Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Liuba Kymantienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-639-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-24-1-00622-2014-5

2015 m. liepos 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei L. Š., nuteistajam L. R., jo gynėjai advokatei R. B., nukentėjusiajai A. N., nukentėjusiųjų atstovui advokatui R. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. R. (toliau – L. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (3 nusikalstamos veikos) ir nuteistas laisvės apribojimo bausme:

- pagal BK 140 str. 2 d. (07.30 val. epizodas) - 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo metu nevartoti alkoholinių gėrimų;

- pagal BK 140 str. 2 d. (12.00 val. epizodas) - 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo metu nevartoti alkoholinių gėrimų;

- pagal BK 140 str. 2 d. (12.40 val. epizodas) – 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo metu nevartoti alkoholinių gėrimų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. L. R. paskirtos bausmės subendrintos dalinai jas sudedant, paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant L. R. bausmės vykdymo metu nevartoti alkoholinių gėrimų, bausmės pradžią nustatant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gegužės 24 d..

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, paliktas nepakeistas.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių A. N. ir Katarinos B. R. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies, iš L. R. priteisiant po 200 (du šimtus) eurų kiekvienai.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. R. pagal BK 145 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. R. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 23 d., apie 07.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, konflikto metu, tyčia rankos pirštais dūrė į nukentėjusiosios A. N. dešinį skruostą, padarydamas dešinės akies srities sumušimą, po to tyčia kumščiu trenkė nukentėjusiajai per kairę ranką, padarydamas odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje, tokiu būdu smurtaudamas nežymiai sutrikdė šeimos nario sveikatą.

Be to, jis pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas ir už tai 2014 m. gegužės 23 d., apie 12.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, elgdamasis agresyviai, tai yra plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, tyčia rankos kumščiu du kartus sudavė nukentėjusiajai kartu gyvenančiai savo neįgaliai žmonai K. B. R. per viršugalvį, sukeldamas jai fizinį skausmą, tuo smurtaudamas šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą.

Be to, jis pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas ir už tai 2014 m. gegužės 23 d., apie 12.40 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai savo dukrai A. N. per kairį skruostą, sukeldamas jai fizinį skausmą, tokiu būdu smurtaudamas šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas L. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį L. R. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau jokias objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo L. R. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę įvykdžius jam inkriminuojamus nusikaltimus, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.

BK 140 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam jį susargdino. Šiuo aspektu analizuojant Lietuvos Respublikos teismų praktiką matyti, kad mušimas ar kitoks smurtavimas analogiškose baudžiamosiose bylose reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant, laužant, šaldant ir pan.. Komentuojamas nusikaltimas apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, tiek sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant (kraujosruvos, negilios žaizdos ir pan.), tiek trumpam susargdinant, t. y. nukentėjusiajam gydantis ne ilgiau nei 10 dienų.

Analizuojant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nuteistojo L. R. veiksmuose, visų pirma aptartini nukentėjusiųjų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintų asmenų parodymai, įvertinant tiek jų išdėstytų aplinkybių objektyvumą ir pagrįstumą, tiek jų suinteresuotumą bylos baigtimi.

Šiuos nukentėjusiosios A. N. parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir jos mama - nukentėjusioji K. B. R., paaiškinusi, kad 2014 m. gegužės 23 d., 7.30 val. ji girdėjo, kaip L. R. grasino jų dukrai A. N., sakydamas – užmušiu, rupūže, buvo baisu klausyti. Patvirtino, kad L. R. jų dukros atžvilgiu ir smurtą naudojo, dukra verkė. Tos pačios dienos 12.00 val. ji buvo antrame namo aukšte pas dukrą, o L. R. be priežasties smogė jai į galvos sritį vieną kartą. Jos sūnus J. R. jai skambino ir grasino, kad užmuš, jei ši duos parodymus teisme.

Netikėti šių asmenų parodymais aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Abi nukentėjusiosios viso proceso metu buvo nuoseklios, detaliai išdėstė joms žinomas nagrinėjamų įvykių aplinkybes, ir nors, apelianto teigimu, A. N. siekia užvaldyti jų su K. B. R. užgyventą turtą ir dėl to jį apkalba, tačiau tokia nuteistojo versija atmestina kaip nepagrįsta. Pažymėtina, kad nors nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji A. N. jį apkalba siekdama užvaldyti turtą, tačiau šioje baudžiamojoje byloje turtiniai nuosavybės klausimai nesprendžiami, o smurto vartojimas, kuriuo neva neteisingai yra apkaltintas L. R., nedaro jokios įtakos nuosavybės teisiniams santykiams. Priešingai, remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, įžvelgtinas išskirtinai priešiškas L. R. elgesys tiek savo dukros A. N., tiek sutuoktinės K. B. R. atžvilgiu. Remiantis 2014 m. rugsėjo 26 d. Kauno apylinkės teismo nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, K. B. R., prašydama teismo atleisti jai paskirtą rūpintoją L. R. nuo rūpintojo pareigų, nurodė, kad pastarasis nesusitvarko su jos poreikiais, prieš ją smurtauja, patvirtindama ir tai, jog šiuo metu ji gyvena pas savo dukrą A. N., kuri ja rūpinasi (b. t. 1, b. l. 167-168). Kaip matyti iš 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, L. R. kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti A. N. su savo dukra (L. R. anūke) iš jam priklausančių patalpų, nesuteikiant jai kito gyvenamojo ploto, pažymėdamas, kad A. N. yra labai konfliktiška asmenybė, nuolat kabinėjasi tiek prie jo paties, tiek prie K. B. R. (b. t. 1, b. l. 164-165). Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, tuo laikotarpiu L. R. įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo paskirtas K. B. R. rūpintoju. Vertinant L. R. ir A. N. santykius, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jis 2011 m. liepos 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jau buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. už analogiškos nusikalstamos veikos A. N. atžvilgiu padarymą, t. y. už tai, kad savo neteisėtais veiksmais nežymiai sutrikdė savo dukros A. N. sveikatą (3 nusikalstamos veikos). Šis nuosprendis buvo apskųstas ir apeliacine tvarka, tačiau 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi L. R. apeliacinis skundas buvo atmestas (b. t. 1, b. l. 41-55). Išdėstytos aplinkybės neabejotinai rodo, kad nors L. R. ir nukentėjusiųjų santykiai yra priešiški, tačiau tai neduoda pagrindo teigti, kad jos jį dėl to apkalba, kadangi nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga.

Itin konfliktiškus šeimos santykius ir L. R. priešiškumą tiek A. N., tiek ir savo sutuoktinės K. B. R. atžvilgiu patvirtinto ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. K., parodžiusi, kad ji yra L. R. anūkė ir A. N. dukra. Pažymėjo, kad jos senelis yra alkoholikas ir kai išgeria, pasidaro labai agresyvus. Ir mama, ir močiutė (K. B. R.) yra nuolat jo terorizuojamos dėl įvairių smulkmeniškų priežasčių – tai dėl pečiaus, tai dėl dujų, dėl konteinerio. A. N. net pečiaus, esančio šalia L. R. kambario, eina kurti tik tada, kai jo nėra, kad tik neįsipliekstų joks konfliktas. Buvo atvejų, kai L. R. buvo agresyvus ir jos atžvilgiu. Tuose namuose baisu gyventi, ten jaučiamas nuolatinis psichologinis spaudimas. Kai ji (A. K.) grįžo iš Italijos, L. R. jai pasakė, kad jos su mama ir močiute tuose namuose negyvens, patvirtino, kad jas išmes, užmuš. Močiutė jai skundėsi, kad L. R. ateidavo prie jos naktį ir badydavo ją adatomis už tai, kad kažkada jaunystėje ji jam buvo neištikima. Kai jų (A. K. ir A. N.) nebūna namuose, L. R. eina pas K. B. R. arba skambina jai telefonu. Močiutė jai sakė, kad L. R. jai smogė tą dieną, kai jos mama A. N. buvo išvažiavusi į policiją rašyti pareiškimo dėl neteisėtų L. R. veiksmų. Prieš 4 metus L. R. prieš ją (A. K.) šoko su kėde. Liudytoja patvirtino, kad L. R. būna labai agresyvus ir nesugyvenamas, kai išgeria, tačiau šiuo metu, kol vyksta teismas jis yra ramesnis. Patvirtino ir tai, kad mamos brolis (t. y. J. R.) jas taip pat terorizuoja, grasino ir jai.

Konstatuojant aukščiau aptartų A. N. ir K. B. R. parodymų pagrįstumą ir objektyvumą pabrėžtina ir tai, kad jų išdėstytos aplinkybės apie nagrinėjamus įvykius, sutampa ne tik tarpusavyje, bet iš esmės atitinka ir kitą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančią rašytinę medžiagą.

Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G1185/14(02), A. N. buvo konstatuotas dešinės akies sumušimas, odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje; sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2014 m. gegužės 23 d., dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. t. 1, b. l. 20). A. N. nustatytus sužalojimus patvirtina ir 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulio R. V. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kurio duomenimis, po analizuojamo įvykio į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, šalia A. N. dešinės akies buvo matomas paraudimas (b. t. 1, b. l. 9-11).

Šių duomenų visumoje vertinant nuteistojo L. R. tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, tiek apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, vis tik sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo neprisipažinimas smurtaujant prieš nukentėjusiąsias, atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, galėtų būti vertinamas tik kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktikoje formuojamą poziciją, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų analizuojamo įvykio aplinkybių, todėl būtina jo išdėstytas aplinkybes vertinti kompleksiškai kitų byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumoje.

Kaip matyti iš L. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų visumos, jis 2014 m. gegužės 23 d. paprašė A. N. prisidėti prie buto išlaikymo, dukra puolė draskytis. Jis ją atstūmė, ji pasakė, kad jį nunuodys. A. N. sakė motinai, kad ji sakytų, jog jis ją (K. B. R.) muša. Dukrai nesudavė, nebuvo prie jos prisilietęs. Pas sutuoktinę net nebuvo užlipęs jau apie pusę metų, nes ji būna viršuje, palėpėje. Nueina pas sutuoktinę, kai nebūna dukros. Alkoholį vartoja tik retkarčiais, per šventes. Santuokoje išgyveno 58 metus, nebuvo jokių kivirčų. Žmonos sveikata pablogėjo prieš 10 metų. Ji dabar nevaikšto, guli lovoje. Dukra vadovauja, jos žmona bijo. Dukra sakė, kad nunuodys jį ir sūnų, primokė motiną sakyti, jog jis ją muša. Jis pats tai girdėjo. 7 ryto jis dar miegojo. Sūnus buvo kitame kambaryje, nenorėjo kištis.

Nors L. R. iš esmės analogiškas aplinkybes išdėstė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau tikėti jomis ir jų pagrindu priimti išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, atsižvelgiant į esminius juose esančius prieštaravimus, atsižvelgiant į jau paminėtas aplinkybes, aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo. Analizuojant aukščiau aptartų L. R. parodymų visumą, matyti, jog nors, jo teigimu, jis pas savo sutuoktinę, gyvenančią su jų dukra antrame jų buto aukšte, neužeina jau ilgiau nei metus, ką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir jo sūnus J. R., tačiau paklaustas apie tai pakartotinai, jis jau teigia, kad pas K. B. R. užeina tuomet, kai namuose nebūna A. N.. Sutinkamai su L. R. išdėstytomis aplinkybėmis, jo sūnus J. R. įvykio metu, t. y. 2014 m. gegužės 23 d. buvo namuose ir girdėjo jo, ir A. N. konfliktą, tačiau nenorėjo kištis. Analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytoju apklaustas J. R., tačiau kaip seka iš policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo – jame nenurodyta, kad tuo metu namuose būtų buvęs ir J. R.. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir J. R. nurodė, kad 2014-05-23 kai vyko konfliktas jo namuose nebuvo, kas visiškai atitinka nukentėjusiųjų parodymus. Apie tai, kad minėtą dieną J. R. nebuvo namuose nuosekliai tvirtino A. N., paaiškinusi, jog J. R. įvykio dieną seniūnijoje atlikinėjo viešuosius darbus.

Šiame kontekste vertinant nuteistojo parodymų objektyvumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad netrukus po jo ir A. N. konflikto, t. y. 2014 m. gegužės 23 d. 13.53 val., į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, L. R. buvo nustatytas lengvas – 1,15 promilių, girtumo laipsnis (b. t. 1, b. l. 27), kas leidžia pagrįstai manyti, kad alkoholio vartojimo faktas nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos tiek L. R. parodymų patikimumui, tiek jo suvokimui apie analizuojamo įvykio aplinkybes, juolab, kad kaip seka iš liudytojos A. K. parodymų, L. R. būdamas neblaivus būna agresyvus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jokios ypatingos progos alkoholio vartojimui įvykio dieną L. R. nenurodė, aplinkybė, jog įvykio metu jis buvo neblaivus, vėlgi leidžia abejoti jo parodymų teisingumu, kadangi, pasak L. R., alkoholį jis vartoja retai, tik per šventes.

Išvados dėl tokio L. R. parodymų vertinimo, nepaneigia ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų – J. R., R. R. bei R. J., išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad nei vienas iš išvardintų asmenų, tiesiogiai analizuojamo įvykio nematė, o vien tai, jog, jų teigimu, L. R. jau seniai konfliktuoja su savo dukra ir sutuoktine, niekaip nepaneigia L. R. kaltės jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do esmės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų at­sa­ky­mą į kiekvieną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Nuteistojo skundo motyvai, kad šių nusikaltimų jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas L. R. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai LR BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. R., išlaidos sudaro 14,48 eurų (b. t. 2, b. l. 34-35).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad pagal bylos medžiagą nuteistasis galimai atitinka reikalavimus dėl turtinės padėties, kuriai esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo L. R. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.