Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-337/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-14
Bylos Nr.: 2A-337/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D.
Ieškovas: Lietuvos Respublikos

Civilinė byla Nr. 2A-337/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1.; 30.4.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D. G. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z. (F. Z.), J. K., A. Z. (A. Z.) ir V. I. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z. (F. Z.), J. K., A. Z. (A. Z.) ir V. I. D. dėl administracinio akto ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Žilvinas J. R., uždaroji akcinė bendrovė „Seviga“, Z. P., A. T., E. P. S., V. K., R. P., V. A., V. M., E. M. ir Vilniaus rajono notarų biuro notarė L. Š. bei trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (5 t., 11-19 b. l.), prašydamas: 1. pripažinti negaliojančiais: 1.1. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės V. Z. į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai bei vietoj turėtos 0,15 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 0,15 ha žemės sklypą namų valdai, esantį Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje; 1.2. Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256; 2. Taikyti restituciją natūra ir įpareigoti I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z. ir V. I. D. grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus: 0,2968 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės Vilkeliškių kaime; 0,3000 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės Vilkeliškių kaime; 0,2832 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono savivaldybės Vilkeliškių kaime; 0,0885 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; 0,0260 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; 0,0015 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; 0,1655 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; 3. Taikyti restituciją pinigine išraiška ir priteisti į valstybės biudžetą iš: I. S. 154 822,82 Lt; L. Z. 32 920,60 Lt; F. Z. 154 800,79 Lt; J. K. 154 974,93 Lt; A. Z. 154 797,56 Lt; V. I. D. 154 774,16 Lt; 4. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė grupė pasiūlė Vilniaus rajono ekspertų komisijai atstatyti V. Z. nuosavybės teisę į 3,81 ha bendro žemės ploto. 1994 m. kovo 18 d. pasiūlymas-išvada yra išduota nesant įrodymų, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime, o vėliau iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos ginčo žemės sklypo savininku buvo V. Z., todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad pastarasis buvo ginčo žemės sklypo savininkas. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkūrė nuosavybės teises į V. Z., mirusiam 1998 m. kovo 22 d., tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, o vietoj turėtos 0,15 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį namų valdos 0,15 ha žemės sklypą, esantį Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje. Minėtoji namų valda priklausė mirusio V. Z. dukrai I. S., kuri 2000 m. rugpjūčio 15 d. buvo pateikusi prašymą įskaityti jos turimą 0,15 ha namų valdos žemės sklypą į V. Z. natūra grąžinamą žemės sklypą. Tačiau įskaityti į grąžinamą natūra žemės plotą namų valdos žemės sklypą galima tik tuomet, jei namų valda priklauso tam pačiam asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, o ne tam asmeniui, kuris, atkūrus nuosavybės teises, paveldėjo mirusiojo turtą, todėl 0,15 ha namų valdos žemės sklypas įskaitytas į grąžinamą natūra žemės plotą pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad V. Z. negalėjo būti laikomas pretendentu ir jam negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, minėtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo naikintinas. Vilniaus rajono notarų biure išduotas 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kad atsakovai paveldėjo po 1/6 dalį ginčo žemės sklypo bendrojoje nuosavybėje. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2.3-3464-01 „Dėl žemės sklypų Vilkeliškių k., Vilniaus mieste, suformavimo“ suformuota 16 sklypų. I. S., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. dalį naujai suformuotų žemės sklypų pardavė tretiesiems asmenims. Kadangi Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimas pripažintinas neteisėtu CK 1.80 straipsnio pagrindu, todėl taikomos pasekmės, numatytos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, 6.145 straipsnio 1 dalyje. Tokiu būdu, I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. nepagrįstai šio sprendimo pagrindu išduotas 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą pripažintinas negaliojančiu. Atsakovai, neteisėtai įgiję nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ir parduodami ją tretiesiems asmenims, be pagrindo praturtėjo, todėl privalo atlyginti valstybei parduotų sklypų vertę, sumokant ekvivalentą pinigais, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraturčių proporcingai turėtą žemės sklypo dalį. Likusias neparduotų ginčo sklypų dalis bendrosios nuosavybės teise valdo bendrasavininkiai I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z. ir V. I. D., todėl jie privalo grąžinti valstybei likusius žemės sklypus, esančius Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių Vilkeliškių k.

Ieškovas teigia, kad pirminė informacija dėl galbūt padarytų teisės aktų pažeidimų, Vilniaus apskrities viršininkui 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 V. Z. atkūrus nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. Z. valdytą 3,81 ha žemės plotą Vilkeliškių kaime, Generalinei prokuratūrai tapo žinoma 2004 m. rugsėjo 9 d., todėl CK 1.125 straipsnyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo 2004 m. rugsėjo 9 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės V. Z. į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 3, 66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai bei vietoj turėtos 0, 15 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 0,15 ha žemės sklypą namų valdai, esantį Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje; pripažino negaliojančiu Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. patvirtintą 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 1-11256; taikė restituciją natūra ir įpareigojo I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. grąžinti valstybės nuosavybėn žemės sklypus: - 0,2968 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės Vilkeliškių kaime; - 0,3000 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės Vilkeliškių kaime; - 0,2832 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono savivaldybės Vilkeliškių kaime; - 0,0885 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; - 0,0260 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; - 0,0015 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; - 0,1655 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybės, Vilkeliškių kaime; taikė restituciją pinigine išraiška ir priteisė į valstybės biudžetą: iš I. S. 154 822,82 Lt; iš L. Z. 32 920,60 Lt; iš F. Z. 154 800,79 Lt; iš J. K. 154 974,93 Lt; iš A. Z. 154 797,56 Lt; iš V. I. D. 154 774,16 Lt; priteisė iš I. S. į valstybės biudžetą 5 368,83 Lt žyminio mokesčio ir 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 5 444,82 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš L. Z. į valstybės biudžetą 2 260,83 Lt žyminio mokesčio ir 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 2 336,82 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš F. Z. į valstybės biudžetą 5 368,83 Lt žyminio mokesčio ir 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 5 444,82 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš J. K. į valstybės biudžetą 5 371,83 Lt žyminio mokesčio ir 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 5 447,82 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš A. Z. į valstybės biudžetą 5 368,83 Lt žyminio mokesčio ir 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 5 444,82 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš V. I. D. į valstybės biudžetą 5 367,83 Lt žyminio mokesčio ir 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 5 443,82 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. G. prokuratūros naudai 3 035,94 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, t. y. po 433,71 Lt iš kiekvieno; priteisė iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. į valstybės biudžetą 531,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 75,99 Lt iš kiekvieno.

Teismas atnaujino senaties terminą reikalavimui dėl 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi praleistą ieškinio senaties terminą dėl administracinio akto pripažinimo negaliojančiu atnaujino (3t., 161-167 b. l.). Atsakovai prašė taikyti 1 metų senaties terminą paveldėjimo teisiniams santykiams (CK 5.8 str.). Teismas nustatė, kad senaties terminas praleistas maždaug 1,5 mėnesio. Atsižvelgė į tai, kad byloje yra ginamas viešasis interesas, kad terminas praleistas nežymiai bei į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi atnaujino ieškinio senaties terminą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 41-9675 ginčijimui, todėl ir jo pagrindu išduotam 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimui pirmosios instancijos teismas senaties terminą atnaujino (CK 1.131. str. 2 d.).

Teismas sprendė, kad prokuroro ieškovo ieškiniu ginamas viešasis interesas, nes ginčijami sprendimai susiję su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, kuriuo suinteresuota visuomenė bei valstybės nuosavybės (žemės) praradimu dėl padarytų teisės aktų pažeidimų. Teismas, išnagrinėjęs J. Z. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, sprendė, kad priimdama sprendimą ekspertų komisija turėjo įvertinti ne tik 1924 metų žemės mokesčių mokėtojų sąrašą, bet ir kitą Riešės valsčiaus Vilkeliškių kaimo turimą archyvinę medžiagą, t. y. Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąrašą, kuriame prie J. Z. pavardės nurodyta 3 dešimtinės žemės bei 1941 m. spalio 20 d. Riešės valsčiaus pieno gamintojų sąrašą, kuriame paminėti tik A. ir B. Z., valdę, naudoję po 3,5 ha žemės bei P. . – 0, 5 ha žemės. Taigi ekspertų komisija pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintų metodinių nurodymų dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės 7.6 punktą, kuriame nurodoma, kad, kai tiriant disponuojama ne vieninteliu papildomu dokumentu, jie tarpusavyje sulyginami ir detaliau tiriamos nesutapimų priežastys. Taigi iš byloje esančių įrodymų matyti, kad duomenų apie V. Z. nuosavybės teise valdytą žemę jo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, o pagal galiojančius teisės aktus nuosavybės teisės atkuriamos tik savininkams, kurie ją valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Teismas taip pat nurodė, kad V. Z. nuosavybės teisė buvo atkurta Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. išvados pagrindu išnagrinėjus Vilniaus – Trakų apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąrašą, t. y. išnagrinėtas tik papildomas dokumentas, iš kurio negalima spręsti, kad buvusiam savininkui J. Z. 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise priklausė 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra kitų duomenų, kad buvo nagrinėti nuosavybės teises patvirtinantys papildomi dokumentai, kad po tėvo J. Z. mirties 1931 m. lapkričio 1 d. iki 1940 m. V. Z. buvo žemės savininku. Teismas konstatavo, kad 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės pasiūlymas-išvada yra išduota nesant įrodymų, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime, o vėliau iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos ginčo žemės sklypo savininku buvo V. Z., todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad V. Z. buvo ginčo žemės sklypo savininkas. Teismas sprendė, kad V. Z. nuosavybės teisės buvo atkurtos nesant įrodymų, kad jis iki nacionalizacijos buvo ginčo žemės sklypo savininkas.

Teismas nurodė, kad pažeidžiant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 9 straipsnį, 10 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11 punkto ir 12 punkto reikalavimus, V. Z. nepateikė Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriui dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą buvusio savininko J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. bei savo iki 1940 m. liepos 22 d., remiantis kuriais jam galima būtų atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkurtos nuosavybės teisės į J. Z. valdytą žemę, kuris žemės nacionalizacijos metu jau nebebuvo ginčo žemės sklypo savininku. Kadangi V. Z. nuosavybės teisių atkūrimo byloje duomenų, kad jis paveldėjo iš savo tėvo J. Z. ginčo žemės sklypą nėra, todėl V. Z. negalėjo būti laikomas pretendentu ir jam negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovo prašomo pripažinti negaliojančiu 2000 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr.41-9675 priėmimą suponavo prieš tai priimti dokumentai, sukėlę V. Z. tam tikras teisines pasekmes, kurie nėra nuginčyti, todėl juose užfiksuoti duomenys yra teisingi, nurodydamas, kad teisines pasekmes sukėlė ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas, o ne prieš tai priimti dokumentai.

Atsižvelgdamas į tai, jog nėra pakankamai įrodymų, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d, o V. Z. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos valdė nuosavybės teise 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime, teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. 41-9675 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo naikintinas. Panaikinęs neteisėtai priimtą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, teismas panaikino ir Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š. 2000 m. rugsėjo 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą Nr. 1-11256, nes Vilniaus apskrities viršininko ginčo sprendimo pagrindu ginčo turtas, t.y. 3,81 ha žemės, paveldėjimo būdu neteisėtai atiteko paveldėtojams, todėl atsakovai neturi teisės naudotis didesnėmis teisėmis dėl neteisėto turto negu pats turto palikėjas V. Z. (CK 4.93 - 4.96 str.). Pripažinęs Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675 bei 2000 m. rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą negaliojančiais, teismas taikė restituciją. Teismas nenustatė, jog tretieji asmenys įsigiję iš atsakovų ginčo žemės sklypus, būtų nesąžiningi. Tačiau atsakovai, neteisėtai įgiję nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ir parduodami ją tretiesiems asmenims be pagrindo praturtėjo. Teismas nurodė, kad jei administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Kadangi nenustatytas trečiųjų asmenų nesąžiningumas įgyjant nuosavybėn žemės sklypus, todėl parduotų žemės sklypų tretiesiems asmenims piniginį ekvivalentą skaičiavo atsižvelgdamas į parduodamų žemės sklypų mažiausią vertę jų pardavimo metu. Teismas nurodė, kad pagal R CK 4.95 straipsnį savininkai turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetinio neteisėto valdymo, todėl atsakovai privalo grąžinti valstybei likusius neparduotus 0,2968 ha, 0,3000 ha, 0,2832 ha, 0,0885 ha, 0,0260 ha, 0,0015 ha, 0,1655 ha žemės sklypus, esančius Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių Vilkeliškių kaime (CK 1.80 str., 4.96 str. 3 d., 6.145 str.). Teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi CPK 96 straipsniu, kuriame nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Pažymėjo, kad ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 5 p). Teismas atsakovų mokėtiną žyminį mokestį apskaičiavo kiekvienam atskirai pagal parduotų sklypų vertę bei po lygiai nuo bendrai grąžintinos valstybės nuosavybėn žemės sklypų nustatytos rinkos vertės (363 663 Lt). Iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. priteisė ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidas – 3 035,94 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, t. y. po 433,71 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. į valstybės biudžetą priteisė 531,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 75,99 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį dėl 509,70 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo bylinėjimosi išlaidos valstybei iš Nacionalinės žemės tarnybos nebūtų priteistos. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi bendruoju principu, kad pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netaikė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 96 straipsnio 4 dalies nuostatų, nors Nacionalinės žemės tarnybos manymu, šios nuostatos turėjo būti taikomos, siekiant tinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Civilinę bylą dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais iniciavo Generalinė prokuratūra, siekdama apginti viešąjį interesą. Taigi ieškovas, būdamas atleistas nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, nepatyrė jokių bylinėjimosi išlaidų. Tokiu atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti CPK 93 straipsnį. Nagrinėtoje civilinėje byloje dėl administracinio akto bei paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais tiek ieškovas, ginantis viešąjį interesą, tiek ir atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl teismas negalėjo priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos 509,70 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Atsiliepimas

Ieškovas nesutinka su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

Atsakovas neteisingai aiškina CPK 83 straipsnio nuostatas. Šis straipsnis valstybės institucijai taikytinas tik tuo atveju, kai ši kreipiasi į teismą su ieškiniu ar pareiškimu siekdama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus (CPK 83 str. 2 d.). Nacionalinė žemės tarnyba, būdama atsakovu, nepatenka į šioje normoje numatytų subjektų, atleidžiamų nuo bylinėjimosi išlaidų, ratą, todėl jos atžvilgiu CPK 83 straipsnyje numatytos išimtys dėl žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų nemokėjimo, netaikytinos.

Žemesnės instancijos teismas

Skundo teiginys, jog ieškovas nepatyrė jokių bylinėjimosi išlaidų, neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Ieškovo atstovas posėdžių metu teismui pateikė savo išlaidas skelbimams apie posėdžius spaudoje patvirtinančius dokumentus. Teismas šias išlaidas pripažino ieškovo turėtomis išlaidomis, susijusiomis su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 88 str. 1 d. 3 p.), ir pagrįstai sprendė, kad jas atlyginti turi atsakovai lygiomis dalimis. Analogiška nuostata taikytina ir dėl teismo iš apelianto priteistų 75, 99 Lt išlaidoms, susijusioms su teismo procesinių dokumentų įteikimu, apmokėti.

Šalies argumentai

Atsakovai I. S., L. Z., F. Z. (F. Z.), J. K., A. Z. (A. Z.) ir V. I. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Savo reikalavimų pagrįstumą ieškovas kildino iš CK 1.80 straipsnio 1 dalies. Teismas konstatavo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. 41-9675 prieštarauja 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 9 ir 10 straipsnių reikalavimams. Šios normos nėra aiškiai imperatyvios, jos įstatymo leidėjo valia buvo ne kartą taisomos bei papildomos, išplečiant jų galiojimo apimtis, kas leidžia tvirtinti, jog įstatymų leidėjas šias normas pripažino dispozityviomis. Todėl teismas privalėjo motyvuoti, kuo pasireiškia šių normų imperatyvumas ir kokį visuomeninį interesą jos saugo, kuo pasireiškia apeliantų veiksmų neteisėtumas, sudarant ginčo sandorį, kad jiems turi būti taikoma ieškovo prašoma civilinė atsakomybė.

2. Nesutinka su teismo išvada, kad V. Z. atžvilgiu teisines pasekmes sukėlė Vilniaus apskrities viršininko sprendimas, todėl prieš tai priimti dokumentai neturi būti ginčijami. Atsakovų tėvas V. Z., remdamasis Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostatomis, kreipėsi į Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybą ir įteikė prašymą, siekdamas atkurti nuosavybės teises į savo, kaip buvusio savininko, nuosavybės teise valdytą apie 3 ha dydžio žemės sklypą buvusį Vilniaus raj., Vilkeliškių k. Prašymas atitinkamų valstybės institucijų privalėjo būti peržiūrėtas ir patikrintas, kas reiškė, jog V. Z. prašymo įteikimo faktas atitinkamų valstybinių institucijų darbuotojų negalėjo būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo turimomis teisėmis. Vykdant V. Z. nuosavybės teisių atkūrimo procesą, 1998 m. birželio 10 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė pažymą Nr.1553 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų V. Z. išdavimo į buvusio savininko J. Z. nuosavybės teise valdytą 3,81 ha dydžio žemės sklypą. Nurodytos pažymos pagrindu Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr.41-9675 V. Z. atkūrė nuosavybės teises. Minėti dokumentai nėra nuginčyti, kas leidžia daryti išvadą, kad juose užfiksuoti duomenys yra teisingi. Esant tokiai teisinei situacijai ir esant nenuginčytiems dokumentuose išdėstytiems duomenims, iš atsakovų atimama galimybė savo turtinius interesus apginti kitais įstatymo numatytais būdais.

3. Sprendime nenurodyta, kokie teisiniai santykiai susiformavo tarp šalių ginčijamo sandorio atžvilgiu, todėl teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kada atsakovams perėjo ginčijamu sandoriu atsiradusi nuosavybės teisė bei netinkamai sprendė atsakovų turtinių interesų teisinės apsaugos klausimus. Teismas nepagrįstai apeliantų nepripažino sąžiningais turto įgijėjais. Byloje nustatyta, kad atsakovai nuosavybės teises į ginčijamu administraciniu aktu atkurtą nuosavybę įgijo pagal paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. ne pagal administraciniame akte įvardintą nuginčytą sandorį. Tokiu būdu pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš atsakovų žemės sklypas negalėjo būti išreikalautas. Paveldėjimo institutas nelaikytinas neatlygintinu sandoriu, kadangi su palikimu perimamos ne tik teisės, bet ir pareigos, todėl šiuo konkrečiu atveju atsakovams negaliojo CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostatos.

4. Teismas nesprendė, kokio ieškinio pagrindu turėjo būti ginamas viešasis interesas – ar pareiškiant vindikacinį ieškinį, ar ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas nenustatinėjo aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad atsakovams buvo pritaikytas mažiausios piniginės sumos ekvivalento apskaičiavimo mechanizmas.

5. Pasisakydamas dėl būtinybės atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo, teismas vadovavosi CK 5.8 straipsniu, tačiau šia teisės norma teismas negalėjo vadovautis, kadangi numatyta paveldėjimo nuginčijimo teise turi teisę pasinaudoti asmuo, pretenduojantis į palikimą. Kitiems subjektams tokia teisė nėra suteikta, todėl teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminus bei nepagrįstai juos atnaujino. Ieškovui turėjo būti taikomos CK 5.63 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios palikėjo kreditorių teises reikšti savo reikalavimus palikėjo įpėdiniams.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pažeidimus padarė valstybinių institucijų atstovai. Jokių įstatymo pažeidimų, kurie galėtų suponuoti atsakovų civilinę atsakomybę teismas nenurodė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas buvo nepagrįstai priteistas iš atsakovų.

7. CPK 256 straipsnis numato atvejus, kada galimas bylos nagrinėjimo atnaujinimas iš esmės. Įstatymų leidėjas yra išvardinęs baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant yra galimas toks procesinis sprendimas. Tačiau sprendžiant iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nutarties teksto, būtinybė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės buvo pagrįsta kitokiomis aplinkybėmis nei numato CPK 256 straipsnis. Mano, kad toks procesinės teisės pažeidimas priskirtinas prie esminių, pažeidžiančių bylos šalies procesines teises, todėl yra pakankamas įstatyminis pagrindas skundžiamam teismo sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Ieškovas prašo atmesti atsakovų I. S., L. Z., F. Z. (F. Z.), J. K., A. Z. (A. Z.) ir V. I. D. apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą bei restituciją. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovas nenurodė, kokioms imperatyvioms teisės normoms prieštarauja ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas ir paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškinyje buvo nurodyta, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 6 dalį, 9 ir 10 straipsnius bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11, 12 ir 25 punktus.

2. Atsakovų teiginys, jog šios normos negali būti pripažintos imperatyviomis, nes įstatymų leidėjas jas nuolat taisė ir pildė, neparemtas jokiais teisiniais argumentais, paneigiančiais aptariamų teisės normų privalomąjį pobūdį. Kasacinio teismo praktikoje ne vieną kartą konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisinis reguliavimas yra imperatyvaus pobūdžio.

3. Nesutinka su apeliantų argumentu, jog teismas, nusprendęs, kad teisines pasekmes sukėlė tik ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas, padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo būtina ginčyti kitų dokumentų, priimtų iki ginčijamo sprendimo, nuosavybės teisių atkūrimo procese ir taip užkirto kelią apeliantams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio nuosavybės valdymo fakto nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad administraciniai aktai, sukeliantys teisinius padarinius ir nesantys sudedamąja kito administracinio akto dalimi, gali būti atskirai nuginčijami teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Teismas yra nurodęs, kad tai, jog administraciniai-procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams gali būti patikrinama, sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr. 3K-3- 559/2009).

4. Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad esant nenuginčytiems Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. išvadai ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę, atsakovams užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šie administraciniai aktai negali būti prilyginami nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, išvardintiems Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 13 punkte ir jų buvimas neužkerta kelio asmenims kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

5. Nepagrįsti apeliantų argumentai ir dėl netinkamo restitucijos taikymo ir apeliantų, kaip sąžiningų įgijėjų, turtinių interesų gynybos susiaurinimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007). Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Teismas, nustatęs, kad dalis naikintinu administraciniu aktu ir pavedėjimo teisės liudijimo pagrindu įgytų žemės sklypų yra atsakovų nuosavybėje, pagrįstai taikė CK 4.96 straipsnio 3 dalį.

6. Teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai nurodė, kad nesant galimybės daikto išreikalauti natūra, vykdoma restitucija pinigais. Atsižvelgdamas į tai, kad nenustatytas šalių nesąžiningumas, teismas priteisė iš atsakovų parduotų žemės sklypų mažiausią vertę.

7. Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl CK 5.63 straipsnio šioje byloje taikymo. Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo termino, nustatyto CK 5.63 straipsnyje, tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Šiuo atveju tarp valstybės ir V. Z. negalėjo susiklostyti ir nesusiklostė prievoliniai santykiai. Valstybė negali būti įvardijama kreditoriumi, o V. Z. – skolininku, todėl ir V. Z. įpėdinių turtinės teisės negali būti ginamos CK 5.63 straipsnyje įtvirtinto senaties termino kreditorių reikalavimams reikšti pagrindu.

8. Nesutinka su apeliantų teiginiais, jog teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, neatsižvelgė į tai, jog šioje situacijoje atsakovai nepadarė jokių teisės aktų pažeidimų, kurie galėtų suponuoti jų civilinę atsakomybę. Apeliantų nuomone, bylą pralaimėjusia šalimi laikytina Nacionalinė žemės tarnyba, iš kurios ir turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau šie teiginiai prieštarauja CPK 96 straipsnio 1 daliai. Nacionalinei žemės tarnybai jokie turtiniai reikalavimai šioje byloje nebuvo pareikšti, todėl teismas pagrįstai žyminį mokestį priteisė iš atsakovų, o kitas bylinėjimosi išlaidas po lygiai iš kiekvieno atsakovo.

9. Apeliacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo nepagrįstai atnaujinus bylos nagrinėjimą (CPK 256 str.) negali būti vertinami kaip turėję įtakos teismo sprendimo priėmimui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nurodė, jog pažeidžiant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 6 dalį, 9 ir 10 straipsnius bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės tiesių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Tvarka) 11 ir 12 punktų reikalavimus, V. Z. Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą buvusio savininko J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. bei savo iki 1940 m. liepos 22 d., remiantis kuriais jam galima būtų atkurti nuosavybės teises į žemę. Įstatymo 2 straipsnis pateikia baigtinį sąrašą asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą; 9 straipsnis konkrečiai detalizuoja kokie yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, 10 straipsnis išsamiai reglamentuoja prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarką. Taigi šiuose straipsniuose įtvirtintos tik imperatyvios teisės normos. Įstatymo leidėjas nepaliko laisvės šalims nustatyti tokią sąlygą, kokia joms yra priimtiniausia, todėl atmestinas apeliantų teiginys, jog nėra galima vienareikšmiška išvada, kad šios normos yra imperatyvios.

2. Teismas teisingai pažymėjo, jog teisines pasekmes sukėlė ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas, o ne prieš tai priimti dokumentai.

3. Atsakovai neteisėtai įgiję nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ir parduodami ją tretiesiems asmenims be pagrindo praturtėjo. Teismas teisingai nusprendė, kad atsakovai privalo atlyginti valstybei parduotų sklypų vertę, sumokant ekvivalentą pinigais, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraturčių proporcingai turėtą žemės sklypo dalį.

4. Kadangi ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant įstatymų ir poįstatyminių teisės normų imperatyvius reikalavimus, jis pagrįstai pripažintas neteisėtu CK 1.80 straipsnio pagrindu ir taikytos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, 6.145 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtini apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinė grupė pasiūlė Vilniaus rajono ekspertų komisijai atstatyti V. Z. nuosavybės teisę į 3,81 ha bendro žemės ploto (1 t., 35 b. l.). 1994 m. kovo 18 d. Vilniaus rajono ekspertų komisija nutarė V. Z. atkurti teisę į turėtą žemę (1 t., 46-48 b. l.). Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkūrė nuosavybės teises į V. Z., mirusiam 1998 m. kovo 22 d., tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės, grąžinant natūra bendrą 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, o vietoj turėtos 0,15 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį namų valdos 0,15 ha žemės sklypą, esantį Antežerių kaime, Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje (1 t., 62 b. l.). Vilniaus rajono notarų biure 2000 m. rugsėjo 27 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kad I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. paveldėjo po 1/6 dalį bendrojoje nuosavybėje, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. 41-9675 atkurtos nuosavybės teisės į V. Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha žemės plotą (1 t., 69-71 b. l.). Atsakovai L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. 2000 m. rugsėjo 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi savo seseriai I. S. pardavė po 1/6 dalį 0,1500 ha ploto žemės sklypo (1 t., 63-64 b. l.). I. S. 2000 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 0,1500 ha žemės sklypą pardavė Ž. J. R. (1 t., 65 b. l.). I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. 2004 m. spalio 4 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 13756/27800 dalį 2,7800 ha bendro ploto žemės sklypo (1 t., 66-68 b. l.). Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2.3-3464-01 suformuoti 16 sklypų (2 t., 31-33 b. l.). Atsakovai I. S., F. Z., J. K., A. Z. ir V. I. D. 2005 m. vasario 1 d. susitarė atidalinti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią 14044/27800 dalį 2.7800 ha bendro ploto žemės sklypo (2 t., 34 b. l.). I. S., F. Z., J. K., A. Z., V. I. D. dalį naujai suformuotų žemės sklypų pardavė tretiesiems asmenims: 2005 m. birželio 30 d. V. K. pardavė 0,0615 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 122-123 b. l.); 2005 m. birželio 28 d. pardavė R. P. 0,1172 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 124-125 b. l.); 2005 m. birželio 28 d. pardavė V. A. 0,1072 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 126-127 b. l.); 2005 m. birželio 28 d. pardavė V. M. 0,1677 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 128-129 b. l.); 2005 m. birželio 28 d. pardavė E. M. 0,1001 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 130-131); 2005 m. birželio 30 d. pardavė Z. P. 0,0730 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 116-117 b. l.); 2005 m. birželio 30 d. pardavė A. T. 0,0959 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 118-119b. l.); 2005 m. rugpjūčio 9 d. pardavė E. P. S. 0,1147 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 120-121); 2005 m. liepos 1 d. sutartimi pardavė UAB „Seviga“ 0,0730 ha bendro ploto žemės sklypą (1 t., 113-115 b. l.).

Dėl atsakovų I. S., L. Z., F. Z., J. K., A. Z. ir V. I. D. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 41-9675, kuriuo V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,81 ha žemės, pripažino prieštaraujančiu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 9 ir 10 straipsniams bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 11 ir 12 punktų reikalavimams.

Apeliantų manymu, teismas, spręsdamas dėl imperatyvios įstatymo nuostatos pažeidimo, privalėjo motyvuoti, kuo pasireiškia šių normų imperatyvumas, kokį visuomeninį interesą jos saugo, kuo pasireiškia atsakovų neteisėti veiksmai, kad jiems taikoma civilinė atsakomybė.

Įstatymo nuostatos, kurioms prieštaraujančiu pripažintas ginčijamas administracinis aktas, nekelia abejonių dėl jų imperatyvaus pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką, kokiais kriterijais vadovautis sprendžiant dėl teisės normos imperatyvaus pobūdžio. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininkui. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Nurodyto įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 4 dalis) reglamentuota, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 11 punkte nurodyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai; 12 punkte reglamentuoti dokumentai, kurie gali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas griežtai reglamentuotas įstatymo ir privalo būti vykdomas laikantis nustatytų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-310/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Taigi įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuota nuosavybės teisių atkūrimo tvarka yra imperatyvios, jos negali būti keičiamos šalių susitarimu, jų negali būti nepaisoma. Tai, kad teismas neišaiškino nurodytų teisės normų imperatyvaus pobūdžio, nepaneigia priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos yra dispozityvios dėl daugkartinio jų keitimo. Imperatyvios teisės normos keitimo faktas pats savaime nereiškia šios normos pobūdžio pakeitimo. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei 9 straipsnis nebuvo keisti nuo pat įstatymo priėmimo dienos, o 10 straipsnio 3 dalis (šiuo metu 4 dalis) buvo keista tik dėl terminų nustatymo, tačiau šios dalies nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, nebuvo keista.

Teismas nustatė, kad 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės pasiūlymas-išvada yra išduota nesant įrodymų, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime, o vėliau iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos ginčo žemės sklypo savininku buvo V. Z., todėl sprendė dėl pagrindo konstatuoti V. Z. buvus ginčo žemės sklypo savininku nebuvimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos savininkui. Išdėstyti argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. Z. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos nepagrįstai, t. y. pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 9 ir 10 straipsnių nuostatas, pagrįstumą. Lietuvos Aukščiausias Teismas, šioje byloje spręsdamas dėl senaties termino atnaujinimo, taip pat pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie jas turėjo, o ne tiems, kurie tokių teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, yra prioritetinis viešasis interesas. Kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-578/2007).

Atsakovai nurodo, kad teismas netyrė, kuo pasireiškė jų neteisėti veiksmai ir kodėl jiems taikoma civilinė atsakomybė. Nagrinėjamo ginčo atveju administracinį aktą pripažinus negaliojančiu yra taikoma restitucija (CK 1.80 str. 2 d.), o ne civilinės atsakomybės institutas, todėl neteisėti veiksmai ar kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra nustatinėjamos.

Apeliantai neteisūs, kvestionuodami teismo išvadą, kad teisines pasekmes sukėlė Vilniaus apskrities viršininko sprendimas ir todėl prieš tai priimti dokumentai neturi būti ginčijami. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad tai, jog administraciniai–procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams gali būti patikrinama, sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18 d. sprendimo teisėtumo, įvertino ir dokumentus, turėjusius įtakos šio sprendimo priėmimui. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės V. Z. buvo atkurtos Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. išvados pagrindu išnagrinėjus Vilniaus – Trakų apskrities Riešės valsčiaus žemės mokesčio mokėtojų 1924 m. sąrašą, ir konstatavo, kad buvo išnagrinėtas tik papildomas dokumentas, iš kurio negalima spręsti, kad buvusiam savininkui J. Z. 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise priklausė 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime. Teismas pažymėjo, kad priimdama sprendimą ekspertų komisija turėjo įvertinti ne tik 1924 metų žemės mokesčių mokėtojų sąrašą bet ir kitą Riešės valsčiaus Vilkeliškių kaimo turimą archyvinę medžiagą. Teismas konstatavo, kad ekspertų komisija pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintų metodinių nurodymų dėl žemės nuosavybės faktą įrodančių papildomų dokumentų ekspertizės 7.6 punktą, kuriuo reikalaujama, kad kai tiriant disponuojama ne vieninteliu papildomu dokumentu, jie tarpusavyje sulyginami ir detaliau tiriamos nesutapimų priežastys. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad buvo nagrinėti nuosavybės teises patvirtinantys papildomi dokumentai, liudijantys, jog po tėvo J. Z. mirties 1931 m. lapkričio 1 d. V. Z. 1940 m. buvo žemės savininku. Teismas nustatė, kad duomenų apie V. Z. nuosavybės teise valdytą žemę jo nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, o pagal galiojančius teisės aktus nuosavybės teisės atkuriamos tik savininkams, kurie ją valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Taigi teismas, spręsdamas dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo teisėtumo, įvertino ir dokumentus, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas bei pripažino, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. pasiūlymas-išvada yra išduota nesant įrodymų, kad J. Z. iki 1931 m. lapkričio 1 d. nuosavybės teise valdė 3,81 ha žemės Vilkeliškių kaime, o vėliau iki 1940 m. liepos 22 d. ginčo žemės sklypo savininku buvo V. Z..

Apeliantai neteisūs teigdami, kad kol nebus nuginčyti Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės darbinės grupės 1993 m. gruodžio 16 d. pasiūlymas-išvada ir Vilniaus rajono ekspertų komisijos 1994 m. kovo 18 d. nutarimas, jie negalės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymėtina, kad šie administraciniai aktai negali būti prilyginami nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams. Be to, skundžiamame sprendime teismas pasisakė dėl šių administracinių aktų nepagrįstumo. Apeliantai nurodo, kad valstybinės institucijos tinkamai neatlikdamos savo funkcijų šiais veiksmais padarė atsakovams didelę turtinę žalą, tačiau iš apeliantų nėra atimta galimybė kreiptis į teismą dėl jos atlyginimo.

Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai jų nepripažino sąžiningais turto įgijėjais ir netaikė jų turtinių teisių apsaugos. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai nesprendė dėl apeliantų sąžiningumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas – restitucija, kurią reglamentuoja CK 6.145–6.153 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo. Dėl šių priežasčių atmestini apeliantų argumentai, kad ginčo atveju turėjo būti taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalis, užtikrinanti sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Tai, kad atsakovams nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą perėjo pagal paveldėjimo teisės liudijimą, o ne administracinį aktą, neturi įtakos restitucijos taikymui.

Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas privalėjo spręsti visos sandorių grandinės nuginčijimo klausimus, nes naujieji ginčo žemės sklypų savininkai negalėjo įgyti tų teisių, kurias skundžiamu sprendimu teismas atėmė iš apeliantų. Minėta, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.153 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Prokuroras nekvestionavo pagal pirkimo-pardavimo sandorius ginčo žemę įsigijusių asmenų sąžiningumo, todėl ieškinyje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl tolimesnių apeliantų sudarytų sandorių ginčijimo ir tokio reikalavimo teismas pagrįstai nesprendė.

Atmestini apeliantų argumentai, kad teismas pasirinko netinkamą restitucijos būdą. CK 6.146 straipsnyje nurodyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Ginčo atveju teismas taikė restituciją natūrą, t. y. priteisdamas valstybės nuosavybėn ginčo sklypus, o nesant galimybės restitucijos taikyti natūra – priteisė iš atsakovų piniginį ekvivalentą. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Byloje nenustatyta, kad apeliantai, įgydami žemės sklypą, veikė nesąžiningai, todėl teismo išvada, jog taikant restituciją jie privalo grąžinti valstybei mažiausią žemės sklypo vertę, yra pagrįsta. Teismas laikė, kad mažiausia parduotų žemės sklypų vertė buvo jų pardavimo metu. Apeliantai šios teismo išvados nenuginčijo, nepateikė įrodymų, kad teismas turėjo vadovautis perleistų sklypų verte kitu laikotarpiu, todėl darytina išvada, kad teismas tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai priteisė iš ieškovų pinginį ekvivalentą, atsižvelgdamas į mažiausią žemės vertę jos pardavimo metu.

Teismas turėjo pagrindą apeliantams išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pripažinti negaliojančiu. Reikalavimas pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu yra išvestinis, o ne savarankiškas šio teisminio ginčo reikalavimas, todėl konstatavus, jog V. Z. nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos nepagrįstai ir šį administracinį aktą panaikinus, apeliantai netenka teisės paveldėti ginčo turtą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai paveldėjimo teisės liudijimą pripažino negaliojančiu, nes pagal imperatyviąja CK 4.48 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Dėl šių priežasčių apeliantai, kaip V. Z. įpėdiniai, negalėjo paveldėti to, kas pačiam V. Z. priklausė nepagrįstai.

Apeliantų teigimu, ieškovo reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu turėjo būti atmestas dėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino pažeidimo. Apeliantai nepagrįstai vadovaujasi minėta teisės norma. Joje įtvirtintas terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams. Šios normos tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti priimti palikimą, ar ne, o jei priimti, tai kokiu būdu. Nagrinėjamu atveju ieškovas paveldėjimo teisės liudijimą ginčija CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi apeliantai neturėjo teisės paveldėti to, kas nepriklausė palikėjui. Šis reikalavimas nėra savarankiškas, jis yra išvestinis iš administracinio akto nuginčijimo reikalavimo. Nei ieškinį valstybės interesais pareiškęs prokuroras, nei valstybė nėra nei V. Z. kreditoriai, nei jo įpėdiniai, todėl paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti netaikytinas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas, netaikytinas ir CK 5.8 straipsnyje nustatytas senaties terminas, kurį teismas nepagrįstai taikė ir sprendė dėl jo atnaujinimo. CK 5.8 straipsnyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas pretenduojantiems į palikimą asmenims, kurie per šį terminą gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškiniu nepretenduojama į V. Z. palikimą. Ginčydamas atsakovams išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, ieškovas gina turto, kuris iki palikimo atsiradimo nepriklausė palikėjui, savininko teises. Ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas atitinka CK 1.138 straipsnio 2 punkte numatytą civilinių teisių gynimo būdą. Įrodymų, pagrindžiančių kito asmens, o ne palikėjo nuosavybės teises į ginčo paveldėjimo teisės liudijimu paveldėtą turtą, pagrindu padarytos išvados apie paveldimo turto savininką palikimo atsiradimo momentu leidžia spręsti dėl turto, kuris nepriklausė palikėjui, paveldėjimo neteisėtumo. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovo reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras ieškinio senaties terminas, kuris paduodant ieškinį nebuvo pasibaigęs.

Apeliantų argumentai, susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo neteisėtumu (CPK 256 str.), yra formalaus pobūdžio ir nelemia iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo panaikinimo (CPK 228 str.).

Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje pralaimėjusia šalimi laikytina tik Nacionalinė žemės ūkio tarnyba. Apeliantai byloje buvo patraukti atsakovais, jiems buvo pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai, ieškinys buvo patenkintas, todėl teismas pagrįstai iš jų priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau apeliantai teisūs, kad teismas nepagrįstai iš jų priteisė žyminį mokestį valstybei. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį šiose bylose šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Nagrinėjamu atveju prokuroro ieškinyje pareikšti reikalavimai yra tiesiogiai susiję su pagrindiniu reikalavimu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą neteisėtu atkūrimu, todėl konstatuotina, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, atsakovai yra įstatymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir žyminis mokestis iš jų neturėjo būti priteistas. Taip pat šis mokestis nemokėtinas ir už apeliacinį skundą. Tokiu atveju, skundžiamo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų į valstybės biudžetą priteistas žyminis mokestis, naikintina.

Apeliantė I. S. sumokėjo 4 000 Lt už apeliacinį skundą (5 t., 161 b. l.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sumokėtas žyminis mokestis, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 87 straipsniu, grąžintinas.

Dėl atsakovo Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinio skundo

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, jog ieškinį byloje, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o Nacionalinė žemės tarnyba įvardyta atsakovu, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos. Atsižvelgdama į šį išaiškinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl valstybei iš Nacionalinės žemės tarnybos priteistų bylinėjimosi išlaidų yra pagrįsti, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina (CPK 83 str., 1 d. 5 p., 93 str.).

Atsakovo argumentai, kad ieškovas nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl iš atsakovo neturi būti jos priteistinos, atmestini, kaip prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas patyrė 3 035,94 Lt skelbimų spaudoje išlaidų, todėl jos lygiomis dalimis iš atsakovų priteistos pagrįstai (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria priteista į valstybės biudžetą iš atsakovės I. S. 5 368,83 Lt, iš L. Z. 2 260,83 Lt, iš F. Z. 5 368,83 Lt, iš J. K. 5 371,83 Lt, iš A. Z. 5 368,83 Lt, iš V. I. D. 5 367,83 Lt žyminio mokesčio, o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 75,99 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, panaikinti.

Grąžinti atsakovei I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) įmokos mokėjimo kvitu (Op. archyvo kodas: 2011100700377333) 2011 m. spalio 7 d. už apeliacinį skundą sumokėtą 4 000 Lt (keturių tūkstančių litų) žyminį mokestį.

Teisėjai Danutė GasiūnienėVytas MiliusMarytė Mitkuvienė