Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. C. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. C. ir V. L. pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 2 d. 8 p., ir nubausti kiekvienas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. C. ir V. L. priteista solidariai 1500 Lt Albinui Sartanavičiui turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. C. bei V. L. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2004 m. rugsėjo 17 d., apie 21-22 val., pažeisdami viešąją tvarką, t. y. ignoruodami elementarias elgesio taisykles ir demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) tarp autobusų stoties ir (duomenys neskelbtini) namo, pasinaudodami menkaverte dingstimi, bendrai veikdami užpuolė J. K., tyčia jį pastūmę, pargriovė ant žemės, po to tyčia sudavė kojomis gulinčiam J. K. tiksliai nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip 15 smūgių į galvą, krūtinę, juosmenį ir tuo bendrais smurtiniais veiksmais padarė jam muštines žaizdas dešiniame antakyje, virš kairiojo antakio bei apatinėje lūpoje; poodines kraujosruvas abiejų smilkinių srityje; poodinę kraujosruvą juosmens dešinėje pusėje ir kraujosruvą dešinio inksto riebaliniame audinyje, pereinančią į gaubtinės-skersinės storžarnės pasaitą; dešiniųjų II-VII (su pasieninės krūtinplėvės plyšimu) šonkaulių bei II kairiojo šonkaulio lūžius su pasieninės krūtinplėvės sužalojimu ir plaučių plyšimais, tai komplikavosi potrauminiu plaučių uždegimu ir sukėlė mirtį, t. y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė J. K.

Nuteistasis V. C. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nusikaltimo nepadarė. Nusikaltimo metu jo nebuvo įvykio vietoje, jis su V. L. buvo geležinkelio stotyje pasitikti patėvio, atvykusio 21²⁵ val. traukiniu. Palydėję patėvį namo, ėjo pas A. P. , kurį pakeliui sutiko ir kartu apie 21⁵⁰ val. nuėjo pas O. G., tačiau jos nerado. Vėliau atėjo dar kartą, ji jau buvo namie. Kur tuo metu buvo A. P., nežino, nes su juo susitiko tik einant pas Olgą Statybininkų ir Tylos gatvių sankryžoje. J. K. jie su V. L. nematė. A. P. juos apkalbėjo, kadangi policijos pareigūnai pažadėjo, jog jis bus tik liudytojas, jeigu duos parodymus prieš V. C. ir V. L. . Tokį patį pasiūlymą buvo gavęs ir apeliantas, jei duos analogiškus parodymus, kad J. K. spardė V. L. ir A. P. . Ikiteisminio tyrimo metu M. M. apelianto neatpažino, todėl keista, jog vėliau prieš jį davė parodymus. Iš bylos medžiagos apeliantas žino, kad šis liudytojas buvo girtas, todėl jis galėjo suklysti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti apelianto drabužiai, avalynė, tačiau ant jų nerasta nukentėjusiojo drabužių mikrodalelių. Tai įrodo apelianto nekaltumą.

Nuteistasis V. L. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nusikaltimo nepadarė. Teismas besąlygiškai vadovavosi nepilnamečio liudytojo A. P. parodymais, kurie nėra nuoseklūs ir prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Be to, tą vakarą šis, kaip pats pripažino, buvo neblaivus, išgėrė 2 litrus alaus, dėl to jo parodymų teisingumas taip pat kelia abejonių. Kitų objektyvių apelianto ir V. C. kaltės įrodymų byloje nėra. Tarp liudytojų A. P. ir M. M. parodymų yra esminių nesutapimų: pastarasis teigė matęs tris išgėrusius vaikinus, jie liepė sustoti, vienas iš jų J. K. pastūmė, šiam parkritus keletą kartų įspyrė į šoną; A. P. teigė autobusų stotelėje pastebėjo brolį su draugais, priėjo prie jų, o po 15 min. grįžęs pamatė, jog apeliantas su V. C. spardo žmogų. Taigi, neaišku, kas buvo tas trečiasis vaikinas, jeigu A. P. buvo pasišalinęs. Be to, pagal A. P. , M. M. visą laiką stovėjo ir žiūrėjo, kaip spardomas gulintis J. K. , kuriam suduota apie 10 smūgių, po to nuėjo namo; pagal M. M. , vienas iš vaikinų tik 2-3 kartus įspyrė. Nuosprendyje nutylima, kad M. M., abu kartus bylą nagrinėjant teisme, kategoriškai nurodė, jog teismo salėje nėra tų, kurie spardė J. K. Liudytoja O. B. irgi patvirtino, kad salėje nėra vaikino, kurį sutiko gatvėje kaip įtariamą dalyvavusį mušant J. K., o liudytoja V. P. nebuvo įsitikinusi, ar anksčiau sutiktas vaikinas buvo Valdas. Šių esminių aplinkybių teismas neįvertino. Be to, tiksliai nenustatyta, kur rastas sumuštas žmogus: įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog J. K. surastas tarp 36 ir 40 namo; liudytojas Č. J. parodė, kad gulintį žmogų pastebėjo apie 20 m nuo kultūros namų, o liudytoja J. M. – netoli klubo ant šaligatvio. Neaišku, kaip vienas J. K. batas atsirado prie jo namo. Tai parodė jį radęs nukentėjusysis A. Sartanavičius. Nuosprendyje teigiama, jog abu nuteistieji nurodė skirtingą jų susitikimo laiką, tačiau apeliantas nežiūrėjo į laikrodį, be to, praėjo daug laiko, todėl teisme galėjo suklysti. Nužudžius J. K., miestelyje apie tai pasklido kalbos, tačiau V. L., priešingai, negu tvirtino A. P., specialiai tuo nesidomėjo, nes nebuvo tikslo. Taigi, byloje nėra pakankamai įrodymų, kad abu nuteistieji sumušė J. K. Tai galėjo padaryti kiti asmenys, nes prie autobusų stotelės alų gėrė ir kiti vaikinai, taip pat ir A. P. brolis.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo nuteistųjų skundus atmesti.

Nuteistųjų V. C. ir V. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. C. ir V. L. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta I instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Abu apeliantai neigia nužudę J. K. ir nurodo nebuvę įvykio vietoje, o nepilnamečio liudytojo A. P. parodymus laiko netinkamu įrodymų šaltiniu.

Nuteistasis V. L. savo apeliaciniame skunde teigia, jog byloje net tiksliai nenustatyta vieta, kur rastas sumuštas žmogus, kadangi skirtingi liudytojai nurodo skirtingus objektus ir atstumus iki jų.

Su tokiais apeliacinių skundų motyvais negalima sutikti.

Liudytojas A. P. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad žmogus buvo sumuštas ant keliuko netoli buvusių kultūros namų, muzikos mokyklos ir karių kapinių (t. 1 b. l. 136-141, 157-159). Teisme jis sakė įvykį buvus šalia klubo (t. 3 b. l. 35).

Netoli įvykio vietos gyvenantis liudytojas Č. J. vietą, kur ryte rado sumuštą žmogų, teisme įvardijo ,,ant keliuko, kur anksčiau buvo klubas” (t. 2 b. l. 218-219).

Liudytoja J. M. teisme parodė, jog kaimynas Č. J. pasakė apie sužalotą žmogų, ji kartu su juo nuėjo ir netoli klubo, toliau yra muzikos mokykla, ant keliuko rado gulintį žmogų (t. 2 b. l. 219; t. 3 b. l. 32).

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo esančios schemos (t. 1 b. l. 13-15) matyti, kad sumuštas žmogus rastas netoli sudegusių kultūros namų, šalia yra muzikos mokykla. Tiesa, schemoje radimo vieta nurodyta netiksliai, nes įvykio vieta apžiūrėta, praėjus daugiau kaip dviem savaitėm po nusikaltimo. Dėl to nustatant žmogaus radimo vietą vadovaujamasi jau aptartų liudytojų parodymais.

Taigi, neabejotinai nustatyta, jog visi liudytojai parodė tą pačią įvykio vietą, tik kai kurie iš jų kultūros namus įvardijo klubu. Ši kultūros įstaiga sudegusi, todėl jai tinka apibūdinimas ,,buvusi”.

Tai, kad duodami parodymus liudytojai nurodė skirtingą atstumą nuo gulinčio žmogaus iki jiems įsimintinų objektų, neturi reikšmės nusikaltimo vietai nustatyti, nes žmonės atstumą suvokia subjektyviai, o jis matuotas tik liudytojo A. P. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 159).

Nepilnametis liudytojas A. P., nusikaltimo vakarą praleidęs su nuteistaisiais, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai parodė, jog vakare išėjęs iš namų, gatvėje sutiko nuteistuosius, visi nusipirko alaus, jį gerdami vaikščiojo gatvėmis, po to užėjo pas merginas, tačiau jų namuose nerado, tada ėjo jų ieškoti į mokyklą, kur irgi nerado; eidami pamatė du svirduliuojančius vyrus, kurie perėjo gatvę ir nuėjo takeliu į tamsą; V. C. ir V. L. nuėjo paskui vyrus, o liudytojas autobusų stotelėje pamatė brolį su draugais ir nuėjo prie jo; su broliu pakalbėjęs apie 15-20 min., nuėjo ieškoti savo draugų; rado juos netoli sudegusio klubo bespardančius gulintį vyrą, o kitas vyras stovėjo, po to nuėjo; draugai sudavė keliolika smūgių, liepė ir jam spirti, tačiau jis atsisakė; tada visi, palikę gulintį žmogų, vėl nuėjo pas merginas, ten kažkiek laiko pabuvo ir išsiskirstė namo; apie tai, kas atsitiko, kitą dieną liudytojas papasakojo savo vyresniajam broliui; vėliau V. C. gailėjosi mušęs vyrą (t. 1 b. l. 133-134, 136-137, 157-158).

Analogiškus parodymus liudytojas A. P. davė ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 1 b. l. 146-154) ir du kartus bylą nagrinėjant I instancijos teisme (t. 2 b. l. 222-223; t. 3 b. l. 35-36).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, nes jie savo esme yra nuoseklūs ir vienodi. Tiesa, kai kurios detalės nesutampa (kiek laiko vyko smurtas, kada pasišalino stovėjęs vyras ir pan.), tačiau liudytojas parodė neturėjęs laikrodžio, todėl jo laiko suvokimas yra subjektyvus. Be to, jis buvo išgėręs ir neturėjo intereso įsidėmėti įvykio detalių, tai irgi reikšminga parodymų tikslumui. Tačiau nuteistieji patys pripažino, kad su A. P. buvo draugai. Taigi, šis neturėjo tikslo jų apkalbėti, juo labiau, jog jis niekada nebuvo įtariamas padaręs aptariamą nusikaltimą ir jam nereikėjo gintis nuo įtarimo, apkalbant kitus.

Byloje yra duomenų, kad A. P. mokykloje mokėsi pagal modifikuotą (palengvintą, bet iš esmės nepakeistą) programą, tai sąlygojo lingvistinių procesų ir girdimojo suvokimo sutrikimai (t. 2 b. l. 208).

Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė netrukdo jo parodymus vertinti kaip tinkamą įrodymų šaltinį, kuriuo gali būti pagrįstas nuosprendis.

Tai, jog A. P. nusikaltimo vakarą buvo priėjęs pasikalbėti prie brolio, teisme parodė liudytojai W. P. , E. J. , A. S. , J. M. .

Atmetamas nuteistojo V. L. apeliacinio skundo motyvas, kad liudytojo A. P. parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams ir esmingai nesutampa su liudytojo M. M. parodymais.

Nėra prieštaravimų tarp nurodytų asmenų parodymų, jog M. M. matė tris išgėrusius vaikinus, o A. P. sakė, kad mušė tik du jo draugai.

Liudytojas A. P., būdamas su nuteistaisiais Trakų gatvėje, matė J. K. su M. M. pereinančius Trakų gatvę ir einančius į keliuką link sudegusio klubo. Taigi, liudytojas M. M. irgi matė tuos pačius tris vaikinus. Tačiau šis liudytojas nesakė matęs, jog J. K. mušė trys vaikinai. Priešingai, jis parodė, kad mušė du, o trečiasis dingo (t. 1 b. l. 116-118, 119-120). Tai atitinka liudytojo A. P. parodymus, jog jis nuo draugų atsiskyrė ir nuėjo pas brolį, o vėliau prie draugų sugrįžo, kai šie jau mušė gulintį žmogų prie buvusio klubo.

Nuteistasis V. L. savo apeliaciniame skunde nurodo kitą prieštaravimą tarp liudytojų A. P. ir M. M. parodymų, susijusį su suduotų smūgių skaičiumi.

Liudytojas M. M. iš tiesų nurodė matęs tik keletą J. K. suduotų smūgių, o liudytojas A. P. teigė jų buvus 10-15.

Negalima neįvertinti aplinkybės, kad M. M. buvo išsigandęs, neblaivus ir tikrai neskaičiavo, kiek kartų užpuolikai sudavė su juo ėjusiam žmogui. Jo neadekvačią situacijai reakciją parodo tai, jog jis net saugiai pasitraukęs nepranešė policijai arba medikams apie sumuštą žmogų. A. P. taip pat nematė viso smurto, tačiau jo nurodytas smūgių skaičius yra artimesnis įvykio aplinkybėms. Tokia išvada daroma iš nukentėjusiojo A. S., liudytojų Č. J. bei J. M. parodymų, kad J. K. buvo labai stipriai sumuštas, tiesiog neatpažįstamas. Be to, negalima neįvertinti, jog viskas vyko tamsiu paros metu.

Abu apeliantai nurodo, kad liudytojas M. M. jų neatpažino.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog teisme liudytojas M. M. tiesiogiai nenurodė nuteistųjų kaip J. K. sumušusių asmenų. Jis jų neatpažino ir ikiteisminio tyrimo metu, 2004-10-13 oficialiai atliekant procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti (t. 1 b. l. 121-122, 123-124).

Tačiau negalima neatkreipti dėmesio, kad dar 2004-10-06 duodamas parodymus (t. 1 b. l. 114-115) bei juos pakartojęs 2004-12-22 (t. 1 b. l. 116-118), M. M. teigė 2004 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, t. y. neilgai trukus po įvykio, eidamas su V. P. ir O. B. pamatė du vaikinus, vienas iš kurių stūmė dviratį, o kitas buvo tas, kuris sumušė J. K. V. P. pasakė, kad tas, kuris nestūmė dviračio, yra Valdas, ,,Aso” posūnis.

Liudytojas V. A. I instancijos teisme parodė, jog jį vadina ,,Asu”, o jo posūnį V. C. vadina Valdu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojas M. M. neoficialioje aplinkoje neabejotinai atpažino V. C., tik nežinojo jo vardo ir pavardės, tačiau bijodamas ar dėl kitų priežasčių vėliau ikiteisminiame tyrime jo ,,neatpažino” bei teisme teigė, jog salėje nėra įvykio vietoje matytų asmenų.

Tas pat pasakytina apie liudytojos V. P. parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu 2004-10-06 ji neabejotinai parodė (t. 1 b. l. 125-126), kad pažino asmenį, apie kurį klausė M. M. , tai buvo V. A. (,,Aso”) posūnis Valdas; ji įsidėmėjo ir kito vaikino veidą, galėtų jį atpažinti. Tačiau jau 2004-10-19 ji pakeitė parodymus ir ėmė teigti (t. 1 b. l. 127-128), jog atpažinti vaikinų negalėtų, nes buvo tamsu ir neįsidėmėjo jų veidų. Tą patį ji sakė papildomai apklausta 2004-12-22 (t. 1 b. l. 129). Pirmą kartą nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje (t. 2 b. l. 220-221), liudytoja vengė tiesaus atsakymo, teigė, kad teismo salėje nėra asmens, apie kurį anksčiau davė parodymus, tačiau pakartotinai nagrinėjant bylą patvirtino, jog gatve ėjęs vaikinas be dviračio buvo V. C. (t. 3 b. l. 33-34).

Liudytoja O. B. nuo pat pradžių tvirtino (t. 1 b. l. 130-131, 132; t. 2 b. l. 221) neįsidėmėjusi sutiktų vaikinų veidų, liudytojos V. P. duotus parodymus pateikė kaip tikėtinus (,,panašus į pažįstamo ,,Aso” posūnį”), o antrą kartą nagrinėjant bylą teisme teigė, kad salėje nėra tų gatve ėjusių vaikinų (t. 3 b. l. 34).

Iš bylos medžiagos (t. 1 b. l. 155-156; t. 3 b. l. 35) matyti, jog nepilnamečiui liudytojui A. P. dar ikiteisminio tyrimo metu V. C. motina ir patėvis darė psichologinį spaudimą, dėl kurio jis kreipėsi į policiją.

Toks spaudimas arba kitoks psichologinis poveikis galėjo būti daromas ir kitiems liudytojams.

Tuo iš dalies paaiškinamas liudytojų M. M. ir V. P. parodymų nenuoseklumas, liudytojos O. B. iškraipymas liudytojos V. P. parodymų. Beje, teisme liudytoja V. P. pripažino, kad S. A. (V. C. motina) yra jos pažįstama. Liudytojas V. A. teisme parodė (t. 2 b. l. 224), jog V. P. buvo pas juos keletą kartų užėjusi, su žmona bendravo. Ši aplinkybė taip pat gali turėti reikšmės liudytojos V. P. parodymų objektyvumui.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. C., atsikirsdamas į prokuroro kalbą, teigė, kad jo motina negalėjo daryti jokio spaudimo A. P., nes visas dienas slaugė nuteistąjį ligoninėje. Šis argumentas nepaneigia jau aptartų byloje esančių duomenų. Jei motina ir lankė kasdien sūnų ligoninėje, tai nebuvo kliūtis daryti poveikį nepilnamečiui liudytojui.

Apeliantai visada neigė buvę nusikaltimo vietoje, tačiau teisėjų kolegija tokius parodymus vertina kaip pasirinktą gynybos poziciją.

Tokią išvadą teisėjų kolegija daro ne tik dėl jų parodymų prieštaravimo jau aptartiems liudytojų parodymams, bet ir dėl jų parodymų apie kitus to vakaro įvykius nesutapimo nei tarpusavyje, nei juos pačius apklausiant keletą kartų, o taip pat dėl jų nesutapimo su dar neaptartų liudytojų parodymais.

Jau pirmoje apklausoje, vykusioje 2004-10-07, t. y. neilgai trukus po nusikaltimo (t. 2 b. l. 7-8), V. C. teigė, jog 2004-09-17 jis grįžo į Rūdiškes apie 19¹⁰ val., prie autobusų stoties jį pasitiko brolis Algis, taip pat A. P. ir V. L. ; visi atėjo į jo namus, draugai laukė lauke, kol jis pavalgė ir persirengė; tada jis su abiem draugais nuėjo pas V. L. į namus, kur šis persirengė; po to ėjo pas V. L. merginą Olgą, jos neradę vaikščiojo po miestelį, nusipirko alaus, jį gėrė; apie 22³⁰ val. vėl atėjo pas Olgą, kartu su ja ir jos drauge Andžela sėdėjo vasaros virtuvėje, vaikinai gėrė alų; A. P. pasidarė bloga, jis vėmė koridoriuje, todėl V. C. jį nuvedė į virtuvėlę ir paguldė ant lovos; tada V. L. pasidarė bloga, jis išėjo į kiemą ir daugiau negrįžo; apeliantas pabuvo dar apie pusvalandį, paėmė A. P. ir ėjo namo; Olga bandė lydėti, tačiau atėjęs tėvas ją pakvietė atgal; su A. P. išsiskyrė prie Statybininkų gatvės; namo grįžo apie 2³⁰ val.

Apklausiamas 2005-03-23 (t. 2 b. l. 11) V. C. nedavė parodymų paaiškinęs, kad laikosi jau aptartų anksčiau duotų parodymų.

Nagrinėjant bylą I instancijos teisme (t. 2 b. l. 215-217), V. C. iš dalies pakeitė parodymus. Dabar jis jau teigė, jog grįžęs iš stoties su broliu bei dviem draugais namo, čia pasiliko ir saugojo seseris, kol grįžo patėvis; draugai išėjo, nes mieste vyko koncertas; apie 21 val. atėjo V. L. ; po pusvalandžio su juo išėjo pasivaikščioti, sutiko A. P. , nusipirko alaus, tai buvo apie 22 val. (tolesni parodymai panašūs, tik, pagal juos, pirmas iš merginų apie 24 val. išėjo V. L. , o A. P. pasidarė bloga vėliau).

Antrą kartą nagrinėjant bylą I instancijos teisme (t. 3 b. l. 29-30), V. C. parodė, jog stotyje jį pasitiko V. L. , o su A. P. susitiko tik apie 21⁴⁵ val., kai, vėl atėjus V. L. , su juo išėjo pasivaikščioti.

Pirmoje apklausoje, vykusioje 2004-10-07 (t. 2 b. l. 110-111), V. L. parodė, kad 2004-09-17, apie 19 val., jis nuėjo pas V. C. ir jį rado prižiūrintį dvi jaunesnes seseris; po kiek laiko grįžo V. C. motina, ir jie nuėjo pas A. P., jį rado namuose; visi trys išėjo pasivaikščioti po Rūdiškes; apie 22 val. nusipirko alaus, vėl vaikščiojo gatvėmis ir sutiko Olgą bei Andželiką; dar iki susitinkant su merginomis, jie buvo išgėrę visą alų, todėl susidėję vėl nusipirko 2 l butelį; tada penkiese nuėjo į Olgos namus, buvo lauko virtuvėje; V. L. pasidarė bloga, jis išbėgo į lauką, vėmė ir daugiau negrįžo, nuėjo namo.

Apklausiamas 2005-03-23 (t. 2 b. l. 114) V. L. , kaip ir V. C., nedavė parodymų paaiškinęs, jog laikosi jau aptartų anksčiau duotų parodymų.

Pirmą kartą nagrinėjant bylą I instancijos teisme (t. 2 b. l. 217-218), V. L. ne kartą keitė parodymus.

Pradžioje jis sakė, kad 2004-09-17 kelis kartus ėjo pas V. C. , jo nerado, tada nuėjo pas A. P. ir kartu vėl ėjo pas V. C. , apie 21 val. jį rado prižiūrintį seseris, vėliau visi ėjo pas merginas.

Atsakinėdamas į klausimus parodė, jog apie 22 val. jie nuėjo pasitikti V. C. patėvio, apie 23 val. nuėjo pas A. P. , tada ėjo pas merginas.

Dar vėliau atsakinėdamas į klausimus jis teigė, kad nuo 19 iki 21 val. buvo namuose, tada nuėjo pas V. C. , ten pabuvo apie 2 val., tada apie 21³⁰ val. kartu pasitiko jo patėvį, palydėjo namo, pats grįžo į namus persirengti, po pusvalandžio vėl nuėjo pas V. C. , o pas A. P. nuėjo po 22 val. (variantas – prie stoties sutiko V. C. , jo brolį ir A. P. ).

Antrą kartą nagrinėjant bylą I instancijos teisme (t. 3 b. l. 30-31), V. L. nepasirinko kurio nors vieno varianto paaiškinęs, jog nieko neprisimena ir nenori papildyti parodymų. Tačiau atsakydamas į klausimus vis tik nurodė, kad pas V. C. buvo atėjęs 19 val., jo nerado, tada užėjo pas A. P. į namus, o pas V. C. pakartotinai atėjo apie 21 val., iki to laiko buvo namie.

Išdėstyti V. L. parodymai rodo, jog jis painiojosi, negalėjo nuosekliai ir logiškai paaiškinti savo veiksmų sekos.

Atkreipiamas dėmesys, kad V. C. ir V. L. parodymai esmingai skiriasi: pats V. C. nė karto neparodė ėjęs į stotį pasitikti patėvio ir šią versiją iškėlė tik apeliaciniame skunde, tuo tarpu V. L. teigė tai daręs su V. C.; kada ir kur V. L. susitiko su A. P. , irgi yra keletas variantų; kaip ir kur nuteistieji susitiko su merginomis, kiekvienas taip pat turėjo savo versiją.

Tokių nesutapimų negalima paaiškinti laikrodžio neturėjimu ar praėjusiu ilgu laiko tarpu, kaip tai daro nuteistasis V. L. savo apeliaciniame skunde, nes painiojamos ne tik valandos, bet ir esminiai įvykiai.

Negalima nepastebėti aplinkybės, jog liudytojas V. A. , V. C. patėvis, iš viso apklaustas keturis kartus, tiktai antrą kartą nagrinėjant bylą teisme, t. y. po to, kai jau buvo žinomi pirmame teisiamajame posėdyje duoti nuteistųjų parodymai, ėmė teigti, kad posūnis kiekvieną vakarą jį pasitikdavo iš traukinio apie 21³⁰ val., taip buvo ir nusikaltimo vakarą.

Jau minėta, jog nuteistieji skirtingai aiškino, kada ir kur jie susitiko su merginomis.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja O. G. parodė (t. 1 b. l. 160-161), kad 2004-09-17, apie 23 val., į namus, kur ji po šokių grįžo su drauge B. S. , atėjo V. L. , V. C. ir A. P. Jie kartu praleido keletą valandų, klausėsi muzikos, šnekėjosi. Vaikinai buvo išgėrę, labiausiai pastarasis. Išeidami vaikinai sakė, jog nuves namo A. P. , tada patys eis.

Liudytoja B. S. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 164-165) parodė, kad apie 22³⁰ val. į draugės Olgos namus atėjo išgėrę V. L. ir V. C. . Jie išėjo apie 24 val.

Iš šių parodymų matyti, jog merginos nurodo kiek skirtingą laiką (tai šiuo atveju neturi reikšmės, nes tikėtina, kad jos į laikrodį nežiūrėjo) ir atėjusių vaikinų skaičių. Tačiau parodymai sutampa tuo, jog vaikinai atėjo į Olgos namus, o ne su jomis susitiko gatvėje, ir naktį visi vaikinai iš namų išėjo kartu. Nė viena mergina neužsiminė, priešingai, negu teigė nuteistieji, kad kažkam pasidarė bloga, O. G. ketino palydėti, tačiau ją sudraudė tėvas.

Taigi, nepilnametės liudytojos ikiteisminio tyrimo metu paneigė nuteistojo V. L. parodymus, kokiomis aplinkybėmis nuteistieji susitiko su merginomis, ir abiejų nuteistųjų parodymus, kaip su jomis išsiskyrė.

Liudytojas V. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 162-163) parodė, jog apie 21-21³⁰ val., kai dukra su drauge buvo šokiuose, atėjo V. L., V. C. ir A. P. . Jautėsi, kad jie išgėrę alaus, ir matėsi, jog A. P. buvo apsivėmęs. Merginoms sugrįžus namo, 22³⁰ val. ar vėliau išgirdo lojant šunį ir suprato, kad kažkas atėjo, tačiau nesikėlė ir nematė, kas. Apie 1⁴⁵ val. išgirdo durų trinktelėjimą ir suprato išėjus pas dukrą su drauge buvusius vaikinus. Rytą dukra sakė, jog buvo atėję V. L., V. C. ir A. P.

Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad naktį jis net nebuvo atsikėlęs iš lovos. Tuo paneigti nuteistųjų parodymai, jog liudytojas neleido dukrai padėti parvesti namo labai girto A. P.

I instancijos teisme liudytojai O. G. , B. S. ir V. G. nebuvo apklausti.

Apeliacinės instancijos teismas juos apklausė savo iniciatyva.

Liudytoja B. S. patikslino, kad tą vakarą, apie kurį ji davė parodymus, iš tiesų buvo atėję trys vaikinai.

Tai atitinka nustatytas bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija tiki, jog ikiteisminiame tyrime liudytoja sąžiningai klydo.

Tačiau visų šių liudytojų parodymai apie kai kurias kitas aplinkybes pasikeitė, duodami parodymus liudytojai painiojosi.

Liudytojos O. G. ir B. S. teigė, kad A. P. buvo labai girtas, vos atėjęs net apvėmė duris. Jis miegojo ir su kitais nebendravo.

Kita vertus, liudytojos vieningai parodė, jog būnant kartu vaikinai nebuvo į lauką išėję.

Apie vaikinų ėjimą namo liudytojos pasakojo skirtingai: pradžioje O. G. sakė, kad iš namų visi nebuvo išėję, tik vaikinai; vėliau atsakinėdama į klausimus ėmė teigti kartu su V. C. vedusi A. P. iki kapinių (liudytojas V. G. patikslino, jog iki jų yra apie 100 m). Liudytoja B. S. parodė, kad merginos vaikinus palydėjo tik iki vartelių, kadangi kieme buvo šuo; užduodant konkrečius klausimus, liudytoja ėmė teigti nieko neprisimenanti.

Liudytojas V. G. klausiamas painiojosi, ar jis tą naktį, išėjus vaikinams, kalbėjosi su dukra, tačiau patvirtino, jog naktį atsikėlus, vaikinų jau nebuvo.

Iš liudytojų parodymų teisėjų kolegija daro keletą išvadų.

Liudytoja O. G., draugavusi su V. L., nori jam ir jo draugui padėti, todėl duoda neteisingus parodymus lydėjusi labai girtą A. P. net iki kapinių.

Tai paneigė liudytoja B. S., kurios parodymais dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija neabejoja, kadangi ji neturi jokio intereso jų iškraipyti. Be to, tokia situacija, kai mergina padeda V. C. vesti girtą vaikiną, šalia einant ir galint padėti V. L. , yra neįtikinama.

Abi liudytojos paneigė nuteistųjų parodymus, kad V. L. pasidarė bloga ir jis iš merginų išėjo į namus vienas anksčiau už kitus vaikinus.

Liudytojo V. G. parodymai, buvo ar ne jis atsikėlęs naktį, prieštaringi, tačiau jis akivaizdžiai nepatvirtino nuteistųjų parodymų, jog sudraudė dukrą ir neleido jai lydėti girto V. P.

Taigi, nuteistųjų parodymai prieštarauja liudytojų parodymams ir apeliacinės instancijos teisme, o pastarieji ne tik neturėjo intereso nuteistųjų apkalbėti, tačiau visokeriopai stengėsi jiems padėti.

Įvertinusi nuteistųjų parodymų apie jų veiksmus iki J. K. sumušimo ir po jo nenuoseklumą bei prieštaringumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog negalima remtis ir jų parodymais, kad jie nusikaltimo vietoje nebuvo.

Nuteistasis V. C. savo nekaltumą motyvuoja tuo, jog jo drabužiai ir avalynė buvo paimti, tačiau ant jų nerasta nukentėjusiojo drabužių mikrodalelių.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. C. drabužiai bei avalynė paimti 2004-10-14, o V. L. – dar vėliau (t. 1 b. l. 54, 57).

Nuo nusikaltimo buvo praėjęs beveik mėnuo, per tą laiką drabužiai ir avalynė buvo dėvimi, todėl net nebuvo skiriamas šių objektų tyrimas mikropluošteliams ant jų nustatyti.

Taigi, toks apeliacinio skundo motyvas yra nekorektiškas.

Nuteistasis V. L. savo skunde teigia, jog neaišku, kaip vienas J. K. batas atsirado prie jo namo.

Iš tiesų ši aplinkybė nei patvirtinta, nei paneigta, nes nukentėjusysis A. Sartanavičius to tiksliai neprisiminė. Galima tik spėti, kad batas nukrito nukentėjusįjį mušant ir ryte jį keliant į greitosios medicinos pagalbos automobilį liko nepastebėtas bei vėliau numestas, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės nuteistųjų kaltei įrodyti.

Nors I instancijos teisme teismo medicinos ekspertas R. B. paaiškino, jog po smūgių J. K. galėjo judėti, tačiau iš jau aptartų liudytojų A. P., Č. J., J. M. parodymų matyti, kad ryte jis rastas toje pačioje vietoje, kur išvakarėse buvo sumuštas. Taigi, nukentėjusysis savo buvimo vietos po sumušimo nekeitė.

Nuteistasis V. L. savo nekaltumą motyvavo ir tuo, jog jis, priešingai, negu teigė liudytojas A. P. , po J. K. nužudymo miestelyje pasklidus kalboms, visai nesidomėjo tuo, nes nebuvo tikslo.

Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas kalbėjo ne apie V. L., bet apie V. C. reakciją po nusikaltimo – šis kitą rytą labai gailėjosi, pergyveno mušęs, sakė nežinąs, kas jam tada buvo, norėjo pasižiūrėti, kaip žmogus jaučiasi (t. 1 b. l. 146-154; t. 2 b. l. 222-223; t. 3 b. l. 35-36). Liudytojas teigė, jog susidomėjimą daugiau rodė V. C. , o V. L. reakcijos neprisiminė.

Tačiau tai nereiškia, kaip reikia suprasti iš V. L. apeliacinio skundo, kad jis buvo abejingas tam, kas įvyko.

Nagrinėjant bylą I instancijos teisme (t. 2 b. l. 217-218) V. L. parodė, jog jie sekė žmogaus būklę, o apie mirtį jis sužinojo iš V. C. Tai rodo abiejų nuteistųjų nerimą ir suvokimą, kad žmogaus mirties atveju gali tekti atsakyti už tai. Nepažįstamo žmogaus, su kuriuo niekas nesieja, sužalojimas ir mirtis tokios reakcijos nesukeltų.

Nuteistojo V. L. apeliacinio skundo motyvas, jog J. K. galėjo sumušti kiti asmenys, nes prie autobusų stotelės alų gėrė ir kiti vaikinai, yra deklaratyvus, ši prielaida nepagrįsta nė vienu argumentu.

Priešingai, byloje yra pakankamai įrodymų, išdėstytų I instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje, patvirtinančių apeliantų kaltę 2004-09-17 sumušus J. K. , dėl ko šis 2004-09-30 ligoninėje mirė.

Specialisto išvadų Nr. M 1852/04 (01) ir Nr. M 79-1852/04 (01) duomenys (t. 1 b. l. 18-21, 26-27) įrodo, kad J. K. mirties priežastis buvo krūtinės trauma, pasireiškusi šonkaulių lūžiais, dešinio plaučio plyšimu, kairio plaučio sumušimu. Šie sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais maždaug vienu metu ir vertinami visumoje, kadangi plaučių sužalojimai sąlygojo potrauminį plaučių uždegimo išsivystymą. Iš viso nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai 15 trauminių poveikių, iš jų mažiausiai 8 smūginiai poveikiai nustatyti, praėjus 13 dienų po sužalojimo.

Abiejų nuteistųjų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., kadangi jie sumušė J. K. dėl chuliganiškų paskatų, turėdami mažareikšmę dingstį, o nuo jų smurto žmogus mirė.

Teismas teisingai nustatė, jog kaltininkai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, juos tenkino bet kokie padariniai.

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Jis atsižvelgė, kad tyčia dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais padarytas pavojingas visuomenei, labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.).

Tačiau įvertino, jog abu kaltininkai yra jauno amžiaus, V. C. neteistas, o V. L. teistumas išnykęs, abu nebausti administracinėmis nuobaudomis. V. C. charakteristikoje nurodyta, kad jis mokėsi Varėnos technologijos ir verslo mokykloje, kur charakterizuojamas neblogai, tačiau labai greitai pasiduodavo kitų, dažnai neigiamai, įtakai (t. 2 b. l. 27). Jis serga širdies liga (t. 2 b. l. 29, 48; t. 3 b. l. 20-25). V. L. keletą metų priklausė Trakų psichikos sveikatos centro stebimų pacientų grupei dėl nesocialaus elgesio sutrikimo (t. 2 b. l. 140). Gyvenamojoje vietoje dėl abiejų nuteistųjų iš gyventojų jokių nusiskundimų negauta (t. 2 b. l. 95, 146).

Teismas pagrįstai nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie veiką padarė bendrininkų grupe.

Abiem nuteistiesiems teismas paskyrė trumpesnes, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į nuosprendyje išdėstytus motyvus, paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Nukentėjusiojo A. S. 1500 Lt civilinis ieškinys dėl laidojimo išlaidų atlyginimo nepagrįstas dokumentais, tačiau atsižvelgus į jo dydį, į tai, jog jis laidojo J. K. , ir vertinant teisingumo bei protingumo kriterijais, yra realus, todėl priteistas pagrįstai.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. C. ir V. L. apeliacinius skundus atmesti.