Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) ir Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės (toliau – prokurorė) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies ir iš T. K. priteista D. J. 2 000,00 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti, o R. Š. 1 053,49 Eur (vienas tūkstantis penkiasdešimt trys eurai 49 ct) turtinei ir 1 000,00 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteistas už tai, kad tyčia itin žiauriai nužudė žmogų, t. y. jis 2015 m. liepos 8 d., apie 22.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio Biržuose, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, smūgiuodamas rankomis, kojomis, plyta, koja trypdamas nukentėjusiosios galvą bei šokinėdamas ant jos, sudavė ne mažiau kaip 51 smūgį nukentėjusiajai B. J., padarydamas jai krūtinkaulio, dešinės pusės 7, 8, 9 šonkaulių lūžius, paviršinį kepenų įplyšimą, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos srityje, abiejuose žastuose, abiejuose dilbiuose, dešinės alkūnės srityje, abiejose plaštakose, pilve, juosmens srityje, abiejose šlaunyse, abiejose blauzdose, nugaros srityje, odos nubrozdinimus kakle, krūtinės ląstos srityje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, abiejose šlaunyse, abiejų kelių srityse, abiejose blauzdose, muštines žaizdas dešiniame dilbyje, kairėje šlaunyje, muštinę traiškytą žaizdą kairės plaštakos 3-io piršto srityje, kraujosruvas krūtinės ląstos, pilvo, nugaros minkštuosiuose audiniuose, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, abiejų akių vokuose, kairiame skruoste, odos nubrozdinimus pakaušinėje srityje, dešinėje momeninėje srityje, kairio užausio srityje, abiejų ausų srityse, kaktoje, nosies srityje, abiejų skruostų srityse, smakre, muštinėmis žaizdomis kaktoje, abiejų lūpų srityse, kraujosruvomis abipus kaktinių ir smilkininių sričių minkštuosiuose audiniuose, dėl to kraujui išsiliejus po kietuoju, minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius bei išsivysčius galvos smegenų suspaudimui B. J. mirė nuo galvos sumušimo, tokiu būdu tyčia, suvokdamas, kad ilgalaikiu intensyviu mušimu ir daugybės sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias, itin žiauriai nužudė B. J..

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas nurodo, kad savo kaltę dėl B. J. nužudymo pripažino nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, labai gailisi padaręs šį nusikaltimą. Nusikaltimui padaryti įtakos turėjo jo neblaivumas, dėl kurio nesuvokė savo veiksmų. Nors pirmosios instancijos teismas įvertino jo jauną amžių, nuoširdų prisipažinimą, tačiau nepritaikė jokių BK straipsnių, lengvinančių jo atsakomybę. Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, jis visiškai pripažino savo kaltę ir sutiko su pareikštais civiliniais ieškiniais. Taip pat prašo įvertinti laiką, kurį jis praleido Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aplinkybę, kad šioje įstaigoje jis charakterizuojamas teigiamai ir skirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliaciniame skunde prokurorė prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį – pripažinti T. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, ir paskirti jam penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir nepagrįstai nepripažino T. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad B. J. nužudymą jis padarė būdamas recidyvistas. Teismas nuosprendyje tinkamai nemotyvavo savo sprendimo šios aplinkybės nepripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nepagrįstas šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažinimas nulėmė, kad nuteistajam T. K. buvo paskirta neteisinga, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintos nusikalstamos veikos sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė. Apeliantės vertinimu, visos teismo nurodytos ir įvertintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nuteistojo asmenybės pavojingumas, tai, kad jis praeityje buvo tris kartus teistas už plėšimus, kad jis kvalifikuotą nužudymą įvykdė praėjus tik devyniolikai dienų po to, kai baigė atlikti ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą arešto bausmę, leidžia daryti išvadą, kad yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, dėl to T. K. turėjo būti paskirta griežtesnė, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos sankcijos vidurkį viršijanti bausmė. Juo labiau kad apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog nuteistasis šį nusikaltimą padarė spontaniškai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. K. ir praeityje administracine tvarka buvo baustas už chuliganiškus veiksmus prieš B. J.. Be to, pats nusikaltimo padarymo būdas ir trukmė rodo, kad veika nebuvo spontaniška. Nukentėjusioji buvo mušama ilgą laiko tarpą, suduodant smūgius rankomis, kojomis, plyta, trypiant nukentėjusiąją ir šokinėjant ant jos kojomis. Tai rodo, kad T. K. veiksmai buvo kryptingi, padaryti siekiant kuo sunkiau sužaloti nukentėjusiąją.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pagrindiniai nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas sušvelninti bausmę, yra tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, pripažino civilinius ieškinius, be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos jis yra charakterizuojamas teigiamai, o nusikaltimui padaryti įtakos turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino T. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir atsižvelgė į ją skirdamas bausmę. Dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę ir dėl to švelninti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra teisinio pagrindo. Apygardos teismas nustatė ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Priešingai, nei teigia apeliantas, vadovaujantis BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir suformuota teismų praktika, savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę, švelninanti baudžiamąją atsakomybę. Skirdamas bausmę T. K., pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio padariniai negrąžinami – itin žiauriai atimta žmogaus gyvybė. Skiriant bausmę įvertinta ir apelianto asmenybė – T. K. anksčiau baustas administracine tvarka, teistas, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo. Vien tos aplinkybės, kad šiuo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija jį charakterizuoja teigiamai, jis pripažino nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto sankcijoje išimtinai numatyta tik laisvės atėmimo bausmė be jokių alternatyvų. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio, kuriame numatyta galimybė skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę, nuostatų, nes nėra šiame straipsnyje nustatytų jo taikymo sąlygų visumos. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Kolegija pažymi, kad šioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų, nėra jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nei nuteistąjį, nei padarytą veiką. Nuteistojo asmenybė charakterizuojama neigiamai, o duomenys, apibūdinantys pačią nusikalstamą veiką, taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – nukentėjusioji B. J. nužudyta itin žiauriai, rankomis ir kojomis suduodant ne mažiau kaip 14 smūgių (trauminių poveikių) nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, ir 37 smūgius į kitas kūno vietas. Todėl kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo ir švelninti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Priešingai, įvertinusi prokurorės apeliacinio skundo argumentus, kolegija sprendžia, jog yra teisinis pagrindas griežtinti nuteistajam T. K. paskirtą, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos sankcijos vidurkį atitinkančią keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Prokurorė yra teisi savo apeliaciniame skunde nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo T. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, kad jis BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir nepagrįstai skyrė jam šio straipsnio sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų skaičių, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę arba griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeisto BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte buvo nustatyta nauja atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kai veiką padarė recidyvistas. T. K. nukentėjusiąją B. J. nužudė 2015 m. liepos 8 d., t. y. jau įsigaliojus minėtoms baudžiamojo įstatymo nuostatoms. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog kaltinamajame akte buvo nurodytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės: kad T. K. nukentėjusiąją B. J. nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, ir kad šią veiką jis padarė būdamas recidyvistas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvavo, kodėl T. K. nepripažįsta pavojingu recidyvistu, pripažino, jog nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Teismas taip pat pripažino kaltinamajame akte nurodytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstyta jokių motyvų, kodėl nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažįstama tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas recidyvistas. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir teismų praktika, ankstesnis teistumas yra kaltininką apibūdinanti aplinkybė, o asmuo, anksčiau teistas už tyčinį nusikaltimą (jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas), yra laikomas recidyvistu. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad T. K. anksčiau teistas tris kartus už plėšimus (BK 180 straipsnio 1 dalis), teistumai už šiuos nusikaltimus nėra išnykę. BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikaltimą padarė praėjus 19 dienų po to, kai baigė atlikti ankstesniuoju teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą arešto bausmę. Pagal baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus teismas sprendimo pripažinti asmenį recidyvistu nepriima, o asmuo, atitinkantis BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiesiog yra laikomas recidyvistu. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiąją B. J. nuteistasis T. K. itin žiauriai nužudė būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. būdamas recidyvistas. Ši nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamajame akte buvo nurodyta, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti ją nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsižvelgti skirdamas jam bausmę. Tačiau skundžiamame nuosprendyje ši bausmės dydžiui reikšminga aplinkybė teisiškai neįvertinta. To nepadaręs apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė T. K. neteisingą bausmę (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 ir 2 dalys), dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas, o nuteistajam skirtina griežtesnė bausmė.

Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat teisingai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog T. K. nusikalstamą veiką padarė spontaniškai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. K. ir praeityje administracine tvarka buvo baustas už chuliganiškus veiksmus prieš B. J.. Nusikaltimo metu nukentėjusioji buvo mušama ilgą laiko tarpą, su pertraukomis, suduodant smūgius rankomis, kojomis, plyta, trypiant nukentėjusiąją ir šokinėjant ant jos kojomis. Tai rodo, kad T. K. veiksmai buvo kryptingi, padaryti siekiant kuo sunkiau sužaloti nukentėjusiąją, sukelti jai skausmą.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, išskyrus atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, buvimą, todėl nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų kolegija nekartoja. Pažymėtina tik tai, kad byloje yra nustatyta ne viena, o dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, iš kurių viena (veiką padarė recidyvistas) parodo neigiamas T. K. asmenines savybes, t. y. jo polinkį nusikalsti, sistemingą visuomenėje nusistovėjusios tvarkos nepaisymą. Šios aplinkybės ir tik vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas pagal BK 61 straipsnio prasmę duoda pagrindą teismui skirti nuteistajam prokurorės apeliaciniame skunde prašomą vieneriais metais didesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytos nusikalstamos veikos sankcijos vidurkis bausmę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti T. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

T. K., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, paskirti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.