Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir nubausta 9 MGL (1170 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda ir E. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 14 MGL (1820 Lt) dydžio bauda.

Paskirtos baudos mokėjimas E. Z. išdėstytas per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendį visiškai atlikta bausmė, t. y. sumokėta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Priteista solidariai iš N. S. ir E. Z. į valstybės biudžetą 70611,95 Lt žalos atlyginimui.

Prašymas dėl 1252,62 Lt vertimo išlaidų priteisimo iš N. S. ir E. Z. atmestas.

Šiuo nuosprendžiu N. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendis jos atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

E. Z. nuteista už tai, kad ji, būdama ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) vyriausiąja finansininke ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnį (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1914 redakcija) būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, nurodančią, kad į apskaitą privalo įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, neįtraukė į ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą – bendrovės vedamo 2006 ir 2007 metų registro „Didžioji knyga“ sąskaitą Nr. 505 „Suteiktų paslaugų pajamos“ PVM sąskaitos faktūros 2006 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už 199 999,98 Lt (99999,99 + 99999,99) ir dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2006-11-30 iki 2007-02-28.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. Z. nuteisimo naikinama ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, jog buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes jai nepasikvietus gynėjo, teismas privalėjo užtikrinti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir skirti jai valstybės apmokamą advokatą. BPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kada gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą yra būtinas. Iš bylos matyti, kad nėra BPK 51 straipsnyje nustatytų pagrindų, liudijančių, jog E. Z. būtina buvo skirti gynėją. Pati apeliantė gynėjo nepasikvietė ir pirmosios instancijos teisme nenurodė, jog jai gynėjas būtinas (5 t. 152, 163 b. l.). Dėl to pripažįstama, kad E. Z. teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Nepagrįstas taip pat ir apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiamas nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatas. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik, remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Nuosprendyje teismas taip pat išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl E. Z. kaltės, teismas nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal teismų praktiką aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (pvz., nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.).

Byloje nustatyta, kad nuo 2006-05-17 iki 2008-12-31 ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja finansininke dirbo E. Z. ir jai N. S. pateikė keturias PVM sąskaitas – faktūras, kurių tik dvi E. Z. į traukė į ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o kitų dviejų – 2006 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) – sąskaitų faktūrų į apskaitą neįtraukė. Ikiteisminio tyrimo metu E. Z. pripažino, kad dviejų PVM sąskaitų faktūrų į apskaitą neįtraukė per neapsižiūrėjimą ar didelį darbo krūvį, nors teisme tvirtino, kad tų dviejų sąskaitų faktūrų į apskaitą neįtraukė, nes jų nereikėjo įtraukti, jos buvo išmestos, anuliuotos. N. S. patvirtino, kad buvo išrašytos keturios PVM sąskaitos faktūros, tačiau buhalterei liepė dviejų sąskaitų faktūrų į apskaitą netraukti, jas anuliuoti, nes Ispanijos įmonė šių sąskaitų neapmokėjo. Kaip matyti, šios dvi kaltinime nurodytos sąskaitos faktūros buvo išrašytos, įsegtos į bylą, tačiau jos įstatymo nustatyta tvarka nebuvo perbrauktos kaip anuliuotos. Be to, pirmosios instancijos teisme specialistė N. Ladygienė parodė, kad ir anuliuotas sąskaitas faktūras reikia įtraukti į apskaitą. Taigi, E. Z., į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą neįtraukdama 2006 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitų faktūrų, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu.

Specialisto išvadose Nr. 5-4/120 ir Nr. 5-4/130 (1 t. 71–87 b. l., 3 t. 14–28 b. l.) nurodyta, kad dėl PVM sąskaitų faktūrų panaudojimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2006-11-30 iki 2007-02-28. Apeliacinės instancijos teisme specialistė N. Ladygienė dar kartą patvirtino pateiktas specialisto išvadas ir nurodė, kad, į apskaitą neįtraukus dviejų sąskaitų faktūrų, buvo padarytas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimas, tačiau pripažino, kad, jei yra visi pirminiai dokumentai ir į apskaitą neįtrauktose sąskaitose faktūrose yra nurodytos sumos, bendrovės veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą galima nustatyti. Nuteistosios N. S. ir E. Z. tvirtino, kad visi dokumentai buvo, paslaugos buvo suteiktos, todėl buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, tačiau pagal kaltinime nurodytas dvi sąskaitas faktūras nebuvo gauti pinigai, t. y. jos nebuvo apmokėtos. Kaip matyti, nors 2006 m. lapkričio 30 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. vasario 28 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą, tačiau jos buvo išrašytos (1 t. 89, 92 b. l.), jose nurodyti visi privalomi rekvizitai ir duomenys, net ir sumos. Atsižvelgiant į visas šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad iš esmės galima nustatyti bendrovės veiklą, turto, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už laikotarpį nuo 2006-11-30 iki 2007-02-28. Taigi, nėra BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų pasekmių – negalėjimo nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Faktas tas, kad E. Z. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, to neneigia ir pati apeliantė, tačiau tokia veika baudžiamosios atsakomybės jai neužtraukia, nes, kaip jau minėta, nėra įstatyme numatytų pasekmių. Atskleistas E. Z. veikimas galėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnio dispozicijos turinį.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad E. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

E. Z. išteisinus naikinama ir nuosprendžio dalis dėl žalos priteisimo iš E. Z..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, kolegija,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria E. Z. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir nuteista 9 MGL (1170 Lt) dydžio bauda, panaikinti ir E. Z. atžvilgiu priimti naują nuosprendį.

E. Z. išteisinti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nesant jos veikoje BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteistas žalos atlyginimas iš E. Z..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.