Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-271-134/2009

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2

NUTARTIS

2009 m. birželio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Priteista iš T. P. K. Z. 391,27 Lt turtinei, 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 8000 Lt atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 7 d., apie 0.45 val. Rokiškyje, Respublikos g. 45, UAB „Virokis“ klubo „Rokis“ rūkomajame, ginčo metu su K. Z., dėl chuliganiškų paskatų tyčia smogdamas kelis smūgius kumščiu nukentėjusiajai į veidą, jai parkritus, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios K. Z. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. P. kaltės įvykdžius nesunkų K. Z. sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo kaltė įrodyta nukentėjusiosios K. Z., liudytojų J. C. R. M., E.Vanago, Ž. Z. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiosios parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs. Nukentėjusioji nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad ją klubo rūkomajame kambaryje sumušė iš matymo pažįstamas T. P., savo parodymus ji patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusioji teisme paaiškino, jog detalesnius parodymus apie T. P. prieš ją atliktus nusikalstamus veiksmus davė ne pirmosios, o vėlesnėse apklausose dėl savo sveikatos būklės po sužalojimo – nukentėjusioji teigė, jog pirmosios apklausos metu jos lūžę veido kaulai buvo sutvirtinti įtvaru, todėl ji sunkiai kalbėjusi ir glaustai atsakinėjusi į jai pareigūno užduodamus klausimus (1 t., 188 b.l.). Nukentėjusiosios parodymus, jog T. P. jai sudavė smūgius į veidą ir toliau spardė pargriuvusią, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyta, jog nukentėjusiajai lūžęs apatinis žandikaulis ir kairysis skruostikaulis, sumuštas veidas ir kūnas, sumušimai padaryti kietais bukais daiktais, nukentėjusioji sumušimo metu galėjo tiek stovėti, tiek gulėti (1 t., 24 b.l.). Pažymėtina, kad nuosprendyje aptarta ir įvertinta apelianto skunde nurodoma aplinkybė, jog medicininiuose dokumentuose neįvardijama jo pavardė ir netiksliai nurodomas nukentėjusiąją sumušusių asmenų skaičius. Teismas teisingai nurodė, jog medicinos darbuotojai neatliko nukentėjusiosios apklausos, todėl ji negali atsakyti už šiuos dokumentuose nurodytų duomenų tikslumą. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu rūkomajame tebuvo ji ir apeliantas, todėl suprantama, jog byloje nėra tiesioginių įvykio liudytojų, tačiau, priešingai ne tvirtinama apeliaciniame skunde, ši aplinkybė nesuteikia jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Nukentėjusiosios parodymus apie ją sumušusį asmenį patvirtina paties sumušimo betarpiškai nestebėję, tačiau apie tai padariusį asmenį tuoj po nusikaltimo iš pačios nukentėjusiosios sužinoję liudytojai – nusikaltimo vakarą kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiąja kartu laiką leidusi J. C., nukentėjusiąją po sužalojimo į ligoninę vežę policijos pareigūnai R. M. ir E.Vanagas, į ligoninę nuvykusi Ž. Z., taip pat parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad nusikaltimo vakarą klube dirbusi liudytoja D. A. atpažino T. P. kaip asmenį, kartu su nukentėjusiąją nuėjusį į rūkomąjį. Įvertinus liudytojų parodymų nuoseklumą, jokių duomenų apie jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi nebuvimą, nėra jokio pagrindo abejoti šių parodymų objektyvumu. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad nuosprendyje išdėstyti policijos pareigūnų R. M. ir E.Vanago parodymai neatitinka jų teisiamajame posėdyje duotų parodymų, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, pareigūnams tiksliai nebeprisiminus įvykio aplinkybių ir paprašius remtis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teismas šiuos parodymus perskaitė, ir, pareigūnams juos patvirtinus, nuosprendyje išdėstė šių parodymų esmę. Apelianto skunde neteisingai teigiama, jog nuosprendyje netiksliai perteikti liudytojos T. S., kuri teisiamajame posėdyje teigė negalinti patvirtinti prie sumuštos nukentėjusiosios mačiusi būtent T. P., parodymai. Teismas nuosprendyje išanalizavo šios liudytojos ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose ji tvirtino prie sumuštos nukentėjusiosios mačiusi jaunuolį, sėdėjusį kartu su nukentėjusiąja prie stalo (T. P.) ir padarė teisingą išvadą, jog teisminio nagrinėjimo metu duoti liudytojos parodymai vertintini kritiškai, nes jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams apie kartu su nukentėjusiąja įvykio vietoje buvusį asmenį.

Teismas nuosprendyje išanalizavo ir paties apelianto proceso metu duotus parodymus ir teisingai pripažino, jog T. P., neigdamas sumušęs nukentėjusiąją, nebuvo nuoseklus, pasakodamas apie kitas įvykio aplinkybes ir keitė savo parodymus, juos derindamas prie proceso metu aiškėjančių aplinkybių. T. P. parodymų nenuoseklumas ir prieštaravimas kitų bylos įrodymų visumai paneigia jo proceso metu dėstytą ir apeliaciniame skunde pakartojamą versiją, jog jis nesužalojo nukentėjusiosios, todėl laikyti šią versiją teisinga ir ja remiantis, tenkinti nuteistojo prašymą jį išteisinti nėra jokio pagrindo.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo išspręstas klausimas dėl nukentėjusiosios prašymo pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir T. P. veiką kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (2 t., 45 b.l.). Teismas, gavęs nukentėjusiosios prašymą, atliko visus būtinus BPK 256 str. numatytus veiksmus, reglamentuojančius kaltinimo pakeitimo teisme tvarką, ir toliau byla buvo nagrinėjama, remiantis nukentėjusiosios pateiktame prašyme išdėstyta kaltinimo formuluote ir veikos kvalifikavimu.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, t.y. parinkdamas vienintelės BK 138 str. 2 d. sankcijoje numatyto bausmės rūšies - laisvės atėmimo - trukmę, teisingai įvertino BK 54 str. 2 d. išdėstytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui ir skyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, todėl nekeistina.

Teismas, bylos įrodymais pagrindęs nuteistojo T. P. kaltę dėl nesunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo, pagrįstai iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurių dydį teisingai nustatė, teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus apie nukentėjusiosios patirtų išlaidų dydį ir CK 6.250 str. 2 d., 6.238 str. 1 d. išdėstytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apelianto skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.