolos sutartis tarp R. Š. ir A. D. 35500 Lt sumai (II t., b.l. 139).
2004-06-10 paskolos sutartis tarp A. V. ir A. D. 350000 Lt sumai (II t., b.l. 143).
Dokumentai dėl automobilio IVECO pirkimo-pardavimo ir techninio stovio (IV t., b.l. 161-184, V t.,b.l. 1-25).
UAB „Manuko“ automobilio defektinis aktas, iš kurio matyti, kokia automobilio IVECO remonto sąmata (t. 5, b.l. 129-131).
2011-09-09 specialisto išvada Nr.140-(02874)-IS1-6450, kurioje nurodyta, kad 2002, 2007-2008 m. laikotarpiu firmos „A“ apskaitoje iš S. G. ir L. ir A. Č. gauti pinigai neregistruoti, t.y. pagal firmos „A“ dokumentus ir apskaitos registrus 2002, 2007-2008 m. laikotarpiu S. G. ir L. ir A. Č. pinigų A. D. firmai „A“ neskolino. Taip pat nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti firmos „A“ skolų konkrečiam kreditoriui, tuo pačiu nėra galimybės nustatyti ar 2007, 2008 m. firma „A“ galėjo laiku atsiskaityti su kreditoriais sutartyse nurodytais terminais (IV t., b.l.118-123).
2010-09-10 specialisto išvada Nr.140-(06628)-IS1-6476, kurioje nurodyta, kad 2007-2008 m. laikotarpiu firma „A“ iš S. T. įmonės pirko konditerinių žaliavų už 201810,22 Lt: 2007 m. už 138611,81 Lt ir 2008 m. – už 63198,41 Lt. Firmos „A“ apskaitos registruose registruotos 2007, 2008 m. S. T. įmonės išrašytos PVM sąskaitos faktūros. 2007, 2008 m. firma „A“ S. T. įmonei už konditerines žaliavas, pirktas pagal PVM sąskaitas faktūras, sumokėjo 136038,58 Lt: 2007 m. 80000 Lt ir 2008 m. 56038,58 Lt. Be to, nustatyta, kad pagal 2007 ir 2008 m. kasos ir banko dokumentus per 2007-2008 m. laikotarpį įmonės savininkas A. D. firmai „A“ paskolino 988004,80 Lt asmeninių lėšų: 2007 m. paskolino 385189,80 Lt ir 2008 m. – 602815 Lt. 2007-2008 m. firma „A“ savininkui grąžino 1013743,35 Lt (IV t., b.l. 127-141).
2011-01-26 specialisto išvada Nr.140-(09329)-IS1-497, kurioje nurodyta, kad 2007, 2008 m. A. D. firmos „A“ skolos buvo padengtos turtu. Tačiau firmai „A“ trūko trumpalaikio turto veiklai vykdyti. 2007 m. ir 2008 m. įmonės veikla buvo nuostolinga – 2007 m. įmonės veiklos rezultatas 392629 Lt nuostolis, 2008 m. – 578386 Lt nuostolis. Palyginus kiek 2007-2008 m. laikotarpiu firma „A“ turėjo trumpalaikių įsipareigojimų ir piniginių lėšų, matyti, kad 2007, 2008 m. firma „A“ neturėjo galimybių laiku atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir su bendrove „D ir kompanija“ bei S. T. įmone, nes firmai „A“ trūko pinigų trumpalaikėms skoloms padengti. Be to, nustatyta, kad 2008 m. A. D. firmai „A“ priklausantis nekilnojamas turtas nebuvo parduotas. Pagal 2008-12-29 ilgalaikio turto perdavimo priėmimo aktą, remiantis Šiaulių apygardos teismo nutartimi, D. firmos „A“ nekilnojamas turtas – pastatai ir žemė buvo perduotas administratoriui A. K.. 2008-12-31 savininkas A. D. įmonei „Alda“ skolingas nebuvo. 2008-12-31 savininko į įmonės veiklą investuotų lėšų likutis buvo 526185,11 Lt (IV t., b.l.147-160).
Dėl A. D. veikų pagal LR BK 182 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D. buvo kaltinamas pagal LR BK 182 str. 2 d. BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino...“. Esminis sukčiavimo požymis yra svetimo turto užvaldymas ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, pasekmė – turtas įgyjamas neteisėtai. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Apgaulė - tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, taip jie ,,priverčiami” perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (LAT Baudžiamoji byla Nr. 2K-299/2011).
Nagrinėjamu atveju kaltinamasis A. D. teismo posėdyje jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą neigė, tvirtindamas, kad 2007 m. iš L. Č. per du kartus skolinosi pinigų, nes reikėjo remontuoti bei įmonės patalpas perkelti į naują vietą ir padengti senas skolas. Jis nurodė, kad prieš pasiskolindamas pinigus, L. Č. sakydavo, kur panaudos pinigus, bet šis sakydavo, kad jam neįdomu, be to, šeima turėjo savo turto, buvo ir įmonės turtas, bet pinigų trūko įmonės apyvartai. Šiuos kaltinamojo parodymus patvirtina 2011-01-26 specialisto išvada Nr.140-(09329)-IS1-497, kurioje nurodyta, kad 2007, 2008 m. A. D. firmos „A“ skolos buvo padengtos turtu, tačiau firmai „A“ trūko trumpalaikio turto veiklai vykdyti. Nukentėjusysis L. Č. taip pat parodė, kad 2007 m. per du kartus A. D. paskolino pinigų, o skolindamas pinigus, A. D. finansine padėtimi nesidomėjo, pradėjo domėtis, kai negrąžino skolos ir pradėjo vengti susitikimų, jei būtų žinojęs, kad tokia finansinė padėtis, nebūtų skolinęs. Iš bylos aplinkybių matyti, kad 2007-05-30 buvo pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią L. Č. ir jo žmona A. Č. A. D. ir jo žmonai L. D. paskolino 126000 litų, kuriuos jie įsipareigojo grąžinti per 150 dienų, 2007-10-03 buvo pasirašyta kita paskolos sutartis, pagal kurią L. Č. ir jo žmona A. Č. A. D. ir jo žmonai L. D. paskolino 350000 litų, kuriuos jie įsipareigojo grąžinti per 8 mėnesius. Tai rodo, kad nukentėjusysis pasirašė naują paskolos sutartį dar didesnei sumai, nors nebuvo įvykdyta prieš tai pasirašyta (t.y. 2007-05-30) paskolos sutartis. Be to, kaip ir pats nukentėjusysis parodė, skolindamas pinigus jis net nepasidomėjo kaltinamojo finansine padėtimi.
Teismas atkreipia dėmesį, kad vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys. Teismas, atsakydamas į klausimą, ar A. D. už jo padarytas veikas turi kilti baudžiamoji ar civilinė atsakomybė, nurodo baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kurios, teismo nuomone, reiškia, kad A. D. elgesys gali būti pripažintas ne sukčiavimu, o netinkamu sutartinių teisių ir pareigų vykdymu. Tokiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad: 1) nukentėjusysis L. Č. sutartis pasirašė, t.y. jis buvo su sutarties sąlygomis susipažinęs ir su jomis sutiko; 2) sudarytų paskolos sutarčių sudarymo faktai nėra ginčijami; 3) dėl sutarčių pasirašyme dalyvavusių asmenų tapatybių nukentėjusysis nebuvo suklaidintas; 4) nukentėjusysis pats nesidomėjo A. D. finansine padėtimi, jo paskolintų pinigų panaudojimo būdo, nors kaltinamasis ir siekė L. Č. informuoti, kur bus panaudoti pasiskolinti pinigai; 5) pats nukentėjusysis L. Č. skolindamas pinigus elgėsi neapdairiai, A. D. neįvykdžius 2007-05-30 sudarytos paskolos sutarties, 2007-10-03 A. D. paskolino dar didesnę - 350000 litų sumą. Be to, tiek pats nukentėjusysis L. Č., tiek liudytojas V. T. parodė, kad kai jiems kilo įtarimų dėl A. D. galimybių grąžinti pinigus, jie paprašė A. D. pateikti įmonės finansinius dokumentus ir jis juos iš karto pateikė. Ir tada jie suprato, kad A. D. gali būti nepajėgus su jais atsiskaityti. Tai rodo, kad A. D. nesistengė nuslėpti savo finansinės padėties ir nesistengė apgauti savo kreditorių. Jeigu pats nukentėjusysis nebūtų neatsakingai rizikavęs, tai yra prieš skolindamas didžiules pinigų sumas, būtų pasidomėjęs A. D. įmonės finansine padėtimi, jis būtų galėjęs prieš sudarant sutartis susidaryti įspūdį apie A. D. finansinį pajėgumą ir tada nuspręsti ar verta skolinti. Taigi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad L. Č. būtų buvęs suklaidintas, o suklaidinimas būtų lydimas apgaulės elementų, kas apsunkintų nukentėjusiajam patenkinti interesus civilinio proceso tvarka.
Sprendžiant, ar A. D. veikos, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar šios veikos laikytinos sukčiavimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiuoju, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, kaltinamasis, kaip ir pats nurodė, turėjo nekilnojamojo turto, bet gamybai trūko apyvartinių lėšų, be to, norėjo perkelti įmonės patalpas, todėl skolinosi pinigus, o skolas ketino atiduoti pardavęs turimą nekilnojamąjį turtą. Šį kaltinamojo ketinimą patvirtina byloje esančios tarp A. D. ir įmonės „Ober haus“ sudarytos sutartys dėl atstovavimo parduodant turtą: 2007-04-04 – 2008-04-10 sutartis dėl žemės ūkio paskirties sklypo pardavimo (VI t., b.l. 27-29); 2007-04-04 – 2008-04-10 sutartis dėl komercinės paskirties sklypo pardavimo (VI t., b.l. 30-32); 2007-04-04 sutartis dėl pastato-parduotuvės ir žemės sklypų pardavimo (VI t., b.l. 33-35); bei laikraščių kopijos, iš kurių matyti, kad buvo įdėti skelbimai apie A. D. parduodamą nekilnojamąjį turtą. Be to, A. D. sudarydamas paskolos sutartis ir po jų sudarymo, ir toliau vykdė savo įmonės veiklą, pinigus investavo į įmonę, siekė plėsti prekybą, dalyvavo parodose užsienyje, kad pritraukti naujų užsakovų jo įmonės produkcijai. Tai taip pat patvirtina, kad kaltinamasis neturėjo tikslų apgaule įgyti pinigų ir juos savanaudiškai panaudoti, tačiau siekė vystyti ir plėsti savo verslą, kad iš verslo gautomis pajamomis galėtų atsiskaityti su kreditoriais.
Šios aplinkybės nepatvirtina to, kad A. D., sudarydamas su nukentėjusiuoju sutartis dėl paskolos, neketino vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o siekė suklaidinti nukentėjusįjį dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad A. D. veikos sudarant su nukentėjusiuoju sutartis dėl paskolos nėra laikytinos sukčiavimu (BK 182 straipsnio 2 dalis), o gali užtraukti civilinę atsakomybę dėl netinkamo civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (CK 1.137 straipsnis).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, A. D. dėl LR BK 182 str. 2 d. numatytų veikų (2007-05-30 ir 2007-10-03 pasirašant paskolos sutartis) išteisintinas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl A. D. veikos pagal LR BK 182 str. 2 d.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. D., atstovaudamas A. D. firmą „A“, su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama L. Č., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AL-B 2008-04-17, pagal kurią įsipareigojo iki 2008-05-31 paruošti eksploatacijai ir perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn naują tunelinę krosnį KDK-21 už 310000 Lt, už kurią į savo sąskaitą gavo išankstinį 120000 Lt apmokėjimą, tačiau sutartyje numatytų sąlygų neįvykdė. Sprendžiant A. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl sukčiavimo, kuris pasireiškė tunelinės krosnies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, būtina konstatuoti, kad A. D. suklaidino L. Č., o suklaidinimas būtų lydimas apgaulės elementų, kas apsunkintų nukentėjusiajam patenkinti interesus civilinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004,2K-549/2003,2K-293/2002,2K-851/2001 ir kt).
Nagrinėjamu atveju matyti, kad pats nukentėjusysis buvo tunelinės krosnies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iniciatorius, nes jam jos reikėjo dėl planuojamo pradėti naujo verslo, ir pats kaltinamajam pasiūlė surasti tunelinę krosnelę, kadangi žinojo, jog kaltinamasis dirba toje srityje. Šią aplinkybę nurodė kaltinamasis, teigdamas, kad 2008 m. L. Č. paprašė jo surasti tunelinę krosnelę, o sutartį gavo jau paruoštą L. Č., kuris pats paruošė sutartį ir nustatė terminą. Nors nukentėjusysis teisme parodė, kad dėl tunelinės krosnies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tarėsi kartu su V. T., kuris yra akcininkas, o kai suderino, pasirašė tik jis, be to, sutartį rengė pats A. D. Tačiau tokius nukentėjusiojo parodymus paneigė liudytojas V. T., kuris nurodė, kad dėl krosnelės derybų nevedė, jis kalbėjo tik po sutarties, jam tik L. Č. sakė, kad yra žmogus, kuris gali tvarkyti reikalus dėl krosnelės. Iš bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamasis krosnelės ieškojo ir pasirašytą sutartį siekė įvykdyti. Kaltinamasis teisme parodė, kad krosnelės ieškojo pagal turėtus kontaktus ir buvo radęs už 300 tūkstančių litų, bet ieškojo pigesnės, nes norėjo užsidirbti, o apie kiekvieną krosnelę, kurią rasdavo, neinformavo A. Č.. Jis skambindavo į įmones, buvo nuvažiavęs į įmonę, kuri tarpininkauja prekiaujant krosneles, o paieškas nutraukė, kai sąskaitoms uždėjo areštą, be to, sutartyje buvo numatytas terminas 20 dienų, o jis užtruko 5 mėnesius. Kaltinamojo parodymus patvirtina ir liudytojo V. P. parodymai, kad jis iš A. D. buvo gavęs žodinį kreipimąsi dėl krosnelės, A. D. telefonu klausė kainos ir jis atsakė, kad krosnelių kainos prasideda nuo 100.000 eurų. Tuomet A. D. pasakė, kad tiek yra jam per brangu. Jis taip pat nurodė, kad jei būtų sutarę, būtų pardavęs A. D. krosnelę. Liudytojas S. S. teisme taip pat parodė, kad prieš kelis metus vasarą A. D. yra klausęs jo dėl ilgos krosnelės, todėl jis paklausinėjo gamybininkų, kas gali turėti. Jis pats klausinėjo Lenkijoje, Rusijoje, vieną kontaktinį telefoną davė A. D., tai buvo Sankt Peterburge, kadangi tai buvo specifinė įranga ir latviai net neturėjo tokių krosnelių. Šios aplinkybės rodo, kad siekimo suklaidinti nukentėjusįjį L. Č. kaltinamasis neturėjo, objektyvi tiesa iškreipta nebuvo. Iš kaltinamojo veiksmų turinio darytina išvada, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų, kad tunelinė krosnis KDK-21 būtų surasta, paruošta eksploatacijai ir perduota UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn. Šios aplinkybės rodo, kad byloje esantys įrodymai paneigia faktą, kad sudarydamas su nukentėjusiuoju sutartį dėl tunelinės krosnelės pirkimo, kaltinamasis neketino vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, t.y. surasti, paruošti eksploatacijai ir perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn tunelinę krosnį o siekė suklaidinti nukentėjusįjį dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, t.y. L. Č. sumokėtą 120000 litų avansą. Be to, kaip ir sudarant paskolos sutartis su nukentėjusiuoju L. Č. taip ir sudarant krosnelės pirkimo sutartį pats nukentėjusysis L. Č. elgėsi neapdairiai, nes jis žinodamas, kad A. D. jam yra visai negrąžinęs pinigų pagal dvi paskolos sutartis, pats pasiūlė kaltinamajam dar vieną sandorį ir už jį pervedė avansą. Be to, nukentėjusysis, kaip ir sudarant paskolos sutartis, visiškai nepasidomėjo A. D. finansine padėtimi, nors kaltinamasis savo finansinės padėties neslėpė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad A. D. veika sudarant su nukentėjusiuoju sutartį dėl tunelinės krosnies pirkimo nėra laikytina sukčiavimu (BK 182 straipsnio 2 dalis), o gali užtraukti civilinę atsakomybę dėl netinkamo civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (CK 1.137 straipsnis).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, A. D. dėl LR BK 182 str. 2 d. numatytos veikos (pasirašant tunelinės krosnies pirkimo-pardavimo sutartį) išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl A. D. veikos pagal LR BK 208 str. 2 d.
BK 208 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, objektyvioji pusė pasireiškia turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimu, iššvaistymu, perleidimu tretiesiems asmenims arba pardavimu nepateisinamai pigiai. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai skolininkas vieną iš paminėtų veiksmų padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gręsiant bankrotui ir dėl to padaroma turtinė žala kreditoriams. Sprendžiant, ar skolininkas nesąžiningas, visų pirma būtina atsakyti į klausimą, ar jo padaryti veiksmai yra draudžiami baudžiamojo įstatymo, šiuo atveju būtina konstatuoti, kad A. D. veikė savanaudiškai, turėjo tikslą pakenkti bendrovei ar jos kreditoriams. Iš bylos matyti, kad A. D., atstovaudamas A. D. firmą „A“ 2008-08-29, Šiauliuose, P. A. už 1999,99 Lt pardavė A. D. firmai „A“ priklausantį turtą - automobilį Iveco 75E15, v.n. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys rodo, kad A. D. firmai „A“ 2008-12-11 Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla (t. 1, bl. 179-180), bankroto byla buvo iškelta pačiam A. D. pateikus pareiškimą teismui (t. 1, b.l.176-178). Šios aplinkybės rodo, kad bankroto byla buvo iškelta praėjus daugiau nei trims mėnesiams po automobilio pardavimo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad A. D., parduodamas automobilį „Iveco 75E15“, v.n. (duomenys neskelbtini), gerai žinojo apie vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, be to, kaip pats nurodė, kai pardavinėjo automobilį, įmonėje nejautė bankroto. Tačiau, gavęs UAB „Manuko“ automobilio defektinį aktą, matė, kad automobilis yra su defektais, buvo nustatyta, kad labai brangus remontas, reikėjo daug pinigų, todėl neverta buvo jo remontuoti, tokių pinigų skirti negalėjo, nes reikėjo, kad vyktų gamyba, svarbiau buvo nupirkti žaliavų, todėl kai atsirado žmogus, kuris „Iveco“ sutiko nupirkti, automobilį pardavė.
Siekiant išsiaiškinti, ar A. D. automobilį „Iveco 75E15“, v.n. (duomenys neskelbtini), parduodamas už 1999,99 Lt, pardavė nepateisinamai pigiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje yra VšĮ „Emprekis“ nustatyta vidutinė transporto priemonės „Iveco 75 E15“ kaina Lietuvoje, iš kurios matyti, kad šio automobilio kaina su PVM yra 27460 Lt, tačiau ši kaina nustatyta, neatsižvelgiant į tai, kokius defektus galėjo turėti automobilis „Iveco 75E15“. Baudžiamojoje byloje taip pat yra UAB transporto firmos „TRANSMITTO“ automobilio remonto sąmata, kuri sudaryta remiantis defektų aktu. Iš šios sąmatos matyti, kad automobilio „Iveco 75E15“ defektų remontas kainuotų 36821,47 Lt. Siekdamas pašalinti kilusius prieštaravimus dėl automobilio „Iveco 75E15“ vertės, teismas remiasi liudytojų parodymais. Liudytojas P. A. parodė, kad pirko iš A. D. automobilį už 1999,99 Lt, automobilio stovis buvo prastas, kaina maža buvo, nes daug remonto reikėjo - kai automobilį užvedė, variklio darbas buvo negražus, langas buvo išdaužtas, buferis sulūžęs, iš automobilio lašėjo tepalai, bet važiuoti su juo buvo galima, per kelis metus būtų susiremontavęs. Liudytojas G. M., kuris 2009-02-11 sudarė sutartį su P. A. ir iš jo nupirko automobilį „Iveco 75E15“ už 1800 Lt, taip pat parodė, kad kaina atitiko jo būklę, nupirko „laužą“, prekinės išvaizdos nebuvo, bėgo tepalai, bet kadangi dirbo autoservise, manė padažys, suremontuos ir parduos, planavo net uždirbti. Be to, liudytojas nurodė, kad automobilis negalėjo kainuoti 12-14 tūkstančių litų, nes tuo metu toks geros būklės automobilis „Auto pliuse“ kainavo 4-6 tūkstančius litų. Liudytojas L. Š., kuris 2009-06-05 sudarė sutartį su G. M. ir iš jo nupirko automobilį „Iveco 75E15“ už 2000 litų parodė, kad automobilis buvo važiuojantis, bet reikėjo investuoti dar 10 000 Lt, nes reikėjo remontuoti važiuoklę, radiatorių, stabdžiai kirtosi. Jei automobilio būklė būtų buvusi gera, kaina būtų buvusi kitokia, o mašinos remontas jam kainavo 10 000 Lt, be to, pirkdamas jis žinojo apie automobilio būklę. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai dėl vienokių ar kitokių aplinkybių būtų suinteresuoti melagingai atskleisti įsigyto automobilio vertę ir jo būklę, būtų suinteresuoti vienokia ar kitokia baudžiamosios bylos baigtimi, todėl teismas jų parodymus traktuoja kaip atitinkančius objektyvią tiesą ir jais remiasi. Be to, automobilio „Iveco 75E15“, v.n. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo kainas kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina byloje esančios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos.
Aiškinant LR BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sampratą ir atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, darytina išvada, jog šios aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad A. D. pardavė automobilį „Iveco 75E15“, v.n. (duomenys neskelbtini), nepateisinamai pigiai, t.y. pardavė kur kas mažesne kaina nei jo tikroji vertė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog A. D. veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 str. 2 d., todėl jis išteisintinas.
Baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė civilinį ieškinį dėl 639801,33 litų turtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p., kai priimamas išteisinamasis nuosprendis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.
Kardomoji priemonė - užstatas, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Daiktinius įrodymus - A. D. firmos „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus Šiaulių apskrities VPK, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti A. D. firmos „A“ bankroto administratoriui.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
A. D. išteisinti, nepadarius veikos (2007-05-30 pasirašant paskolos sutartį), turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., požymių.
A. D. išteisinti, nepadarius veikos (2007-10-03 pasirašant paskolos sutartį), turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., požymių.
A. D. išteisinti, nepadarius veikos (pasirašant tunelinės krosnies pirkimo-pardavimo sutartį), turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., požymių.
A. D. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 str. 2 d., požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p., UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kardomąją priemonę - užstatą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.
Daiktinius įrodymus - A. D. firmos „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus Šiaulių apskrities VPK, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti A. D. firmos „A“ bankroto administratoriui.
Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių miesto apylinkės teismą.