Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-802-498-2013;

Teisėjas Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00256-2012-9;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės, L. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 7 d. nutarties, kuria L. B. pripažinta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 284 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė-stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad (duomenys neskelbtini)., viešoje vietoje-prie AB „(duomenys neskelbtini)“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodama žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliu elgesiu, t. y. tyčia, rankine vieną kartą sudavė V. V. į nugaros sritį, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tęsdama veiką, (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje, prie AB „(duomenys neskelbtini)“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodama žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, rodydama peilį bei juo grasindama nukentėjusiajai V. V. nudurti, tuo sudarydama pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad įrodyta, jog L. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, turinčias požymius nusikaltimų, numatytų LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos nuomone teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliantė savo nesutikimą su teismo išvadomis iš esmės grindžia tuo, kad, jos įsitikinimu, byloje esantys įrodymai yra sufalsifikuoti, o ji pripažinta kalta tik todėl, kad yra serganti. Šiuos skundo teiginius aukštesnės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir neįrodytais.

Pirmos instancijos teismas, pripažindamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina L. B. padarius baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, pagrįstai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka gautais, liečiamumo ir leistinumo kriterijus atitinkančiais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios V. V., liudytojų J. V., G. J. parodymais bei rašytiniais įrodymais. Teismas minėtus įrodymus skundžiamoje nutartyje detaliai išanalizavo ir pagrįstai konstatavo, kad jų visuma patvirtina nutarime perduoti bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nurodytas faktines įvykio aplinkybes. Pažymėtina tai, kad skundo autorė ginčydama įrodymų teisėtumą ir patikimumą, nepateikia jokių svarių argumentų ar faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai suabejoti nukentėjusiosios, liudytojų parodymų bei kitų rašytinių įrodymų objektyvumu ir patikimumu. Tai, kad L. B. savaip interpretuoja faktines įvykio aplinkybes ir jas vertina kitaip, negu teismas, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas neteisingomis ar prieštaraujančiomis byloje nustatytoms aplinkybėms. L. B. nurodytas aplinkybes apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai atsižvelgdamas į tai, kad ji dėl savo sveikatos būklės negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, ką patvirtina byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kurio išvadose nurodyta, jog L. B. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija dėl ko negalėjo (ir negali) suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Esant tokiai situacijai pirmos instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai paskyrė L. B. priverčiamąsias medicinos priemones kaip tai numato LR BPK 401 straipsnis.

Remiantis aptartų aplinkybių visuma konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas nei materialinės, nei procesinės teisės normų reikalavimų, priimtas sprendimas paremtas visapusiška, išsamia byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, priverčiamoji medicinos priemonė paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl skundžiamą sprendimą naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, L. B. skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.