Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-10-14 · Administracinė byla Nr. I-781-289/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Data
2013-10-14
Bylos Nr.
I-781-289/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Atsakovas
Lietuvos valstybės
Pareiškėjas
B. B.
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos
2013 m. spalio 14 d.Šiauliai(S)
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui M. T.,

nedalyvaujant pareiškėjui B. B.,

nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo B. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2013 m. gegužės 21 d. buvo gautas pareiškėjo B. B. patikslintas skundas (b.l.1-2), kuriame prašoma iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjo naudai po 100 Lt už parą, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose per vienerių metų ir penkių mėnesių laikotarpį, neturtinės žalos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2010 metų gruodžio mėnesio iki 2012 metų gegužės mėnesio. Pareiškėjo laisvė buvo apribota Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr.V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus, ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė didžiulį psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, pablogėjo regėjimas, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Iš pareigūnų pusės patyrė psichologinį smurtą. Tai pasireiškė pastoviais grasinimais ir rašomų skundų neregistravimu, taip pat nuolat šaukė, tyčiojosi, užgauliojo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovas M. T. teismo posėdžio metu nurodė, jog visus motyvus yra nurodę atsiliepime. Skunde reikalaujama neturtinės žalos atlyginimo ir šis reikalavimas grindžiamas kalinimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, t. y. vienam kaliniui tenkančiu plotu, pasisakoma apie nežmoniškas sąlygas, tačiau konkrečių įrodymų nėra. Yra minima higienos norma, ji siejama su kalinimo plotu. Atsakovas neįžvelgia kažkokių kitų aplinkybių dėl higienos normų. Gali paminėti, kad atsakovo laikymo sąlygos atsispindi Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitų skyriaus 2013-05-31 pažymoje „Dėl B. B.“ Nr. 69/ 062285. Iš pažymos matyti kameros plotas, kameroje galimai laikytų asmenų skaičius. Pagal šią pažymą matyti, kad pareiškėjui kalint 61 kameroje, jis buvo laikomas su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,5 iki 4,37 m² gyvenamasis plotas. Kameroje 91 buvo kalinamas su dar 5-12 asmenų, vienam asmeniui teko mažesnis nuo 1,42 iki 3,08 m². Kameroje Nr. 52 – su dar 4-13 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 1,32 iki 3,70 m². Kameroje Nr. 91 kitu laikotarpiu vieną dieną, būtent 2011-12-13, buvo kalinamas su dar 7-8 žmonėmis, vienam asmeniui teko nuo 2,05 iki 2,31 m², kameroje Nr. 2 teko 6,45 m², 52 – kameroje nuo 1,32 iki 1,85 m², nuo 2011-12-22 iki 2012-05-31 kameroje Nr. 91 asmeniui teko nuo 1,01 iki 6,15 m². Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad kardomojo kalinimo įstaigų specifiką lemia tai, jog vienu metu kameroje laikomų asmenų skaičius yra pastoviai skirtingas, be to, išduodamos pažymos yra rengiamos vadovaujantis duomenimis, kuriuos įstatymas neįpareigojo atsakovo kaupti. Šie duomenys yra geranoriškai surenkami iš Apsaugos ir priežiūros skyriaus pildomų žurnalų, t.y. pagal rytinį asmenų skaičių. Šis skaičius nurodomas intervale. Sužinoti tikslaus skaičiaus nėra galimybės, nes tokia funkcija nėra numatyta. Tie duomenys parodo tik preliminarų galėjusių būti kameroje asmenų skaičių. Tardymo izoliatoriaus specifika tokia, kad asmenys nuolat išgabenami iš kameros pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, į kitas įstaigas, pas medikus, pasivaikščioti. Šitas aplinkybes LVAT yra pažymėjęs kaip aktualias sprendžiant klausimą dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas prašo neturtinės žalos vadovaudamasis neteisėta Šiaulių tardymo izoliatoriaus veika. Teismui tenka nuspręsti, ar buvo neteisėtumas veikimo ar neveikimo. Nustačius neteisėtumą, mano, kad turėtų būti vertinamos aplinkybės, susijusios su neturtinės žalos išraiška. Pareiškėjas nurodė, tačiau niekaip nepagrindė aplinkybes, kurios gali lemti, tačiau nebūtinai lemia neturtinės žalos atsiradimą, t.y. patirtą stresą, dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir visus kitus šabloninius skundo argumentus, kuriuos rašo kiekvienas besikreipiantis į LR teismus. Jokių įrodymų pareiškėjas nepateikė, o įstaiga neturi jokių įrodymų, nes nėra užfiksuota jokių išskirtinių pareiškėjo emocinių išgyvenimų, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atsižvelgiant į tai prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjas teigia, kad jo prašymai tariamai nebūdavo registruoti įstaigoje. Tokių faktinių aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti negali. Rasti įrodymų apie buvusį smurtą reiktų žiūrėti į asmens sveikatos istoriją. Nėra tekę susidurti praktikoje, kad įstaigos pareigūnai, prisiekę Konstitucija, įstatymams naudotų neleistinus metodus bausmės atlikimo ir suėmimo vykdymo metu. Pareiškėjo skunde nėra objektyvių duomenų apie patirtus sukrėtimus. Mano, kad teiginys nepagrįstas ir neįrodytas. Prirašyti galima daug išgyvenimų. Jokių rašytinių įrodymų įstaigoje nuo 2010-12-09 iki 2012-05-31 nėra. Specifika įstaigoje imperatyvaus pobūdžio, nurodymai duodami. Griežtos laikymo sąlygos, režimas, kurio turi būti paisoma. Nevykdant režimo reikalavimų, duodami griežti nurodymai, kurie ne visada įforminami netgi tarnybiniais pranešimais, kaip reikalavimo nevykdymas, tai kraštutinės priemonės prieš daugkartinius pažeidimus. Paties pareiškėjo skundų nebuvo gauta. Įstaiga neturi duomenų, kad skundai buvo neregistruojami, nebent pareiškėjas buvo kreipęsis į kitas įstaigas. To patikrinti negali. Mano, kad esant abstraktiems reikalavimams, turėtų būti kritiškai sprendžiamas neturtinės žalos egzistavimo faktas. Jeigu ir buvo neturtinės žalos apraiškos, tai, atstovo nuomone, įžvelgti priežastinio ryšio neįmanoma, nes 141 d. laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir buvo tarp 367 d. praleistų įstaigoje. Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas nebuvo gautas, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo B. B. patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl nors ir pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu, tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, jog minėta Konvencija yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje savo iniciatyva patikrins, ar atsakovė nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. gegužės 31 d. pažymos (b.l.16) matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (2010-12-15–2011-01-20, 2011-01-26–2011-01-31, 2011-02-15–2011-03-01, 2011-03-10–2011-03-22, 2011-04-01–2011-05-03, 2011-05-10–2011-05-12, 2011-05-26–2011-05-30, 2011-06-01–2011-06-30, 2011-08-26–2011-09-08, 2011-09-13–2011-10-04, 2011-10-06–2011-10-13, 2011-10-28–2011-11-29, 2011-12-13–2011-12-13, 2011-12-15–2011-12-22, 2011-12-22–2012-01-05, 2012-01-11–2012-01-19, 2012-01-26–2012-02-13, 2012-02-21–2012-03-23, 2012-05-14–2012-05-31) iš viso 318 dienų, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 91, 52, kuriose vienam kalinamajam teko gyvenamojo ploto nuo 1,08 m² iki 3,07 m². Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Kitais laikotarpiais (2010-12-09–2010-12-13, 2011-07-08–2011-08-24, 2012-03-23–2012-05-04) 96 dienas gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr.61, 52, 91 viršijo 3,7–6,15 m² ir tai, teismo nuomone, vertintina kaip priartėjimas prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.

Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog, kaip pareiškėjas nurodė savo patikslintame skunde, pareiškėjas būtų patyręs pareigūnų psichologinį smurtą, kuris pasireiškė pastoviais grasinimais ir rašomų skundų neregistravimu, pastoviu šaukimu, tyčiojimosi, užgauliojimu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismas neabejoja, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kita vertus, iš byloje turimų rašytinių įrodymų nėra matyti, jog pareiškėjui stipriai pablogėjo regėjimas, kaip nurodo pats pareiškėjas savo patikslintame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertindamas turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę – 414 dienų, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 100 Lt neturtinės žalos už vieną parą, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose per vienerių metų ir penkių mėnesių laikotarpį, priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo B. B. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui B. B. 2000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Virginijus Stankevičius