Tauragės apylinkės teismo nuosprendis

2018-02-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1-5-850/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Tauragės apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-02-27
Bylos Nr.
1-5-850/2018
Teisminio proceso Nr.
1-85-1-01221-2013-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Egidijus Mockaitis
Civilinis ieškovas
V. G.
Kaltinamasis
V. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-5-850/2018Teisminio proceso Nr. 1-85-1-01221-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.3.; (S) 2.3.6.4.5.2.
TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 27 d.Tauragė
Tauragės apylinkės T. T. rūmų teisėjas Egidijus Mockaitis,sekretoriaujant I. Ž.,dalyvaujant prokurorei I. P.,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. G.

kaltinamojo gynėjui advokatui G. B.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. d., Raseiniuose, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturi, faktinės gyvenamosios vietos adresas:, J. K., teistas 2013-04-30 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 str. 3 d., 20 MGL dydžio bauda, baudos nesumokėjęs, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal BK 178 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2013 m. lapkričio mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 16.00 valT. T. r. k., V. K. pagrobė V. G. priklausantį automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1000 litų vertės, kurį pardavė D. L., tuo padarydamas V. G. 1000 litų turtinę žalą. Šiais veiksmais V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d.

K. V. K. teisiamajame posėdyje nedalyvavo, baudžiamoji byla išnagrinėta kaltinamajam nedalyvaujant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 246 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šaukimas į teisiamąjį posėdį kaltinamajam įteiktas asmeniškai jo gyvenamosios vietos užsienyje adresu –, U. K.. Apie vyksiantį teismo posėdį kaltinamasis informuotas ir jo nurodytu telefono numeriu.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 17-19) V. K. kaltu prisipažino iš dalies. Jis parodė, kad 2013 m. lapkričio pradžioje pažįstamas A. G. paprašė jį ir jo mamą V. G. nuvežti į Tauragę. Kelionės metu sužinojo, kad pastarosios kieme yra automobilis „Audi 80“, kuris pardavinėjamas už metalo laužo kainą. Po kelių dienų sugalvojo minimą automobilį pasiskolinti, nes jo automobilis apgriuvo. Albinui su tuo sutikus, atvyko į V. G. sodybą ir, Albinui automobilį „Audi 80“ prisikabinus prie savo automobilio, nutempė į Kryžkalnio degalinę, nes buvo pasibaigusios dujos. Tą dieną su V. G. apie automobilio pirkimą nekalbėjo ir iš viso su ja nebendravo, tik matė ją vaikštant. Apie tai, kad automobilis gali būti ne Albino, jam įtarimų nekilo. Albinui apie automobilio pirkimą nekalbėjo, sakė, kad skolinasi 3-4 dienoms. Po dviejų dienų Albino paprašė atvykti ir vėl užtempti automobilį. Jam atvykus paklausė, kiek jis norėtų pinigų už minėtą automobilį. Jis atsakė, kad tiek, kiek už jį duotų metalo laužo supirktuvė. Įvertinęs tai, kad kaina nedidelė, techninė apžiūra galiojo dar beveik 2 metus, Albinui pasakė, kad automobilį perka, o pinigus sumokės kai jų turės. Dar davė fotoaparatą „Fuji film“, liepė jį parduoti o gautus pinigus išminusuoti iš automobilio kainos. Jis su tuo sutiko, fotoaparatą pasiėmė. Po kelių dienų gavo žinią, kad reikia išvykti į Vokietiją, todėl, kad gauti kelionei pinigų, metalo laužo supirktuvei pardavė savo BMW markės automobilį. Gautų pinigų nepakako, todėl metalo laužo supirktuvei už 500 litų pardavė ir automobilį „Audi 80“, kurį jau laikė kaip savo. Po to paskambino Albinui ir pasakė, kad šį automobilį reikėtų nuimti nuo įskaitos, nes jį jau pardavė. A. liepė viską sutvarkyti pačiam, tačiau jis nieko nespėjo sutvarkyti. Pakeliui į Vokietiją, Lenkijoje gavo Albino SMS žinutę, kurioje klausė kodėl jis neatsako telefonu. Kadangi jo telefono sąskaita buvo tuščia, Albinui nieko neatrašė. Po to, jau būnant Vokietijoje, A. mama jam paskambino ir pareikalavo 700 litų už automobilį. Jai paaiškino, kad su ja nesitarė dėl automobilio pirkimo, todėl daugiau su ja nesikalbėjo. Vėliau paprašė A. atsiųsti jo banko sąskaitą pinigų už automobilį persiuntimui, tačiau sužinojęs, kad už pinigų pervedimą bankas atskaičiuoja daug mokesčių, sugalvojo su A. atsiskaityti grįžęs į Lietuvą. Lietuvoje pavogė visus jo uždirbtus pinigus, dėl ko su A. neatsiskaitė. Tikslo jį apgauti neturėjo.

Papildomai apklausiamas (b.l. 28) V. K. kaltu neprisipažino visiškai, nes automobilio nepavogė ir jį parduodamas metalo laužo supirktuvei jį jau buvo nupirkęs, tik nebuvo už jį sumokėjęs pinigų. Pripažino, kad yra skolingas už automobilį.

Motyvuojamoji dalis

Nors V. K. kaltu neprisipažinimo, jo kaltė įrodyta šiais teisiamajame posėdyje teismo ištirtais įrodymais:

N. V. G. parodė, kad kaltinamasis juos su sūnumi pavežė į Tauragę, nes jos kitas automobilis buvo sugedęs. S. K. pažinojo, nes jis gyveno netoliese. Apie tai, kad jos automobilį Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nori pirkti, kaltinamasis kalbėjo su ja. Kai parvažiavo (T. T.), K. sakė, kad nori pirkti automobilį. Prašė duoti pasibandyti. Kalbėjo su K., kad už automobilį nori 1000 litų. Jis nesiderėjo. Jam davė automobilio raktelius ir automobilį. Automobilio dokumentai buvo jos vardu užrašyti, jie tuo metu buvo mašinoje „bardačioke“. Sutarė, kad jis dvi ar tris dienas pasivažinės, pasibandys automobilį. Nesulaukusi nei pinigų, nei automobilio, jam skambino, norėjo paklausti kur jis prapuolė, bet jis nekėlė telefono ragelio. K. tvirtinimas, kad reikalavo iš jo 700 litų, yra netiesa, nes jam nepriskambino. Policininkų klausė ką daryti. Jie sakė jį susirasti. Nuvažiavo pas K. į namus. Jo ten nerado, tada nuvažiavo į Viduklę, pas jo gimines, klausė ar jis pas juos nesilanko. Jo giminės jai pasakė, kad tas automobilis parduotas į metalo laužą. Kiek gavo pinigų atidavęs į laužyną automobilį V. K., nežino. Tada parašė pareiškimą policijai, prasidėjo tyrimas. Mano, kad kaltinamasis pavogė jos automobilį, nes pinigų negrąžino - nei sūnui, nei kitam šeimos nariui K. neatidavė pinigų, į skambučius neatsakė. Prieš dvi ar tris savaites jai K. skambino, prašė duoti sąskaitą, sakė perves pinigus. Paskui sakė, kad pinigus parsiųs į Viduklę, o ji turės nuvažiuoti juos pasiimti. Praėjus savaitei ar pusantros, jai paskambino kažkoks vyras, pasakė, kad skambina dėl to automobilio, norėjo, kad atvažiuotų į Tauragę, pas teismo sekretorę, teigė paduos pinigus, o ji pasirašys, kad neturi pretenzijų. Sakė perskambins vakare, tačiau niekas po to neperskambino. Prašo priteisti pinigus (1000 litų pagal kursą) už automobilį.

Liudytojas A. G. parodė, kad visko, kas buvo prieš keturis metus, nepamena. Kaltinamajame akte minimą automobilį, jo numerių nepamena, turėjo. Jį mama buvo nupirkusi, o jis juo važinėjo. Tiksliai nepamena ar mamos ar jo vardu buvo registruotas šis automobilis. V. K. nepažinojo, tik žinojo, kad jis gyvena už 18-20 km. Jis sužinojo, kad jie pardavinėja automobilį. Mama prašė, kad pasiūlytų, gal kas nupirks tą automobilį. Automobilio pardavimo aplinkybių jau neprisimena, tik pamena, kad po to, kai K. pasiėmė automobilį, iš viso su juo nebuvo susitikę, jis jokio fotoaparato jam neperdavė, išregistruoti minimą automobilį neprašė, jų neinformavo, kad pardavė automobilį. Jam niekas pinigų už automobilį nedavė. Automobilį rado išardytą Raseiniuose. Rado ir žmogų, kuris nupirko tą automobilį. Jis patvirtino, kad automobilį atvarė V. K..

Liudytojas D. L. parodė, kad atvažiavęs K. pasiūlė mašiną ir jis ją įsigijo detalėms, nes turėjo tokį pat automobilį ir jam buvo reikalingas variklis. Neišsiaiškino, kam priklauso automobilis. Nesudarė jokios pirkimo sutarties, nes tais laikais rusai pirkdavo automobilius, juos išardydavo ir išsiveždavo be dokumentų. Taip buvo ir tą kartą. Nepamena, kiek už jį sumokėjo, tik gal 50 litų nusiderėjo nuo jo prašomos kainos. Automobilio įsigijimo metu suprato, kad jis yra V. K.. Nepamena, ar K. paliko automobilio dokumentus.

Iš akistatos protokolo matyti, kad V. G. ir V. K. akistatos metu V. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus (b.l. 21-22).

Iš akistatos protokolo matyti, kad A. G. ir V. K. akistatos metu A. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus (b.l. 23-25).

Iš protokolo-pareiškimo matyti, kad V. G. nurodė, jog 2013 m. lapkričio mėn. pardavinėjo jai priklausantį automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jį davė pasibandyti iš matymo pažįstamam V. K., tačiau, kaip buvo sutarta, po poros dienų jis automobilio negrąžino. Vėliau sužinojo, kad minimą automobilį, kurį įvertina 1000 litų, jis pardavė.

Aptartų įrodymų visuma įrodo, kad kaltinamasis pagrobė V. G. automobilį Audi 80, jį be savininkės valios parduodamas D. L. padarė nukentėjusiajai 1000 litų turtinę žalą.

V. K. veika kvalifikuotina pagal BK 178 str. 2 d., nes jis tyčia neteisėtai, neatlygintinai užvaldė svetimą turtą - automobilį.

Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. K. su jam inkriminuojama veika nesutiko, motyvuodamas tuo, kad jis kaltinime nurodytą automobilį jau faktiškai buvo nupirkęs, tik už jį nesumokėjęs pinigų, o kaltinamojo gynėjas mano, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios susiklostė civiliniai santykiai, nes perduodant automobilį V. K., V. G. kartu perdavė ir jo raktelius, o jo dokumentai buvo automobilyje, teismas su tokia gynybos versija nesutinka.

Baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio arba automobilį. Svetimo turto pagrobimas baudžiamosios teisės teorijoje yra laikomas turto, kuris asmeniui nepriklauso nuosavybės teise ar nėra kitaip teisėtai valdomas, užvaldymas prieš savininko ar teisėto valdytojo valią, turint tikslą minėtąjį turtą tvarkyti kaip savo nuosavą.

Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pagrindinis šios bylos klausimas – ar kaltinamasis V. K. nukentėjusiajai priklausantį automobilį užvaldė ir pardavė teisėtai, t. y. su V. G. žinia ar leidimu. Pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą, todėl svarbu nustatyti, ar V. K., paimdamas V. G. automobilį buvo įsitikinęs, kad neturi nukentėjusiosios sutikimo disponuoti jos turtu. Kaip vagystė kvalifikuojami ir tokie veiksmai, kai kaltininkas įgyja galimybę laikinai pasinaudoti turtu (pasimatuoti, pavažiuoti, naudotis ir pan.) ar atlikti su juo tik technines operacijas (pasaugoti, panešti, remontuoti ir pan.) ir neteisėtai jį užvaldo. Pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra tuomet, kai yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys, o subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas. Taigi, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Teismas, išnagrinėjęs visus nusikalstamos veikos požymius, sprendžia, kad V. K. svetimą turtą pardavė neturėdamas teisės to daryti, todėl jo veika kvalifikuotina kaip vagystė.

Pažymėtina, kad svetimas turtas (ar turtinė teisė) gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu, tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Nors kaltinamasis parodė, kad jis automobilio nepagrobė, nes su A. G. buvo sutarę, kad jį perka ir jis su tuo sutiko, o pinigus už jį sutarė sumokėti tuomet, kai jų turės, tokie V. K. nurodyti motyvai neatitinka byloje nustatytų faktų. Byloje ginčo dėl to, kad nukentėjusioji ar jos sūnus A. G. 2013 metų lapkričio mėnesį, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, automobilį Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), perdavė V. K. pabandymui, nes nukentėjusioji ir jos sūnus išreiškė kaltinamajam aiškiai suprantamą norą parduoti automobilį. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino, kad automobilis V. K. buvo perduotas pabandymui dviejų dienų laikotarpiui, tai yra, jam perduotas konkrečiam tikslui ir konkrečiam laikui kaip potencialiam pirkėjui: tai V. G. nurodė protokole-pareiškime, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su V. K. metu, analogiškai ji paaiškino ir teisme. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojo A. G. parodymai: apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino, kad V. K. automobilį jo mama perdavė pabandymui poros dienų laikotarpiui. Analogiškai jis parodė ir akistatos su V. K. metu. Tokiu būdu, nuo to momento, kai kaltinamasis, prieš nukentėjusiosios valią, negrąžino jos turto – automobilio, tai yra praėjus daugiau kaip dviems dienoms po automobilio pasiėmimo išbandymui, teisiškai jo veiksmai atitinka vagystės objektyviosios pusės požymį - šio turto pasisavinimą.

Aplinkybė, kad V. K. automobilį pasiėmė išbandymui su visais dokumentais ir automobilio rakteliais, nesudaro pagrindo manyti, kad jis įgijo teisę laisvai valdyti ir disponuoti jam perduotu turtu. Gaudamas automobilį su rakteliais ir dokumentais kaltinamasis neįgijo nuosavybės teisės į automobilį - jis V. K. buvo svetimas, todėl jis neturėjo teisės šio automobilio perleisti kitiems asmenims. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma, kai suderinama dviejų šalių priešpriešinė valia: pirkėjo, kuris siekia už tam tikrą pinigų sumą įsigyti transporto priemonę, ir pardavėjo, kuris siekia atlygintinai perleisti savo nuosavybės teise valdomą transporto priemonę pirkėjui. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalių suderintos valios dėl automobilio pirkimo-pardavimo nebuvo, todėl V. K. tesės juo disponuoti neturėjo. Aplinkybės, kad nukentėjusioji ar jos šeimos nariai būtų leidę kaltinime nurodytą automobilį perleisti kitam asmeniui, nenurodė ir kaltinamasis. Bylos duomenys patvirtina, kad jis nepranešė nukentėjusiajai ar kam nors iš jos šeimos narių apie ketinimą parduoti automobilį, pardavęs automobilį, pinigų, kuriuos gavo už parduotą automobilį, nukentėjusiajai neperdavė, be to, automobilį, tikėtina, pardavė žemesne kaina, nes, kaip pats nurodė, jam greitai reikėjo pinigų. Liudytojas D. L. parodė, kad automobilio įsigijimo metu suprato, kad jis yra V. K., taigi kaltinamasis stengėsi sudaryti įspūdį jog jis turi teisę disponuoti automobiliu. Aptartų duomenų pagrindu galima pagrįstai teigti, kad kaltinamasis, paimdamas, kaip jis nurodė, pabandymui V. G. priklausantį automobilį, jau tuo metu turėjo tyčią nevykdyti savo prievolės už jį sumokėti, o parduodamas automobilį be nukentėjusiosios žinios, suprato, kad parduoda ne jam nuosavybės teise priklausantį automobilį ir norėjo taip elgtis, todėl tarp V. K. ir nukentėjusiosios susiklostė ne civiliniai santykiai, todėl V. K. veika kvalifikuotina kaip vagystė.

Skiriant bausmę V. K. atsižvelgtina į tai, kad jis įvykdė apysunkį tyčinį nusikaltimą. Kaltinamojo veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. K. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas (b.l. 31-40), duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas nėra (b.l. 42-48). Nurodytų aplinkybių pagrindu kaltinamajam V. K. skirtina įstatymo, numatančio atsakomybę už šią nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta ir prokuroro prašoma skirti bausmės rūšis – bauda (BK 47 str.). Įvertinant aplinkybę, kad nukentėjusiajai padaryta turtinė žala sąlyginai nėra didelė, kaltinamajam skirtinas baudos dydis, mažesnis nei nusikalstamos veikos metu galiojusio įstatymo (2007 06 28 įstatymas Nr. X-1233, Žin., 2007, Nr. 81-3309), nustatytas baudos vidurkis. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., kaltinamajam šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintina su Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir nesumokėta 20 MGL bauda, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos baudos pridedant ankstesniu nuosprendžiu paskirtos baudos dalį ir paskirtina galutinė subendrinta bausmė – 40 MGL (1506 Eur) bauda, nustatant keturių mėnesių terminą jos sumokėjimui.

Nuosprendžiui įsiteisėjus V. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, panaikintina.

Nukentėjusioji V. G. baudžiamojoje byloje reiškia civilinį ieškinį 1000 litų (289,62 Eur) sumai (b.l. 10).

Kaltinamasis patvirtina, kad už automobilį nėra atsiskaitęs. Nors jis teigia, kad dėl automobilio pirkimo tarėsi tik su A. G., tiek V. G. tiek A. G. apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino, kad automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už savo lėšas įsigijo būtent V. G. o A. G. juo tik naudojosi. Tokiu būdu, nepriklausomai nuo to, kieno vardu automobilis registruotas viešame registre, V. G. yra faktinė šio automobilio savininkė, todėl ji pagrįstai pripažinta civiline ieškove (b.l. 11). Civilinė ieškovė protokole-pareiškime bei apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino, kad automobilį įvertina 1000 litų suma, už tokią sumą automobilį pardavinėjo, tokia suma jį įvertino ir pateikdama civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Šiuo atveju aplinkybė, su kuo konkrečiai kaltinamasis tarėsi dėl automobilio pirkimo, teisinės reikšmės neturi, nes bet kuriuo atveju už automobilį jis nėra atsiskaitęs nei su V. G. nei su A. G.. Kaltinamojo nurodytos aplinkybės, kad vėliau jam paskambinusi V. G. už automobilį reikalavo 700 litų, kad jis A. G. davė fotoaparatą „Fuji film“, liepė jį parduoti o gautus pinigus išminusuoti iš automobilio kainos, nėra pagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis – V. G. kategoriškai neigia buvus tokį pokalbį tarp jos ir kaltinamojo, teigia, kad po to, kai jis pasiėmė automobilį pabandymui ir jo negrąžino sutartu laiku, su juo bandė susisiekti, tačiau jis niekuomet neatsakė į jos skambučius, taigi ir tokio pokalbio būti negalėjo. Liudytojas A. G. kategoriškai neigia gavęs iš kaltinamojo fotoaparatą kaip dalį automobilio kainos, tvirtina, kad po automobilio pasiėmimo su juo nebuvo susitikęs. V. K. ikiteisminio tyrimo metu pateikė įvairiausias versijas dėl ko jis neatsiskaitė su nukentėjusiąja už pagrobtą automobilį. Netgi paskyrus baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip parodė V. G., kaltinamasis jai skambino ir žadėjo vienu ar kitu būdu atlyginti padarytą žalą, tačiau savo pažadų netesėjo, kas liudija, kad jis visais įmanomais būdais siekia išvengti turtinės prievolės nukentėjusiajai.

Civilinis ieškinys yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 302 str., 303 str. 2 d., 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

V. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. ir paskirti 30 MGL (1130 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir nesumokėtos 20 MGL baudos dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 40 MGL (1506 Eur) baudą.

Nustatyti, kad bauda turi būti sumokėta per keturis mėnesius nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Swedbank“, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB bankas, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB bankas, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių bankas, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Danske bank A/S Lietuvos filiale, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea B. F. Plc Lietuvos skyriuje, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „Medicinos bankas“, įmokos kodas 6801. Mokėjimus patvirtinančius dokumentus T. T. apylinkės T. T. rūmų raštinės darbuotojui. Išaiškinti, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.

Nuosprendžiui įsiteisėjus V. K. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti.

V. G. civilinį ieškinį patenkinti visiškai – priteisti jos naudai iš kaltinamojo V. K. 289,85 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui apeliaciniu skundu T. T. apylinkės T. T. rūmus.

Teisėjas Egidijus Mockaitis