Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistajam R. K., jo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui, nukentėjusiajai D. M., jos atstovui advokatui Gvidui Byčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant R. K. 12 mėnesių neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiosios D. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. K. jai priteista 20 000 Lt nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 2 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, iš (duomenys neskelbtini) g. 18 esančio nuosavo namo kieme stovėjusio D. M. nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi A2“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) salono pagrobė užvedimo raktus, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką 2013 m. liepos 14 d., apie 15.35 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodamas neteisėtu būdu įgytus užvedimo raktus, pagrobė svetimą – D. M. nuosavybės teise priklausantį 20 000 Lt vertės automobilį „Audi A2“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir turėdamas tikslą jį sunaikinti apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini) miške, visuotinai pavojingu būdu padegė, dėl to nepataisomai sudegė automobilis ir kilo realus pavojus įstatymo saugomiems gėriams, tokiu būdu R. K. pavogė bei visuotinai pavojingu būdu sunaikino nukentėjusiajai D. M. priklausantį automobilį, padarydamas D. M. 20 000 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir atmesti nukentėjusiosios D. M. civilinį ieškinį. Skunde nuteistasis nesutinka su tuo, kad jo kaltė buvo grindžiama liudytojo V. L. parodymais, teismui neįvertinus byloje esančių prieštaravimų tarp jo parodymų ir kitų surinktų įrodymų. Nors šis liudytojas ir nurodė, kaip buvo apsirengęs vyriškis, kuris įsėdo į D. M. automobilį, tačiau jis teigė, kad to asmens veido nematė. V. L. nurodė, kad viena iš moterų jam rodė vieno vyriškio fotonuotrauką, tačiau jis jai atsakė, kad iš veido negali atpažinti automobiliu nuvažiavusio vyriškio, tuomet moterys jam parodė telefone esančias nuotraukas, iš kurių gerai matėsi, kaip tas vyras buvo apsirengęs, jis patvirtino, kad iš tų nuotraukų atpažino vyrą, kurį matė nuvažiuojantį automobiliu „Audi A2“. Šio liudytojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, dalyvaujant ir nuteistajam, liudytojas nurodė, kad salėje to žmogaus nėra ir R. K. jis anksčiau nėra matęs. Šiuos parodymus liudytojas patvirtino ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kur nurodė, kad teismo salėje nemato to žmogaus, kurio nuotraukas jam tuomet rodė moterys. Nepaisant to, teismui iš esmės pakako minėto liudytojo duotų parodymų R. K. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįsti. Tačiau vien tik ta aplinkybė, jog V. L. atpažino jam nukentėjusiosios D. M. parodytą R. K. nuotrauką, nepašalina prieštaravimų tarp surinktų įrodymų. Liudytojas parodė, kad vyriškis buvo apsirengęs šviesiai mėlynos spalvos marškiniais su langeliais, šviesiai mėlynos spalvos džinsinėmis kelnėmis, trumpų šviesių plaukų, smulkaus kūno sudėjimo, apie 1,75 cm ūgio. Apeliantas pažymi, kad vasaros metu tokius rūbus gali dėvėti bet kuris asmuo, jie nėra jokie išskirtiniai. Skunde taip pat abejojama, kad minėtas liudytojas automobilyje sėdėjusį vyrą matęs iš ketvirto daugiabučio aukšto galėjo objektyviai pasakyti, kokio tiksliai asmuo ūgio. Be to, byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog R. K. nuotraukos, kurios buvo pridėtos prie baudžiamosios bylos medžiagos, buvo darytos būtent tą dieną, kada buvo pagrobtas ir sudegintas nukentėjusiajai priklausęs automobilis. Būtent tai, kad V. L. atpažino asmenį tik iš tos nuotraukos, kurią jam padavė nukentėjusioji, ir kurios prašymu liudytojas vyko į apklausą policijos įstaigoje, leidžia abejoti šio liudytojo duotų parodymų patikimumu. Pirmiausia dėl to, nukentėjusioji D. M. yra suinteresuota šioje baudžiamojoje byloje, kadangi ją ir apeliantą sieja konfliktiniai santykiai. Nors teismas nurodė, kad tarp R. K. ir nukentėjusiosios jau kurį laiką vyksta teisminiai ginčai, susiję su jų bendru vaiku, tačiau šią aplinkybę įvertino apelianto nenaudai – kaip nuteistojo motyvą nusikalsti. Skundo autoriaus nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą – nukentėjusiosios norą R. K. nepagrįstai apkaltinti, pasitelkiant liudytoją V. L.. Ypatingą reikšmę vertinant buvusių sutuoktinių ar sugyventinių duodamų parodymų patikimumą, kai baudžiamoji byla yra iš esmės vieno sutuoktinio (sugyventinio) iniciatyva kaltinant kitą sutuoktinį (sugyventinį) nusikalstamos veikos padarymu, yra suformulavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013, taip pat byloje Nr. 2K-71/2012. Todėl ir šioje byloje teismas turėjo ypatingai atidžiai išnagrinėti nukentėjusiosios D. M. ir jos šeimos narių – K. R. (nukentėjusiosios dukterėčia), J. R. (nukentėjusiosios motina), D. R. (nukentėjusiosios sesuo), T. M. (nukentėjusios sūnus) parodymus. Apeliantas pažymi, kad nei vienas iš paminėtų asmenų nematė asmens, kuris pagrobė D. M. automobilį, tačiau jie visi nurodo būtent R. K., kaip asmenį, kuris galėjo padaryti šį nusikaltimą. Tokios išankstinės nuostatos turėjimas, nesant objektyvių aplinkybių, bei tiesiogiai nemačius asmens, pagrobusio automobilį, leidžia abejoti šių asmenų duotų parodymų patikimumu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas netinkamai vertino ir kitus įrodymus. Teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė byloje esančiu kompaktiniu disku ir jame esančiu vaizdo įrašu, kuriame matyti, jog 2013-07-14 R. K. savo automobiliu po susitikimo su dukra pas D. M. išvyko namo. Būtent iš minėtos vietos ir buvo pagrobtas D. M. priklausęs automobilis „Audi A2“. Todėl teismas šį vaizdo įrašą nepagrįstai įvertino kaip neturintį reikšmės nagrinėjamam įvykiui. Nuteistojo manymu, šį vaizdo įrašą teismo posėdžio metu būtina dar kartą peržiūrėti, kadangi jis patvirtina jo keliamą versiją, kad namo iš įvykio vietos jis išvažiavo savo automobiliu. Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu netgi nebuvo atliktas atpažinimas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 191, 192 straipsnio nuostatos.

Skunde kategoriškai nesutinkama su apeliantui pareikštu kaltinimu dėl 2013-06-02 įvykdyto nukentėjusiosios D. M. automobilio „Audi A2“ raktelių pagrobimo. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, tą paneigė ir pati nukentėjusioji D. M., kad iš karto po to, kai dingo automobilio „Audi A2“ rakteliai, ji būtų pranešusi apie tai policijai. Nukentėjusioji nurodė, kad po raktelių dingimo ji dėl jų teiravosi savo motinos J. R., kadangi tuomet būtent pas savo motiną buvo palikusi automobilį, kuri jai pasakė, jog vienintelis R. K. buvo kieme, kol nukentėjusioji buvo išvykusi į ligoninę. Todėl neatmestina versija, jog dingę automobilio „Audi A2“ raktai buvo tiesiog išsigalvoti nukentėjusiosios bei jos giminaičių parodymai. Neįtikinama, kad nukentėjusioji, iš motinos sužinojusi apie dingusius automobilio raktelius ir tai, kad juos galėjo pagrobti tik R. K., apie juos netgi nesiteiravo paties R. K.. Nėra aišku ir tai, kodėl nukentėjusioji nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Dar didesnes abejones dėl nukentėjusiosios ir jos giminaičių duotų parodymų kelia aplinkybė, jog nukentėjusioji raktelius iki jų dingimo buvo palikusi neužrakintame automobilyje. Taip pat visiškai nelogiška ir neįtikinama versija, kad pagrobęs automobilio raktelius (nors šis įvykis netgi neregistruotas policijoje), asmuo daugiau negu mėnesį laiko delsė tęsti nusikalstamą veiką, pasirinkdamas būtent tokį laikotarpį pagrobti automobilį, kai pagrindiniai įtarimai padarius nusikalstamą veiką, būtų kilę būtent nuteistojo atžvilgiu, tai yra iš karto po apsilankymo pas nukentėjusiąją namuose ir dar šviesiu paros metu. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme net netirta versija dėl R. K. apkalbėjimo ir melagingo įskundimo dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis pažymi, kad jis dirbo kriminalinėje policijoje kriminalinės žvalgybos skyriuje, kas netiesiogiai patvirtina, jog nėra linkęs daryti nusikaltimus. Skunde pažymima ir tai, jog R. K. niekada neturėjo suinteresuotumo dėl nukentėjusiajai priklaususio automobilio „Audi A2“. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad minėtą civilinį ginčą tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios yra laimėjęs nuteistasis, kadangi D. M. civilinėje byloje visiškai prieštaravo dėl R. K. teisės susitikti su savo vaiku. Aplinkybė, jog automobilis buvo pagrobtas būtent tą dieną ir tuo laiku, kai R. K. turėjo teisę lankyti savo dukrą rodo ir tai, kad galėjo būti tyčia siekiama apkalbėti būtent R. K. nusikalstamos veikos padarymu.

Apeliantas skunde nesutinka ir su jo paties parodymų vertinimu. Teismas R. K. duotus parodymus vertino kaip skirtingas pateikiamas gynybines versijas, kuriomis tik siekta išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, R. K. niekada neprisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo. Teismas taip pat negalėjo remtis apelianto mobilaus ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išklotinių analize, kuria nustatyta, kad abu telefonai laikotarpiu nuo 2013-07-14 15.16 val. iki 18.07 val., tai yra automobilio „Audi A2“ vagystės metu ir daugiau nei 2 val. po vagystės, buvo išjungti. Šie duomenys tik patvirtina R. K. duotus parodymus, kad vietoje, kurioje jis gyvena, dažnai būna mobilaus telefono ryšio problemų. Pažymėtina tai, jog baudžiamojoje byloje netgi nėra oficialių iš mobilaus ryšio operatorių gautų mobilaus ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išklotinių. Baudžiamojoje byloje yra tik Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus nusikaltimų nuosavybei tyrimo poskyrio viršininko D. Z. tarnybinis pranešimas (t. l, b. l. 115), kuriame nepateikta jokių oficialių duomenų. Todėl iš byloje esančių duomenų nėra galimybės patikrinti 2013-11-08 tarnybiniame pranešime pateikiamos informacijos tikrumo. Be to, skunde pabrėžiama, jog nebuvo tenkinti apelianto prašymai dėl oficialių mobilaus ryšio telefonų išklotinės duomenų būtent iš nusikaltimo tyrimui svarbių vietų išreikalavimo. Buvo galima patikrinti minėtus mobilaus ryšio operatorių celių duomenis su cele, kuri yra R. K. gyvenamojoje vietoje. Tai padarius, būtų aiškiai nustatyta, kad R. K. naudoti mobilaus ryšio telefonų numeriai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nesijungė prie visų vietovių. Tokiu būdu nebuvo patikrinta ir paneigta R. K. gynybinė versija.

Skunde nesutinkama ir su kitais įrodymais, kurių pagrindu teismas pripažino R. K. kaltu. Mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio D. M. buvo siųstos trys grasinančios žinutės, išklotinių analizė tik patvirtina, kad telefono Nr. 8-633-12803 buvo naudojamas nuo 2013-07-22 iki 2013-07-26, tačiau šia analize gauta informacija nepatvirtina, jog būtent R. K. rašė nukentėjusiajai trumpąsias žinutes. Be to, iš grasinančių žinučių turinio matyti, jog D. M. rašęs asmuo turi piktumų jos atžvilgiu ir perspėja dėl susitikimo Rusijos Federacijoje, pati nukentėjusioji nurodė, kad turėjo reikalų Rusijos Federacijoje, kur vyksta du kartus per mėnesį. Todėl tikėtina, kad nukentėjusiajai minėtas trumpąsias žinutes rašė visai kitas asmuo. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo užklausti mobiliojo ryšio operatoriai ir išsireikalautos telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės laikotarpiui, kada D. M. buvo rašytos grasinančio pobūdžio trumposios žinutės. Šios išklotinės galėjo padėti identifikuoti trumpąsias žinutes rašiusį asmenį. Viso to nebuvo padaryta, todėl visiškai nepagrįstai teismas šias žinutes laikė netiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu R. K. kaltę. Tokiu būdu matyti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, nesiekiant nustatyti tikrąjį nusikaltėlį, o kryptingai renkant įrodymus apie nekaltą asmenį. Vertinant visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, matyti, kad jokių tiesioginių įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, nėra. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Nuteistojo nuomone, teismas nuosprendyje visiškai neanalizavo, kokios vertės turtinė žala buvo padaryta nukentėjusiajai. Civilinė ieškovė nepateikė jokių civiliniu ieškiniu reikalaujamos turtinės žalos dydį pagrindžiančių dokumentų. Nebuvo pateikta netgi automobilio „Audi A2“ pirkimo sutartis ir informacija, kokia yra sunaikinto automobilio rinkos kaina.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai išspęstų kitų nuosprendžio klausimų (328 straipsnio 3, 4 punktai).

Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus. Tačiau teisėjų kolegija visus šiuos apelianto apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Priešingai negu teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus dėl apelianto ginčijamų aplinkybių, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis dėl to, kad R. K. pagrobė nukentėjusiosios D. M. automobilio raktelius, po tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pagrobė D. M. priklausantį automobilį ir jį padegė.

Kad R. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, D. M. pateikto mobilaus ryšio telefono apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, R. K. mobilaus ryšio telefonų išklotinių analizės duomenys ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. R. K. kaltę pagrobus D. M. priklausantį automobilį visų pirma patvirtina liudytojo V. L. parodymai. Liudytojas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad 2013-07-14 po 15 val. būdamas balkone matė, kaip nepažįstamas vyriškis (duomenys neskelbtini) gatvėje pribėgo prie sidabrinės spalvos automobilio. Jis skubėdamas atsirakino mašiną, įsėdo ir nuvažiavo. Netrukus išėjo moterys ir pradėjo dairytis automobilio. Jis moterims pasakė, kad matė, kaip jų ieškomu automobiliu nuvažiavo vyras, jį apibūdino. Vėliau tą pačią dieną moterys jam parodė telefone esančias nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotas sidabrinės spalvos automobiliu nuvažiavęs vyras. Liudytojas V. L. patvirtino, kad automobiliu nuvažiavusio vyro veidą matė tik iš šono, tačiau įsidėmėjo šio vyro aprangą, nurodė, kad jis buvo smulkaus kūno sudėjimo, apie 175 cm ūgio, trumpai kirptais plaukais. Liudytojas V. L. kategoriškai patvirtino, kad telefonu rodytose nuotraukose užfiksuotas vyriškis buvo tas pats, kuris nuvažiavo automobiliu „Audi A2“. Nėra jokio pagrindo abejoti liudytojo V. L. parodymų teisingumu, kadangi, kaip minėta, jo parodymai nuoseklūs, jis nėra pažįstamas nei su nukentėjusiąja, nei su nuteistuoju, todėl nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, duoti nuteistajam nepalankius parodymus, siekdamas jį apkaltinti nusikaltimo padarymu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojo V. L. parodymais, spręsdamas R. K. kaltės klausimą, juolab, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusioji D. M., liudytojai K. R., D. R., T. M. paaiškino, kad netrukus po automobilio vagystės patys ėmė ieškoti automobilio. Kadangi V. L. apibūdinto automobilį pagrobusio vyro išvaizda, apranga atitiko R. K. išvaizdą ir tą dieną dėvėtus drabužius, T. M. nuvyko stebėti R. K. namų, o nukentėjusioji, D. R., K. R. važinėjo po miestą ieškodamos D. M. automobilio. Pamačiusios pėsčiomis einantį R. K., jos jį nufotografavo ir parodė nuotraukas V. L.. Liudytojas patvirtino, kad tai tas pats asmuo, kuris nuvažiavo D. M. automobiliu. Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 48) matyti, kad D. M. pateikė savo mobilaus ryšio telefoną „LG“, kurį apžiūrėjus, nustatyta, kad 2013-07-14 18.20 val. ir 18.21 val. buvo padarytos dvi nuotraukos, kuriose užfiksuotas galimai R. K. (t. 1, b. l. 49-52), o atsižvelgus į D. M., K. R. ir D. R. parodymus apie šių nuotraukų padarymo aplinkybes, galima konstatuoti, kad D. M. mobilaus ryšio telefone 2013-07-14 18.20 val. ir 18.21 val. užfiksuotas vyras yra būtent R. K.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. M. paaiškino, jog 2013-07-14 nuo 15 val. R. K. buvo pas ją atvykęs aplankyti dukters. R. K. buvo piktas, suirzęs ir net neišbuvęs viso laiko, maždaug 15.20 val. išėjo. Liudytojas V. L. paaiškino, kad po 15 val. būdamas balkone pamatė prie „Audi A2“ automobilio atskubėjusį vyrą. Taigi, nukentėjusiosios nurodytas laikas, kada R. K. išėjo iš jos namų, sutampa su liudytojo V. L. nurodytu laiku, kada jis pamatė prie automobilio atėjusį vyrą, kuris šiuo automobiliu nuvažiavo. R. K., atvykęs pas D. M. lankyti savo dukters buvo apsirengęs tokiais pat drabužiais, kokiais, kaip nurodė V. L., buvo apsirengęs ir D. M. automobiliu nuvažiavęs vyras. Sugretinus liudytojo V. L. parodymus su nukentėjusiosios D. M., liudytojų T. M., K. R., D. R. parodymais, daroma išvada, kad V. L. matė būtent R. K. atsirakinantį ir nuvažiuojantį D. M. priklausančiu automobiliu „Audi A2“. Nors liudytojas V. L. negalėjo atpažinti R. K., kaip automobilį pagrobusio asmens, pagal veido bruožus, tačiau tai jo parodymų įrodomosios reikšmės nemenkina. Jo papasakotas įvykio aplinkybes sulyginus su nukentėjusios ir liudytojų T. M., K. R., D. R. nurodytomis, atsižvelgus į tai, kad jo nurodyto automobilį pagrobusio vyro išvaizda (sudėjimas, apranga) sutapo su R. K. išvaizda, D. M. ir T. M., kurie matė R. K. prieš nusikaltimo padarymą, pagal V. L. pateiktą automobilį nuvariusio asmens apibūdinimą iškart suprato, jog tai R. K., automobilis pagrobtas netrukus po to, kai R. K. išėjo iš D. M. buto, galima daryti išvadą, kad R. K. pagrobė nukentėjusiajai D. M. priklausantį automobilį. Kadangi liudytojas V. L. paaiškino, kad automobiliu nuvažiavusio vyro veido nematė, logiška, kad jis apklausų metu dalyvaujant R. K., pastarojo neatpažino. Tačiau atsižvelgus į aukščiau paminėtas aplinkybes, visgi galima daryti išvadą, kad V. L. matytas D. M. automobiliu nuvažiavęs vyras yra R. K.. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atpažinimas nebuvo atliktas kaip to reikalauja BPK 191 ar 192 straipsniai. Teisėjų kolegijos nuomone, šio procesinio veiksmo atlikimas nagrinėjamu atveju buvo netikslingas, kadangi V. L. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad automobiliu nuvažiavusio vyro veido nematė, tad ir atpažinti pagal veido bruožus negali. Tačiau įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, sulyginus juos tarpusavyje, daroma išvada, kad byloje esančių įrodymų pakanka R. K. kaltei pagrobus D. M. automobilį patvirtinti.

Manymą, kad R. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, sustiprina ir jo mobilaus ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išklotinių analizė, iš kurios matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu šie mobilaus ryšio telefonai buvo išjungti. Tad pagrįstai manytina, kad R. K., siekdamas, jog nebūtų nustatyta jo buvimo vieta, išjungė savo mobilaus ryšio telefonus. Kad mobilaus ryšio telefonai buvo išjungti specialiai, spręstina iš to, jog abu telefonai buvo įjungti tuo pačiu metu, t. y. 18.07 val. (t. 1, b. l. 115). Nuteistojo abejonės dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus Nusikaltimų nuosavybei tyrimo poskyrio viršininko tarnybiniame pranešime pateiktų R. K. mobilaus ryšio telefonų išklotinės analizės duomenų tikrumo visiškai nepagrįstos. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2013-09-24 sutiko su Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu dėl informacijos gavimo, kuriuo leista susipažinti su mobiliojo ryšio telefonų, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių bei SMS žinučių išklotinėmis laikotarpiu nuo 2013-07-14 iki 2013-07-15 bei 2013-06-02 dienai (t. 1, b. l. 102). Vykdant šį nutarimą, buvo susipažinta su minėtų mobilaus ryšio telefonų įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinėmis, SMS žinutėmis, atlikta jų analizė ir pateiktos išvados, kurių teisingumu teismas neturi jokio pagrindo abejoti.

Liudytojas D. Š., kuris buvo apklausiamas siekiant išsiaiškinti, kokiu būdu galima pavogti „Audi A2“ automobilį, parodė, kad šiuose automobiliuose yra įmontuotas imobilaizeris, todėl be raktelio ir įrangos jo pavogti neįmanoma. Asmuo, kuris profesionaliai užsiima automobilių vagystėmis, naudodamas specialias programas, neutralizuoja apsaugos sistemas, tam sugaišdamas keletą minučių. Būtina išlaužti lauko spynelę ir užvedimo spynelę. Atsižvelgus į liudytojo V. L. parodymus, kad prie automobilio atėjęs vyras jį atsirakino ir tuoj pat nuvažiavo, į liudytojo D. Š. nurodytas aplinkybes apie automobilių „Audi A2“ pagrobimo galimybes, daroma išvada, kad D. M. automobilį pagrobęs asmuo turėjo automobilio raktelį. Iš nukentėjusiosios D. M., liudytojų K. R., J. R., D. R. parodymų matyti, kad D. M. 2013-06-02, veždama dukrą į ligoninę, automobilį buvo palikusi savo motinos J. R. nuosavo namo kieme adresu: Tilžės g. 18, Jurbarkas. Grįžusi ji pasigedo automobilio raktelių. D. M. teigė, kad automobilio rakteliai buvo palikti automobilyje. Netikėti tuo, kad rakteliai buvo palikti automobilyje, teismas neturi jokio pagrindo. Visiškai suprantama, jog asmuo nuosavo aptverto, uždaro namo kieme trumpam laikui palikdamas automobilį gali jo nerakinti, palikti jame automobilio raktelius, kadangi netiki, jog dienos metu iš uždaros aptvertos teritorijos automobilis ar jame esantys daiktai gali būti pavogti. J. R. parodė, kad 2013-06-02, tuo metu, kai dukra (D. M.) su anūke buvo išvykusi į ligoninę, pas ją į namus buvo atėjęs R. K., tačiau kol ji atėjo iki durų, jis pasišalino. Liudytoja paaiškino, kad kiemas yra aptvertas, vartai buvo uždaryti, niekas po kiemą daugiau nevaikščiojo. Atsižvelgus į tai, kad aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad automobilį nuvaręs asmuo yra R. K., kad jis automobilį atsirakino, t. y., turėjo automobilio raktelius, kad tą dieną, kai D. M. pasigedo automobilio raktelių, į J. R. kiemą buvo atėjęs R. K., kad jos kiemas yra aptvertas ir pašaliniai asmenys nebuvo atėję, sujungus šiuos įrodymus į logišką bei nuoseklią įvykių seką, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog būtent R. K. pagrobė D. M. automobilio raktelius, kuriuos vėliau panaudojo pavogdamas D. M. automobilį.

Nuteistasis nurodo, kad jo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, todėl teismas turėjo ypatingai išnagrinėti nukentėjusiosios ir jos artimųjų parodymus, įvertinti, ar nukentėjusioji tyčia nesiekia apkaltinti R. K. nebūto nusikaltimo padarymu. Pastebėtina, kad tiek nukentėjusiosios D. M., tiek jos artimųjų J. R., K. R., D. R. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina bylos baigtimi visiškai nesuinteresuoto liudytojo V. L. parodymai. Tam tikri nežymūs esantys nesutapimai nedaro šių parodymų nepatikimais. Akcentuotina ir tai, kad giminystės ryšys nėra pagrindas konstatuoti nukentėjusiosios šalies parodymų nepatikimumą, nes minėti parodymai, kaip minėta, yra neprieštaringi, vieni kitus patvirtina, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi spręsdamas R. K. kaltės klausimą.

Vertinant paties R. K. parodymus, negalima laikyti, kad jie yra nuoseklūs. Apklausiamas pirmą kartą jis išvis neigė, kad atvažiuodavo į Tilžės g., tačiau sekančios apklausos metu jau tvirtino, kad kartais pravažiuodavo pažiūrėti, ar nėra D. M.. R. K. tvirtino, kad nešioja kontaktinius lęšius ir 2013-07-14 jam buvo akių uždegimas, todėl negalėjo pavogti D. M. automobilio, tačiau pastebėtina, kad R. K. taip pat nurodė, jog pas D. M. lankyti dukters nuvyko savo automobiliu, jog vėliau važiavo pirkti mėlynių, į garažą. Tad R. K. pats sau prieštarauja vienu metu teigdamas, kad dėl akių uždegimo negalėjo nešioti kontaktinių lęšių, tad ir vairuoti automobilio, pavogti automobilio, o po to jau tvirtindamas, kad vairavo pačiam priklausantį automobilį. Nuteistojo teiginiai apie tai, kad jo namuose yra prastas mobilaus ryšio telefono ryšys, kad nukentėjusioji jam kerštauja, kad jos automobilį galėjo pavogti ir sudeginti kiti jai kerštaujantys asmenys vertinami tik kaip nuteistojo pasirinktos gynybinės versijos siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi šių jo teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys.

Teismas pagrįstai vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti duomenys su (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos vaizdu, įvertino kaip neturintį reikšmės. Pažymėtina, kad įraše užfiksuoti pravažiuojantys automobiliai, tačiau identifikuoti automobilius vairuojančių asmenų neįmanoma. Tad šis vaizdo įrašas nepatvirtina R. K. versijos, kad jis iš D. M. išvyko savo automobiliu.

Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad 2014-07-14 D. M. automobilis „Audi A2“ (duomenys neskelbtini) miške buvo sudegintas. Kadangi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog automobilį pavogė būtent R. K., pagrįstai manytina, kad jis šį automobilį ir padegė. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, ko neneigia ir pats nuteistasis. Nukentėjusioji paaiškino, kad dukters lankyti atvykęs R. K. buvo labai suirzęs, piktas. T. M., kuris pasislėpęs stebėjo R. K. namus, patvirtino, kad matė, kaip R. K. pėsčiomis skubėdamas grįžo namo, peršoko tvorą ir skubiai nuėjo į namus. Buvo apsirengęs tais pačiais drabužiais, kaip ir savo dukters lankymo metu. Iš T. M. parodymų matyti, kad R. K. į namus grįžo tik apie 18.30 val. be to, nuo automobilio pagrobimo iki jo padegimo praėjo labai trumpas laiko tarpas (automobilis pagrobtas apie 15.30 val., padegtas apie 16.10 val.).

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. K. 2013 m. birželio 2 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, iš (duomenys neskelbtini) g. 18, esančio nuosavo namo kieme stovėjusio D. M. nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi A2“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) salono pagrobė užvedimo raktus, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką 2013 m. liepos 14 d. apie 15.35 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodamas neteisėtu būdu įgytus užvedimo raktus, pagrobė svetimą – D. M. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A2“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir turėdamas tikslą jį sunaikinti apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini) miške padegė, dėl to nepataisomai sudegė automobilis ir kilo realus pavojus įstatymo saugomiems gėriams. Pažymėtina, kad visuotiniu pavojingu svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo būdu laikoma veikai padaryti panaudota didelė griaunamoji jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai. Šis būdas padidina veikos pavojingumą, nes vienu metu sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių: nuosavybei, žmonių sveikatai ir gyvybei, gamtai ir kt. R. K. pagrįstai pripažintas kaltu turtą sunaikinęs visuotinai pavojingu būdu, kadangi automobilis buvo padegtas miške vasaros metu, kai yra padidėjęs miškų gaisringumas, tuo sukeldamas realų pavojų gamtai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad aplink sudegusį automobilį maždaug 3-5 metrų spinduliu yra išdegęs žolės ir samanų plotas. Nuo automobilio rytų pusės link matyti apdegę krūmai, medžiai (t. 1, b. l. 8-14). Tad tuo atveju, jei iš miško kylančių dūmų nebūtų laiku pastebėję pro šalį važiavę asmenys ir automobilis savalaikiai nebūtų užgesintas, gamtai galėjo būti padaryta itin didelė žala. Todėl daroma išvada, kad R. K. pagrįstai pripažintas kaltu D. M. automobilį sunaikinęs visuotinai pavojingu būdu.

Tačiau nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas dėl kitų priežasčių. Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas nenustatinėjo, kokia žala buvo padaryta D. M. ir nepagrįstai priteisė iš jo 20 000 Lt turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais nuteistojo argumentais. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nukentėjusiosios D. M. patirtos turtinės žalos dydį. Nukentėjusioji byloje yra pareiškusi 20 000 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti dėl pagrobto automobilio su visais jame buvusiais daiktais. Iš jos parodymų matyti, kad automobilis buvo pirktas prieš penkerius metus ir už jį mokėta 20 000 Lt. Automobilis buvo gerai prižiūrėtas, techniškai tvarkingas, todėl ji jį įvertino 20 000 Lt suma. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad daikto vertė yra nustatoma pagal faktinę turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinimas dėl pagrobto ir sunaikinto turto vertės turi būti konkretus bei aiškus ir teismas negali remtis vien nukentėjusiosios vizijomis, kiek, jos supratimu, buvo vertas minėtas automobilis. Nusikalstamos veikos padarymo metu automobilio vertė buvo neabejotinai mažesnė, kadangi automobilis su metais praranda savo vertę, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant nustatyti, kokia realiai žala buvo padaryta nukentėjusiajai, ji buvo įpareigota pateikti automobilio rinkos vertę patvirtinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta VŠĮ „Emprekis“ pažyma, iš kurios matyti, kad 2000 m. automobilio „Audi A2“ vidutinė rinkos vertė yra 3110 Eur. Šioje pažymoje nurodyta vidutinė rinkos vertė tokių metų tvarkingų, važiuojančių automobilių, yra reali, o nukentėjusiajai daugiau nepateikus jokių objektyvių duomenų apie jos automobilio vertę, daroma išvada, kad R. K. pagrobė ir sudegino D. M. priklausantį 3110 Eur vertės automobilį, tuo jai padarydamas 3110 Eur turtinę žalą. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismui pateikė paaiškinimą dėl civilinio ieškinio nurodydama, kad iki įvykio ji buvo įsigijusi keturis ratlankius, keturias naujas padangas, automobilyje buvo įdėta nauja automagnetola, signalizacija, buvo dvi vaikiškos kėdutės, nurodė šių daiktų kainas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, ratlankiai, padangos, automagnetola, signalizacija yra sudėtinės automobilio dalys, todėl jos neturėtų būti atskirai vertinamos. Nukentėjusioji nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių automobilinių kėdučių įsigijimo faktą, jų vertę patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, kad VŠĮ „Emprekis“ pateiktoje pažymoje yra nurodyta tvarkingo automobilio rinkos vertė, koks kaip teigia nukentėjusioji ir buvo jos automobilis, todėl ir daroma išvada, kad R. K. nusikalstamais veiksmais D. M. buvo padaryta 3110 Eur turtinė žala. Nustačius visišką automobilio „Audi A2“ vertės apskaičiavimo nepagrįstumą ir konstatavus, kad R. K. pagrobė ir sunaikino svetimą turtą, kurio vertė 3110 Eur, atitinkamai yra mažintinas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos iš nuteistojo R. K. turtinės žalos dydis nuo 20 000 Lt iki 3110 Eur. Tad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų dėl automobilio vertės neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai išspręsto klausimo dėl turtinės žalos dydžio nustatymo (BPK 328 straipsnio 3, 4 punktai).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. K., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 8,69 Eur (t. 2, b. l. 115). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Teismui paskyrus bylą nagrinėti apeliacine tvarka nebuvo žinoma apie tai, kad nuteistasis R. K. yra sudaręs sutartį su pasirinktu gynėju, todėl buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjas, siekiant užtikrinti nuteistojo teisę į gynybą. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. K. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad R. K. 2013 m. birželio 2 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, iš (duomenys neskelbtini) g. 18 esančio nuosavo namo kieme stovėjusio D. M. nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi A2“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) salono pagrobė užvedimo raktus, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką 2013 m. liepos 14 d. apie 15.35 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodamas neteisėtu būdu įgytus užvedimo raktus, pagrobė svetimą – D. M. nuosavybės teise priklausantį 3110 Eur vertės automobilį „Audi A2“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir turėdamas tikslą jį sunaikinti apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini) miške, visuotinai pavojingu būdu padegė, dėl to nepataisomai sudegė automobilis ir kilo realus pavojus įstatymo saugomiems gėriams, tokiu būdu R. K. pavogė bei visuotinai pavojingu būdu sunaikino nukentėjusiajai D. M. priklausantį automobilį, padarydamas D. M. 3110 Eur turtinę žalą.

Iš nuteistojo R. K. nukentėjusiajai D. M. priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 3110 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto dešimties eurų).

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.