Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: E.J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-156-508/2012

Teisėjas: V.Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00809-2010-3 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.5.;

1.1.5.1.; 2.1.7.4.1; 2.1.15.3.3.2.; 1.1.11.2.;

1.1.7.2.5.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.3.

2012 m. balandžio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jurgio Kiškio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei J. M., gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nuteistajam E. A., nukentėjusiajam M. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. ir civilinės atsakovės J. A. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 82 str., 87 str., E. A. skirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimai, įpareigojant 6 (šešių) mėnesių laikotarpiu būti namuose nuo 23:00 val. iki 06:00 val. bei tęsti mokslą.

Iš E. A., o šiam neturint pajamų – solidariai iš jo tėvų J. A. ir A. A. priteista 1700,03 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai litų 03 ct) Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai, 2624,71 Lt (du tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt keturi litai 71 ct) turtinės žalos ir 3000,00 Lt (trys tūkstančiai litų) neturinės žalos nukentėjusiojo M. P. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. pagal LR BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 11 d. apie 21.00 val. Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Š. kaime, SB „Š. “, prie tvenkinio, tyčia suduodamas ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į veido sritį ir ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į kitas kūno vietas, padarė nukentėjusiajam M. P. kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimą kampo srityje, odos nubrozdinimą dešinio žasto srityje, kairio dilbio srityje, nugaroje, sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimo kampo srityje nukentėjusiojo M. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesiniam nei 10 parų laikotarpiui.

M. P. parodymai akivaizdžiai prieštarauja ne tik nuteistojo, bet ir betarpiškų įvykio liudytojų G. R. ir R. R. parodymams. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme liudytojai Rytis ir G. R. nuosekliai paaiškino faktines įvykio aplinkybes, jog jiems trims 2010-06-11 vakare einant Š. tvenkinio pakrante M. P. pirmas juos užkabino, išlipęs iš vandens užstojo kelią, dėl ko pro M. P. spėjo praeiti tik R. R., o E. A. ir G. R. liko stovėti. Tada M. P. pradėjo užgaulioti E. A. vadindamas storu, kad jo tėvai išsiskyrę ir pan. ir ketino smogti, dėl ko G. R. stojo jiems į tarpą badydamas juos išskirti. Tada M. P. pirmas smogė G. R., pataikydamas jam į „saulės rezginį", dėl ko pastarasis suklupo. Tada sudavė smūgį delnu E. A. į veidą ir iškart bandė suduoti antrą. M. P. smūgiuojant antrą kartą E. A. pavyko pagauti jo ranką ir atlikti kovinį veiksmą, tai yra užsimesti jį ant pečių, iškelti į viršų ir visų svoriu numesti (permesti) jį ant žemės. Tuo jų konfliktas ir baigėsi. Jokio jo kalbos defekto tuo metu nebuvo, nors bylos nagrinėjimo metu apklausta specialistė S. Makšimaitė patvirtino, kad lūžus žandikauliui yra sunku kalbėti. Tokie nuoseklūs paminėtų liudytojų parodymai, anot nuteistojo, visiškai pilnai sutampa su jo duotais parodymais apie faktines įvykio aplinkybes bei specialistės S. Makšimaitės paaiškinimais duotais teisme apie tai, kad žandikaulis M. P. galėjo lūžti po atlikto kovinio veiksmo, ir apie tai, kad ji netyrė kokie sužalojimai M. P. galėjo būti padaryti 2010-06-11 vakare namuose, kas nurodyta KMUK jo gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. A-819053, dėl ko negali kategoriškai teigti, kad žandikaulis jam buvo sulaužytas įvykio vietoje, o ne jo namuose.

Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodo, jog nesivadovauja liudytojų G. ir R. R. parodymais ir vertina juos kritiškai, nes šie yra geri E. A. draugai, dalyvavo vykusio konflikto tarp jo ir M. P. metu, todėl gali subjektyviai vertinti įvykusį konfliktą ir konflikte vykusius veiksmus. Tačiau teismas nenustatė, kad paminėti liudytojai subjektyviai arba neteisingai įvertino įvykio aplinkybes, tik konstatavo, jog įvykio aplinkybes jie gali vertinti subjektyviai, kas nuteistojo įsitikinimu nurodytų liudytojų parodymų nedaro niekiniais ir nesudaro įstatyminio pagrindo jais nesivadovauti priimant nuosprendį. Jeigu priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas nesivadovavo paminėtų liudytojų parodymais, tai reikia daryti išvadą, kad jis juos laikė neteisingais arba kitaip tariant melagingais, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė, bet skundžiamame nuosprendyje apie tai nieko nekalbama, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo G. ir R. R. parodymais, tokiu būdu vertindamas ne bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą, bet tik tam tikrus įrodymų fragmentus, kurie tinkami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Apeliantas tvirtina, kad atlikdamas kovinį veiksmą ir permesdamas M. P. visu jo svoriu per save jis tik gynėsi pats ir gynė G. R. nuo M. P. smūgių ir tokiu būdu neperžengė būtinosios ginties ribų, net ir tuo atveju, jeigu nurodyto kovinio veiksmo pasėkoje M. P. lūžo žandikaulis, dėl ko už nurodyto veiksmo atlikimą jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė, numatyta LR BK 138 str. 1 d.

M. P. žandikaulio lūžimas bei jo gydymas sąlygojo pačios veikos kvalifikaciją, tačiau pirmos instancijos teismas nenustatė ar žandikaulis M. P. lūžo kaltinamajame akte nurodytoje įvykio vietoje ar pas jį namuose tą patį vakarą ir kas tai padarė. Byloje yra rašytiniai įrodymai, tai yra specialisto išvada Nr. G2105/10(02) ir joje pateikta informacija iš M. P. gydymo KMUK stacionare istorijos Nr. A-819053 apie M. P. sumušimą 2011-06-11 vakare namuose, kurie skundžiamame teismo nuosprendyje aplamai neaptarti, keliantys pagrįstų abejonių, kad žandikaulio lūžis M. P. galėjo būti padarytas visai kitoje vietoje nei nurodyta kaltinamajame akte, tai yra jo namuose 2011 m. birželio 11 d. vakarą. Nurodytos aplinkybės, anot apelianto, leidžia pagrįstai teigti, kad išvadą apie tai, jog žandikaulis M. P. buvo sulaužytas būtent įvykio vietoje ir tai padarė būtent E. A., pirmos instancijos teismas padarė ne bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų pagrindu, bet vadovaudamasis tik prielaidomis ir spėjimais, kas neleidžia skundžiamo nuosprendžio laikyti nei teisėtu, nei pagrįstu.

Nuteistasis teigia, kad jo kaltė sulaužius M. P. žandikaulį buvo įrodinėjama tik prieštaringais paties M. P. parodymais, tačiau nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei bylą nagrinėjant teisme, nuteistojo parodymai apie atliktą kovinį veiksmą permetant M. P. visu svoriu per save, ir aplinkybė, kad dėl šio kovinio veiksmo galėjo lūžti žandikaulis, įvykio vietoje nebuvo patikrinti. Tai sąlygojo neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G2105/10(02) teismo med. ekspertams nukentėjusysis jau nurodė, jog jį sumušė trys iš matymo pažįstami asmenys, tuo tarpu iš byloje esančių KMUK pateiktų medicininių dokumentų akivaizdu, kad M. P., kuris ten kreipėsi tik po paros laiko, dėl žandikaulio lūžimo, paaiškino, jog vakar buvo sumuštas savo namuos. Kodėl KMUK medikams nurodė būtent tokias sužalojimo aplinkybes 2011-05-30 teismo posėdyje M. P. paaiškinti negalėjo, kaip ir negalėjo nurodyti kas namuose jį sumušė ir kokie jam buvo padaryti sužalojimai. Vien ši aplinkybė, kad žandikaulio lūžis, kuris ir apsprendė veikos kvalifikavimą, paties nukentėjusiojo žodžiais tariant, galėjo būti padarytas ne kaltinamajame akte, o tuo pačiu ir skundžiamame nuosprendyje, nurodytoje įvykio vietoje, neleidžia skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio laikyti nei pagrįstu, nei teisėtu. Teismas net nebandė nustatyti kokie sužalojimai M. P. buvo padaryti namuose 2011 m. birželio 11 d. vakarą, nors bylos nagrinėjimo metu 2011-10-27 teismo posėdyje apklausta specialistė S. Makšimaitė paaiškino, kad ji negali patvirtinti, jog žandikaulis M. P. negalėjo būti sulaužytas tą patį vakarą M. P. namuose. Teismas skundžiamame nuosprendyje paminėtų aplinkybių visiškai neaptarė ir neargumentavo, dėl ko visiškai neaišku, kodėl priimdamas skundžiamą nuosprendį paminėtais duomenimis, apie M. P. sumušimą 2011-06-11 vakare savo namuose, teismas nesivadovavo.

Nuteistasis teigia, kad priimdamas nuosprendį teismas visiškai neįvertino ir tos aplinkybės, jog tai ne pirmasis M. P. išpuolis prieš jį. Teismas nepagrįstai sureikšmino liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymus, kadangi abi šios liudytojos teisme paaiškino, kad paties įvykio jos nematė, bet praeidamos pro Š. tvenkinį 2010 m. birželio 11 d. matė, kaip vandenyje maudėsi M. P., o E. A., liudytojai R. ir G. R. stovėjo ant kranto ir kalbėjosi. Jokių grasinimų, rėkavimų ar pan. jos negirdėjo. Taigi objektyviai vertinant tokius šių liudytojų parodymus akivaizdu, kad jos nepatvirtino nei E. A. ir liudytojų R. ir G. R. nurodytų aplinkybių, nei M. P. nurodytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, atlikus įrodymų tyrimą, išklausiusi prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, tačiau pašalinti nuteistajam paskirtą auklėjamojo poveikio priemonę, nukentėjusįjį, prašiusį apeliacinius skundus atmesti, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinius skundus tenkinti, sprendžia, kad nuteistojo E. A. ir civilinės atsakovės apeliaciniai skundai atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Priešingai nei teigia nuteistasis, teismas LR BPK 20 str., 301 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo E. A. nusikalstamą veiką pagal LR BK 138 str. 1 d., teisingai išsprendė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į kitas kūno vietas, nors to neginčytinai nepatvirtina bylos duomenys. Taip pat neteisingai paskyrė bausmę, kartu su laisvės apribojimo bausme paskirdamas auklėjamojo poveikio priemonę. Dėl to nuosprendis keičiamas (LR BPK 328 str. 2 p., 3 p.).

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

Nuteistasis E. A. neigia sudavęs kumščiu nukentėjusiajam M. P. į veidą, teigia, kad gynėsi nuo M. P., šis pirmas pradėjo konfliktuoti, ir siekdamas išvengti smūgio, permetė jį per save, dėl ko M. P. krisdamas galėjo susilaužyti žandikaulį. Be to, jis iškėlė versiją, kad M. P. žandikaulis galėjo būti sulaužytas ir namuose. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teisme atlikusi įrodymų tyrimą ir apklausus nuteistąjį E. A. bei nukentėjusįjį M. P., tokius nuteistojo E. A. teiginius laiko pasirinkta gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kaltinamasis E. A. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Liudytojai R. R. ir G. R. patvirtino E. A. nurodytas aplinkybes dėl konflikto su M. P. eigos. Pasak E. A., R. R. ir G. R., jiems einant Š. tvenkinio pakrante, juos užkabino iš vandens išeidamas M. P.. R. R. spėjo praeiti, o G. R. ir E. A. M. P. užtvėrė kelią. M. P. užgauliojo E. A., agresyviai artėjo link E. . M. P. trenkė E. A., bandė dar kartą trenkti, bet E. A. pagavo M. P. ranką ir permetė jį per save. M. P. nukrito ant žemės. Smūgių į veidą M. P. niekas nesudavė.

Tačiau nukentėjusysis M. P. nurodė visiškai kitokias konflikto aplinkybes. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2010-06-11 apie 21 val. grįžo namo iš darbo ir nusprendė nueiti išsimaudyti. Nusileidęs prie tvenkinio, pamatė, kad kaltinamasis su draugais maudosi kitame pliaže. Jis maudėsi nekreipdamas į juos dėmesio. Paskui pamatė, kad jie pradėjo eiti link jo. Jis norėjo išlipti iš vandens, bet pastarieji jam grasino ir įžeidinėjo. Įžeidinėjimai vyko apie 20-25 min. Jie įmetė į vandenį jo rankšluostį, dušo žėlę. Jis viską susirinko ir kadangi jau buvo šalta, išlipo iš vandens. Bandė pro juos praeiti, tačiau kaltinamasis jam trenkė per veidą iš delno, jis jam trenkė atgal. Tada E. A. jam sudavė smūgį į veidą. Jis nukrito ant žemės ties vandeniu. Kaltinamasis ir vyresnysis R. jį dar spardė. Jis bėgdamas, šliauždamas nusibrozdino nugarą. Po smūgio, pradžioje galvojo, kad tai laikinas išnirimas, o po nakties negalėjo išsižioti, todėl nuvažiavo į klinkas, kur pasakė, kad lūžęs žandikaulis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis patvirtino, kad buvo vandenyje, o E. A. ir R. ant kranto. Išlipus iš vandens įvyko kontaktas. E. A. jam sudavė delnu į veidą, jis atgal. Tada E. A. trenkė kumščiu, dėl ko lūžo žandikaulis. Žandikaulis lūžo būtent nuo E. A. smūgio kumščiu. 2010 m. birželio mėnesį jis daugiau jokių konfliktų su niekuo neturėjo. M. P. aiškino, kad nugarą ir žastą galėjo nusibrozdinti į žvyrą.

Vertinant nukentėjusiojo M. P. parodymus, pastebėtina, kad jie dėl esminių aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nuoseklūs, neprieštaringi. M. P. visų apklausų metu kategoriškai patvirtino, kad buvo užgauliojamas ant kranto stovinčių E. A. ir R. . Išlipus iš vandens norint eiti namo, E. A. jam trenkė delnu į veidą, jis trenkė atgal, tada E. A. jam smūgiavo kumščiu, nuo ko lūžo žandikaulis. Metimas jam nebuvo padarytas. Nors skirtingose apklausose M. P. savo parodymus papildydavo tam tikromis smulkmenomis, tačiau, kaip jau minėta, dėl esminių aplinkybių, turinčių reikšmės veikos kvalifikavimui, jo parodymai nekito viso proceso metu. Todėl nėra pagrindo M. P. parodymus laikyti prieštaringais.

Nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymai. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti liudytojai T. P., K. P.. Jų parodymai taip pat patvirtina nukentėjusiojo parodymų teisingumą.

Iš dokumentų apžiūros protokolo (t. 2, b.l 87-101) matyti, kad M. P. gydytojams nenurodė, kad buvo sumuštas namuose. Liudytoja R. V., dirbanti KMUK skubios pagalbos skyriuje gydytoja jaunesniąja rezidente, nurodė, kad pacientas M. P. skundėsi, jog vakar vakare sumušė, skauda apatinį žandikaulį, negali išsižioti. Kur buvo sumuštas, jis nenurodė. Nukentėjusiojo M. P., liudytojų T. P., K. P., R. V. parodymai, medicininiuose dokumentuose esantys įrašai paneigia nuteistojo iškeltą versiją, kad nukentėjusiajam žandikaulis galėjo būti sulaužytas ne prie tvenkinio, o namuose.

Apeliantas neteisus teigdamas, kad liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymai neturi įrodomosios reikšmės, kad teismas be pagrindo jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad būtent vertinant šių liudytojų parodymus, galima daryti išvadą, jog E. A. ir R. ir G. R. parodymai apie konflikto eigą neatitinka tikrovės ir kad būtent M. P. parodymai yra teisingi. Šių liudytojų nei su nuteistuoju, nei su nukentėjusiuoju nesieja jokie ryšiai, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, todėl laikoma, kad jų parodymai yra objektyvūs, ko negalima pasakyti apie G. R. ir R. R. parodymus – jie yra nuteistojo draugai. Remiantis liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymais patvirtinti nukentėjusiojo M. P. teiginiai apie tai, kad būtent E. A. ir G. bei R. R. atėję prie tvenkinio ėmė užgaulioti M. P.. E. A., neigdamas kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tvirtina, kad praeinant tvenkinio pakrante, juos užkabino iš vandens lipantis M. P. ir pastojo jam bei G. R. kelią. Tuo tarpu liudytojos V. Ž. ir A. Ž. parodė, kad praeidamos pro šalį, jos matė ant kranto stovinčius E. A. su draugais, kurie buvo apsirengę, o M. P. buvo vandenyje. Jie kalbėjosi, bet kad labai pyktųsi negirdėjo. Muštynių jos nematė. Taigi vertinant šių liudytojų parodymus, paneigiama nuteistojo ir liudytojų R. ir G. R. versija, kad M. P. šiems einant pro šalį, išlipęs iš vandens pastojo kelią. Liudytojos patvirtino mačiusios, jog E. A. ir R. stovėjo krante, o M. P. buvo vandenyje. Taigi remiantis šių liudytojų parodymais galima laikyti teisingais nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jam besimaudant atėjo E. A. ir G. bei R. R., ėmė jį užgaulioti, inicijuoti konfliktą, M. P. vengė konflikto ir neskubėjo lipti iš vandens į krantą. Atsižvelgus į tai, kad liudytojų V. Ž. ir A. Ž. parodymai apie konflikto pradžią atitinka M. P. parodymus, galima daryti išvadą, kad M. P. nurodydamas aplinkybes apie tolimesnę konflikto eigą, išdėstė tikrovę atitinkančias aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nukentėjusiojo M. P. parodymus laikė teisingais ir jais pagrindė E. A. kaltę padarius LR BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jį sužalojo smūgiuodamas E. A. patvirtino ir liudytojais apklausti T. P. bei K. P.. Be to, M. P. parodymus apie jo sužalojimo mechanizmą patvirtina ir specialisto išvada bei specialistės paaiškinimai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G-2105 /10 (02) nurodyta, kad M. P. konstatuotas kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimas kampo srityje padarytas kietu buku daiktu paveikus aukščiau nurodytą sritį (t. 1, b.l. 26). Ekspertė S. Makšimaitė teisme patvirtino savo išvadas ir nurodė, kad žandikaulio lūžis daugiau būdingas tiesioginio trauminio poveikio pasekmėje, t.y. smūgio sudavimui. Maža tikimybė, kad krisdamas žmogus iš 2 metrų aukščio, trenkdamasis kairiu žandu į pakrantės žemę būtų galėjęs susilaužyti žandikaulį. Teoriškai tai yra įmanoma, bet mažai tikėtina. Taigi ekspertė patvirtino, kad žandikaulio lūžis būdingas tiesioginio trauminio poveikio pasekoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi ir į ekspertės paaiškinimus, kritiškai vertina E. A. parodymus, kad M. P. žandikaulis galėjo lūžti, kai jis pastarąjį permetė per save, ypač pažymint tai, jog M. P. neigia prieš jį atlikus tokį veiksmą. Teisėjų kolegijos neįtikino tai, kad E. A. galėjo pakelti nukentėjusįjį net į 2 metrų aukštį ir jį permesti. Taigi, nuteistojo versija, kad žandikaulis galėjo lūžti atsitrenkiant į žemę, yra nepagrįsta.

Taip pat nepagrįsti nuteistojo teiginiai, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamas save ir G. bei R. R. nuo M. P. smūgių. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo E. A., o ne M. P.. Dar su dviem vaikinais atėjęs E. A. prie tvenkinio užgauliojo vandenyje esantį M. P., neleido šiam eiti namo, pirmas trenkė delnu į veidą, dėl ko M. P. ėmėsi neišvengiamų atsakomųjų veiksmų. Tada E. A. smūgiavo jam kumščiu. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nei E. A., nei G. bei R. R. nebuvo. Be to, visiškai nelogiški nuteistojo teiginiai, kad M. P., akivaizdžiai būdamas fiziškai silpnesnis už E. A., ir matydamas, kad E. A. su draugais turi kiekybinę persvarą, inicijuotų muštynes, atliktų E. A. ar jo draugams pavojų keliančius veiksmus. Juolab, kad byloje esančios nukentėjusiojo charakteristikos M. P. apibūdina teigiamai, kaip nekonfliktišką asmenybę, ko negalima pasakyti apie nuteistąjį E. A.. Nuteistąjį teigiamai apibūdinančios charakteristikos atsirado tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iki tol byloje buvę duomenys jį charakterizavo patenkinamai (t. 1, b.l. 121). Pažymima ir tai, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tad šiuo atveju E. A. veiksmai, kai tarp M. P. ir jo kilus muštynėms, šis sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą, negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl E. A. veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius pagal LR BK 138 str. 1 d.

Tačiau nuteistasis teisus, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog jis nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į kitas kūno vietas. Nukentėjusysis M. P. kategoriškai patvirtino, kad E. A. viso jam sudavė du smūgius. Apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad grumtynės vyko prie pat kranto vandenyje, nugara trynėsi į žvyrą. Dešinys žastas, kairys dilbis, nugara galėjo būti nubrozdinta grumtynių metu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. G-2134/10(02) nurodyta, kad M. P. konstatuoti odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, dešinio žasto srityje, nugaroje galėjo būti padaryti ir nugriuvus, ir atsitrenkus į kietus bukus daiktus. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinas trijų smūgių sudavimas į kitas kūno vietas ir konstatuojama, kad E. A. 2010 m. birželio 11 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Š. kaime, SB „Š. “, prie tvenkinio, tyčia suduodamas ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į veido sritį, padarė nukentėjusiajam M. P. kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimą kampo srityje, sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairės pusės apatinio žandikaulio lūžimo kampo srityje nukentėjusiojo M. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesiniam nei 10 parų laikotarpiui, o grumtynių metu M. P. buvo nubrozdinta oda dešinio žasto srityje, kairio dilbio srityje, nugaroje.

Dėl civilinės atsakovės apeliacinio skundo

Apeliacinis skundas paduotas abiejų civilinių atsakovų (J. A. ir A. A. vardu), tačiau pasirašytas tik J. A., todėl laikoma, kad apeliacinį skundą pateikė civilinė atsakovė J. A..

Civilinės atsakovės teiginiai, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, yra visiškai nepagrįsti. Tai, kad priimtas sprendimas netenkina civilinių atsakovų, nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti civilinės atsakovės prašymą grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. A. buvo nepilnametis, byloje kaip jo atstovai pagal įstatymą dalyvavo J. A. ir A. A.. Jiems buvo išaiškintos LR BPK 54 str. numatytos jų teisės ir pareigos. Nukentėjusysis byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl, patenkinus prokurorės prašymą, A. A. buvo pripažintas civiliniu atsakovu. J. A. civiline atsakove buvo pripažinta ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarimu. Buvo išaiškintos LR BPK 11 str. numatytos civilinio atsakovo teisės ir pareigos. Nurodyta, kad civilinis atsakovas savo teises ir pareigas suprato (t. 1, b.l. 180). Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad nagrinėjant bylą nebuvo išaiškinta nei viena procesinių teisių. Tai, kad kaltinamojo atstovai pagal įstatymą nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, nereiškia, kad jos buvo varžomos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.276 str. 2 d. numatyta, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tačiau to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Šiuo metu E. A. jau yra pilnametis, todėl J. A. ir A. A. pareiga atlyginti E. A. veiksmais padarytą žalą išnyko.

Nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 2624,71 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad turtinė žala susidarė dėl to, kas jis dėl sužalojimo buvo nedarbingas, tačiau negavo kompensacijos už nedarbingumą bei atlyginimo, kadangi dar neturėjo reikiamo draudiminio ir darbo stažo. Turtinę žalą taip pat sudarė išlaidos vaistams, specialiam maistui, išlaidos važiuojant į gydymo įstaigas, maisto papildams ir vitaminams. Prie prašymo pripažinti civiliniu ieškovu jis pridėjo darbo sutartį, iš kurios matyti, kokiu laikotarpiu M. P. turėjo dirbti ir kokio dydžio atlygis jam turėjo būti mokamas, kvitus, patvirtinančius, kad jis turėjo išlaidų vaistams, maisto papildams, vitaminams, specialiai dantų pastai, kelionės išlaidų. Dėl sulaužyto žandikaulio buvo apribotos jo galimybės valgyti visavertį maistą, todėl pateikti kvitai, patvirtinantys specialaus maisto pirkimą. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą išversti dokumentai, kurie patvirtino M. P. turėtas išlaidas. Teisėjų kolegija konstatuota, kad nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodyta 2624,71 Lt suma turtinei žalai atlyginti yra pagrįsta, susidarė dėl neteisėtų E. A. veiksmų, todėl pirmosios instancijos pagrįstai visiškai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusysis buvo pareiškęs 5000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas nusprendė iš nuteistojo nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimui priteisti 3000 Lt. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos manymu, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Byloje nustatyta, jog tyčiniais nuteistojo E. A. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdytas – lūžo žandikaulis. Dėl šio sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis patyrė ne tik fizinių nepatogumų - negalėjo valgyti kieto maisto, buvo sunku kalbėti, jautė fizinius skausmus, tačiau ir dvasinio pobūdžio pasekmes-išgąstį, stresą, dvasinį sukrėtimą. Nusikaltimo padarymo dieną buvo nukentėjusioji pirma darbo diena. Dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo toliau dirbti. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis yra jauno mažiaus, gali įsidarbinti ir dirbti. Todėl priteista 3000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė nukentėjusiojo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Dėl LR BK 82 str. ir LR BK 87 str. taikymo

Nors apeliaciniuose skunduose nebuvo ginčijama nuteistajam paskirta bausmė, tačiau bylų proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Todėl nagrinėjamu atveju pasisakoma dėl nuteistajam kartus su bausme paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės.

BK 82 str. numato, kad auklėjamojo poveikio priemonės yra taikomos nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. A., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, pripažintas kaltu padarius nusikaltimą ir už tai jam paskirta BK 90 str. numatyta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Ši bausmė yra numatyta BK 138 str. 1 d. sankcijoje, todėl ji paskirta laikantis BK 54 str. 1 d. nuostatos. Pati laisvės apribojimo bausmė, jos skyrimo tvarka yra apibrėžta BK 48 str. Pažymėtina, kad BK 48 str. 4 d. numato, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus, įskaitant ir įpareigoti tam tikru laiku būti namuose, tęsti mokslus (BK 48 str. 6 d. 1 p., 3 p.) ir nenumato galimybės nepilnamečiui nuteistajam skirti auklėjamojo poveikio priemonę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog baudžiamasis įstatymas numato skirtingas pasekmes už laisvės apribojimo bausmės ir auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymą.

Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai E. A. paskyrė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, tačiau vietoj to, kad nustatytų BK 48 str. 5 d. ir 6 d. numatytus vieną ar kelis įpareigojimus ar draudimus, nepagrįstai kartu su šia bausme paskyrė vieną iš auklėjamojo poveikio priemonių, kurias galima skirti tik nuo bausmės atleistiems nepilnamečiams, t.y. neteisingai paskyrė bausmę, todėl nuosprendis keistinas, vietoj paskirtos BK 87 str. numatytos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo įpareigojant jį tęsti mokslą, būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., skiriant tapačius įpareigojimus, numatytus BK 48 str. 6 d. 1 p., 3 p., siekiant padėti nuteistajam pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu ir manant, kad tai sulaikys E. A. nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 3 p.,

nusprendžia:

nuteistojo E. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes, jog nukentėjusiajam M. P. kaltinamasis E. A. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į kitas kūno vietas.

E. A., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nubaustam laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, sutinkamai su BK 48 str. 4 d., 6 d. 1 p., 3 p. visam bausmės laikui skirti įpareigojimus - būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei tęsti mokslą.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Civilinės atsakovės J. A. apeliacinius skundus atmesti.