Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės, Romualdo Januškos, Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininkų V. B., K. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo kreditoriaus AB Parex banko pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo (žurnalo eilės Nr. 14200900538) skolininkams, įkeisto daikto savininkams V. B., K. B.,

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

Nutarė išieškoti iš įkeisto turto 893 624,67 Lt skolos, 131,00 Lt žyminio mokesčio bei 6 mėnesių VILIBOR+3 procentų palūkanų, numatytų kreditoriaus su skolininku sudarytoje Kreditavimo sutartyje, nuo priteistos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo pateikimo dienos (2009-11-16) iki visiško skolos išieškojimo dienos.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais. Nurodo, kad skundžiama teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta ir naikintina.

1. Teismo nutartis neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo aktams. CPK 291 str. nustato, kad nutartyje, be kita ko, turi būti nurodomi ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodoma, koks teisės aktas nustato kreditoriaus prašomų priteisti delspinigių, palūkanų dydžius. Be to, nėra aišku, kaip apskaičiuotos nutartyje nurodomos sumos, t. y. 39 423,43 Lt delspinigių ir 54 201,24 Lt palūkanų. Pareiškėjas, prašydamas išieškoti iš įkeisto turto jo prašomas sumas, privalo jas pagrįsti, t. y. nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu jos reikalaujamos ir kaip jos apskaičiuotos. Nesant tokių duomenų pareiškime, laikytina, kad kreditorius pateikė nepagrįstą reikalavimą, kuris neturi būti tenkinamas. Kadangi priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūra vykdoma per teismą, teismui yra nustatyta pareiga užtikrinti tokios procedūros teisėtumą. Teismas nesiaiškino tiek delspinigių, tiek palūkanų skaičiavimo teisėtumo, taip sudarydamas sąlygas kreditoriui piktnaudžiauti savo teisėmis ir tai atitinkamai turėjo neigiamos įtakos skolininkų teisių užtikrinimą.

2. Skolininkui nežinant, kokiu pagrindu ir kaip buvo apskaičiuotos (už kokį periodą, nuo kokios sumos, koks delspinigių ir palūkanų dydis) palūkanos ir delspinigiai, nėra galimybių ginti savo, kaip skolininko teises. Nesant teismo motyvų dėl kreditoriaus prašomų išieškoti palūkanų ir delspinigių, nėra galimybių kreiptis į teismą su motyvuotu ieškiniu prieš kreditorių, jei paaiškėtų, jog jis netesėtai reikalauja delspinigių ar palūkanų.

3. Įstatymas numato skirtingus ieškininės senaties terminus kreipimuisi į teismą dėl palūkanų ir delspinigių, tačiau skolininkas net neturi galimybės pasisakyti dėl jų taikymo atitikimo įstatymui, nes Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartyje nėra net užuominos į tai, kad palūkanos ir delspinigiai apskaičiuoti tinkamai.

4. Teismas nurodo, kad iš įkeisto turto išieškoma ir 6 mėnesių Vilibor + 3 procentų palūkanų, numatytų kreditoriaus su skolininku sudarytoje sutartyje, tačiau nepasisako, ar toks reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas įvertinant aplinkybę, kad minėta sutartis kreditoriaus buvo vienašališkai nutraukta 2009-08-20. Kyla klausimas, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš skolininko palūkanas, kurios yra numatytos jau negaliojančioje sutartyje.

Nurodo, kad skolininkai V. B. ir K. B. neįvykdė savo įsipareigojimų Bankui, todėl Bankas 2009 m. rugpjūčio 20 d. vienašališkai nutraukė su skolininkais sudarytą 2008 m. birželio 26 d. kreditavimo sutartį Nr. VE/2233/002 su vėlesniais jos pakeitimais šioje sutartyje numatytais pagrindais ir tvarka. Skolininkams nevykdant prievolės, kuriai užtikrinti įregistruota hipoteka, kreditorius pagal CK 4.192 straipsnio 1 dalies nuostatas įgijo teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą, įskaitant ir reikalavimą priverstinai parduoti turtą iš varžytynių, ir ją tinkamai ir pagrįstai įgyvendino.

Tokią teisę hipotekos kreditorius įgyja, kai skola negrąžinama suėjus grąžinimo terminui, kuri numatyta įkeitimo sutartyje, įstatyme, o teisę reikalauti patenkinti hipoteka ar įkeitimu apsaugotą reikalavimą prieš terminą numato CK 4.196 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto susijusi su įstatymo nuostatomis dėl sutartinių santykių, skolininko ir kreditoriaus teisių bei pareigų pasibaigimu. CK 4.192 straipsnio 1 dalis taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukus vienašališkai, kaip yra šioje byloje. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis (2008 m. birželio 26 d. kreditavimo sutartis Nr. VE/2233/002) Banko buvo nutraukta 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto atsirasti CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. CPK 558 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti ir kartu pateikia hipotekos lakštą, kaip ir padarė bankas. Gavęs kreditoriaus pareiškimą hipotekos teisėjas ir priėmė nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių, kuriuo yra užtikrintas prievolių įvykdymas.

Nepagrįsti skolininkų argumentai, jog jiems nėra aišku, kaip apskaičiuotos iš delspinigių ir palūkanų sumos, kadangi Banko ir skolininkų sudarytoje kreditavimo sutartyje yra nurodyti konkretūs tiek delspinigių, tiek palūkanų dydžiai, taip pat nurodoma jų skaičiavimo tvarka. Nurodo, kad bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių, tarp jų hipotekos kreditoriaus pareiškimų (prašymų) dėl priverstinio skolos išieškojimo, dėl hipotekos pabaigos bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių, nagrinėjamo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje ir tokios bylos yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Teismas šia tvarka bylą tinkamai išnagrinėjo. Hipoteka yra papildoma prievolė, kuri priklauso nuo pagrindinės prievolės. Jeigu konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – įsiskolinimo atsiradimo pagrindu, jo dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Tokia nuostata yra įtvirtinta ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005). Taigi skolininkų keliamas ginčas dėl kreditavimo sutarties vykdymo ar jos nutraukimo, o taip pat dėl įsiskolinimo dydžio, įskaitant delspinigius, palūkanas ir t. t., šioje byloje nenagrinėtinas, o nagrinėtinas CPK nustatyta ieškininės teisenos tvarka kitoje byloje (pagal suinteresuotos šalies ieškinį).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas (CPK 337 str. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338, 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismo 2009 m. lapkričio 17 d nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, esančius byloje, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas tenkinti kreditoriaus (banko) pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkų, nes hipoteka ir įregistruota tik tuo tikslu, kad jei kreditavimo sutartimi skolininkas gera valia prisiimtų įsipareigojimų nevykdo, skola išieškoma iš įkeisto turto neginčo tvarka. Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimo (CK 4.174 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas AB Parex bankas (kreditorius) teismui pateikė pakartotinį pareiškimą (b. l. 76–77) su reikalingais dokumentais, įrodymais (priedais), tai yra 2008-06-26 kreditavimo sutartį sudarytą su skolininkais, skolos grąžinimo grafiką pagal kreditavimo sutartį, 2008-07-03 hipotekos lakšto (identifikavimo kodas 14/1/2008/0000313), 2008-09-30 susitarimą Nr.VE/2233/002, kuriuo nustatyta, kad kredito suma yra 800 000 Lt, ir prašė teismą priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą hipotekos lakštu Nr. 14120080000313, registruotu 2008-07-08 Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje nekilnojamąjį daiktą, viešbutį patalpą Nr. 2, bendro 903,74 kv. m ploto su 218,43 kv. m rūsiu, esančius Rokiškio m., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius skolininkams V. B. ir K. B.. Teismas šį prašymą turėjo tenkinti.

Skolininkai atskiruoju skundu neginčija esminių aplinkybių, kad jie kreditoriui (bankui) pagal nurodytą 2008-06-26 kreditavimo sutartį yra įsiskolinę kredito sutartyje nurodytą sumą, taip pat jie neginčija ir aplinkybės, kad bankas 2009 m. rugpjūčio 20 d. vienašališkai nutraukė su jais sudarytą 2008 m. birželio 26 d. kreditavimo sutartį Nr. VE/2233/002 (su vėlesniais jos pakeitimais). Kreditorius pagal CK 4.192 straipsnio 1 dalies nuostatas įgijo teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą iš įkeisto turto, t. y. priverstinai parduoti įkeistą turtą iš varžytynių bei išieškoti iš jų pagrindinę skolą – 893 624,67 Lt skolos, o taip pat 131,00 Lt žyminio mokesčio bei 6 mėnesių VILIBOR+3 procentų palūkanų, numatytų kreditoriaus su skolininku sudarytoje kreditavimo sutartyje. Tuo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bylą išsprendė ypatingos teisenos tvarka, taip pat tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo sprendimui materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas nei materialinės nei procesinė teisės normų, kurios yra nurodytos skundžiamoje nutartyje (CK 4.174 str., 4.192 str. 1 d.ir CPK 442 str. 11 p., 544 str., 545 str., 558 str. 1 d.) nepažeidė, jas tinkamai išaiškino ir pritaikė (CPK 330 str. ). Nutartyje, kurią skundžia skolininkai, yra pakankamai konkretūs ir aiškūs pirmosios instancijos teismo teisiniai ir faktiniai argumentai.

Nepagrįsti ir apeliantų argumentai, kad nežinant kokiu pagrindu ir kaip kreditoriaus buvo apskaičiuotos (už kokį periodą, nuo kokios sumos, koks delspinigių ir palūkanų dydis) palūkanos ir delspinigiai, jiems nėra galimybių ginti savo, kaip skolininkų teises, nes pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jei tokio pobūdžio konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – įsiskolinimo atsiradimo pagrindu, jo dydžiu ir kt. (CPK 542 straipsnio 1 dalis), šie ginčai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-523/2005 Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su AB „Lithun“).

Apeliantų keliamas klausimas dėl kreditavimo sutarties vykdymo, dėl įsiskolinimo dydžio, įskaitant delspinigius, palūkanas ir kt., nagrinėtini CPK nustatyta ieškininės teisenos tvarka atskiroje byloje pagal skolininko, nesutinkančio su skolos dydžiu, ieškinį. Iš esmės atskirasis skundas pagrįstas tik skolos dydžio ginčijimu, todėl atskirasis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nuta r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009-11-17 nutartį palikti nepakeistą.