Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui D. K., pareiškėjo atstovėms advokatei G. G. ir advokato padėjėjai D. B., atsakovės Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams: A. S., G. T., A. S. ir A. B., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei I. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovėms: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Ministerija 2017 m. vasario 22 d. gavo (reg. Nr. 1D-II-805) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) 2017 m. vasario 21 d. raštą Nr. S-301-(1.5), kuriuo Ministerijai pavesta įvertinti pareiškėjo elgesį dėl naujienų portalo „Delfi“ 2017 m. vasario 13 d. straipsnyje „Keisti viražai su žeme: kodėl direktorius paskutinę minutę atsisakė“ nurodytų aplinkybių, taip pat prašoma įvertinti, ar pareiškėjui vykdant ūkinę veiklą, nuomojantis valstybinės žemės sklypus bei tvarkant su jais susijusius dokumentus, nekyla nuolatinis interesų konfliktas dėl jo užimamų pareigų Tarnyboje. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2017 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3P-17 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“, vadovaudamasis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės), ir atsižvelgdamas į VTEK 2017 m. vasario 21 d. rašte Nr. S-301-(1.5) pateiktą pavedimą ir nurodytas aplinkybes, sudarė komisiją galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – Komisija). 2017 m. kovo 8 d. buvo surašytas ir pareiškėjui įteiktas Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 19P-50 (toliau – Pranešimas). Dėl galimo tarnybinio nusižengimo pareiškėjas 2017 m. kovo 15 d. pateikė paaiškinimą (reg. 2017-03-15 Nr. 27P-2) (toliau – Paaiškinimas), kuriame nurodė, jog jam nėra aišku, koks konkrečiai yra inkriminuojamas pažeidimas, ir jis nesiaiškins dėl naujienų portalo „Delfi“ 2017 m. vasario 16 d. publikacijos, kadangi tai nėra oficialus kompetentingos institucijos pranešimas apie tarnybinį nusižengimą. Komisija 2017 m. kovo 16 d. D. K. įteikė patikslintą pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 19P-53. Dėl galimo tarnybinio nusižengimo pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. pateikė paaiškinimą (reg. 2017-03-23 Nr. 27P-3). Ministerija, vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Interesų įstatymas) 22 straipsnio 3 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 2D-2682(2.4) pateikė VTEK informaciją apie Komisijos atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus, surašydama 2017 m. liepos 24 d. išvadą Nr. 18P-5 (2.33.) „Apie tarnybinio tyrimo rezultatus“ (toliau – Komisijos išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjo veikoje nustatytas tarnybinių pareigų netinkamo atlikimo (neatlikimo) derinant viešuosius ir privačius interesus faktas, todėl siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Visų pirma, pareiškėjas mano, kad buvo pažeisti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, prašymus, įrodymus, apskųsti procedūros rezultatus. Pareiškėjas neteikė prašymų, įrodymų, nors jam apie tarnybinius nusižengimus buvo pranešta dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas tarnybinį patikrinimą atlikusiai Komisijai dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų pastabų ar pretenzijų nereiškė, taip pat dėl Komisijos narių nušalinimo, teisės aktais nustatyta tvarka jų veiksmų neapskundė, nors teigia, kad jam buvo daromas spaudimas. Pareiškėjo teisė susipažinti su Komisijos išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga nebuvo apribota. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad laimėjus Tarnybos direktoriaus pareigas, D. K. buvo daromas spaudimas pasitraukti iš pareigų savo noru ir buvo siūlomos kitos pareigos, todėl šis pareiškėjo argumentas yra atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jie lėmė neteisingų ir nepagrįstų išvadų priėmimą, todėl naikinti skundžiamo Įsakymo dėl procedūrinių pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

LVAT administracinėse tarnybinių ginčų bylose yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2012 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012).

Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad šiuo atveju Komisijos išvadoje, surinkus visus įrodymus ir išsamiai išanalizavus visas aplinkybes, konstatuotas pareiškėjo tarnybinių pareigų netinkamo atlikimo (neatlikimo) derinant viešuosius ir privačius interesus faktas. Nustatytas priežastinis ryšys tarp netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo ir pasekmių – dėl teisės aktais nustatytų pareigų nevykdymo pažeistas viešųjų interesų užtikrinimas. Nustatytas kaltės forma – tyčia. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjas suvokė savo pareigą užtikrinti viešųjų interesų viršenybę, tačiau elgėsi taip, kad kilo viešųjų ir privačių interesų konfliktas. Teismas pažymi ir tai, kad skundžiamas Įsakymas priimtas, atsižvelgiant ne tik į tarnybinio nusižengimo išvadą, bet ir į VTEK 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. S-1694-(1.5) „Dėl D. K. tarnybinių nusižengimų tyrimų išvadų vertinimo“ pateiktą išvados įvertinimą ir rekomendaciją. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Interesų įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino pirmiau minėtas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-518/2013, 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-525-998/2013 ir kt.).

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad atsakovė neteisėtai grindžia pareiškėjo atleidimą iš tarnybos tuo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba, nes tokių faktų nenustatyta, pažymi, kad skundžiamame Įsakyme pareiškėjo tyčinius veiksmus žemės ūkio ministras įvertino kaip piktnaudžiavimą tarnyba (D. K. atlikti veiksmai turint valdingus įgaliojimus, darantys poveikį sprendimams, sukeliantiems interesų konfliktą). Kaip nurodoma Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalis nustato, kad šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–10 punktuose išvardyta, kokie pažeidimai pagal šias įstatymo normas laikomi šiurkščiais, tarp jų – valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises bei piktnaudžiavimas tarnyba bei šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas (29 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktai). Minėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama tik tuo atveju, jei nustatoma kuri nors iš Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų. Minėta įstatymo norma (jos nuostata <...gali būti skiriama...>) valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalis) suteikia diskreciją spręsti, ar nustačius šios įstatymo normos taikymo sąlygas, valstybės tarnautojui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, ar parinkti švelnesnę. Tarnybinės nuobaudos rūšies parinkimas turi būti individualizuotas ir motyvuotas.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, skirta už tai, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyti pareiškėjo tyčiniai veiksmai įrodė piktnaudžiavimą tarnyba (pareiškėjo atlikti veiksmai turint valdingus įgaliojimus, darantys poveikį sprendimams, sukeliantiems interesų konfliktą) ir šiurkščius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimus, neigiamą poveikį (neigiamas pasekmes) bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai, padarytą didelę žalą valstybės institucijos ir valstybės tarnybos prestižui bei geram vardui, t. y. pareiškėjo veiksmuose buvo nustatyti visi šiurkštaus tarnybinio pažeidimo, numatyto Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose, sudėties elementai – kaltė (tyčia), neteisėti veiksmai (pasinaudojimas įstaigos vadovo statusu, siekiant priimti sau, kaip privačiam asmeniui, palankius sprendimus, t. y. pareiškėjas atliko veiksmus, turinčius įtakos jo privačiam interesui, reikalaudamas vertinti Tarnybos darbuotojų veiksmus, kontroliavo ar turėjo pareigą kontroliuoti darbuotojų, kurie priiminėjo sprendimus jo, kaip privataus asmens, atžvilgiu, veiklą, nuolatos sprendė ar turėjo pareigą spręsti kitus šių Tarnybos darbuotojų tarnybos eigos klausimus, nesilaikydamas valstybinės žemės nuomos klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nesiėmė ir nekontroliavo, kad jam, kaip privačiam asmeniui, būtų taikomos nepalankios priemonės ar sankcijos), žala (viešųjų ir privačių interesų pažeidimas ir valstybės institucijos reputacijos ir vardo diskreditavimas informacijai pasirodžius visuomenės informavimo priemonėse, nesudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, nenutrauktos procedūros, dėl ko piliečiai prarado teisę išsinuomoti valstybinę žemę), taip pat tai, kad pareiškėjui kylantis interesų konfliktas yra nuolatinio pobūdžio.

Teismas taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra numatęs, jog už šiurkštų tarnybinį nusižengimą imperatyviai skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir apskritai nėra imperatyvo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo padarius tarnybinį nusižengimą. Vadinasi, prieš atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų, paprastai tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme dėl tarnybos santykių nutraukimo, turi būti pasisakoma, kodėl atleidžiamam valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda ir kodėl skiriama pati griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–231/2009).

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad skundžiamame Įsakyme yra argumentuojama, kodėl už analizuotinus pažeidimus pareiškėjui yra skiriama griežčiausia tarnybinė nuobauda, apsvarstytas klausimas, kad nėra priemonių šiam konfliktui išspręsti kitu būdu (t. y. švelnesnės nuobaudos skyrimas). Pastebėtina, kad Komisijos išvadoje konkretizuotas žalos kriterijus, nurodyta, kokios neigiamos pasekmės kilo dėl pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų. Tokiu atveju griežčiausios tarnybinės nuobaudos skyrimas, pagrindžiant tokios nuobaudos būtinybę ir reikalingumą, teismo vertinimu nagrinėjamoje situacijoje, laikomas pagrįstu. Kaip minėta, D. K. teisei priešingos veikos pagrindimas buvo tinkamai atliktas skundžiamame Įsakyme – piktnaudžiauta tarnyba ir padarytas šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas. Be to, tokia nuobauda pareiškėjui paskirta įvertinus pareiškėjo asmenybę, jo tarnybinės veiklos vertinimą „gerai“ ir kitas aplinkybes (lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda yra ne per griežta. Pripažintina, kad paskirta nuobauda atitinka padarytą nusižengimą bei tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus.

Teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 11 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 „Dėl Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2, 2.3, 2.5, 4.3, 4.4, 4.5 papunkčių, Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“ 13.1 papunkčio, Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 3P-171 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 3P-27 „Dėl Žemės ūkio ministerijos reguliavimo srities įstaigų, kurioms suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, vadovų pareigybių sąrašo ir pareigybių aprašymų patvirtinimo“ pakeitimo“, 7.3 ir 7.4 papunkčių nuostatas bei konstitucinį principą, jog „valdžios institucijos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis).

Teismas daro išvadą, kad ginčijamas Įsakymas priimtas surinkus pakankamus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išanalizavus šiam ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai jas įvertinus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr. pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).

Kiti pareiškėjo teiginiai, teismo nuomone, niekaip nekeičia padarytos išvados, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.