- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-53-462-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- R. C.
- Advokatai
- Gražina Mauručaitienė
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-53-462/2011
Teisėjas Robertas Povilaitis Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.6.2.; 1.1.11.1.;
1.2.23.2.
2011 m. sausio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. C. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-10-27 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-04-08 iki 2010-04-09.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
R. C. nuteistas už tai, kad pardavė narkotines medžiagas, būtent:
jis 2010 m. kovo 20 d., apie 17 val. 40 min., Šilutės m., prie kazino „Admiral“, esančio Lietuvininkų g. 55, neteisėtai pardavė 1,411 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) už 80 Lt nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio (toliau – NVIEM) dalyviui Nr. 144. Be to, R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 m. kovo 25 d., apie 12 val., Šilutės m., Žalgirio g., 5 namo laiptinėje, neteisėtai pardavė 1,629 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) už 80 Lt tam pačiam NVIEM dalyviui Nr. 144.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. C. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-10-27 nuosprendį, kadangi neteisingai paskirta bausmė, taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 str. 2 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prisipažino padaręs ir nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamos veikos padarymo, išsamiai paaiškino visas nusikaltimo aplinkybes, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p. numatyta, jog tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taip pat teismas nepagrįstai jam netaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 str., 90–94 str. nuostatų ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d., numatančios galimybę paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistasis R. C. pažymi, kad nusikaltimo padarymo metu jam buvo 18 metų ir 5 mėnesiai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 str. 2 d. numato, kad šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 str. 1 d. 1, 2, 3 ir 5 p. numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 str. numatytą paskirtį. Apeliantas teigia, kad teismas jam šios normos nepagrįstai netaikė. Pagal savo savarankiškumo lygį negali būti prilygintas socialiai brandžiam pilnamečiam asmeniui. Teismo nuosprendyje nurodytas motyvas, kad suvokė savo daromos veikos pavojingumą, veikė siekdamas pasipelnyti, savarankiškai sudarinėjo sandorius, negali būti įvertintas kaip jo socialinės brandos kriterijus. Nuteistasis R. C. nurodo, kad yra vienas vaikas šeimoje, jo gyvenimo sąlygomis visada rūpinosi tėvai ir tik jų padedamas sudarinėjo sandorius. Tai, kad šie sandoriai buvo sudaryti kontroliuojant tėvams, įrodo ta aplinkybė, kad jo vardu buvo atidaryta atsiskaitomoji sąskaita banke ir pinigai, gauti iš sandorių ir padovanoti senelės, buvo laikomi sąskaitoje, kad negalėtų jais laisvai, be tėvų žinios, disponuoti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 str. nuostatų taikymas jam nereikštų jo nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką, tačiau atitiktų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 80 str. nuostatas. Jam bus sudarytos sąlygos pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį. Teismas neįvertino, kad anksčiau yra neteistas ir nėra padaręs kitų teisės pažeidimų. Nuteistasis teigia, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, nes nebūtų atsižvelgta į jo amžių bei prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Pažymi, kad nori baigti Šilutės žemės ūkio mokyklą, yra pasiekęs gerų sportinių rezultatų, todėl jam paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.
Nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo R. C. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pats apeliantas nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija.
Nepagrįstas nuteistojo R. C. apeliacinio skundo teiginys, jog apylinkės teismas neįvertino jo jauno amžiaus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 str. 2 d. nurodyta, kad šio skyriaus („Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“) nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui.
Pagal R. C. asmenybę apibūdinančius duomenis, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka per metus nebaustas, nusikalto būdamas Šilutės žemės ūkio mokyklos 2 kurse, jauno amžiaus (18 metų 5 mėnesių), mokosi vidutiniškai, aktyviai dalyvauja mokyklos sportinėje veikloje, nuo 2005 m. lanko Šilutės sporto mokyklą „Lokys“, sunkiosios atletikos sporto šaką, jo fiziniai duomenys geresni nei vidutiniai.
Išvardyti bylos duomenys, susiję su teigiama nuteistojo asmenybe, nesudaro pagrindo teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. C. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Tokia išvada darytina, nes R. C. buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir pavojingumo pobūdį), veikė siekdamas pasipelnyti. Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtinto ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje, priešingai, jis gerai suvokia jį supančią socialinę aplinką ir moka joje elgtis. Taigi R. C. socialinė branda nusikaltimo padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsisakymo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 81 str. 2 d. ir su ja susijusias kitas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas yra teisėta ir patvirtinta baudžiamosios bylos įrodymais.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo R. C. apeliacinio skundo argumentą, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jo lengvinančios aplinkybės. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Prisipažinimas yra situacija, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistasis R. C. narkotines medžiagas – kanapes (ir jų dalis) pardavė nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio dalyviui, todėl jo prisipažinimą lėmė objektyvios aplinkybės. Be to, nuteistasis R. C. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Bylos įrodymai patvirtina, kad R. C. narkotinėmis medžiagomis prekiavo ir anksčiau, tačiau pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nuteistasis tvirtino, jog tai buvo pirmieji du atvejai, kai pardavė narkotines medžiagas, o anksčiau nėra pardavinėjęs narkotinių medžiagų. Apylinkės teismas pagrįstai šios aplinkybės nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nėra pagrindo nuteistajam R. C. taikyti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d. nuostatas bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Minėtoje teisės normoje yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų (bausmės vidurkis 5 metai). Pirmosios instancijos teismas R. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. paskirdamas sankcijos minimumui artimą dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Taigi apylinkės teismas išimtinių aplinkybių, kurios leistų R. C. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d., paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę nenustatė. Apeliantas mano, kad tokiomis galėtų būti pripažintos aplinkybės, jog yra vienintelis vaikas šeimoje, jaunas amžius bei pasiekti geri sportiniai rezultatai. Tačiau kolegija negali sutikti su šia argumentacija. Nurodytos aplinkybės, teigiamai apibūdinančios nuteistąjį R. C., nelaikytinos išimtinėmis, jos gyvenimiškai įprastos, ir jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytų nusikaltimų pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog bausmės, paskiriamos pagal straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, dydis prieštarautų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 3 d. įtvirtintam teisingumo principui. Taigi šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog R. C. gali būti paskirta švelnesnė nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Nuteistajam R. C. negali būti taikomos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. nuostatos, nes jis padarė sunkų nusikaltimą.
Kolegijos nuomone, apylinkės teismo R. C. už tyčinį savanaudišką sunkų nusikaltimą paskirta artima sankcijos minimumui dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiškai atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį ir neprieštarauja teisingumo principui, dar labiau ją švelninti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2010-10-27 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo R. C. apeliacinį skundą atmesti.